Ką matome? Ką girdime?

Vytautas Petkevičius

.............................

Susiginčijo kartą šikšnosparnis ir sakalas, kuriam iš jų geriau pasaulyje gyventi.

„Aš viską matau!“ – didžiuojasi sakalas.

„Aš viską girdžiu!“ – nenusileidžia jam šikšnosparnis.

Susiginčijo, susivaidijo, o teisėjo nesuranda. Iškilo į padanges ir sklando.

„Ką tu girdi?“ – klausia sakalas.

„Žemėj žolė šlama, daigai grumstus skaldo, žole pelė bėga ir kažką labai sausą paskui save tempia. Tas kažkas smarkiai brazda, už žolės kimba ir į žemę lyg akmenukus, lyg grumstelius svaido.“

Nusijuokė sakalas ir sako:

„O aš matau: pelė į urvą bėga ir paskui save miežio varpą tempia. Varpos akuotai už žolės kliūva, o iš jos ne akmenukai ir ne grumsteliai, bet pernokę miežio grūdai byra.“

O kai sutemo naktis, sakalas su šikšnosparniu į ąžuolą miegoti nutūpė. Staiga, nukoręs žemyn galvą, šikšnosparnis girdi: kažkas labai atsargiai prie jų sėlina. Dar pasiklausė ir suprato: gyvatė artyn slenka ir grobio tyko.

„Ką tu dabar matai?“ – neiškentęs paklausė šikšnosparnis.

„Beveik nieko. Tamsu, nors į akį durk.“

Šikšnosparnis nusijuokė ir tarė:

„O aš girdžiu: angis prie mudviejų sėlina ir savo dvišaką liežuvį kaišioja. Tai jos žvynai taip medžio luoba slysta.“ – Pakilo ir nulėkė į kitą medį. Ir sakalui nieko kito nebeliko, kaip imti ir pasekti paskui savo draugą.