Mokomės bendradar­biau­da­mi

1. Prisiminkite, kokią šio rašytojo pasaką jau esate skaitę?

Sergejus Kozlovas

LABAI AČIŪ

− Kai ateini į namus, reikia pasisveikinti, − pasakė Ežiukas.

− Kai išeini – atsisveikinti, − pridūrė Meškiukas.

− Jei tu sėdi, o prieina koks senučiukas, užleisk jam vietą.

− Kur? – paklausė Kiškis.

− Kur sėdi, ten ir užleisk.

− Jeigu kas nusičiaudės, pasakyk: „Į sveikatą!“

− O jeigu pūs, − Ežiukas griežtai pasižiūrėjo į Kiškį, − uždaryk langą.

− Na, bėk! – paragino Meškiukas.

Ir Kiškis nukūrė.

− Stok! Jeigu tau ką nors padovanos arba tave pagirs – nusilenk, − Ežiukas parodė, kaip reikia nusilenkti, − ir pasakyk: „Ačiū!“

„Labai ačiū!“ – pataisė Meškiukas.

− Aha! – Ir Kiškis dingo krūmuose.

Pirmoji, kurią jis pamatė, buvo Voveraitė.

Ji sėdėjo ant kelmelio ir gliaudė riešutus.

− Laba diena! – pasisveikino Kiškis. – Ar tau nepučia?

− Ne, − atsakė Voveraitė. – O ką?

− Nes aš uždaryčiau langą.

− O kur? – Voveraitė išpūtė į Kiškį akis. – Kur tu matai langą?

− Ne, aš tik šiaip... apskritai. Lik sveika, Voveraite! – Ir Kiškis dingo.

„Dabar reikia kam nors pasakyti „į sveikatą!“ − šuoliuodamas pamanė Kiškis.

Įšilęs saulutėje prie urvelio miegojo Žiurkėnas. Jis taip saldžiai šnopavo, kad Kiškis iškart sumetė, ką daryti: nusiskynė žolytę, pritykino prie Žiurkėno ir pakuteno šnervę.

− Apči! – nusičiaudėjo Žiurkėnas.

− Į sveikatą! – šūktelėjo Kiškis. Ir nubėgo.