Kaip atsirado gyvūnai

Lietuvių sakmė

Ežio spygliai

Ežį Dievas sukūrė kaip ir kitus gyvulius ir davė jam labai švelnius plaukus. Ežys tais plaukais labai didžiavosi. Vieną kartą jis, eidamas pro eglę, įsidūrė į jos spyglius snukį, labai supyko ir pradėjo bartis ant Dievo. Paskui kreipėsi į eglę sakydamas:

– Kad tu turėtum tokius švelnius plaukus kaip aš, tai ir šakas aukščiau laikytum, o kad turi tokius aštrius ir negražius, tai ir laikai juos žemai nulenkusi, kad praeiviai susibadytų.

Dievas supyko ant ežio ir sako:

– Kad taip didžiuojiesi savo švelniais plaukais ir pyksti ant tų, kurie turi aštrius plaukus, tai tu nuo šios dienos turėsi juos dar aštresnius nei šios eglės spygliai!

Nuo tos dienos ežys turi aštrius plaukus ir už juos, nuolatos kukendamas, barasi ant Dievo.

Lietuvių sakmė

Kurmio kojos

Visi mato, kad priekinės kurmio kojos kaip žmogaus rankos. Tik ne visi žino, kodėl taip.

Tai va. Seniai, labai seniai Dievas įsakė visiems žmonėms eit griovių kast. Visi žmonės susirinko su kastuvais, tik vieno nebuvo. Nuėjo vienas kasėjas pažiūrėt, kodėl to žmogaus nėr. O tas guli ramiausiai. Atėjęs ir klausia:

– Ar sergi?

– Sveikas, – atsako tas.

– Tai ko neini su visais griovių kast?

– Gal aš kvailas po žemę raustis? Pragyvensiu ir be griovių.

Nuėjo žmogelis prie kasėjų ir papasakojo, ką matęs ir girdėjęs. Supyko kasėjai ir sako ponui Dievui:

– Mes dirbam, prakaituojam, o jis gulės ir tinginiaus?

Ponas Dievas ir sako:

– Kad jis bijo žemėj raustis, tai visą gyvenimą tik žemėj ir rausis. Aš jį kurmiu paversiu.

Ir pavirto tas žmogus kurmiu, tik rankos ir liko rankom, kuriom žemę rausia.