Japonų liaudies pasaka

• Persiskaitykite japonų pasaką. Ko ji moko?

Japonų liaudies pasaka

Gervės atlygis

Seniai seniai gyveno moteris ir turėjo sūnų. Jie buvo labai neturtingi, bet geros širdies žmonės.

Kartą jiems bedirbant laukuose pro jų galvas praskriejo paukštis ir nukrito netoliese esančiame miške. Moteris su sūnumi nusekė paskui ir pamatė gulinčią gervę sužeistu sparnu.

„Vargšelė“, – pagalvojo jie, parsinešė ją namo ir ėmė gydyti. Rūpinosi vieną, antrą dieną, o trečią ši visiškai pasveikusi galėjo plasnoti. Taigi slaugytojai ją paleido ir pakilusi gervė nuskriejo dangaus skliautu.

Laikas bėgo, atėjo žiema. Pamažėle viskas nusidažė baltai. Vieną vakarą siaučiant pūgai kažkas pabeldė į duris. Atidariusi moteris pamatė nuostabiai gražią merginą.

– Pasiklydau, neberandu kelio. Ar negalėčiau apsistoti pernakt? – pasiteiravo ši.

– Žinoma, prašom!

Moteris ją pasodino prie ugniakuro. Žiūri žiūri, o mergina – tikra gražuolė. Sūnus ir mergina vienas kitą iš karto pamilo. Apsidžiaugė motina su sūnumi, kad gražuolė taps jo žmona. Nors jie ir buvo darbštūs žmonės, nebuvo turtingi.

– Atsiprašome, tau irgi teks čia gyventi, – puolė teisintis moteris.

– Nieko tokio. Močiut, ar neparodytum man savo audimo staklių? Aš moku austi, – paklausė mergina.

Nuvedė ją į jau seniai nebenaudojamą audimo kambarį.

– Tik turiu vienintelį prašymą: man bedirbant jokiu būdu neatidarykit durų ir nežiūrėkit vidun.

Ėjo dienos ir mergina davė moteriai pirmąjį nuaustą audinį. O jai tik akys išsiplėtė iš nuostabos: dar niekada nebuvo mačiusi baltos it sniegas ir gražios drobės, tad nunešė ją į miestą ir labai brangiai pardavė.

Taip po kurio laiko šeima gerokai praturtėjo.

– Kaipgi ji nuaudžia tokį audeklą? – svarstė moteris su sūnumi.

Smalsumo pagauti prisiartino abu prie audimo kambario, pravėrė duris ir iš nuostabos riktelėjo – prie staklių sėdi gervė ir mikliai audžia.

– Gervė! – riktelėjo sūnus.

Gervė atsisuko ir atvirtusi žmogumi liūdnai tarė:

– Ką jūs padarėte?! Prašiau jūsų nežiūrėti, kaip aš dirbu, bet jūs sulaužėte pažadą ir pamatėte mano tikrąją išvaizdą – nebegaliu pas jus pasilikti. Iš tiesų aš esu gervė, ta pati, kurią išgelbėjote.

Mergina tuojau pat vėl atvirto į gervę ir išskridusi pro duris pakilo, apsuko kelis ratus aplink namą ir nuskriejo dangaus skliautu.