Uodas (II)

Antanas Vaičiulaitis

Uodas

Antroji dalis

Išsiuntė raitelius atvesti žmonių. Kareiviai tuoj grįžo varydamiesi basnirčią kaimietį, kurį sugriebė šienaujant paupy.

– Pasigailėkit manęs vargšo! – prašėsi žmogelis. – Dievas mato, kad niekam į kelią neparėjau.

– Nebijok ir pasakyk, kur gyveni, – tarė teisėjas.

– Kaip Dievą myliu, aš jums galiu pasakyti, kur gyvenu: esu iš Meškučių sodžiaus, – ten, prie pušyno. O dabar paleiskit mane...

– Galėsi eiti sau sveikas ir gyvas, jei išaiškinsi mums, kas šitoj dėžutėj yra, – prabilo karalius.

Kaimietis tarė:

– Čia tai jau uodas tupi, šviesiausieji ponai.

– Uodas! – sušuko valdovas.

– Uodas, uodas, uodas! – rėkė ministeris, kareiviai ir duonkepys.

– Gal žinai, kur jis gyvena? – kamantinėja teisėjas.

– Gyventi jis gyvena ten, kur velnias savo vaikus peri – balose, meldynuose, liūnuose, – atsakė žmogelis.

Tada karalius jam davė saują pinigų ir atleido.

Kitą dieną valdovas grįžo į sostinę. Kai jis jojo pro varinius miesto vartus, tvirtovėje sugriaudėjo patrankos ir bažnyčiose suskambėjo varpai. Žmonės grūdosi languose, lipo ant stogų, o gatvėse jų buvo kaip kuolu primušta.

Vakare buvo pokylis. Šoko dailiausios šokėjos tol, kol jų batukai pradilo.

Uodas tuo tarpu buvo įmestas į kalėjimą, ir jį saugojo būrys kareivių.

Nuo pokylio atsigavęs atvažiavo tardytojas ir ištyrė uodo papročius, susirašė, kaip jis kojytėmis spurda, kaip zyzia ir kokiu būdu sparnelius kėsnoja. Paskui apie visa tai pranešė teisėjui ir jis paskyrė bylos dieną.

Visi šalies laikraščiai rašė apie tą baisų nusikaltėlį ir dėjo padidintas jo fotografijas. Profesoriai savo paskaitose aiškino, koks jis pavojingas žmonių giminei. Namie, gatvėse, aikštėse nebuvo kitos kalbos kaip tik apie jį.

Bylos dieną krautuvės, smuklės ir bankai stovėjo uždaryti. Sostinės gyventojai apsivilko išeiginiais drabužiais ir ant galvų užsidėjo aukštas skrybėles. Minių minios suplūdo į teismo aikštę.

Teismo salėje buvo tokia spūstis, kad sienos braškėjo. Valstybės kaltintojas pasakė piktą kalbą šaukdamas, kad uodui lieka tik vienas kelias. „Mirtis, mirtis!“ – rėkė jis užkimęs ir daužė kumščiais žaliai dengtą stalą.

Paskui prabilo gynėjas. Jis atpasakojo visas gerąsias vabzdžio puses ir atrado daugybę jo nuopelnų. Prašydamas dovanoti nekaltam padarui gyvybę ir laisvę, pats tiek susigraudino ir kitus sugraudino, jog visa salė verkė raudojo kaip kūdikėliai.