Kuriame remdamiesi tradiciniais pasakojimais

1. Kokie veikėjai, įvykiai dažni tradiciniuose pasakojimuose?

Alfas Proisenas

SENUTĖ, SUMAŽĖJANTI SULIG ŠAUKŠČIUKU

Gyveno kartą senutė, kuri, atsigulusi vakare, miegojo sau, kaip paprastai miega visos moterys, ir kitą dieną nubudo, kaip paprastai visos nubunda, bet tada ėmė ir sumažėjo sulig šaukščiuku, o šitaip juk nenutinka jokiai moteriai.

„Na, jeigu jau sumažėjau sulig šaukščiuku, tai ir tvarkysiuos, kaip man dera“, – tarė senutė pati sau, nes neturėjo su kuo šnekėtis. Jos vyras dirbo laukuose, o visi vaikai jau buvo suaugę.

Taip susiklostė, jog kaip tik tą dieną Šaukščiukei reikėjo be galo daug nuveikti: pirmiausia ji turėjo apkuopti trobą, paskui – išskalbti užmerktą didelį žlugtą, o galiausiai – prikepti papločių pietums.

– Na, pirma mėginsiu nusigauti nuo lovos, – tarė Šaukščiukė ir, įsikibusi už antklodės krašto, ėmė ja suptis. Galiausiai antklodė šlumštelėjo ant grindų, o Šaukščiukė sveika gyva išsiropštė lauk.

Dabar reikėjo apkuopti trobą, bet tas buvo vieni niekai. Pirmiausia ji sušvilpė atsitūpusi prie pelių olos, iš kur netrukus išlindo pelė.

– Apkuopk visus kampelius, – paliepė Šaukščiukė, – kitaip imsiu ir pasakysiu katei.

Ir pelė apkuopė visus kampelius.

Paskui Šaukščiukė pasišaukė katę.

– Kate, kate, suplauk puodelius ir išmazgok dubenį, kitaip imsiu ir pasakysiu šuniui.

Ir katė suplovė puodelius ir išmazgojo dubenį.

Tada Šaukščiukė pasišaukė šunį.

– Šune, šune, paklok lovą ir atidaryk langą, už tai gausi didelį kaulą, – tarė.

Šuo atbėgęs padarė, kas buvo liepta, paskui atsitūpė ant akmens prieduryje, ėmė mataruoti uodega, ir akmuo sužvilgo kaip veidrodis.

– Eik pasiimk savo kaulą, – paliepė Šaukščiukė, – aš neturiu laiko tūpčiot apie gyvulius ir visus kitus padarus.

Ji mostelėjo link palangės, kur gulėjo didelis kaulas.

Pagaliau Šaukščiukė galėjo imtis žlugto.

Ji užmerkė skalbinius upelyje, bet upelis buvo sausas. Ir Šaukščiukė ėmė verkšlenti:

– Šitiek amžiaus esu nugyvenus, bet niekad nesu mačius tokios sausros kaip dabar.

Šaukščiukė sėdėdama vis kartojo tuos žodžius. Pagaliau užėjo toks įnirtingas lietaus šuoras, jog būtų galėjęs paskandinti ir pačią Šaukščiukę. Bet ši sėdėjo sau po kurpelės lapu, sėdėjo saugiai ir patogiai, kol lietus čaižė upelį ir išskalbė visą žlugtą.

O Šaukščiukė vėl ėmė verkšlenti:

– Šitiek amžiaus esu nugyvenus, bet niekad nesu mačiusi tokio niekam tikusio pietų vėjo kaip dabartinis. Esu tikra, kad pietys, jeigu ir pakiltų, bent jau nebūtų toks galingas, jog valiotų išmest mane aukštyn, nors esu mažytė kaip šaukščiukas.

Išgirdo tuos žodžius pietys ir pakilo, bet Šaukščiukė įsiropštė į tuščią barsuko olą, gulėjo ten ir žiūrėjo, kad pietys gerai išpūstų visus skalbinius, padžiautus ant virvės.

xxx

Tuo metu parėjo vyras. Vos tik jis pravėrė duris, Šaukščiukė vėl pasidarė tokia pat didelė, kokia būdavo paprastai, ir juodu susėdę ėmė valgyti. Šaukščiukė nieko neužsiminė apie tai, jog buvo sumažėjusi sulig šaukščiuku.