Skirtingi keliai: absoliutizmas ir konstitucinė monarchija (10 tema)

Ankstyvaisiais naujaisiais laikais, XVI–XVII a., Vakarų Europa buvo krečiama daugybės neramumų ir karų, kurių didžioji dalis buvo susiję su religiniais priešiškumais, katalikų ir protestantų nesutarimais. Visi šie neramumai darė įtaką svarstymams, kaip turėtų būti valdoma valstybė, kas geriausiai užtikrintų taiką ir ramybę visuomenėje. Taip pat jie paveikė tolesnę valstybių politinės santvarkos raidą. Tačiau ne tik šie neramumai ir skirtingų politinių ar religinių grupių nesutarimai turėjo įtakos valstybių politinei santvarkai. Nereikia pamiršti, kokią vietą valstybių politinėje santvarkoje užėmė parlamentas ir koks buvo monarcho santykis su kitomis politinėmis institucijomis. Būtent tai ir aptarsime remdamiesi dviejų Vakarų Europos valstybių – Prancūzijos ir Anglijos – politinių santvarkų pavyzdžiais, kurie aiškiai parodo, kaip skirtingai rutuliojosi valstybės, tiksliau, kokius skirtingus pavidalus įgavo jų politinės santvarkos. Kokios aplinkybės lėmė skirtingų politinių santvarkų įsitvirtinimą XVII a. Prancūzijos ir Anglijos karalystėse?

Nuo 1215 m. Anglijoje parlamentas su karaliumi sprendė vidaus ir užsienio politikos uždavinius. Parlamento dalyvavimas priimant sprendimus buvo būtinas, kad sprendimai taptų teisiški ir karalius užsitikrintų visuomenės paramą. Per laiką pats parlamentas kito ir XVI a. galutinai susikūrė dveji parlamento rūmai: Lordų ir Bendruomenių. Taigi Anglijos parlamente buvo atstovaujama ne tik visuomenės mažumai – kilmingiesiems. Nors per kelis šimtmečius Anglijos parlamentas ir tapo svarbiausia politine institucija, jos santykis su monarchu buvo permainingas, nes visada vyko kova dėl galios ir įtakos. XVI a. Anglijos soste įsitvirtinusi Tiudorų dinastija sugebėjo apriboti parlamento įtaką. Monarcho ir parlamento santykiai XVII a. įgavo atvirą priešiškumą ir Anglijos politinės santvarkos raidoje įvyko lūžis. Anglija skendėjo politinėse kovose tarp karaliaus, jo valdžios viršenybės šalininkų rojalistų ir Anglijos parlamento politines teises ginančių parlamentarizmo šalininkų. Atviras susidūrimas tarp karaliaus, rojalistų ir parlamentarizmo šalininkų prasidėjo 1625 m. į Anglijos sostą įžengus Stiuartų dinastijos atstovui Karoliui I (10.4 pav.). Ilgai netrukęs, savavališkai, be parlamento sutikimo, jis pradėjo karus su Ispãnija ir Prancūzijà. Karai baigėsi nesėkmėmis, padarė daug nuostolių ir brangiai atsiėjo. Todėl 1628 m. Anglijos parlamentas priėmė sprendimą, įstatymą, kuris ribojo karaliaus savivalę. Buvo draudžiama karaliui paleisti parlamentą be paties parlamento sutikimo ir skelbiama, kad mokesčiai, kurie buvo ar bus priimti savavališkai, be parlamento, neturi galios. Taip pat buvo draudžiama įkalinti asmenį be priežasties (10.5 pav.).

Karolis I nepaisė parlamento sprendimų ir 1629 m. jį paleido. Parlamentas vėl buvo sušauktas tik po vienuolikos metų, kai Karoliui I prireikė pakelti mokesčius, nes trūko lėšų karo reikalams. Kad galėtų pakelti mokesčius, jam buvo būtina parlamento parama. Tačiau parlamentas nepritarė karaliaus reikalavimams. Karalius dar kartą paleido parlamentą. Tuo metu pasmarkėjo senos religinės kovos tarp protestantų ir katalikų. Penktajame dešimtmetyje visa susikaupusi įtampa ir tarpusavio nesantaika virto pilietiniu karu (10.6 pav.). Karaliaus šalininkai pralaimėjo kelerius metus trukusią atvirą vidaus kovą, Karolis I buvo suimtas, apkaltintas išdavyste ir nusikaltimais valstybei. Per teismą jis atsisakė pripažinti teismo teisėtumą, nes, jo supratimu, nėra tokios institucijos, kuri turėtų teisę apklausti ir teisti karalių. 1649 m. pradžioje Karolis I buvo paskelbtas tironu, visuomenės priešu ir jam buvo nukirsta galva. Visa tai rodo, kokia įtampa tvyrojo XVII a. vidurio Anglijos politinėje sistemoje ir visuomenėje. Būtent tuo metu pasirodė politinės filosofijos traktatas Leviatanas. Jo autorius Tomas Hobsas (Thomas Hobbes), sujaudintas šalį krečiančių neramumų, išplėtojo idėją apie stiprų, absoliučią valdžią turintį valdovą, kuris yra taikos ir ramybės visuomenėje garantas (10.7 pav., C šaltinis). Taigi, absoliutizmo idėja Anglijoje tebegyvavo, o Anglijos parlamentas, kuris savo amžių skaičiavo nuo 1215 m. ir pasižymėjo senomis tradicijomis, iš tikrųjų turėjo valdžią ir įtaką. Kaip ši politinė kova rutuliojosi toliau ir kokia buvo jos atomazga?

Seni nesutarimai ir politinė kova tarp rojalistų ir parlamentarizmo šalininkų, įtampa tarp katalikų ir protestantų atsinaujino amžiaus pabaigoje, kai Anglijos karaliumi 1685 m. tapo katalikas Jokūbas II. Tuo metu didžioji visuomenės ir politinės viršūnės dalis buvo protestantai – anglikonai. Naujasis karalius bandė pagerinti katalikų mažumos padėtį anglikoniškoje Anglijoje. Tačiau parlamentarizmo šalininkai jo bandymą suvokė kaip siekį peržengti ir išplėsti savo valdžios ribas. Be to, įtampa ir priešiškumas tarp katalikų ir protestantų tebetvyrojo. Šie politiniai ir religiniai nesutarimai lėmė atvirą karaliaus ir parlamento susidūrimą. Siekdami pasipriešinti vienašališkiems ir su parlamentu nesuderintiems karaliaus sprendimams, ypač susijusiems su katalikų skyrimu į svarbius valstybės postus, karaliaus priešininkai parlamentarizmo ir anglikonybės šalininkai kovai su Jokūbu II į pagalbą pasikvietė Anglijos karaliaus dukters Marijos vyrą, Nýderlandų valdovą, protestantą Vilhelmą Oranietį (1650–1702). 1688 m. pabaigoje su laivynu įveikęs Lamanšo sąsiaurį ir išsilaipinęs Anglijoje, jis sugebėjo priversti Jokūbą II palikti Anglijos karaliaus sostą. 1689 m. Vilhelmas Oranietis sušaukė Anglijos parlamentą, ir šis jį paskelbė karaliumi Vilhelmu III Oraniečiu. Anglijos parlamentas priėmė Téisių bilį – dokumentą, pagal kurį Anglija tapo konstitùcine monárchija. Šis dokumentas buvo steigiamasis, taigi pamatinis, Anglijos politinėje santvarkoje galutinai įtvirtinęs aukščiausią parlamento valdžią. Teisių bilio priėmimas reiškė, kad Anglija išliko monarchija su karaliumi kaip valstybės vadovu, tačiau parlamentas įgavo lemiamą balsą valstybės valdyme, taigi priimant valstybės ir visuomenės gyvenimui svarbius sprendimus. Šiame steigiamajame dokumente buvo įtvirtinta, kad joks sprendimas negali būti priimtas be parlamento sutikimo, o parlamento rinkimai yra laisvi ir niekas šios teisės negali riboti. Kaip neginčijama teisė buvo paskelbta žodžio laisvė. Tai reiškė, kad parlamente išsakomų minčių ir vykstančių ginčų negalima nei riboti, nei už juos bausti. Galiausiai buvo pabrėžta, kad dėl valstybės gerovės, kurią gali užtikrinti tik laiku priimami ar taisomi įstatymai, parlamentas turi dirbti nuolat. Teisių bilis ir jame įrašyti nuostatai liudijo naujos politinės santvarkos atsiradimą. Absoliutizmas Anglijos politinėje sistemoje neįsitvirtino, monarcho galios buvo dar labiau apribotos. Trumpai tariant, buvo įtvirtinti laisvi rinkimai ir žodžio laisvė – dalykai, be kurių šiandien nesuvokiama laisva, atvira visuomenė ir žmogaus teisės.

Apibendrinant belieka pabrėžti aplinkybes, dėl kurių Prancūzijoje ir Anglijoje XVII a. įsitvirtino skirtingos monarchijos. Per kelis šimtmečius Generaliniai luomai Prancūzijoje netapo tvirta ir įtakinga politine institucija. Prancūzijos monarchui pavyko išlaikyti savo galią ir įgyti kilmingųjų palaikymą. Galiausiai XVI–XVII a. sandūroje karaliui pavyko sutelkti valdžią valstybės centre – savo dvare. Čia susibūrė aukščiausieji valstybės pareigūnai. XVII a. antroje pusėje šią absoliučią monarcho galią rodė Liudviko XIV Versalio rūmai. O Anglijoje nuo XIII a. parlamentas tapo institucija, kurios sprendimų monarchas turėjo paisyti. Nors karaliaus ir parlamento santykiuose ir būta nuolatinės įtampos ir permainų, parlamentas per šimtmečius išliko politiniame gyvenime kaip veikianti institucija. Būtent jis pasiekė, kad XVII a. Anglijos monarcho galios būtų smarkiai apribotos ir Anglija taptų konstitucine monarchija (D šaltinis).