Moljeras. „Tartiufas“
Moljeras (Molière, tikr. Jean-Baptiste Poquelin, 1622–1673) gyveno ir kūrė tuomet, kai XVII a. Prancūzijoje suklestėjo klasicistinis menas. Klasicizmo (lot. classicus – pavyzdinis) literatūros kūrėjai laikėsi meninio meistriškumo taisyklių, pagrįstų logika ir harmonija. Vaizduojama tai, kas universalu – bendra visiems ar tam tikrai žmonių grupei, yra tikroviška, atitinka prigimtį. Itin svarbi kūrinio darna, todėl laikomasi žanro, temos ir stiliaus dermės. Literatūros žanrai skirstomi į aukštuosius ir žemuosius. Aukštaisiais žanrais (tragedija, odė) vaizduojami istoriniai ar mitologiniai įvykiai, valstybės gyvenimas. Aukštojo žanro kūrinį derėjo rašyti aukštuoju stiliumi – iškilminga, puošnia kalba. Žemieji žanrai (komedija, satyra) buvo skirti kasdieniam gyvenimui vaizduoti, todėl ir stilius turėjo būti aiškus, nepakilus.
Ypač reglamentuojami patys populiariausi to meto žanrai: tragedija ir komedija. Klasicistų supratimu, gražus meno kūrinys yra tas, kuris yra harmoningas, nuoseklus. Svarbi trijų vienumų – vietos, laiko ir veiksmo – taisyklė: veiksmas turi vykti vienoje vietoje (nekeičiant dekoracijų), vieną dieną (parą), išlaikoma viena siužetinė linija (vienas įvykis). Dramos kūriniai turėjo būti eiliuoti, pjesę sudaryti penki veiksmai. Neleista maišyti žanrų: tragedijose draustos komiškos, smurtinės scenos, vulgarumas, buitinė kalba, o komedijose – tragiškos scenos. Tai susiję su kūrinio intencija: manyta, kad tragedija perteikia kilnius jausmus, o komedijos paskirtis – didaktinė, mat, vaizduojant tipizuotus veikėjus ir išjuokiant ydas ar trūkumus, siekta visuomenės pažangos.
Moljeras – žymiausias klasicistinių komedijų kūrėjas. Jo tėvas buvo pasiturintis karaliaus baldų drapiruotojas ir audinių tiekėjas, turėjęs privilegiją vadintis karališkuoju tarnu. Tėvas vylėsi, kad sūnus tęs jo verslą. Deja, Žanas Baptistas, įgijęs gerą išsilavinimą ir galėjęs tapti advokatu, pasirinko aktoriaus kelią. Parỹžiuje subūrė teatrą, tačiau pirmieji spektakliai buvo nesėkmingi, dėl skolų Moljerui teko net kalėti. Surinkęs trupę, Moljeras keliolika metų klajojo po provinciją. Jis ir kūrė pjeses, ir puikiai vaidino. Klajojantys Moljero aktoriai išgarsėjo. Vieną spektaklį pažiūrėjęs Orleano kunigaikštis Pilypas pasiūlė suvaidinti jo broliui – Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV. Sulaukęs karaliaus palankumo, Moljeras ėmė statyti spektaklius Parỹžiuje. Jo charakterių komedijose ėmė ryškėti komiškumo bruožas – juokingumas, kai paklūstama ydai ar silpnybei, elgiamasi neprotingai ir nenatūraliai.
Ne kartą dramaturgo spektakliai sulaukė nepasitenkinimo ir grasinimų: galime numanyti, kad visuomenės nariai save atpažindavo kaip komiškus personažus, turinčius ydų. Vienas bažnyčios atstovas net siūlė sudeginti Moljerą: apkaltino dramaturgą amoraliu elgesiu. Šį priešišką išpuolį nuramino pats karalius – jis tapo Moljero sūnaus krikštatėviu.
Daug priekaištų ir grasinimų sulaukė 1664 m. pasirodęs spektaklis „Tartiufas, arba Apgavikas“. Ši komedija, išjuokianti šventeivišką veidmainystę, buvo nukreipta prieš vienos religinės draugijos, pasivadinusios Šventojo sakramento draugija, veiklą. Jos nariai, įsiteikę šeimininkams, iš tiesų slapta rinko duomenis, kuriais remdamiesi įskųsdavo jais patikėjusius žmones. Spektaklio premjera, įvykusi Versalio rūmuose karaliaus prašymu per šventes, sukėlė priekaištų audrą, net buvo paskelbtas draudimas vaidinti pjesę. Tarp priešininkų – ir karaliaus motina Ona Austrė. Tik 1669 m. Liudvikas XIV panaikino draudimus.
„Tartiufas, arba Apgavikas“ yra satyrinė charakterių komedija. Ji parašyta laikantis klasicistinės komedijos kūrimo principų: penkių veiksmų, eiliuota, laikomasi trijų vienumų – vietos, laiko ir veiksmo – taisyklės. Veikėjų charakteriai statiški, juos galime pavadinti tipiniais arba universaliais: veidmainių ar neprotingai patiklių žmonių esama ir dabar. Moljero tikslas – gilintis į žmogaus prigimtį, atskleisti jo aistras, pražūtingas ydas. Tartiufas – pagrindinis komedijos personažas – įkūnija ydą, kurią dramaturgas atskleidžia taikydamas įvairias komiškumo priemones.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip skirstomi Klasicizmo žanrai? Kas jiems būdinga?
- Paaiškinkite trijų vienumų taisyklę.
- Kas būdinga Moljero charakterių komedijai?
- Kodėl Moljero kūriniai sukeldavo pasipiktinimo bangas? Ko siekė dramaturgas?
- Kas paskatino sukurti „Tartiufą“?
- Kokie klasicistinės komedijos bruožai būdingi „Tartiufui“?
TARTIUFAS, ARBA APGAVIKAS
Penkių veiksmų komedija
(ištraukos)
VEIKĖJAI
PONIA PERNEL – Orgono motina
ORGONAS – Elmiros vyras
ELMIRA – Orgono žmona
DAMISAS – Orgono sūnus
MARIANA – Orgono duktė, įsimylėjusi Valerą
VALERAS – Marianos jaunikis
KLEANTAS – Orgono svainis
TARTIUFAS – šventeiva
DORINA – Marianos kambarinė
PONAS LOJALIS – teismo antstolis
POLICIJOS PAREIGŪNAS
FLIPOT – ponios Pernel tarnaitė
Pirmas veiksmas
I SCENA
Ponia Pernel, Elmira, Mariana, Damisas, Kleantas, Dorina, Flipot
Veiksmas vyksta Parỹžiuje, Orgono namuose
PONIA PERNEL
Eime, Flipot, eime. Nenoriu jų klausyti.
ELMIRA
Vos bepasiveju. Kam taip skubėt, mamyte?
PONIA PERNEL
Gana, toliau nereik manęs lydėt, marti.
Nebesivarginkit, išeisiu aš pati.
ELMIRA
Mes jaučiam pareigą daryti jums vien gera.
Bet kurgi bėgate, tarytum jus kas varo?
PONIA PERNEL
Deja, man šie namai nebepakenčiami!
Jūs nesiskaitote visai su manimi.
Jei taip, nuo šiol čia niekad nebekelsiu kojos!
Aš jums padėt geidžiu, dėl jūsų aš aukojuos,
Kodėl gi prasižiot neduoda niekas man,
Lyg būčiau aš gyva patekus pragaran?
DORINA
Bet juk...
PONIA PERNEL
Stebėtina: jūs esat kambarinė,
O taip akiplėšiškai laidot kakarinę...
Su savo nuomone dar čia kiekvienas lįs!
DAMISAS
Aš...
PONIA PERNEL
Jūs, vaikeli mano, kvailas kaip baslys.
Šią karčią tiesą girdit iš bobutės savo,
Kuri tėveliui jūsų niekad nemelavo
Ir sakė, kad baisus plevėsa būsit jūs,
Kad jis nenoromis ir pats tatai pajus.
MARIANA
Tačiau...
PONIA PERNEL
Jūs – jo sesuo. Matau kiaurai jus visą.
Žinau: tylioji kiaulė giliai šaknį knisa,
Tad nors iš povyzos atrodote šventa,
Galiu įsivaizduot, ką darote slapta.
ELMIRA
Klausykite, mamyt...
PONIA PERNEL
Prašau atleist, martele,
Bet jūsų elgesys tiesiog man siaubą kelia.
Ne, buvo ne tokia velionė jų mama!
O jūs, čionai visus pagundon vesdama,
Puikuojate, pamiršus apdarą kasdienį,
Ir švaistot pinigus tarytum karalienė.
Jei vien savajam vyrui trokštat būt graži,
Jums rūbo prabangaus nereikia, dievaži.
KLEANTAS
Bet vis dėlto...
PONIA PERNEL
Nors aš, mielasis giminieti,
Esu įpratusi jus gerbti ir mylėti,
Tačiau, jei būtų mano rankose valdžia,
Aš paprašyčiau jus nesilankyti čia.
Iš jūsų lūpų mat girdžiu aš dieną naktį
Patarimus, kuriais neverta niekam sekti.
Nepykit už teisybę. Melo nekenčiu,
Nemoku veidmainiaut ir slėpt savų minčių.
DAMISAS
Tartiufas užtatai patenkintas be galo...
PONIA PERNEL
Šio gerbiamo žmogaus visi klausyt privalo,
Ir aš kiekvienąsyk iš apmaudo drebu
Nuo neišmanėliškų jūsų pastabų.
DAMISAS
Nejau galiu klausyt įžūlėlio šventeivos,
Žiūrėti, kaip jisai, mus niekindamas, maivos?
Mes turime nukreipt nuo pramogų akis
Ir laukti, ką tasai galvočius pasakys!..
DORINA
Aiškėja iš pamokslų šito moralisto,
Kad mes – nedorėliai, kad tik jisai neklysta.
Jis viską kritikuoja, smerkia iš peties.
PONIA PERNEL
Jus kritikuot ir smerkt – jo pareiga išties.
Jis rodo jums kelius į rojų; ir Orgonui
Derėtų jus išmokyt pagarbos tam ponui.
DAMISAS
Žinokite, močiut, nė mano tėvas, nieks
Mane su juo suartint niekad nepajėgs.
Norėčiau atvirai paklausti: kas čia daros?
Kol man gadina kraują kėslai jo nešvarūs.
Tol nenurimsiu aš. Ir jau diena arti,
Kai šiam nenaudėliui ragai bus nulaužti.
DORINA
Iš tikro nesmagu ir pikta truputėlį,
Kad šitas pašalietis galvą taip pakėlė.
Pas mus atėjo basas; jo visa manta
Nebuvo nė penkių skatikų neverta,
O šiandien jis čionai vaidina šeimininką,
Jį viskas erzina, jam niekas nepatinka!
PONIA PERNEL
Prisiekiu jums, kitaip pakryptų reikalai,
Jei norams jo kilniems paklustumėt aklai.
DORINA
Jį laikote šventu, bet teikiatės jūs klysti:
Šventumas jo yra gryniausia veidmainystė.
PONIA PERNEL
Prikąskite liežuvį!
DORINA
Šituo klastuoliu,
Kaip kad ir jo tarnu, tikėt aš negaliu.
PONIA PERNEL
Už tarną garantuoti būtų man sunkoka;
Bet ponas jo tikrai jus dvasiškai prašoka.
Jį koneveikiate ir puolate už tat,
Kad rėžia jis teisybę visuomet,
Kad nusidėjėlį negailestingai plaka
Ir jį grąžinti stengias į dorovės taką.
DORINA
Gerai. Bet dėl kurių, sakykit, priežasčių
Jis nepakenčia mūsų gerbiamų svečių?
Galbūt įžeidžia jie krikščionišką moralę,
Kad jis taip nertėja ir tokią audrą kelia?
Ir štai dar kas – atleiskit! – stebina mane:
(rodydama į Elmirą)
Jaučiu, jog žadina pavydą jam ponia...
<...>
PONIA PERNEL
(Elmirai)
Klausykite, marti, ką toji pliuškė paisto!
Bet negi vien tik jums čionai kalbėti leista
Ir niekam nė žodelio šnipštelt nevalia?
Turiu pasisakyt ir aš galų gale.
Pirmiausia savo sūnų man pagirti dera
Už tai, kad jis surado šitą žmogų gerą,
Kurs, Dievo pasiųstas, atėjo tam pas jus,
Idant parodytų išganymo kelius,
Idant iš nuodėmių tamsiausio labirinto
Išvestų jus greičiau ir protą sugrąžintų.
<...>
(Elmirai)
Sudie, marti. Užteks. Man eiti laikas.
Prisipažįstu, jus per daug dorais laikiau.
Reikės nuo šių namų laikytis atokiau.
(Duodama antausį tarnaitei Flipot)
Ko stovi? Ko lyg šuo prieš debesį čiaupais tu?
Žiūrėk, kad ir kita ausis tau neužkaistų.
Judėk, suskretėle!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Drama pradedama ponios Pernel išvykimo iš Orgono namų scena. Kas veikia šioje scenoje?
- Kam skirti pirmieji ponios Pernel žodžiai? Kokią išvykimo priežastį ji nurodo? Kas, jūsų nuomone, tie „jie“?
- Kurie marčios Elmiros žodžiai atskleidžia, kad ponia Pernel yra įpykusi? Kokiu kreipiniu Elmira pavadina ponią Pernel? Ką rodo šis kreipinys? Kodėl Elmira norėtų sustabdyti ponią Pernel?
- Kodėl poniai Pernel namai yra nebepakenčiami? Įvardykite visas replikoje Elmirai nurodomas priežastis.
- Koks ponios Pernel charakterio bruožas ryškėja iš šios replikos?
- Motinos pyktis skirtas kiekvienam šios scenos veikėjui. Bet kuris į pokalbį įsiterpęs namiškis sulaukia neigiamos ponios Pernel reakcijos. Ponia Pernel scenos dalyvius ir tiesmukai apibūdina, ir išsako požiūrį. Kokią kiekvieno veikėjo ydą ar ydas nurodo motina? Raskite citatų ir užpildykite lentelę.
Veikėjas | Apibūdinimas | Ponios Pernel požiūris |
Dorina | „akiplėšiškai laidot kakarinę“ | „Stebėtina“ |
Damisas | ||
Mariana | ||
Elmira | ||
Kleantas |
- Kleantui ponia Pernel sako: „Melo nekenčiu, / Nemoku veidmainiaut ir slėpt savų minčių.“ Ar galėtume šį savęs apibūdinimą laikyti teigiamu? Kodėl?
- Iki Tartiufo vardo paminėjimo ponios Pernel dialogą su kitais veikėjais vargiai galėtume pavadinti pokalbiu, tai yra nuomonių apsikeitimu. Pastebėkite, kaip ji reaguoja į namiškių replikas. Ką galėtumėte pasakyti apie ponios Pernel santykius su Orgono namų gyventojais?
- Damisas pirmasis pamini Tartiufo vardą. Į kokią frazę reaguodamas jis ištaria repliką su Tartiufo vardu? Kaip galima suprasti šiuos Damiso žodžius?
- Paminėjus Tartiufą, užsimezga pokalbis, per kurį paaiškėja skirtingi veikėjų požiūriai. Kokius Tartiufo bruožus pamini motina, o kokius kiti veikėjai?
- Ir Damisas, ir Dorina siekia poniai Pernel atverti akis. Kaip ponia Pernel reaguoja į jų pastabas apie Tartiufo veidmainystę? Pagrįskite tekstu.
- Iš ponios Pernel žodžių sužinome, kad Tartiufą į Orgono namus atvedė pats Orgonas. O kas, anot motinos, iš tiesų jį atsiuntė?
- Kodėl, motinos teigimu, Tartiufo reikėję Orgono namams? Kaip motina vertina Orgono namų gyventojų dorumą?
- Paaiškinkite, ką turi omenyje ponia Pernel pasakydama „iš nuodėmių tamsiausio labirinto / išvestų jus greičiau ir protą sugrąžintų“.
- Pirma scena pradedama ponios Pernel raginimu tarnaitei Flipot eiti. Kuo baigiama? Ką atskleidžia ponios Pernel žodžiai tarnaitei bei veiksmai?
- Ar pavyko poniai Pernel įtikinti namiškius Tartiufo šventumu? Kodėl?
- Kodėl ponią Pernel galime laikyti komišku personažu? Atkreipkite dėmesį, kad, peikdama kitus dėl jų ydų ar trūkumų, ji pabrėžia savo dorovingumą. Ar išties ponia Pernel neturi ydų? Kokią lietuvišką patarlę galėtumėte jai pritaikyti?
II SCENA
Kleantas, Dorina
KLEANTAS
Su ja aš neisiu, ne.
Ta senė vėl pradės, ko gero, ėst mane...
DORINA
O žinote, dėl ko man baisiai skauda širdį?
Dėl to, kad jūsų žodžių ji dabar negirdi.
Jums kliūtų ne juokais – tai aišku kaip diena, –
Kadangi drįsote ją pavadint sena.
KLEANTAS
Už savąjį Tartiufą ji sutiktų mirti,
Jei net dėl menkniekio pakėlė tokią pirtį!
DORINA
Ir vis dėlto mamytę pralenkė sūnus.
Pažvelkite, į ką jis tapo panašus!
Kai buvo negandai ištikę mūs tėvynę,
Jis nesvyruodamas karalių narsiai gynė;
Bet šiandien lyg beprotis elgiasi jisai
Ir vien apie Tartiufą kliedi ištisai;
Vadina broliu jis kažkokį nevidoną,
Kur kas labiau jį myli už vaikus ir žmoną,
Labiau už motiną. Visur jo klauso jis,
Su juo dalijasi širdies paslaptimis,
Bučiuoja, popina... Turbūt meilužės savo
Dar niekas niekada taip švelniai nemylavo.
Jisai už stalo jį sodina pirm kitų
Ir džiaugiasi širdingai jo apetitu,
Gardžiausius kąsnelius jam deda, o jei mato,
Kad raugėja anas, jis sako: „Į sveikatą“, –
Žodžiu, taip žavisi ir tiki Tartiufu,
Jog, nuovoką pametęs, laiko jį Dievu:
Jis – visuomet teisus, jisai negali klysti,
Menkiausia jo mintis yra jam pranašystė.
Pakurstęs šeimininko užgaidas kvailas,
Jisai drąsiau dar pučia į akis miglas.
Šventeivos amatas – jam pajamų šaltinis,
Užtat jis nesiliaus pamokslais mus kankinęs,
Kol būsime gyvi. Jo tarnas įžūlus –
Ir tas be perstojo mums drožia moralus;
Į kambarį dažnai įpuola jis įsiutęs –
Ir lekia ant grindų pudra, dažai, skrynutės.
Anądien nosinaitę knygoje šventoj
Aptiko tas begėdis ir sudraskė tuoj,
Pareikšdamas piktai, jog erziname tyčia
Šėtono išmonėmis Dievą ir Bažnyčią.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Antroje scenoje Dorina prabyla apie namų šeimininką Orgoną. Kaip galėtumėte savais žodžiais paaiškinti jos frazę „Ir vis dėlto mamytę pralenkė sūnus“?
- Kokius Orgono gyvenimo etapus ji lygina?
- Kokį Orgono elgesį galėtume įvertinti, anot Dorinos žodžių, „lyg beprotis elgias jisai“? 5–6 sakiniais pratęskite rišlų atsakymą, perfrazuodami Dorinos žodžius:
Apie Orgoną – namų šeimininką – komedijoje sužinome iš tarnaitės Dorinos žodžių. Ji tiesmukai atskleidžia Orgono dvasinį nuopuolį: kai buvo „negandai ištikę mūs tėvynę“, Orgonas ištikimai gynė karalių, o dabar jis elgiasi tarsi išprotėjęs, jam svarbus tik Tartiufas („kliedi ištisai“). Tartiufą Orgonas vadina... - Iš Dorinos žodžių aiškėja, kokią reikšmę Orgonui turi Tartiufas. Pasvarstykite, koks Orgono santykis su likusiu pasauliu.
- Kuris Dorinos pastebėjimas rodo, kad Orgono žavėjimasis Tartiufu peržengia racionalaus suvokimo ribas?
- Ar galima teigti, kad Orgonui būdinga aklatikystė? Pagrįskite.
- Dorinos replikoje pateikiama ir Tartiufo charakteristika. Pagrįskite citatomis šiuos Tartiufo bruožus: suktumą, godumą, įžūlumą, šventeiviškumą.
- Kaip Dorina charakterizuoja Tartiufo tarną?
- Kokius bendrus Tartiufo ir jo tarno bruožus įžvelgiate? Kokia lietuvių patarle galėtumėte nusakyti abiejų veikėjų panašumą?
IV SCENA
Kleantas, Damisas, Dorina
DAMISAS
Apie sesers vedybas tarkit jam žodelį.
Tartiufo užmačias žinoti ne pro šalį:
Jis tėvą ragina padelsti dar bent kiek...
Bijau, kad visos viltys man nueis perniek.
Supraskit: kaip Valeras myli Marianą,
Taip lygiai jo sesuo – didžiausia laimė mano,
Ir...
DORINA
Jis ateina.
V SCENA
Orgonas, Kleantas, Dorina
ORGONAS
Labas, svaini malonus.
KLEANTAS
Buvau beišeinąs – ir pamačiau štai jus.
Tai ką, nelengva kaime šiuo metu išbūti?
ORGONAS
Dorina...
(Kleantui)
Meldžiamasis, lukterkit truputį.
Drįstu manyt, kad jūs sutiksite mielai
Papasakoti man, kaip klojas reikalai.
(Dorinai)
Ką gero atnešė praėjusios dvi dienos?
Kaip jaučiatės? Ką veikiat? Kokios čia naujienos?
DORINA
Turėjo baisų karštį užvakar ponia.
Skaudėjo galvą jai. Kas buvo, nežinia.
ORGONAS
Na, o Tartiufas kaip?
DORINA
Stebėtinas dalykas!
Raudonas, apkūnus ir sveikas kaip ridikas.
ORGONAS
Vargšelis!
DORINA
Vakare ji tebesirgo vis,
Sėdėjo užstalėj sukandusi dantis,
Nevalgydama nieko, ir kakta jai degė.
ORGONAS
Na, o Tartiufas kaip?
DORINA
Čiaumojo vienas, ką gi!
Dorai sušveitęs dvi didokas kurapkas,
Jis čiupo avino dar kulšį į rankas.
ORGONAS
Vargšelis!
DORINA
Šiurpulys jai visą kūną krėtė,
Ir mes prie guolio jos turėjome budėti.
Negaudama nusnūst minutės nė vienos,
Jinai kamavosi lig pat šviesios dienos.
ORGONAS
Na, o Tartiufas kaip?
DORINA
Nuo stalo atsikėlęs,
Į savo kambarį nuėjo sveikutėlis,
Į šiltą patalą atsigulė tuoj pat
Ir knarkė iki ryto taip kaip visuomet.
ORGONAS
Vargšelis!
DORINA
Ji šiaip taip sutiko, kad nuleistų
Jai kraują – ir kitų nebereikėjo vaistų:
Praėjo beregint ir skausmas, ir drugys.
ORGONAS
Na, o Tartiufas kaip?
DORINA
Jisai kaip karžygys,
Norėdamas žūtbūt pagelbėti ligonei,
Netekusiai tiek kraujo, teikėsi maloniai
Vynelio butelį ištvatyti priešpiet.
ORGONAS
Vargšelis!
DORINA
Bet jinai jau pradeda stiprėt,
Ir aš dabar skubu tiesiog pas šeimininkę
Pranešt, kad vyras jai greičiau pasveikti linki.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ko Damisas prašo Kleanto (IV scena)? Ką norėtų išsiaiškinti?
- Dėl ko nuogąstauja Damisas?
- Grįžęs iš kaimo į Parỹžių, Orgonas tarnaitės Dorinos teiraujasi namų naujienų. Kokią naujieną pirmiausia praneša Dorina?
- Kaip Orgonas reaguoja į tarnaitės Dorinos pasakojimą apie žmonos ligą? Kokius žodžius nuolat kartoja?
- Kas labiausiai rūpi Orgonui?
- Kas šioje scenoje komiška?
- Atkreipkite dėmesį, kaip Dorina pasakoja apie Tartiufą. Kokiais epitetais, palyginimais ir vaizdingais veiksmažodžiais kuriamas Tartiufo rajumas bei abejingumas Elmiros ligai?
- Ar Orgonas supranta, kad Dorina kalba kandžiai, pašiepdama? Kodėl?
- Nors scena kelia juoką, išties kalbama apie Orgono ir jo žmonos Elmiros santykius. Ką atskleidžia Orgono replikos?
- Paaiškinkite, kodėl Tartiufas taip elgiasi, kai Orgono nėra namie. Kokį būdo bruožą įžvelgiate?
VI SCENA
Orgonas, Kleantas
KLEANTAS
Jinai jums aiškiai, svaini, juokias į akis!
Nors būtų nesmagu man pyktis su jumis,
Bet atvirai sakau, jog esat vertas to jūs.
Kaip gali būt galva tiek nuovokos nustojus?
Jisai yra turbūt užkeikęs jus ar ką,
Kad šitaip žavitės jo įvesta tvarka?
Jūs davėt jam čionai atkusti; bet nejaugi
Dar sugalvojote...
ORGONAS
Palaukit, mielas drauge.
Jūs nepažįstate kaip reikiant jo.
KLEANTAS
Gerai.
Įsivaizduokime, jog taip yra tikrai.
Bet norint iki galo perprast šitą žmogų...
ORGONAS
Jūs apie jį sakyt nedrįstumėte blogo,
Jei gautumėt su juo susipažint arčiau.
Koks tai žmogus!.. Kaip gyvas tokio nemačiau!
Palaima lydi tą, kurs juo tepasikliauja.
Kas man dabar pasaulis? Mėšlas, dulkių sauja!
Jo žodžių paveiktas, pasikeičiau perdėm:
Vienodai abejingas sau aš ir kitiem,
Nuo žemiškų dalykų taip esu nutolęs,
Kad jei net motina, žmona, vaikai ir brolis
Ūmai numirtų man, numočiau aš ranka.
KLEANTAS
Štai tikro žmogiškumo kupina šneka!
ORGONAS
Ak, jeigu taip, kaip aš, jį būtumėt sutikę,
Jūs irgi būtumėt pamilę jį iš sykio.
Kas dieną į bažnyčią noriai ėjo jis
Ir netoli manęs ten meldės klūpomis.
Į jį su nuostaba visi aplink žiūrėjo –
Taip traukė dėmesį garbinga ištvermė jo:
Jis dūsavo, grindis bučiavo nuolatos,
Lyg negalėdamas atplėšt nuo jų kaktos.
Matydamas, jog aš skubu jau durų linkui,
Tuoj šventinto vandens jis man lyg šeimininkui
Skubėdavo paduot. Jo tarnas paslaugus
Man apie savo pono pranešė vargus,
Ir aš bandžiau jį šelpt, kiek mano jėgos gali,
Tačiau jisai priimti ryžosi tik dalį.
„O, man nereik, – jis sakė, – dovanų visų.
Aš jūsų gailesčio nevertas iš tiesų.“
Kadangi jo nepaisiau ir dariau vėl savo,
Jis puolė elgetoms dalyti tai, ką gavo.
Tuomet, paklausęs Dievo, atvedžiau jį čia,
Ir rodos, kad namai atgijo nejučia.
Jisai prižiūri viską, jam visi dėkingi,
Jis netgi mano žmona rūpintis netingi,
Ją saugoja nuo žvilgsnių pernelyg meilių
Ir veda daug geriau kaip aš doros keliu.
Jūs manot, pats save ramybėj jis palieka?
O, ne, jisai kankinas dėl menkiausio nieko!
Jį piktina ne vien kitų blogi darbai:
Anądien, pavyzdžiui, jis krimtosi labai,
Kad besimelsdamas sugavo kandžią blusą
Ir kad, sutraiškęs ją, per garsiai atsiduso...
KLEANTAS
Jūs išprotėjote galutinai, dievaž!
O gal jūs šaipotės ar tikitės, jog aš
Klausysiuosi, ką man veblenate nuobodžiai?..
ORGONAS
Laisvamanybės raugu trenkia jūsų žodžiai.
Jūs pasiduodate šiai ligai vis labiau,
Ir aš jus dešimtkart esu įspėjęs jau,
Kad vieną gražią dieną užsitrauksit bėdą.
KLEANTAS
Visi tokie kaip jūs tą pačią giesmę gieda,
Nes, būdami akli, jie mėgsta tik aklus,
Ir jiems jau laisvamanis tas, kas įžvalgus,
O kam ne prie širdies įvairios jų šlykštynės,
Tasai nešvankėlis, bedievis paskutinis!
Negąsdinkit manęs, nė kiek man nebaisu:
Aš ir žmonėms, ir Dievui atviras esu.
Nevirškinu aš tų vaipūnų nekaltuolių.
Yra mat netikrų narsuolių ir šventuolių;
Ir lygiai kaip garbingas ir drąsus karys,
Žygiuodamas į kovą, triukšmo nedarys,
Taip nesigriebs gėdingo maivymosi meno
Tasai, kurs nekaltai pasaulyje gyvena.
Nejaugi jums atrodo, kad tas pat yra
Žemiausia veidmainybė ir aukšta dora?
Nejaugi tikro veido neskiriat nuo kaukės,
Net ir labai arti prie jųjų prisitraukęs?
Nejaugi suplakat teisybę su melu
Nebeįstengdamas suvokti tarp miglų,
Kur gyvas padaras, kur jo klaidus šešėlis,
Kur aukso moneta, kur vario gabalėlis?
Taip jau yra! Žmogus sudėtas gan keistai:
Natūralaus jo vaizdo niekad nematai.
Jam rodosi, kad protas jį nelaisvėj laiko,
Nė vienoje srity jisai nežino saiko
Ir viską perdeda; jo būdas neramus
Sudarko neretai tauriausius troškimus.
Tarp kitko tai sakau, kaip jūsų giminietis.
ORGONAS
Žinau, kad esate puikiausiai apsišvietęs,
Kad išmonė pasaulio slypi jumyse;
Viršum visų pakilęs mintimi drąsia,
Jūs mums orakulas, Katonas esat šiandie,
Kiti prieš jus – kvailiai, tamsybėje paskendę.
KLEANTAS
Ne, aš nesidedu iškilęs tarp visų
Ir išminties aruodas anaiptol nesu,
Tačiau aš sugebu atskirti, kur apgaulė
Ir kur yra teisybė šitame pasauly.
Kadangi nėr šaunesnio didvyrio už tą,
Kurio krūtinė dega ugnimi šventa,
Kuris gyvent įpratęs be klastos ir melo
Ir siekti tobulybės didžio idealo, –
Tai, mano nuomone, gėdinga ir šlykštu
Plėšiko veidą slėpti dangišku šydu,
Ir nieko nėr baisiau už gudrų šarlataną,
Kurs amžinai kiekvieną moko ir graudena,
Kuris vaipydamasis juokias įžūliai
Iš to, ką mylime ir gerbiame giliai,
Kuris preke pelninga pavertė net maldą
Ir savanaudiškų geismų nebesuvaldo,
Kuris meiliais vien žvilgsniais, dūsavimais vien
Galvoja prasibraut viliojančion šlovėn,
Kurs laikosi tvirtai į dangų įsikibęs,
Bet godžiai dairosi į žemiškas gėrybes,
Įkyriai kaulija kažko be atvangos
Ir kviečia dykumon iš rūmų prabangos;
Kurs dangsto šventumu kiekvieną savo ydą,
Kuris iš apmaudo, iš keršto ar pavydo
Be skrupulo mažiausio pražudys bet ką
Ir aiškins, jog miela apvaizdai ši auka.
Toks išgama sudaro dvigubą pavojų,
Nes jis garbingais ginklais su mumis kovoja
Ir kalavijo švento griebiasi tiktai
Vardan tiesos, kurią jis gina taip karštai!
Pasauly niekšų daug ir daug jie daro blogo;
Bet nesunku yra pažinti dorą žmogų.
<...>
Tas jūsų įnamys ir tariamas globėjas –
Kitokio lizdo paukštis. Juo susižavėjęs,
Netikrą deimantą jūs liaupsinat visaip.
ORGONAS
Brangusis mano svaini, jūs jau baigėt?
KLEANTAS
Taip.
ORGONAS
(pasirengęs išeiti)
Tad leiskit palinkėt...
KLEANTAS
Palaukit! Mūsų šneką
Pakeist norėčiau. Jūs, kaip man girdėti teko,
Paskelbėt, jog Valeras jūsų dukrą ves.
ORGONAS
Taip.
KLEANTAS
Ir ketinote jau kelt sutuoktuves.
ORGONAS
Tiesa.
KLEANTAS
Kodėl gi vis sulaikot Marianą?..
ORGONAS
Aš nežinau.
KLEANTAS
Jūs turit kitą kokį planą?..
ORGONAS
Galbūt.
KLEANTAS
Ar išsisukti manot tuo būdu?
ORGONAS
Aš to nepasakiau.
KLEANTAS
Nuo savo pažadų
Neatsimesite, bent tiek turėsit gėdos.
ORGONAS
Neaišku, kaip ten bus.
KLEANTAS
Kam veltui mėtyt pėdas?
Valero prašomas, drįsau jus aplankyt...
ORGONAS
Dėkokim Viešpačiui!
KLEANTAS
Ir ką jam pasakyt?
ORGONAS
Ką norit.
KLEANTAS
Koks gi jūsų paskutinis žodis?
ORGONAS
Darysiu taip, kaip Dievui parankiau atrodys.
KLEANTAS
Toks atsakas mažai patenkina mane.
Jūs duotą pažadą tesėsite ar ne?
ORGONAS
Sudie.
KLEANTAS
(vienas)
Kad tik bėda Valero neištiktų!
Greičiau įspėti jį turiu dėl viso pikto.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kleantas, kaip ir Dorina, nori padėti Orgonui praregėti. Kaip jis vertina Dorinos žodžius?
- Kokią iracionalią (protu nesuprantamą, nepaaiškinamą) Orgono elgesio priežastį nurodo? Kodėl?
- Kokia Orgono nuomonė apie pasaulį? Kaip galėtumėte šią nuomonę paaiškinti savo žodžiais?
- Ką reiškia, Orgono žodžiais, būti nutolusiam nuo žemiškų dalykų?
- Kaip pasikeitė Orgono santykiai su artimaisiais bei savimi? Pacituokite.
- Kokia replika Kleantas išreiškia savo reakciją į Orgono kalbą? Ar šią repliką galima suprasti tiesiogiai?
- Pasvarstykite, kuo priešinga žmogiškumui naujoji Orgono pasaulėžiūra.
- Kaip Tartiufui pavyko užvaldyti Orgoną? Perskaitykite Orgono repliką „Ak, jeigu taip, kaip aš, jį būtumėt sutikę“ ir atskleiskite, kokiais veiksmais apsimetėlis Tartiufas patraukė Orgoną.
- Tartiufas, apsigyvenęs Orgono namuose, anot šeimininko, paveikė namų gyvenimą. Kas pasakyta apie namus? Paaiškinkite savais žodžiais.
- Kodėl iš Orgono kalbos suprantame, kad jis yra naiviai patiklus? Ką Orgonas atiduoda prižiūrėti veidmainiui Tartiufui?
- Ar galima teigti, kad Tartiufas yra tikrasis Orgono namų šeimininkas? Pagrįskite.
- Orgonas, kalbėdamas apie Tartiufo tyrumą, pateikia vieną nuodėmės pavyzdį, kuriuo hiperbolizuoja Tartiufo šventeivišką elgesį. Raskite hiperbolę ir nurodykite jos paskirtį tekste.
- Kleantas, reaguodamas į Orgono žodžius, monologu „Visi tokie, kaip jūs“ svarsto apie žmogų. Raskite ir įrašykite citatas, kuriomis atskleistumėte Kleanto požiūrį į žmogų.
Kleanto požiūris į žmogų | Citata |
Žmogus yra ribotas, linkęs pasikliauti į save panašiais. | |
Žmogus smerkia kitokių pažiūrų asmenį. | |
Doras (nekaltas) žmogus neveidmainiauja. | |
Žmogus yra keista būtybė, nes jo tikrosios prigimties negalima pamatyti. | |
Žmogus neturi saiko ir linkęs į kraštutinumus. | |
Žmogus pats sugadina kilnius siekius. |
- Kuriuos Kleanto žodžius apie žmogų galima priskirti Orgonui?
- Kaip Orgonas reaguoja į Kleanto žodžius? Kokį Kleanto bruožą pabrėžia?
- Orgonas Kleantą vadina orakulu ir Katonu. Suraskite informacijos ir paaiškinkite šiuos žodžius.
- Orgonas Kleantą pavadina orakulu ir Katonu kurdamas ironišką antitezę. Vienoje antitezės dalyje – apsišvietęs, išsilavinęs Kleantas, o kitoje – „kvailiai, tamsybėje paskendę“. Kaip jums atrodo, su kuo Orgonas supriešina Kleantą, ką jis pavadina tamsybėje paskendusiais kvailiais?
- Kokią ydą (ydas) paneigia Kleantas žodžiais „Ne, aš nesidedu iškilęs tarp visų“?
- Orgono svainis pabrėžia kitą savo gebėjimą. Kokį? Kodėl, pradėdamas kalbą, pasiremia šiuo gebėjimu?
- Kleantas supriešina du žmonių tipus, kuriuos įvardija žodžiais didvyris ir plėšikas.
- Koks žmogus, Kleanto teigimu, yra didvyris?
- Kas yra didvyrio priešingybė?
- Ir didvyrio, ir plėšiko apibūdinimas siejamas su tikėjimo tikrumu: didvyrio tikėjimas nuoširdus, o plėšiko – tik apsimestinė kaukė. Raskite tuos žodžius.
- Šiuo antruoju monologu Kleantas demaskuoja veidmainystę. Kuo ji, veikėjo teigimu, yra baisi ir pavojinga? Skaitydami tekstą, pratęskite mintis:
- Veidmainis išjuokia...
- Net ir malda (tikėjimas) yra...
- Tikrosios veidmainio vertybės yra ne dvasiškos, o...
- Gali pražudyti kiekvieną iš...
- Tikėjimu gina („švento kalavijo griebiasi“) tik...
- Paaiškinkite, kaip supratote šias tekste vartojamas frazes:
- „išminties aruodas anaiptol nesu“;
- „kurio krūtinė dega ugnimi šventa“;
- „plėšiko veidą dengti dangišku šydu“;
- „laikosi tvirtai į dangų įsikibęs“;
- „garbingais ginklais su mumis kovoja“.
- Koks Orgono atsakas į antrąjį Kleanto monologą? Ar Kleanto žodžiai pasiekė Orgoną?
- Kleantas pakreipia kalbą apie Marianos ir Valero sutuoktuves. Kaip į konkrečius svainio klausimus atsako Orgonas? Raskite žodžius, kurie iliustruotų jo nenorą sakyti tiesą. Kaip jums atrodo, kodėl Orgonas išsisukinėja nuo tiesių atsakymų?
- Kokiu autoritetu pasiremia Orgonas?
Apibendriname pirmą veiksmą
- Peržvelkite veikėjų sąrašą ir atkreipkite dėmesį, kad pagrindinis komedijos veikėjas Tartiufas sąraše nėra pirmas. Kaip jums atrodo, kodėl?
- Pirmoji scena – dramos ekspozicija. Ką sužinote iš ekspozicijos?
- Kokias dvi nesutariančias veikėjų grupes galite įvardyti?
- Kas yra nesutarimų priežastis?
- Kokius galėtumėte įvardyti šių veikėjų būdo bruožus: ponios Pernel, tarnaitės Dorinos, Damiso, Orgono, Kleanto ir Tartiufo? Kaip kuriami veikėjų charakteriai?
- Pirmame veiksme tarsi nieko neįvyksta: pamažu ryškėja Tartiufo paveikslas, Orgono namų gyventojų požiūris į Tartiufą ir veikimo būdai. Šešta scena išsiskiria iš kitų scenų. Kuo ypatingas Orgono ir Kleanto dialogas? Kodėl Kleanto kalbą galima pavadinti monologu?
- Iš Kleanto monologų ryškėja doro žmogaus ir veidmainio antitezė, išdėstomi gyvenimo principai. Galima manyti, kad šio veikėjo vardas nėra atsitiktinis: vardas sietinas su graikišku žodžiu kleos („garbė“), o IV–III a. pr. Kr. gyvenęs senovės graikų filosofas Kleantas išsakė ne vieną panašią mintį apie žmonių ydas. Komedijos veikėją Kleantą galima laikyti Moljero balsu – veikėju, kurio lūpomis išsakomos pjesės autoriaus mintys. Pagrįskite šią mintį prisiminę, kodėl parašyta drama (žr. p. 35–36), kur pirmą kartą ji buvo suvaidinta. Kaip jums atrodo, ko siekė Moljeras komedijoje filosofiškai prabildamas į žiūrovus?
[Antrame komedijos veiksme Orgonas praneša Marianai, kad ruošiasi ją ištekinti už Tartiufo. Tėvo sprendimą išgirsta tarnaitė Dorina, paslapčia įsėlinusi į kambarį. Mariana nedrįsta prieštarauti tėvo valiai. Įsimylėjėliai Valeras ir Mariana susipyksta. Juos sutaiko Dorina ir pažada padėti.]
Trečias veiksmas
I SCENA
Damisas, Dorina
DAMISAS
Lai trenkia į mane perkūnas iš dangaus,
Lai aš nustosiu vardo padoraus žmogaus,
Jei išsigąsiu tų, kurie niekus man paisto,
Ir jei nesutvarkysiu visko vienu gaistu!
DORINA
Ak, susimildamas, ramiau, ne taip karštai.
Tegu sau jūsų tėvas kalba apie tai, –
Nuo žodžių lig darbų – nemažas galas kelio.
Širdis atvėsta greit, nes ji ne visagalė.
DAMISAS
To niekšo įžūlybė tuoj bus palaužta,
Reikės tik jam į ausį pakuždėt šį tą!
DORINA
Nesikarščiuokite. Ir jį, ir jūsų tėtį
Verčiau jūs pamotei paveskite stebėti.
Jinai šiek tiek Tartiufą laiko po padu;
Jis niekad jai nešykšti savo pažadų
Ir, rodos, net silpnybę jaučia jai truputį...
Kodėl stebuklo tokio negalėtų būti?
Su juo pasišnekėt sutinka ji mielai,
Išsiteirauti smulkiai, kaip jo reikalai,
Užuolankom paklausti, ar jis vesti ruošias,
Ir draugiškai įspėt, kad neprivirtų košės,
Nes aišku, jog vis viena nieko jis nepeš.
Dabar, kaip iš jo tarno sužinojau aš,
Tartiufas meldžiasi, bet greit ateis. Prašyčiau
Jus pasišalinti, o aš palauksiu šičia.
DAMISAS
Aš netrukdysiu jiems.
DORINA
Lai šneka vienu du.
Jūs turit pasitraukt.
DAMISAS
Bet aš tylėt žadu.
DORINA
Papurška esate, pažįstu jus, – vadinas,
Tuoj viską sužlugdysit... Jums – tai juokas grynas!
Išeikit!
DAMISAS
Jūsų baimė visiškai bergždžia.
DORINA
Koks atkarus! Jis eina. Bėkite iš čia!
Damisas pasislepia gretimajame kambarėlyje scenos gilumoj
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Šioje scenoje dviejų veikėjų – Damiso ir Dorinos – dialogas. Atkreipkite dėmesį, kaip emocingai kalba Damisas. O kaip Dorina reaguoja į Damiso jausmingumą? Kodėl?
- Pirmuosius Damiso žodžius galima pavadinti priesaika. Ką ir kuo prisiekia jaunuolis?
- Damisas nelinkęs į kompromisus, ūmus, nori viską išspręsti vienu ypu, vertina atvirumą bei dorumą. Užpildykite Damiso bruožų lentelę, pasiremdami pateiktomis citatomis. Kokių dar, be išvardytų, bruožų pastebite?
Citata | Damiso bruožas |
„Lai trenkia į mane perkūnas iš dangaus, Lai aš nustosiu vardo padoraus žmogaus“ | |
„Jei išsigąsiu tų, kurie niekus man paisto“ | |
„Ir jei nesutvarkysiu visko vienu gaistu“ | |
„To niekšo įžūlybė tuoj bus palaužta, Reikės tik jam į ausį pakuždėt šį tą!“ |
- Kokį planą siūlo Dorina? Kodėl Dorina siūlo pasinaudoti pamotės pagalba?
- Kodėl Dorina nepatiki Damiso pažadais tylėti? Kokiu žodžiu įvardija Orgono sūnaus ūmų charakterį?
- Dorina Damiso įkarštį malšina skirtingais būdais: ramina, siūlo kitokį, apdairų veikimo būdą, kalba įsakmiai, be užuolankų įvardija jo ydas. Raskite citatų. Kaip jums atrodo, kodėl Damisas jai paklūsta? Kokį Dorinos bruožą atskleidžia jos dialogas su Damisu?
II SCENA
Tartiufas, Dorina
TARTIUFAS
(pastebėjęs Doriną, garsiai kreipiasi pro atviras duris į savo tarną)
Še ašutinę tau, Loranai, ir bizūną.
Lai Viešpaties apvaizda atlaidi mums būna!
Dar pasimelskite. Jei kas ateis, sakyk,
Kad į kalėjimą išsirengiau ką tik
Dalyti išmaldos.
DORINA
(pusbalsiu)
Koksai išverstakailis!
TARTIUFAS
Jūs ko?
DORINA
Aš jums norėčiau...
TARTIUFAS
(išsitraukdamas iš kišenės nosinę)
Ak, dėl Dievo meilės,
Pradžioj paimkite šią nosinę.
DORINA
O kam?
TARTIUFAS
Bent prisidenkite su ja krūtinę – tam,
Kad man nedrumstų proto nuodėmingos mintys.
Visų mūs pareiga tokių vaizdų baugintis.
DORINA
Pagundoms kūniškoms jūs esat gan jautrus,
Jei taip menkai atlaikot moterų kerus.
Matyti, jums lengvai į galvą kraujas šoka;
O, pavyzdžiui, mane sujaudinti sunkoka,
Ir jeigu kas nuogai išrengtų jus čia pat,
Aš, tai regėdama, nekrustelėčiau net.
TARTIUFAS
Tokie blevyzgojimai jūsų negirdėti
Privers mane išeit. Prašau kukliau kalbėti.
DORINA
Ne, jūsų aš nevarginsiu šįkart,
Man jums norėtųsi tik porą žodžių tart.
Aš laukiu šeimininkės. Teikitės maloniai
Leist su jumis čionai pasikalbėti poniai.
TARTIUFAS
Labai mielai.
DORINA
(pusbalsiu)
Oho, kaip greit atlyžo jis!
Taip ir maniau! Teisingai nujautė širdis.
TARTIUFAS
Kada jinai ateis?
DORINA
Netrukus. Man atrodo,
Jau žingsniai jos girdėt. Kol kas! Palikim juodu.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Tartiufas scenoje pasirodo pirmą kartą. Kokia dramos veikėjo charakterizavimo priemonė padeda atskleisti, kad jo žodžiai neatitinka veiksmų?
- Ką Tartiufas atiduoda tarnui? Išsiaiškinkite, kokią paskirtį turėjo ašutinė ir bizūnas, kam šie dalykai buvo naudojami.
- Kur sakosi einąs tarnui? Kokį būdo bruožą Tartiufas nori pabrėžti?
- Tartiufas, prieš kalbėdamas su Dorina, išsitraukia nosinę. Kodėl?
- Ko saugosi Tartiufas? Kaip apibendrina pareigą būti doram?
- Dorina pastebi, kad Tartiufas menkai atlaiko moterų kerus. Kokią jo būdo savybę tarnaitė taikliai įvardija?
- Kaip keičiasi Tartiufo tonas, kai išgirsta apie Elmiros norą pasikalbėti?
III SCENA
Elmira, Tartiufas
TARTIUFAS
Tegu patsai dangus jums padeda, tegu
Jums duoda kūniškų bei dvasiškų jėgų,
Lai, mano prašymų nužemintų išklausęs,
Ilgai šioj žemėje jus laimina Aukščiausias.
ELMIRA
Esu dėkinga jums už tai, ką aš girdžiu.
Bet atsisėskime abudu iš pradžių.
TARTIUFAS
Kaip krutat po ligos? Kaip jūsų sveikatėlė?
ELMIRA
Gerai. Drugys nedaug man nerimo sukėlė.
TARTIUFAS
Žinau, malda manoji pernelyg menka,
Kad jūs galėtumėt pagyti jos dėka.
Tačiau kiekvieną sykį, kai kreipiaus į Dievą,
Aš jums prašiau stiprybės dangiškąjį tėvą.
ELMIRA
Aš tokio dėmesio nesijaučiu verta.
TARTIUFAS
O man užvis brangiausia jūsų sveikata,
Dėl jos atsisakyčiau net savos, jei reikia.
ELMIRA
Jūs mylit artimą, bet meilė ši – besaikė,
Ir juo sunkiau man jums atlyginti už ją.
TARTIUFAS
O, ne, tai aš esu skolingas jums, deja.
ELMIRA
Aš svarbų reikalą turiu į jus; manyčiau,
Jog mums bijot nėr ko, nes esame vieni čia.
TARTIUFAS
Kaip malonu, madam, ir kaip tai nuostabu,
Kad aš be liudininkų su jumis kalbu.
Labai ilgai tos progos laukiau aš, bedalis,
Ir pagaliau mane išgirdo Visagalis.
ELMIRA
Norėčiau jus kai ko paklausti, bet tiktai
Su sąlyga, kad man atskleisite jūs tai,
Ką slepiat širdyje.
Damisas šiek tiek praveria duris, kad galėtų girdėti pokalbį, bet pats tebetūno kambarėlyje, kuriame pasislėpė
TARTIUFAS
Man irgi būtų miela
Dabar jums ištisai apnuogint savo sielą.
Tikėkite manim, kai smerkdavau aš jus
Už tai, kad jūsų grožis traukia čia visus,
Buvau aš vedamas pačių tauriausių norų
Ir neturėjau jokio akstino nedoro.
ELMIRA
Aš suprantu, kokie jus įkvepia tikslai;
Mane jūs nuo pagundų saugot akylai.
TARTIUFAS
(imdamas Elmiros ranką ir spausdamas jai pirštus)
Įspėjot! Negailiu aš nei jėgų, nei triūso...
ELMIRA
Nespauskit taip!
TARTIUFAS
Per daug man rūpi laimė jūsų,
Ir jei netyčiom bloga padariau kažką,
Tai leiskit...
(Deda ranką ant Elmiros kelių)
ELMIRA
Ką tenai jūs dirbat su ranka?
TARTIUFAS
Suknelę jūsų glostau. Mezginiai – puikiausi.
ELMIRA
Ak, prašom atsargiau! Aš kutulio bijausi.
Elmira atitraukia savo fotelį, Tartiufas tuoj prislenka prie jos
TARTIUFAS
Kokie nepaprasti, žavingi nėriniai!
Tokių aš, dievaži, jau nemačiau seniai.
Iš tikro daromi stebuklai neregėti.
ELMIRA
Taip. O dabar klausykit. Teko man girdėti,
Kad vyras pakeitė planus ankstyvesnius
Ir kad su dukteria apvesdint žada jus.
Tiesa?
TARTIUFAS
Jis apie tai minėjo man. Bet ką jūs!
Argi tenai šiandieną krypsta mano svajos?
Ne, aš kitur žvelgiu su ilgesiu slaptu,
Kitur aš mintyse paguodą sau randu.
ELMIRA
Mat jus ne šis pasaulis domina, o kitas.
TARTIUFAS
Tačiau mana širdis taipogi ne granitas.
ELMIRA
Bet jūsų polėkiai tokie yra aukšti,
Jog žemiški džiaugsmai ne jums, manau, skirti.
TARTIUFAS
Ne, meilė dieviškoji niekad neužgožia
Giliai mus jaudinančio trumpalaikio grožio,
Ir juo mielai kiekvienas gėrisi žmogus,
Kai gyvą tobulybę rodo jam dangus.
Tai jūsų asmeny dosni ranka Kūrėjo
Tiek žavesio šviesaus įkūnyt sugebėjo,
Jūs esat amžinas grožybės pavyzdys,
Kuriuo neatsidžiaugia akys ir širdis.
Kada matau aš jus, o dangiška būtybe,
Stebiuosi Viešpaties begaline didybe
Ir vis aiškiau jaučiu, žiūrėdamas į ją,
Kad meilė paslaptinga dega manyje.
Pradžioj aš pamaniau, jog tai gal nelabasis
Panūdo sutrikdyt ramybę mano dvasios,
Ir, stengdamasis gelbėt sielą kuo greičiau,
Nuo jūsų žvilgsnio bėgt aš dykumon geidžiau,
Bet po ilgų kančių akivaizdu man tapo,
Jog mano geismuose nėr nuodėmės nė kvapo;
Tuomet aš pasiryžau širdimi drovia
Tarnauti tai, kurią regiu čia prieš save.
Nors jus, be abejo, apstulbins mano žodžių
Neleistina drąsa, tačiau aš pasiguodžiu
Ta viltimi, kad jūs tiek būsit maloni,
Jog gal įžvelgsite ką gero ir many.
Vien apie jus tylom svajojau aš tolydžio,
Šaltini džiugesio ir mano skausmo didžio!
Jūs turit vieną sykį tarti „taip“ ar „ne“
Ir tuo išaukštinti ar pražudyt mane.
ELMIRA
Kaip rodo tai gabumai jūsų netikėti,
Jūs puikiai mokate galantiškai šnekėti.
Bet kai širdis yra tokia neatspari,
Nereik prarasti proto aistrų sūkury.
Toksai dievotas vyras, taip apdovanotas...
TARTIUFAS
Aš irgi juk žmogus, kad ir labai dievotas!
Nuo jūsų pasakiško grožio spindulių
Apakęs, aš daugiau protaut nebegaliu.
Jūs nesuprantate, ką šitos kalbos reiškia?
Bet aš ne angelas, pati tai matot aiškiai!
Ir jeigu mano žodžiai rėžia jums ausis,
Tai kaltas tuo ne aš, o jūsų žavesys,
Nes vos tik prieš mane jo saulė sušvitėjo,
Vienintele jūs tapot mano įkvėpėja.
Šių dieviškų akių galia nepaprasta
Skaistybės apžadus išdildė man slapta
Ir, pasninką, maldas bei ašaras užgožus,
Pamilti privertė žavingus jūsų bruožus.
Šimtais atodūsių ir žvilgsnių pavydžių
Jau išsakiau jums tai, ką dėstau čia žodžiu.
Jei neatstumsite niekingo savo vergo,
Kuris pakankamai dėl jūsų jau privargo,
Jei malonėsite užuojauta švelnia
Paguost ir atgaivint maldaujantį mane, –
Aš jus, dievybe mano, šlovinsiu be galo
Kaip nepasiekiamą dorybės idealą.
Jums rizikuot garbe neteks su manimi,
Dėl panašių dalykų galit būt rami.
Sėkmės išpaikinti prašmatnūs kavalieriai,
Kurie dykūnėms galvas apsuka taip spėriai,
Lai trankiai giriasi laimėjimais savais
Ir apie juos kasdien skalambija varpais,
Tegu šmaikštus liežuvis rėksnio tuščiakalbio
Švenčiausias paslaptis visam pasauliui skelbia!
O mes liepsnojame nematoma aistra,
Ir užtatai jums būgštaut reikalo nėra;
Mes gerą mūsų vardą saugojom taip uoliai,
Jog niekad nepakenkiam savajai gražuolei
Ir, jeigu draugiškai ji pasitinka mus,
Be triukšmo tenkinam bet kokius jos geismus.
ELMIRA
Aš jūsų gražbylystės įdėmiai klausiausi.
Štai kur iškalbingumo deimantai rečiausi!
Bet jūs nežinote, kas man į galvą šaus.
Galbūt po šitokio pasiūlymo šaunaus
Aš pasiskųsiu vyrui... Tos vienos naujienos
Užteks, kad baigtųsi laimingos jūsų dienos.
TARTIUFAS
Žinau, jūs nekerštinga ir neatšiauri;
Tad jei užgavo jus šie žodžiai atviri,
Prašyčiau į mane žiūrėt kaip į beprotį
Ir šitą žmogišką silpnybę dovanoti.
Kad jūs tokia žavi, kuo dėtas aš esu?
Juk mano akys mato taip, kaip ir visų.
ELMIRA
To negirdom nuleist kita gal nesutiktų,
O aš jums nežadu daryti nieko pikto,
Aš nepapasakosiu vyrui apie tai,
Bet reikalauju vieno aiškiai ir griežtai:
Atsižadėkite nedoro savo plano,
Tegu tuoj pat Valeras veda Marianą,
Nepiktnaudžiaukite gudrybėm ir klasta
Ir nesigvieškit tos, kuri ne jum skirta.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Linkėdamas Elmirai dangaus pagalbos, Tartiufas įterpia ir žodžius, kad dangus turėtų išklausyti jo prašymus. Ką Elmirai galėtų reikšti ši jo užuomina?
- Kokiais žodžiais Tartiufas išsako savo pasiaukojimą dėl Elmiros sveikatos? Kaip jums atrodo, ar jis yra nuoširdus? Kuo galėtumėte pagrįsti?
- Ko Elmira prašo Tartiufo? Koks jos susitikimo tikslas?
- Kaip Tartiufas supranta Elmiros prašymą atskleisti širdies slėpinius?
- Kaip remarkos padeda kurti komiškumą? Perskaitykite Elmiros žodžius „Mane jūs nuo pagundų saugot akylai“ ir Tartiufo repliką „Įspėjot! Negailiu aš nei jėgų, nei triūso...“ be remarkos ir su remarka. Kaip keičiasi Tartiufo žodžių reikšmė?
- Kokį Tartiufo bruožą (ar bruožus) padeda atskleisti remarkomis nurodyti Tartiufo veiksmai?
- Kaip Tartiufas reaguoja į Elmiros klausimą apie jo ir Marianos vestuves?
- Elmira nuolat Tartiufui primena jo dievotumą. Ar šie jos žodžiai stabdo Tartiufą? Kodėl?
- Pakilią Tartiufo kalbą namų šeimininkei galėtume vadinti ode, išaukštinančia Elmiros grožį. Kokių argumentų Tartiufas pateikia Elmirai, kad ją palenktų? Raskite citatų lentelėje pateiktoms įžvalgoms.
Įžvalga | Citata |
Grožis yra Dievo dovana. | |
Grožis yra Dievo didybės liudijimas. | |
Tartiufo meilė nėra nuodėminga. | |
Žmogus negali atsispirti tokiam grožiui. | |
Dėl Tartiufo jausmų kalta pati Elmira. | |
Tartiufas skaistybės įžadų atsisakė ne savo noru. | |
Tartiufas pasiryžęs vergauti. | |
Elmira yra dorybės idealas. | |
Tartiufas prisiekia saugoti Elmiros garbę. |
- Kalbos pabaigoje Tartiufas išsiduoda, kad tokių slaptų santykių kūrimas jam nėra naujas. Kaip kinta Tartiufo kalbėjimo perspektyva: kokiu asmeniu pradedama kalbėti, o kokiu baigiama? Kieno vardu galėtų kalbėti Tartiufas?
- Kalbos pabaigoje paaiškėja ir priežastis, dėl kurios Elmira neturėtų būgštauti dėl savo garbės. Raskite tą eilutę ir paaiškinkite, kaip ji charakterizuoja Tartiufą.
- Kaip Elmira įvertina pakilų Tartiufo kalbėjimą? Kokiais žodžiais nusako gražbylystę? Nurodykite meninę raišką ir paaiškinkite posakio reikšmę.
- Elmira pagrasina Tartiufui – ji pasiskųsianti vyrui. Kokį kompromisinį sprendimą ji priima?
[V scenoje Damisas atskleidžia Tartiufo veidmainystę Orgonui.]
VI SCENA
Orgonas, Damisas, Tartiufas
ORGONAS
Tiesiog neįtikima! Dieve, kas per siaubas!
TARTIUFAS
Taip, mano broli, aš – visos žmonijos baubas,
Aš – nusidėjėlis, nedorėlis kraupus,
Toks, kokio niekuomet nebuvo ir nebus,
Aš paskutinė šiukšlė, nuodėmių daigynas,
Aš – nusikaltėlis, kuris sau kelią skinas
Niekšybėm ir už tat yra galų gale
Teisingai nubaustas: tokia dangaus valia.
Tad juodinkit mane! Nuo priekaištų žiauriausių
Nesikratysiu aš ir jums neprieštarausiu.
Tikėkit juo, o man su pašaipa kandžia
Lyg piktadariui liepkit nešdintis iš čia.
Bet kokios nuoskaudos vis tiek man bus per švelnios
Nes nėr bausmės, kurios nebūčiau nusipelnęs.
ORGONAS
(sūnui)
Bjaurybe, kaip drįsai, kaip ryžais dergti tu
Jo angelišką sielą šitokiu šmeižtu?
DAMISAS
Nejau davatkiškumas to gudraus dviveidžio
Galėjo taip...
ORGONAS
Nutilk! Aš tau burnot neleidžiu!
TARTIUFAS
O, netrukdykite, tegu sau kalba jis,
Nesibodėkite per daug jo mintimis.
Galbūt jisai teisus? Gal darot kartais klaidą?
Vargu ar jūs pažįstat mano tikrą veidą.
Susižavėjęs vien skraiste išviršine,
Galbūt jūs linkstate kiek pervertint mane?
Dėl išvaizdos dažnai suklysti pasitaiko.
Vėliau apsižiūrėsit, bet jau bus po laiko:
Mat nors godojamas ir mylimas esu,
Bet nė skatiko aš nevertas iš tiesų.
(Kreipdamasis į Damisą)
Tad skelbkit, jog Tartiufas sukčius, išdavikas.
Siaubūnas, bestija, galvažudys, plėšikas,
Vadinkite mane kaip norite, sūnau, –
Aš to nusipelniau ir gintis nemanau.
Blogybės taip ilgai krūtinėj mano kaupės,
Jog dėmę bet kurią priimsiu atsiklaupęs.
ORGONAS
(Tartiufui)
Ak, broli, tai per daug!
(Sūnui)
Neklaužada, ar tau
Ne gėda?..
DAMISAS
Jo kalba jus glosto, kaip matau?
ORGONAS
Tylėk, storžievi!
(Keldamas Tartiufą)
Broli, kelkitės, prašau jus!
(Sūnui)
Nešvankėli!
DAMISAS
Jisai...
ORGONAS
Nutilk!
DAMISAS
Man verda kraujas.
Kaip!..
ORGONAS
Nesurinksi kaulų, jeigu bent žodžiu...
TARTIUFAS
Dėl Dievo, liaukitės, nepykit, jus meldžiu!
Verčiau į gabalus draskykit mano kūną,
Tiktai nelieskit jo, tegul jam gera būna.
ORGONAS
(sūnui)
Beširdis!
TARTIUFAS
Klaupdamas kreipiuosi aš į jus:
Pasigailėkit jo!
ORGONAS
(irgi puldamas ant kelių ir apkabindamas Tartiufą)
Ak, meskite juokus!
(Sūnui)
Kur tavo sąžinė?
DAMISAS
Aš...
ORGONAS
Cit!
DAMISAS
Bet ligi kolei...
ORGONAS
Nė garso! Suprantu, už ką tu taip jį puolei.
Atrodo, jūs visi – žmona, vaikai, tarnai –
Jam duobę kasate ir engiat jį čionai.
Jūs dargi šventvagiškai griebiatės žabangų,
Kad tik išėstumėt bičiulį mano brangų.
Bet kuo labiau jūs trokštat išgyvendint jį,
Tuo aš jaučiu daugiau jam pagarbos širdy.
Užtat nusprendžiau aš negaišti laiko veltui
Ir, kad mana šeima puikybėn nesikeltų,
Už jo išleisti dukrą.
DAMISAS
Prievartos būdu?
ORGONAS
Taip, šiandien pat, žalty! Nors jums ir apmaudu.
O ką? Norėtumėt, kad jūsų išsigąsčiau?
Tuoj pamatysite, jog šeimininkas aš čia!
Niekingas pliuški, pulk po kojų jam dabar
Ir muškis į krūtinę.
DAMISAS
To betrūko dar!
Kad aš prieš šitą latrą, klasčių ir dviveidį...
ORGONAS
Tu, šunsnuki, ožiuojies? Tu sau plūstis leidi?
Greičiau man lazdą!
(Tartiufui)
Ne, stabdyt manęs nereik.
(Sūnui)
Lauk iš namų! Arti prie jų nebeprieik!
Tu amžiams užsitraukei mano nemalonę.
DAMISAS
Jūs gujate mane? Gerai...
ORGONAS
Lauk, nevidone!
Kaip tėvas atimu aš palikimą tau
Ir su tavim nuo šiolei nebesiskaitau.
[VII scenoje Orgonas savo įpėdiniu paskiria Tartiufą.]
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Damisas atskleidžia tėvui tikruosius Tartiufo siekius. Kaip Orgonas reaguoja į sūnaus naujieną? Ar žodžiais neįtikima, siaubas Orgonas išsako pasibaisėjimą Tartiufu? Argumentuokite.
- Aptarkite Tartiufo ginamąją kalbą.
- Į ką kreipiasi? Kokiu žodžiu? Kodėl?
- Kokiais žodžiais save apibūdina?
- Kuris Tartiufo sušukimas rodo minties posūkį ir atskleidžia, kad save koneveikdamas Tartiufas kalba ne norėdamas nusižeminti, o hiperbolizuoti (padidinti) jam mestą kaltinimą? Koks to tikslas?
- Kuo siūlo tikėti Orgonui?
- Kokį sprendimą Orgonui siūlo Tartiufas?
- Kokį poveikį Orgonui padaro Tartiufo kalba? Į ką ir kaip pirmiausia jis kreipiasi ir kodėl?
- Kodėl Orgonas neleidžia sūnui paaiškinti ir jį nutraukia?
- Tartiufo replika įsiveržia į tėvo ir sūnaus dialogą. Kokiais žodžiais Tartiufas tarsi bando pasėti abejonę, kad Damisas teisus?
- Tartiufas Orgonui visai atvirai pareiškia, kad tas jo nepažįsta ir remiasi paviršutinišku įspūdžiu. Kodėl Tartiufas taip drąsiai kalba Orgonui apie save tiesą? Kokią Tartiufo būdo savybę galėtumėte įvardyti?
- Orgonui ėmus koneveikti sūnų, įsiterpia Tartiufas prašydamas nepykti. Kaip jo žodžiai bei maldavimai keičia Orgono elgesį?
- Kokį sprendimą priima Orgonas?
- Kaip Orgonas paaiškina sprendimą negaišti laiko ir ištekinti dukrą? Kokią Orgono savybę matote? Kas jam yra šeima?
- Kodėl Orgonas išvaro sūnų iš namų ir net atima paveldėjimo teisę?
- Orgonas yra ne tik patiklus. Kokią dar savybę galėtumėte įvardyti remdamiesi šiuo jo poelgiu?
- Kurio veikėjo žodžius, pasakytus pirmame veiksme apie tai, kad žmogaus prigimtį nelengva atpažinti, tarsi atkartoja Tartiufas?
Apibendriname trečią veiksmą
- Tartiufo paveikslą iki jo pasirodymo trečiame veiksme žiūrovai susidaro iš kitų veikėjų kalbų. Kokiais poelgiais ir žodžiais Tartiufas patvirtina apie jį susidarytą nuomonę?
- Kokius dar Tartiufo bruožus atskleidžia jo veikimo būdas? Palyginkite, kaip jis elgiasi, kai nėra šeimininko namie, kaip siekia Elmiros palankumo ir kaip kalba tuomet, kai iškyla grėsmė būti demaskuotam.
- Kleantas savo kalboje (pirmas veiksmas, VI scena) paliečia aklumo temą: „būdami akli, jie mėgsta tik aklus“. Ar Orgono elgesys patvirtina šią Kleanto įžvalgą? Pasvarstykite, kuo pavojinga būti aklam kitų nuomonei.
Ketvirtas veiksmas
[I–IV scenose Kleantas Tartiufui primena krikščionišką atlaidumą ir prašo padėti sugrąžinti sūnų namo. Tartiufas atsisako – vaidina geradarį: priimdamas Orgono turtus jis darąs paslaugą, nes apsaugąs juos nuo „nešvarių rankų“. Orgonas skubina Marianos ir Tartiufo vestuves. Elmira ryžtasi vyrui įrodyti Tartiufo veidmainystę. Ji paslepia Orgoną po stalu.]
V SCENA
Tartiufas, Elmira, Orgonas (po stalu)
TARTIUFAS
Jūs man lyg ir norėjot pasakyt šį tą?
ELMIRA
Taip, reiktų pašnekėt, tik, žinoma, slapta.
Todėl patikrinkit, duris užsirakinęs,
Ar mudviejų negirdi ausys pašalinės.
(Tartiufas eina prie durų ir, jas užrakinęs, sugrįžta)
Nemalonumų daug turėjome per jus,
Ir bus dar apmaudžiau, jei vėl kas nors užklius.
Jau privertė mane Damisas raust iš gėdos;
Kur dingčiau, jeigu dar užgriūtų naujos bėdos?
Kadangi ir dėl jūsų buvo man baugu,
Aš stengiaus jį sutramdyt iš visų jėgų;
Tiesa, jam prieštaraut man kvapo neužteko
Po to, kai išgirdau jo siautulingą šneką,
Tačiau išėjo tai į naudą jums ir man,
Ir niekas nežada dėl to mus imt nagan.
Orumas jūsų didis vyro įtarimą
Išsklaidė beregint, ir tuoj audra nurimo.
Apgint mus geisdamas nuo paskalų piktų,
Jisai dabar visur mums liepia būt kartu;
Todėl ir šiuo metu, net jo neatsiklausus,
Aš priimu jus čia be rizikos menkiausios
Ir savo sielą jums atverti sutinku,
Nes aistrai atsispirt man pernelyg sunku.
TARTIUFAS
Madam, aš jūsų žodžių niekaip nesuvokiu:
Ką tik kalbėjote tonu visai kitokiu.
ELMIRA
Prastai pažįstate jūs moterų jausmus,
Jei už nenuolaidumą galit smerkti mus!
Ar nesuprantate, kokie geismai atbunda
Širdy, mėginančioj kovoti prieš pagundą?
Deja, drovumas mums nustelbia visados
Troškimą gaivalingą meilės uždraustos,
Ir net, kai pragariškos aistros mus apsėda,
Dėl jų prisipažinti būna lyg ir gėda;
Pradžioj nepasiduot mes bandome, tačiau
Sunku nepastebėt, jog imam vis greičiau
Savitvardos netekt, o žodžiai mūs didingi
Ką norit žada tam, kas pagalvot netingi...
Gal kartais su jumis per daug laisvai jaučiuos,
Gal aš nebetausoju net savęs pačios,
Bet jeigu mano kalbos jums dar neįgriso,
Sakykit, ar sudraust galėjau aš Damisą
Ir jūsų netrumpos klausyt išpažinties,
Jei aš nebūčiau jautus virpesio širdies?
Ar slėpt galėjau aš teisėtą savo pyktį,
Jei jūs nebūtumėt pradėjęs man patikti?
Ir kai aš stengiausi su pagrindu rimtu
Jus atgrasyt nuo šių vedybų nelemtų, –
Nejaugi jums tatai kai ko nepranašavo,
Nereiškė, jog aš rodau prielankumą savo
Ir jog tikrų tikriausiai nesmagu man bus,
Jei savo širdį teks jums padalyt perpus?
TARTIUFAS
Teisingos jūsų mintys ir, be abejonės,
Iš lūpų mylimų jos ypačiai malonios,
Nes atneša jas balsas dieviškai saldus,
Kuris tiesiog į sielą liejas kaip medus.
Man jūsų žavesys akių sudėt neduoda,
Ir jums patikt kaip nors – didžiausia man paguoda.
Bet vis dėlto kol kas aš leisiu sau, madam,
Per daug reikšmės neteikt miglotiem pažadam.
Gal jūs gudraujate, gal ieškote jūs būdų
Nustumti vestuves, kurios išskirtų mudu?
Trumpai ir aiškiai tariant, netikiu aš dar
Tuo, ką jūs teikiatės pareikšti man dabar,
Ir lauksiu, kol tiesesnį pasirinksit kelią,
Darbais patvirtinsite gerą savo valią
Ir, nebevargindama taip ilgai manęs,
Paversite tikrove mano svajones.
ELMIRA
(kosčioja, duodama ženklą vyrui)
Jūs nekantraujate prie tikslo tuoj prieiti?
Ar ne per smarkų tik išvystėte jūs greitį?
Meiliausių žodžių jums, atrodo, negaili,
Bet jūsų potroškiai – be galo dideli,
Ir jokios nuolaidos patenkint jų negali,
Kol visos užtvaros nenublokštos į šalį...
TARTIUFAS
Kuo mes mažiau verti, tuo viliamės mažiau;
Užtat žodžius veiksmais paremti jus prašau.
Likimo šypsenas mes priimam su baime
Ir pasikliaujame apčiuopiama tik laime.
Tikėt malonėm jūsų tol man nedrąsu,
Kol nusipelnęs jų prideramai nesu,
Ir nepasieksiu aš visų džiaugsmų viršūnės,
Jei mano lūkesčiai pilnai neįsikūnys.
<...>
ELMIRA
O kaip patenkinsiu aš jūsų troškimus,
Nepiktindama Dievo, žvelgiančio į mus?
TARTIUFAS
Jei tiek tiktai bėdos, kad bijot Jam užkliūti,
Mielai apsiimu pašalint šitą kliūtį
Ir išsiverst kaip nors nerūstinant dangaus.
ELMIRA
O jeigu Viešpats mus už nuodėmes nubaus?
TARTIUFAS
Visai be reikalo, madam, jus baimė ima:
Lengvai pagydau aš tos rūšies sutrikimą.
Nors vieną kitą daiktą draudžia mums dangus,
Bet visad bendrą kalbą ras su juo žmogus.
Mes žinom: atvejų pasaulyje nestinga,
Kai mūsų sąžinė lankstumo reikalinga
Ir blogas poelgis laikytinas geru,
Jei įkvėptas jisai intencijų dorų.
Šio meno paslaptį, madam, aš jums atskleisiu,
Nekantriai laukdamas pačių gražiausių vaisių;
Tik nesispirkite ir sekit manimi:
Aš atsakau už viską. Būkite rami.
(Elmira kosčioja stipriau)
Jūs baisiai kosėjat?
ELMIRA
Turiu aš slogą klaikią.
TARTIUFAS
Saldymedžio šaknelių jums paduot nereikia?
ELMIRA
Kankina kosulys mane be atvangos,
Ir niekas nepadės nuo tos bjaurios ligos.
TARTIUFAS
Kaip nesmagu, iš tikro!
ELMIRA
Trūksta žodžių!
TARTIUFAS
Taigi,
Drąsiau, nes abejonės niekad nesibaigia.
Prisiekiu, viskas liks didžiausioj paslapty;
Blogybė – ne pats darbas, o gandai pikti.
Mes nusikaltome, jei esam pastebėti,
O nusidėt slaptai – nereiškia nusidėti.
ELMIRA
(dar sykį kostelėjusi ir trinktelėjusi į stalą)
<...>
Už durų dirstelkit šventos ramybės dėlei,
Ar vyro nėr arti. Išeikit valandėlei.
TARTIUFAS
Nekvaršinkite sau dėl jo galvos, madam.
Seniai išmokiau jį aklai pritarti tam,
Ką jam aš pasakau, ir kiek tik mums patinka,
Mes galime vedžiot už nosies šeimininką.
ELMIRA
Vis vien apsidairyti būtų pravartu,
Ar jis galerijoj nevaikšto šiuo metu.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo pirmiausia nori įsitikinti Elmira? Kodėl Tartiufą siunčia užrakinti durų? Prisiminę, kad Elmiros vyras Orgonas slepiasi po stalu, pasvarstykite, kodėl moteris Tartiufui kuria slapto pokalbio situaciją.
- Kaip ji paaiškina savo prašymą?
- Kokią gėdingą situaciją, kurios liudininkas yra Damisas, Elmira prisimena?
- Moteris dėsto kitokią įvykių versiją. Kokias išgyventas emocijas įpina į pasakojimą? Kokius savo būdo bruožus bando įteigti Tartiufui? Paaiškinkite, ko siekia Elmira.
- Kodėl, anot Elmiros, Orgonas liepia jai ir Tartiufui būti kartu? Kuo parankus šis vyro sprendimas?
- Kokį susitikimo tikslą ir priežastį nurodo Elmira Tartiufui?
- Ką į Tartiufo pastebėjimą, kad Elmira anksčiau kalbėjusi visai kitu tonu, atsako moteris?
- Elmira ne tik kalba apie aistros ir drovumo kovą, tačiau pateikia ir įrodymų. Kokių? Ko Elmira siekia?
- Kaip Tartiufas reaguoja į tokį Elmiros prisipažinimą? Kokį būdo bruožą įvardytumėte?
- Tartiufas Elmiros žodžius pavadina miglotais pažadais. Kokią slaptą priežastį jis įžvelgia aiškindamas savo nepatiklumą?
- Ko jis reikalauja iš Elmiros?
- Kaip suprantate Tartiufo žodžius „lauksiu, kol tiesesnį pasirinksit kelią“?
- Kokią nesantuokinių santykių kliūtį iškelia Elmira?
- Ką į Elmiros nuogąstavimus dėl Dievo piktinimo atsako Tartiufas? Ar jo žodžiai pagarbūs Dievo atžvilgiu? Kokiu žodžiu galėtumėte pavadinti Tartiufo paniekinamą požiūrį į krikščionišką doros laikymąsi?
- Tartiufas, atsakydamas į Elmiros klausimą apie Dievo bausmę, kalba apie sąžinę. Kokia ji ir nuo ko priklauso? Pacituokite ir paaiškinkite savais žodžiais.
- Drąsindamas Elmirą, Tartiufas atskleidžia vieną svarbiausių savo gyvenimo principų, pagrįstų blogybės samprata. Kas, jo teigimu, yra blogybė ir nusikaltimas?
- Šioje scenoje Elmira nuolat kosčioja duodama ženklą Orgonui.
- Atkreipkite dėmesį, kaip keičiasi kosčiojimo intensyvumas.
- Kokiuose scenos epizoduose Elmira duoda ženklus vyrui (atkreipkite dėmesį į Tartiufo žodžius)?
- Scenos pabaigoje Tartiufas kalba apie Orgoną. Pagrįskite, kad Tartiufas jaučiasi saugus, o Elmirai pavyko jį įtikinti savo aistra.
VII SCENA
Tartiufas, Elmira, Orgonas
TARTIUFAS
(nepastebėdamas Orgono)
Lemtis mane globoja. Aš visus namus
Gerai apšniukštinėjau ir jaučiuos ramus:
Nė dvasios nėr gyvos. O, laime mano sielos!
Kai Tartiufas išskėstom rankom artinas prie Elmiros, pasiruošęs ją apkabinti, toji atsitraukia į šalį, ir Tartiufas pamato Orgoną
ORGONAS
Na, na, bent kiek šalčiau, drauguži mano mielas!
Oho! Prie tikslo tuoj su povyza šaunia!
Šventuolis pasinešęs apgauliot mane?
Kokia neatspari širdis to mūsų pono!
Meilaujas dukteriai – ir gundo mano žmoną!
Aš nenorėjau vis tikėt savom akim,
Galvojau, kad jisai juokauja su manim;
Bet reikalai kitaip bežiūrint pasisuko...
Dabar neabejoju aš nė trupučiuko.
ELMIRA
(Tartiufui)
Ėjau aš prieš save ir prigimtį žmogaus
Ir tik nenoromis taip su jumis elgiaus.
TARTIUFAS
(Orgonui)
Kaip? Negi tikite, jog...
ORGONAS
Viskam yra ribos.
Prašau jus nešdintis! Gana man tos vaidybos.
TARTIUFAS
Juk aš...
ORGONAS
Klausytis jūsų man neįdomu.
Išsidanginkite tuoj pat iš šių namų!
TARTIUFAS
Apie tatai vertėtų pagalvoti jums čia.
Lai mano namuose ramybės nieks nedrumsčia:
Žinokit, kad manęs negąsdina per daug
Gėdingos pastangos išvyt Tartiufą lauk,
Kad jis atnarplios dar šį sąmokslą nešvarų,
Atsiskaitys su tais, kur jam šunybes daro
Ir rūstina Apvaizdą, garsiai šaukdami,
Jog šie namai ne jam nuo šiolei skiriami.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip kuriama komiška situacija šioje scenoje?
- Iš Tartiufo apžavų išsivadavęs Orgonas pareiškia neabejojąs Tartiufo veidmainyste. Atkreipkite dėmesį į jo kalbos emocingumą bei stilių. Kokias stiliaus figūras galite nurodyti? Užpildykite lentelę.
Citata | Stiliaus figūra | Paskirtis |
„Na, na, bent kiek šalčiau, drauguži mano mielas!“ | Išreiškia pašaipą. | |
„Kokia neatspari širdis to mūsų pono!“ | ||
„Bet reikalai kitaip bežiūrint pasisuko...“ |
- Kaip Tartiufas reaguoja į Orgono kalbą? Ką rodo pirmieji jo žodžiai?
- Šį kartą Orgonas elgiasi kaip šeimininkas. Ką Orgonas įsako Tartiufui?
- Supratęs, kad Orgono nebepavyks paveikti apsimestiniu nuolankumu, Tartiufas ima kalbėti neslėpdamas savo tikslų. Apie ką, Tartiufo teigimu, reikėtų pagalvoti Orgonui? Pasvarstykite, kas laukia Orgono.
Penktas veiksmas
[I–VI scenose Orgonas prisipažįsta Kleantui, kad davė Tartiufui pasaugoti ištremto bičiulio skrynelę su dokumentais, kurie kelia pavojų pačiam Orgonui. Į namus atvyksta ponia Pernel. Motina netiki sūnaus pasakojimu, kad Tartiufas bandė suvilioti jo žmoną ir grasina išvaryti iš namų. Ponia Pernel laikosi tos pačios nuomonės, kaip ir anksčiau: „Doram visi pavydi paprastai.“ Pasirodo ponas Lojalis ir praneša, kad iki ryto šeima privalo išsikraustyti iš namų. Ponia Pernel pagaliau praregi: „Aš priblokšta... Jaučiuos nukritus nuo mėnulio.“ Į namus atskuba Valeras ir praneša sužinojęs, kad Tartiufas nunešęs skrynelę karaliui. Orgonui gresia areštas. Valeras siūlo Orgonui bėgti.]
VII SCENA
Tartiufas, policijos pareigūnas, ponia Pernel, Orgonas, Elmira, Kleantas, Mariana, Damisas, Dorina
TARTIUFAS
Ramiau! Tokie kaip jūs ne taip lengvai pasprūsta.
Kol kas keliaukite į savo naują būstą:
Karaliaus liepimu jūs suimtas.
ORGONAS
Tai šit
Kaip nutarei, žalty, mane tu sudaužyt!
Seniai iš pasalų tu jau galandai dantį
Ir peilį prieš mane nešiojais užanty.
TARTIUFAS
Įžeidinėjimai naudos jums neatneš,
Ir Viešpaties vardan pakęsiu viską aš.
KLEANTAS
Ak, vargšas kankinys! Jūs girdit, kaip jis gieda?
DAMISAS
Kaip tyčiotis iš Dievo niekšui tam ne gėda!
TARTIUFAS
Nejaudina manęs jokie pikti šmeižtai,
Ir savo priedermę aš vykdysiu šventai.
MARIANA
Jūs savo veiklai šaunią pasirinkot sritį
Ir galit nuostabią karjerą padaryti.
TARTIUFAS
Taip, jūs laikysit ją gražia ir prakilnia,
Jei prisiminsite, kas atsiuntė mane.
ORGONAS
O, nedėkingasis! Tu pamiršai, atrodo,
Kad aš išgelbėjau tave iš skurdo juodo!
TARTIUFAS
Pagalbos jūsų neigt nenoriu aš; tačiau
Karaliaus priesaiką statau užvis aukščiau.
Šlovinga pareiga tarnaut valdovui savo
Visas pajautas mano suparalyžiavo;
Vaikų, žmonos, draugų ir net savęs paties
Užmušt jam negailėčiau be jokios kaltės.
ELMIRA
Koks apsimetėlis!
DORINA
Jisai gudrus ir skuba
Įvilkt niekšybę savo į garbingą rūbą.
KLEANTAS
Bet jeigu jūsų norai iš tiesų geri
Ir sąžinė tokia, kaip skelbiate, švari, –
Kodėl jūs griebiatės taip aršiai to dalyko
Tiktai po to, kai jums su meile nepavyko,
Ir svainį manąjį apskundžiate tada,
Kai tas jus veja lauk, nes spiria jį bėda?
Jis visą savo turtą jums padovanojo, –
Dėl ko gi pamazgas jūs pilate ant jojo?
Ir jeigu tvirtinai, kad jis piktadarys,
Tai kam jį melžėte ir varstėt jo duris?
TARTIUFAS
(policijos pareigūnui)
Mane ta erzelynė išvarys iš proto.
Kodėl nevykdote įsakymo jums duoto?
POLICIJOS PAREIGŪNAS
Tikrai, užsitęsė visi tie reikalai,
Ir jūsų pastabą aš priimu mielai.
Man įsakyta jus akimirką tą pačią
Nuvest kalėjiman, kuris jau laukia svečio.
TARTIUFAS
Nuvest?.. Mane?
POLICIJOS PAREIGŪNAS
Taip, jus.
TARTIUFAS
Kalėjiman?.. Už ką?
POLICIJOS PAREIGŪNAS
Kitur ir su kitais bus apie tai šneka.
(Orgonui)
Nebesisielokite! Valdo mus karalius,
Kuris nedorėliams neduoda niekad valios,
Kurio jokia klasta ir melas neapgaus,
Nes mato jis tikruosius siekimus žmogaus.
Į viską žiūri jis bešališkai ir tiesiai,
Ir nieko neaiškaus nėra jo galvai šviesiai.
Nepasiduodantis pagundai, įžvalgus,
Jis blaiviai bet kuriuos atnarplioja mazgus;
Jisai šlovės viršūnėn kelia širdį gryną,
Tačiau jausmų tyrumas jo neapsvaigina;
Teisybę myli jis ir remia ją karštai
Ir moka neapkęst apgaulės užtatai.
Tegu nors kažin kaip vylingas sukčius rangos, –
Nebaisios mūs valdovui pinklės ir žabangos.
Neklystančia akim jis pastebėjo tuoj
(rodydamas į Tartiufą)
Daug purvo, užslėpto jo sieloje juodoj.
Šmeižikas nejučia patsai sau duobę kasė,
Ir aukštai išminčiai monarcho kilniadvasio
Greit nusikaltėlis atsiskleidė garsus,
Kuris, pakeitęs vardą, mulkino visus,
Apie kurio veiksmus bei prigimtį nedorą
Galėtum prirašyt ne vieną knygą storą.
Karalius perkando jo nelabas mintis,
Suprato, koks gobšus ir nedėkingas jis,
Ir, trokšdamas iškelt niekšybes jo į aikštę,
O jums, kaip nuskriaustam, simpatiją pareikšti,
Man liepė kantriai jį lydėt lig pabaigos,
Kol jis save viešai prieš jus nuvainikuos.
Be to, man pavesta atimt iš klastininko
Tą popierių, kurį grąžinti jums pritinka,
Nes įsakmia valia aukščiausios ištarmės
Jisai nuo šiol nustoja galios ir reikšmės.
Jums nutarta atleist aną istorijėlę,
Kurion pabėgęs draugas jus vogčia įvėlė,
Ir atseikėt bent kartą kupinu saiku
Už nuopelnus didžius praėjusių laikų,
Idant žinotumėte, jog karalius mūsų
Negali niekados pamiršti doro triūso
Ir gražūs poelgiai taurioj jo atminty
Gyvena daug ilgiau negu darbai pikti.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Tartiufas pasirodo anksčiau, nei Orgonas suspėja pabėgti. Kaip Tartiufas elgiasi šios scenos pradžioje?
- Ką jis turi omenyje Orgonui sakydamas „tokie, kaip jūs“?
- Kodėl Tartiufas, o ne policijos pareigūnas, praneša karaliaus įsakymą? Kuo jis mėgaujasi?
- Kaip Tartiufas atsako į Orgono priekaištą dėl nedėkingumo? Kuo pagrindžia savo veiksmus?
- Kokiais žodžiais Tartiufas išsako savo ištikimybę karaliui? Kaip jį veikia pareiga? Ką jis galėtų padaryti dėl karaliaus?
- Ką Tartiufas pavadina „erzelyne“?
- Tartiufas ragina policijos pareigūną vykdyti įsakymą. Ko jis nesitiki? Ką paskelbia policijos pareigūnas?
- Policijos pareigūno kalba šlovina karalių. Kokio karaliaus portretas piešiamas? Užpildykite lentelę.
Karaliaus bruožas | Citata |
teisingas | |
įžvalgus | |
išmintingas | |
vertina nuoširdumą | |
objektyvus | |
principingas |
- Kokias neigiamas Tartiufo savybes pastebėjo karalius? Kaip pavadinta šių nedorybių visuma?
- Paaiškinkite policijos pareigūno ištartas frazes:
- „Daug purvo, užslėpto jo sieloje juodoj“;
- „Šmeižikas nejučia patsai sau duobę kasė“;
- „Karalius perkando jo nelabas mintis“;
- „Trokšdamas iškelt niekšybes jo į aikštę“;
- „Kol jis save viešai prieš jus nuvainikuos“.
- Policijos pareigūnas skelbia karaliaus valią. Kodėl ji palanki Orgonui?
- Kokiu aforizmu pasakomas karaliaus teisingumo principas?
Apibendriname ketvirtą ir penktą veiksmus
- Paaštrėjus situacijai dėl Marianos ir Tartiufo vedybų, į kovą su veidmainyste įsitraukia Elmira. Kodėl jai, o ne Damisui, pavyksta įtikinti Orgoną?
- Penktame veiksme sugrįžta ponia Pernel. Kaip jums atrodo, kodėl dramaturgas tarsi pakartoja pirmo veiksmo pirmos scenos situaciją, kai ponia Pernel pyksta dėl Tartiufo menkinimo?
- Šeima atsiduria situacijoje be išeities – netenka namų, o Orgonas gali būti nubaustas dėl nelojalumo karaliui. Kaip įveikiama ši situacija?
- Netikėtas aukštesnės jėgos įsikišimas (šiuo atveju – karaliaus), svarbus gėrio pergalei, buvo naudojamas ir senovės graikų teatre. Kas pasirodydavo vaidinimo metu ir nutraukdavo herojaus kančias? Kaip lotyniškai vadinamas šis netikėtas likimo pakeitimas (žr. p. 32)?
- Žinoma, kad karalius Liudvikas XIV globojo Moljerą ir be jo palankumo komedija nebūtų pasirodžiusi scenoje. Ar tik dėl dėkingumo karaliui Moljeras komediją baigia karaliaus įsikišimu ir Orgono išgelbėjimu? Kokia atskleidžiama gyvenimo tiesos idėja?
Apibendriname komediją
- Moljero „Tartiufas“ yra satyrinė charakterių komedija, parašyta laikantis svarbiausių klasicistinės komedijos principų.
- Pagrįskite, kad komedijoje laikomasi trijų vienumų taisyklės.
- Satyrinė komedija išjuokia negeroves, prieštaraujančias pagrindinėms dorovės normoms. Kokias negeroves išjuokia Moljeras komedijoje „Tartiufas“?
- Klasicistinei komedijai būdingas ir autoriaus pozicijos išsakymas. Kuris veikėjas yra rezonierius, tai yra dramaturgo balsas? Kokią idėją išsako šis veikėjas?
- Charakteris komedijoje yra statiškas, vienpusiškas ir nesikeičia per visą pjesę. Išryškinama viena kuri nors veikėjo yda ar dorybė. Kokioms ydoms ar dorybėms atstovauja Orgono namų gyventojai bei šeimos nariai?
- Komedijai būdingos ir komiškų veikėjų poros, įkūnijančios priešingas savybes. Šioje komedijoje tokia pora yra Tartiufas ir Orgonas. Tartiufas veidmainyste gali paveikti tik lengvatikį. Kaip Tartiufas priartėja prie Orgono? Kas yra apgavystės ir patiklumo pagrindas?
- Tartiufo charakteris, nors ir nesikeičia, yra daug spalvingesnis nei kitų šeimos narių. Su veidmainyste susijusios ir kitos nedorybės. Sukurkite literatūrinį Tartiufo portretą, pabrėžkite, kaip jį charakterizuoja kiti veikėjai (remdamiesi kitų veikėjų žodžiais); kokios vertybės ryškėja iš jo paties žodžių bei veiksmų, remarkų. Mintis pagrįskite citatomis.
- Pasvarstykite, ar Orgono namus galima laikyti visuomenės modeliu. Atkreipkite dėmesį, kad komedijoje veikia skirtingų kartų, socialinių grupių ir išsilavinimo atstovai. Apibūdinkite juos (tėvas – griežtas, ...).
- Eiliuota komedijos kalba – taip pat klasicistinės komedijos bruožas. Kūrinyje daug šmaikščių posakių, aforizmų. Pasirinkite 3–5 patikusius posakius ir per pamoką paaiškinkite, kodėl jie patraukė jūsų dėmesį.
- Prisiminkite dramos veiksmo etapus: prologą, ekspoziciją, užuomazgą, veiksmo raidą, kulminaciją, atomazgą ir epilogą. Toliau pateiktoje lentelėje susiekite komedijos scenas su dramos veiksmo etapais.
Supažindinama su Orgono namų situacija, pristatomi skirtingi veikėjų požiūriai. | ekspozicija |
Orgonas paskelbia ištekinantis Marianą už Tartiufo. | |
Dorina sutaiko Marianą ir Valerą, Tartiufas meilinasi Elmirai, Orgonas išvaro sūnų Damisą, atima iš jo paveldėjimo teisę, o turtą užrašo Tartiufui. | |
Orgonas stebi, kaip Tartiufas bando suvedžioti jo žmoną ir įsitikina Tartiufo veidmainiškumu. | |
Tartiufas nori iškeldinti Orgono šeimą iš namų. | |
Tartiufas yra suimamas karaliaus įsakymu. |
- Tartiufo vardas yra tapęs bendriniu žodžiu. Pažiūrėkite internetiniuose lietuvių kalbos žodynuose, prieinamuose portale ekalba.lt, ką reiškia tartiufas ir tartiufizmas. Kokių sinonimų pateikia žodynai? Sudarykite žodžio tartiufas sinonimų schemą.
Tartiufas | |
Tiriame
„Tartiufas – tikras šių laikų herojus“, – sako režisierius Oskaras Koršunovas, pastatęs Moljero „Tartiufą“ Avinjone (Prancūzijoje). Perskaitykite interviu su O. Koršunovu ištraukas ir atsakykite į klausimus.
Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą <...>. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.
Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones...
Pagrindinis Orgono bruožas – nepaisymas to, kas akivaizdu. Keista, bet ši savybė liaudžiai buvo būdinga visais laikais. Matome, kad nuo Molière’o laikų niekas nepasikeitė. Tarsi lengvatikystė būtų patogiausias egzistencijos būdas. Bet yra ir juodoji Orgono pusė – patikėdamas Tartiufu, jis tampa pavojingas. Spręsti, kas yra gerai, o kas blogai, jis palieka Tartiufui, o pats apsiima vykdytojo, didžiojo inkvizitoriaus rolę. Orgonas iš principo nepakenčia laisvės, ji jam nesaugi. Lengvatikiu vaizduojamas Orgonas iš tikrųjų geidžia diktatūros, todėl jam būtinas Tartiufas. Ši apgaviko ir tautos transakcija ir yra pats baisiausias dalykas. Orgonas nėra toks naivus, kaip atrodo.
- O. Koršunovas, kalbėdamas apie Tartiufą, jį pavadina šių laikų „herojumi“. Kaip galėtumėte paaiškinti šią režisieriaus mintį? Ar pritariate jai?
- Kokią grėsmę, anot O. Koršunovo, kelia viešųjų ryšių priemonės?
- Kodėl O. Koršunovas prabyla apie Orgono pavojingumą? Kas, anot režisieriaus, būdinga Orgonui?
- Kodėl lengvatikystė yra lengviausias gyvenimo būdas?
Diskutuojame
Remdamiesi komedija, O. Koršunovo interviu ir savo patirtimi surenkite diskusiją apie didžiausias mūsų visuomenės ydas.
Rašome
Pasirinkite vieną iš teksto kūrimo užduočių:
- Parašykite rašinį apie mūsų laikų visuomenės problemas, pasiremdami visa komedija ir vienu iš šių „Tartiufo“ posakių:
- „Mes nusikaltome, jei esam pastebėti“;
- „Visi tokie, kaip jūs, tą pačią giesmę gieda / Nes būdami akli, jie mėgsta tik aklus“;
- „Gražūs poelgiai <...> gyvena daug ilgiau, negu darbai pikti“.
- Parašykite esė apie vertybinį kartų konfliktą, kylantį dėl skirtingų tėvų ir vaikų požiūrių, veikimo būdų.
- Surenkite literatūrinį teismą ir parašykite kaltinamąją kalbą Tartiufui.