Marcelijus Martinaitis. „Visi dubenys prisipildė rūstybės“ (6.2 tema)

Marcelijus Martinaitis (1936–2013) – lietuvių poetas, dramaturgas, eseistas, vertėjas. 1964 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, dėstė. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1998 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

M. Martinaitis išleido poezijos rinkinių, eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Ryškiausia jo kūrybos ypatybė – modernizmo ir archajinės kultūros susidūrimas. Eilėraščiuose atsigręžiama į praeitį, būdinga tautosakos stilizacija, kalbama su švelnia ironija, grauduliu, tačiau kartu ir žaismingai.

Nepriklausomybės atkūrimo metais M. Martinaitis daug rašė apie iškylančias politines, kultūros, žmonių tarpusavio santykių problemas. Eseistikoje apmąsto poezijos vietą lietuvių kultūroje, dorovinius poezijos principus, poeto ryšius su skaitytojais.

VISI DUBENYS PRISIPILDĖ RŪSTYBĖS

Sausio tryliktąją iš nakties miego pašoko visa Lietuvà. Vieni skubėjo į ten, kur pavojingiausia, kiti žiūrėjo TV ir klausėsi, nes buvo girdėti ir matyt, kaip jie tai daro. Po karų, po pokario grumtynių buvo neįtikėtina, kad jie vėl šaudo į žmones, ne šaudo, o sušaudo. Artimas artimo, praeivis – praeivio, tauta – tautos klausinėjo: ar šitai įmanoma? kas tai daro? kas jie tokie?

Ir atsakymo nebuvo. Tylėjo žodžiai, o kalbėjo faktai. Kalbėjo šūvių papliūpomis, tankų džeržgesiu, sužeistųjų riksmais, žmonių veidais, lyg apšviestais amžinąja lietuvių laisvės ir sukilimų ugnimi. Naktis pakeitė žmonių veidus, apšvietė juose tai, kas gražiausia, narsiausia, žmogiškiausia. Visi tapo pažįstami, vienos giminės vaikai.

Tai buvo rūstybės valanda. Ar tie suprato, ką daro? Ar suprato, kad užpuolė ne TV bokštą ir rūmus, ne kokią nors susitelkusią žmonių grupę, ne partiją, ne Sąjūdį, o tautą? Taip žmonės suprato nakties karinį terorą, užmiršę savo smulkius nesutarimus, partines rietenas, savo skurdą ir savo nelaisvę. Tą naktį jie buvo laisviausi, kaip būna laisviausi kovotojai už tėvynę. Turi pasidaryti laisvas, nors akimirką, nors valandą, kad gintum arba už ją žūtum. Tai buvo išsilaisvinimas, išsilaisvinimas iš baimės, iš netikėjimo ir nepasitikėjimo, iš nuolankumo… Jie patys nežino, kaip pakeitė Lietuvą, padarė tai, ko nepajėgė vienybės šūkiai, maldavimai, įtikinėjimai, gėdijimai.

Lėtai geso užpuolikų išjungtas TV ekranas. Taip gęsta gyvybė – žmogaus nėra, o jo veidas dar keičiasi, blykšta. Tai buvo sustabdyta akimirka, ilga, be galo ilga, nors tęsėsi tik sekundes. Netrukus vėl ėmė veikti elektroniniai nervai, – radijo signalai – Lietuvõs širdis suplakė! Jos tvinksnius tuoj pat pakartojo Helsinkis, Stòkholmas, Òslas, Reikjavikas, Váršuva, iš miegų kėlėsi Europà. Kas tai girdėjo, niekada neužmirš – prieš tankus prasidėjo elektroninė kontrataka ir jie turėjo trauktis.

O laikas slinko lėtai, slinko lėtai naktis, kad įsimintume kiekvieną sekundę, nes kiekviena akimirka buvo istorinė ir kiekviena prilygo gyvybei. Aikštės buvo pilnos žmonių. Lietuva, neturėdama kuo gintis, gindavosi ir ginasi aukomis, kurias peržengti kartais pabūgsta ir žmogžudžiai. Pasitraukia armijos, pasitraukia ginklai, išduoda kareiviai, bet aukos jau niekada nepasitraukia – amžinai. Mirusieji mus gina ir apsaugo, kai patys to negalime padaryti. Aukos prisikelia kitose kartose, pralaimėjusieji laimi ateityje, po mirties. Taip paprastai ginasi mažos tautos, nes didžiųjų laimėjimai greit susikruvina, o jie patys – išsigimsta. Ne skambi ir tuščia pergalė, ne jėga, o pasiaukojimas čia yra didesnė ir tikresnė vertybė.

Todėl režimas mūsų mirusiuosius norėjo įveikti labiau nei gyvuosius, jie bijojo V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Maironio, draskė jų atvaizdus ir persekiojo kūrinius; žinojo, kad jie kada nors vėl pasirodys tarp mūsų. Visi sukilėliai, kankiniai, laisvės šaukliai tą naktį buvo kartu Nepriklausomybės aikštėje.

Kruvinoji Vilniaus naktis patvirtino visų lietuvių sukilimų bei pasipriešinimų teisėtumą, Krãžių skerdynių nežmoniškumą, bolševikmečio žiaurumus, pokario rezistencijos prasmę. Tai, kas įvyko, giliai nugrims į tautos atmintį, įsimins visiems laikams, ir ši naktis turės savo vardą. Tą naktį krauju buvo paženklintos aikštės, kuriose kada nors stovės paminklai.

Žuvusiems ta naktis bus paskutinė ir tęsis kaip amžinybė. Gyviesiems – pirmutinė po kelių dešimtmečių.

Smurtu norėjo mus palaužti, bet mes atsitiesėme.

Baime norėjo mus suskaidyti, bet mes susitelkėme.

Grasinimais norėjo mus išgąsdinti, bet mes įgijome daugiau drąsos.

Melu norėjo mus apjuodinti, o mes tapome švaresni kaimynų ir pasaulio akyse.

Kaip niekada pajutome, kad mūsų nepriklausomybė yra mumyse, kad mes buvome, esame ir būsime tiek, kiek esame nepriklausomi.

Jie, surinkę savo tamsiąsias jėgas, buvo viską numatę, treniravosi Vilniaus gatvėse, Lietuvõs keliuose, kareivinių barakuose, verbavo išdavikus, bet užmiršo viena – kad yra Lietuvos žmonės, lietuvių tauta, kad ji dar nepaversta banda, maurojančia ten, kur gena botagas ir aploja sarginiai šunes. Kelias savaites jų languose degė šviesos, nes ten planavo mums pražūtį. Iš bolševizmo lavono iššliaužė lervos, ir tankai išvažiavo į gatves gaminti joms maisto.

Rašydamas ieškau jiems vardo ir nerandu nei šventuose raštuose, nei klasikų knygose, nei bolševikų neapykantos mokyme – jų šėtono marksistinėje biblijoje. Išvesta žmonių rūšis, kuri, kaip buvo mokomi deklamuoti, žemę raudonu žiedu turėjo apjuosti keturis kartus. Apjuosė, bet apjuosė nužudytais savo šėtoniško mokslo vardu: suguldžius vieną prie kito, tiek ir būtų – keturios eilės aplink žemę. Ar Vilniuje nebuvo užbaigta paskutinė eilė, ir penktos jau nebus?

Po to jie dar norėjo su mumis kalbėti, tartis dėl to, ką pagrobė ir užgrobė. Bet kalbėti su jais yra tik viena tam tinkama vieta – teismo salė. Galbūt tokia didelė – kaip Niurnbergo… O gal didesnė, nes keturis kartus apjuosusieji žemę kruvinomis juostomis į ją jau nesutilptų.

Jie kaip skėriai nieko negirdi, ir žodžiai jiems neturi galios. Jie perveria jų ausis, lyg jos būtų kiauros, ir todėl jų galvose žodžiai nesilaiko.

Žmonės puolė po tankais, gindami spaudą ir laisvą žodį, po šimto metų pakartodami didvyrišką knygnešių žygį, nebijodami mirties ir šėtoniškų pranašavimų. Su laisvu žodžiu ir knygomis ėjome į laisvę, su jomis ir pasieksime laisvę, išėję iš nakties katakombų. Laisvas žodis padarys mus laisvus. Tai suprato ir supranta Lietuvos žmonės, stoję ginti ne turtų, ne savo gyvybių, o žodžio.

Ši karinio teroro akcija buvo vykdoma prieš kultūrą, nes pirmiausia kėsinamasi – nuo pat vasaros – į kultūros institucijas, lyg jos būtų mūsų gynybos bokštai. Meno, kultūros vertybių naikinimas palaužia valią, sukelia neviltį. Jie tai darė – paskutiniai šio amžiaus barbarai. Su mūsų laisvės šūkiais ir sužeistųjų balsais maišėsi kraupūs užpuolikų keiksmažodžiai. Puolanti valstybė jau neturi ką pasakyti žmonėms ir tautoms – tik žodžius, kurie sutelkdavo skitų raitelius apie jų ritualinę motiną. Su ta kalba jie į Lietuvą atėjo ir su ja išeina.

Kai okupantai bando nutraukti visus laidus, palikti mus be ryšio su pasauliu ir vienas su kitu, ima veikti slaptieji mūsų kultūros, meno, poezijos ryšiai, širdies banga laisvę transliuojanti sielos stotis. Dainos, anksčiau parašyti eilėraščiai ėmė kalbėti apie tai, kas įvyko ir vyksta šiomis dienomis ir ką mes visi išgyvename. Kultūra, dvasia – mūsų elektronika, mūsų kompiuteris, mūsų laisvės stotis.

Šiomis dienomis mes susikalbame širdžių, rankų kalba, dainos žodžiais, kuriais tremtiniai, išeiviai, sukilėliai išdainavo mūsų ateitį. Dabar mes budime dieną ir naktį, nes vėl esame pabudę ar išsibudinę kaip ir Atgimimo kelyje. O tai jau beveik buvome užmiršę savo turguose, turto dalybose, politinėse rietenose. Kai viskas nurims, ar vėl grįšime prie to susmulkėjimo, ar vėl užmiršime, kad vieną naktį buvome dideli? Susipynę rankomis – mes didelė tauta…

Ir vėl žuvusieji mus moko.

Visi dubenys jau prisipildė rūstybės. Ir ta rūstybė bus išpilta ant nusikaltėlių galvų.

Galima įveikti armijas, dideles valstybes, bet pralaimėti vienam vieninteliam vaikui, vienintelei tanko sutraiškytai nekaltai aukai. Ir tai įvyko. Visa, kas buvo po to, ką veiks ir kaip teisinsis užpuolikai, bus neteisėta visiems laikams.

1991 m. sausio 13–20 d.