Gi de Mopasanas. „Virvagalys“ (2.3 tema)

Visais keliais sodiečiai ir jų žmonos traukė į Godervilės miestelį: buvo turgaus diena. Vyrai ėjo iš lėto, sulig kiekvienu žingsniu palinkdami priekin ir ramiai dėdami ilgas, klišas kojas, suluošintas sunkaus darbo ir plūgo, kuris, be to, iškreipia kairį petį ir liemenį, dalgio, nes kertant javus prasiskečia keliai, kad būtų tvirta stovėsena, žodžiu, visokio gaišaus ir varginančio žemdirbių triūso. Jų mėlynos palaidinės, iškrakmolytos, blizgančios tarytum nulakuotos, ties apykakle ir ties riešais apkraštuotos baltais siūlais, išsipūtusios aplink jų kaulėtus stuomenis, atrodė lyg balionai, kurie, žiūrėk, tuoj ims ir pakils, o iš jų kyšojo galva, dvi rankos ir dvi kojos.

Vieni tempė už virvės karvę ar veršį. O jų žmonos, eidamos paskui galviją, plakė per strėnas dar lapuota šaka, kad jis pasiskubintų. Rankoje jos nešėsi nedideles pintines, iš kurių vienur kyšojo viščiukų galvos, kitur – ančių. Jos ėjo smulkesniu ir greitesniu žingsniu negu jų vyrai, liesą ir tiesų stuomenį apsisupusios siaura skepeta, ant plokščios krūtinės susegta smeigtuku, o galvą glotniai apsirišusios balta skarele, virš kurios stypsojo kykas.

Paskui pravažiavo ratai, kuriuos traukė kuinas nelygia risčia, keistai purtydamas du vyriškius, sėdinčius greta kits kito, ir užpakaly jų moterį, besilaikančią už vežimo kraštų, kad ne taip kratytų.

Godervilės aikštėje buvo spūstis, susigrūdimas, žmonių ir gyvulių maišatis. Bulių ragai, aukštos tūbinės⁶ turtingų ūkininkų skrybėlės ir sodiečių moterų gobtuvai šmėkščiojo virš minios. Rėksmingi, šaižūs, spiegiami balsai liejosi į vieną audringą klegesį, kuriame protarpiais išsiskirdavo garsus kvatojimas, išsiveržęs iš galingos krūtinės kokio įsilinksminusio kaimiečio, arba pratisas mykimas karvės, pririštos prie namų sienos.

Visa tai dvelkė tvartu, pienu ir mėšlu, šienu ir prakaitu, skleidė tą aitrų, šleikštų žmonių ir gyvulių kvapą, įprastą kaimo gyventojams.

Ūkininkas Oškornas iš Breotės atvyko į Godervilę ir jau suko į turgų, bet staiga pamatė ant žemės virvagalį. Oškornas, taupus kaip kiekvienas normandietis, pagalvojo: ne pro šalį paėmus tai, kas gali praversti. Ir jis vargais negalais pasilenkė, nes jį kankino reumatas. Jis pakėlė nuo žemės ploną virvagalį ir, kai jau buvo kruopščiai jį bevyniojąs, pastebėjo šikšnių Malandeną, kuris nuo savo namų slenksčio žiūrėjo į jį. Kadaise jie susivaidijo dėl pavadžio ir nuo to laiko negalėjo atlyžti, nes ir vienas, ir kitas apmaudãvo. Oškornas šiek tiek susigėdo, kad priešas jį pamatė nei šiaip, nei taip – besikapstantį purve dėl virvagalio. Jis skubiai paslėpė savo radinį po palaidine, paskui įsidėjo į kelnių kišenę; lyg ketino dar kažko ieškoti ant žemės, bet nieko neradęs nuėjo į rinką, ištiesęs kaklą, dvilinkas iš skausmo.

Jis tučtuojau pasimetė rėksmingoje ir lėtoje minioje, įsikarščiavusioje nuo nesibaigiančių derybų. Kaimiečiai čiupinėjo karves, ėjo šalin, vėl grįžo, svyruodami, vis bijodami apsigauti, niekaip nesiryždami pirkti, įtariamai žvalgydamiesi į pardavėją, vis stengdamiesi susekti žmogaus klastą ar gyvulio kliautį.

Moterys, pasidėjusios prie kojų dideles pintines, ištraukė iš jų paukščius, ir tie gulėjo ant žemės surištomis kojomis, išsigandusiomis akimis, vaiskiai raudonomis skiauterėmis.

Jos klausėsi pasiūlymų šaltu, abejingu veidu ir laikėsi savo kainų; arba staiga, ryždamosi nuleisti, rėkavo iš lėto besitolinančiam pirkėjui:

– Na gerai, ponas Antimai. Imkit.

Paskui aikštė pamažu ištuštėjo, ir kai dvyliktą valandą suskambėjo bažnyčios varpas, visi, kuriems iki namų buvo toli, išsiskirstė į smukles.

Pas Žurdeną didžioji salė buvo pilna svečių, o erdvus kiemas pristatytas visokiausių vežimų: kabrioletų, vežėčių, šarabanų, dviračių, karietų, – žodžiu, įvairiausių ratų, pageltusių nuo mėšlo, išklerusių, sukalinėtų, keliančių dangun lyg dvi rankas savo ienas arba sukniubusių žemėn ir stiebiančių aukštyn pasturgalį.

Prieš pat pietaujančius skaidriai liepsnojo milžiniška krosnis, žerdama savo karštį į nugaras tų, kurie sėdėjo dešinėj. Sukosi trys iešmai su pasmeigtais ant jų viščiukais, balandžiais ir avienos kumpiais; stebuklingas kvapas – keptos mėsos ir sulčių, lašančių nuo apskrebusios odos, kvapas – sklido nuo ugnies, žadindamas linksmumą, pripildydamas burną seilių.

Visa žagrės aristokratija valgė čia, pas smuklininką Žurdeną, apsukrų ir pinigingą verteivą.

Patiekalai keitėsi vienas po kito; juos greitai ištuštindavo, lygiai kaip ir ąsočius geltono sidro. Kiekvienas pasakojo apie savo reikalus, kas ką pirkęs ir pardavęs. Teiravosi kits kito apie derlių. Oras buvo palankus daržams, nors šiek tiek per drėgnas javams.

Staiga kieme, ties namu, sudundėjo būgnas. Visi tuojau pakilo, išskyrus keletą abejingųjų, ir nubėgo prie durų, prie langų, dar pilnomis burnomis ir su servetėlėmis rankose.

Pabūgnijęs šauklys išrėkė nelygiu balsu, ne vietoje kapodamas frazes: „Pranešama Godervilės gyventojų žiniai ir visiems asmenims, dalyvaujantiems turguje, kad šiandien rytą, tarp devintos ir dešimtos valandos, kelyje į Bezevilę buvo pamesta juodos odos piniginė su penkiais šimtais frankų ir su reikalų raštais. Prašoma nedelsiant ją pristatyti į meriją arba ponui Fortiunė Ulbrekui iš Manevilės. Atlyginimo – dvidešimt frankų.“

Ir žmogus pasišalino. Dar sykį kažkur toli pasigirdo duslūs būgno garsai ir prislopintas šauklio balsas.

Tada visi ėmė kalbėti apie šį įvykį, spėliodami, ar ponui Ulbrekui pasiseks, ar nepasiseks rasti savo piniginę.

Visi jau buvo papietavę.

Baigiant gerti kavą, ant slenksčio staiga pasirodė žandarų brigados vadas.

Jis paklausė:

– Ar čia yra ponas Oškornas iš Breotė?

Oškornas, sėdėjęs kitam gale stalo, atsiliepė:

– Aš čia.

O brigados vadas pridūrė:

– Pone Oškornai, malonėkit eiti drauge su manim į meriją. Ponas meras nori su jumis pasikalbėti.

Kaimietis nustebęs, susijaudinęs vienu mauku išgėrė savo stikliuką, atsistojo ir dar labiau sulinkęs negu rytą (po poilsio pirmieji žingsniai jam būdavo ypač sunkūs) nuėjo kartodamas:

– Aš čia, aš čia.

Ir nusekė paskui vadą.

Meras jo laukė, sėdėdamas fotely. Tai buvo vietinis notaras, žmogus storas, rimtas, mėgstąs kalbėti išpūstu stiliumi.

– Pone Oškornai, – tarė jis, – šį rytą žmonės matė, kaip jūs pakėlėte Bezevilės kelyje piniginę, kurią pametė ponas Ulbrekas iš Manevilės.

Sodietis nustėręs žiūrėjo į merą, išgąsdintas jau paties įtarimo, kritusio ant jo nežinia kodėl.

– Ką?.. Aš pakėliau piniginę?

– Taigi, būtent jūs.

– Garbės žodis, aš apie ją nė žinot nežinau.

– Jus matė.

– Mane matė? Kas gi toks mane matė?

– Ponas Malandenas, šikšnius.

Tada senis prisiminė, suprato ir, paraudęs iš pykčio, sušuko:

– Aha, jis mane matė, šunsnukis! Jis matė, kaip aš pakėliau va šį virvagalį? Va jis, žiūrėkit, pone mere.

Ir, pasirausęs kišenėj, išsitraukė virvagalį.

Bet meras nepatikliai palingavo galvą:

– Jūs man neįkalbėsit, pone Oškornai, kad Malandenas, žmogus, vertas pasitikėjimo, šitą virvagalį būtų palaikęs pinigine.

Sodietis įdūkęs pakėlė ranką ir nusispjovė į šalį, tuo norėdamas įrodyti savo teisumą, ir pakartojo:

– Betgi tai gryniausia tiesa, kaip Dievą myliu, švenčiausia tiesa, pone mere. Prisiekiu savo sielos išganymu, kad tai tiesa.

Meras kalbėjo toliau:

– Ir pakėlę minėtą daiktą, jūs dar ilgai ieškojote purve, ar neiškrito iš ten kokia moneta.

Vargšas duso iš apmaudo ir baimės:

– Ir išgalvok tu man! Ir išgalvok tu man tokias nesąmones! Kad tik kaip nors apšmeižtų dorą žmogų!.. Ir išgalvok tu man!

Kad ir kaip jis protestavo, juo netikėjo.

Jis buvo suvestas akistaton su Malandenu, kuris pakartojo ir patvirtino savo žodžius. Jie plūdosi ištisą valandą. Oškorną jo paties prašymu iškratė, bet nieko nerado.

Pagaliau meras, gerokai suglumęs, jį paleido įspėdamas, kad perduos bylą teismui ir lauks tolimesnių parėdymų.

Naujiena paplito. Kai senis išėjo iš merijos, jį apsupo, klausinėjo su rimtu ar pašaipiu smalsumu, kuriame tačiau nebuvo nė mažiausio pasipiktinimo. Ir jis ėmė pasakoti istoriją apie virvagalį. Juo netikėjo. Iš jo juokėsi.

Jis ėjo, visų stabdomas, pats stabdydamas pažįstamus, be paliovos kartodamas savo pasakojimą ir savo tikinimus, išversdamas kišenes, įrodinėdamas, jog nieko neturi.

Jam sakė:

– Eik jau, eik, senas klastoriau!

Jis nesitvėrė apmaudu, siuto, susijaudinęs ir nusiminęs, kad juo netiki, ir, nežinodamas, ką daryti, vis kartojo savo istoriją.

Sutemo. Reikėjo vykti namo. Jis leidosi kelionėn su trimis kaimynais ir parodė jiems tą vietą, kur pakėlė virvagalį; visą kelią jis kalbėjo apie savo nuotykį.

Vakare apėjo Breotės kaimą, norėdamas visiems apie tai papasakoti.

Bet niekas rimtai į jį nežiūrėjo.

Kiaurą naktį jis kankinosi.

Rytojaus dieną, apie pirmą valandą popiet, Marijus Pomelis, Imovilės fermerio pono Bretono bernas, įteikė piniginę ir visa, kas joje buvo, ponui Ulbrekui iš Manevilės.

Šis vyrukas tvirtino radęs piniginę ant kelio; bet, nemokėdamas skaityti, ją parsinešęs namo ir atidavęs savo šeimininkui.

Naujiena pasklido po apylinkę. Ją sužinojo ir Oškornas. Jis tuojau pasileido po kaimą ir ėmė pasakoti savo istoriją drauge su jos atomazga. Jis triumfavo.

– Skaudžiausia man buvo, – sakė jis, – ne tiek pats kaltinimas, kiek melas, suprantat. Nėra nieko pikčiau, kai tave apšmeižia dėl kokios melagystės.

Ištisą dieną jis kalbėjo apie savo nuotykį; pasakojo jį vieškeliuose visiems praeiviams, smuklėje – žmonėms, kurie ten gėrė, o sekmadienį – išeinantiems iš bažnyčios. Jis stabdė netgi nepažįstamus, norėdamas ir jiems pasipasakoti. Dabar jis buvo ramus, o vis dėlto prislėgtas, nors ir pats nežinojo kodėl. Jo klausydavo lyg ir su kokia pašaipa. Jam rodės, kad jo žodžiai nieko neįtikina ir kad už jo nugaros lyg kas šnibždasi.

Kitą savaitę, antradienį, jis išsirengė Godervilėn į turgų, norėdamas ten papasakoti savo nuotykį.

Malandenas, stovėdamas tarpdury, jį pamatė ir ėmė juoktis. Kodėl?

Jis užkalbino vieną fermerį iš Kriketo, bet tas neleido užbaigti kalbos ir, pliaukštelėjęs jam per pilvą, suriko stačiai į akis:

– Eik jau, eik tu, klasčiau! – ir nusisuko.

Oškornas suglumo, vis labiau ir labiau nerimdamas. Kodėl jį vadina klasčium?

Sėdėdamas Žurdeno smuklėje už stalo, jis vėl ėmė aiškinti visą tą reikalą.

Vienas vertelga iš Montiviljė jam suriko:

– Žinom, žinom, sena lape, kas tai per virvagalys!

Oškornas sumurmėjo:

– Juk toji piniginė atsirado!

Bet anas atšovė:

– Verčiau tylėk, tėvai: vienas rado, kitas grąžino. Žinot nežinau, matyt nemačiau.

Kaimietis apstulbo. Pagaliau jis suprato. Jį kaltino, kad grąžinęs piniginę per savo bendrininką, savo sėbrą.

Jis mėgino protestuoti. Bet visas stalas ėmė juoktis.

Nebaigęs pietų išėjo, palydėtas pašaipomis.

Grįžo namo, susigėdęs ir pasipiktinęs, dusdamas iš apmaudo, visiškai sumišęs, ypač pritrenktas todėl, kad jis, gudrus normandietis, būtų sugebėjęs padaryti tai, kuo jį kaltino, ir netgi pasigirti tuo kaip geru pokštu. Jam po truputį ėmė aiškėti, kad jo nekaltumo negalima įrodyti, nes jo suktumas visiems žinomas. Ir jis jautėsi ligi pat širdies įžeistas šio neteisingo įtarimo.

Tada jis vėl ėmėsi pasakoti nuotykį, kasdien pailgindamas savo istoriją, kaskart pridėdamas vis naujų ir akivaizdesnių įrodymų, protestų, vis iškilmingesnių priesaikų, kurias sugalvodavo vienumoje, nes virvutė nė valandėlės nedavė jam ramybės. Bet kuo sudėtingesnis buvo jo teisinimasis ir kuo įmantresni įrodinėjimai, tuo mažiau juo tikėjo.

– Taip visada išsisukinėja melagiai, – šnekėjo už jo nugaros.

Jis tai jautė ir širdo, veltui nerdamasis iš kailio.

Senis diena iš dienos nyko.

Juokdariai pramogos dėlei jį vis prašydavo papasakot apie virvagalį, kaip prašo kareivį, pabuvojusį kare, papasakoti apie mūšį, kuriame jis dalyvavo. Jo dvasios jėgos, galutinai pakirstos, tolydžio silpnėjo.

Gruodžio pabaigoje jis atgulė.

Mirė jis pirmomis sausio dienomis ir priešmirtinėj agonijoj įrodinėjo savo nekaltumą kartodamas:

– Virvagalys... Virvagalys... gi štai jis, pone mere.