Džovanio Bokačo novelė apie Federigą ir jo sakalą (2.2 tema)

Devinta novelė

FEDERIGAS DELJI ALBERIGIS MYLI, BET NĖRA MYLIMAS; JIS IŠŠVAISTO DĖL MYLIMOSIOS VISĄ TURTĄ, IR JAM BELIEKA VIENAS SAKALAS, KURIUO, NIEKO KITO NEBETURĖDAMAS, PAVAIŠINA SAVO DAMĄ, ATĖJUSIĄ JO APLANKYTI. SUŽINOJUSI TAT, JINAI PAKEIČIA SAVO NUSISTATYMĄ, IŠTEKA UŽ JO, IR FEDERIGAS VĖL TAMPA TURTUOLIU.

Nutilus Filomenai, karalienė, matydama, kad daugiau nebėra kas pasakoja, be Dionėjo, kuris buvo išsirūpinęs sau teisę kalbėti paskutinis, linksmu veidu prabilo:

– Dabar ateina man eilė, ir aš, brangiosios damos, papasakosiu jums novelę, bent kiek panašią į pirmesniąją; iš jos ne vien įsitikinsite, kaip galingai jūsų grožis veikia taurias širdis, bet ir suprasite, kad jūs pačios turite teikti, kam dera, savo malones, ne visada pasikliaudamos likimu, kuris savo dovanas skirsto atsitiktinai, o kartais ir neteisingai.

Turbūt žinote, kad mūsų mieste gyveno, o gal dar dabar tebegyvena Kopas di Borgezė Domenikis¹, žmogus įtakingas ir visų gerbiamas ne tiek už aukštą kilmę, kiek už savo būdą ir dorumą. Tas šviesus vyras, vertas amžinos šlovės, net ir žilos senatvės sulaukęs, mėgo porinti kaimynams ir bičiuliams praeities nutikimus, o kalbėdavo jis geriau ir sklandžiau už kiekvieną kitą, nes pasižymėjo puikia atmintimi ir gražbylyste.

Be kitų įdomių dalykų, ypač dažnai jis pasakodavo apie vieną jaunikaitį vardu Federigas, mesero Filipo delji Alberigio² sūnų, kadaise gyvenusį Florencijoj ir savo šaunumu bei išsiauklėjimu toli pranokusį visus kitus Toskanos jaunuolius. Kaip dauguma kilmingų vyriškių, jis įsimylėjo žymią damą, doną Džovaną, savo metu laikomą viena gražiausių ir maloniausių Florencijos moterų. Norėdamas įsigyti jos meilę, jis dalyvaudavo turnyruose ir kariniuose žaidimuose, kėlė puotas, dalijo dovanas ir be jokios atodairos švaistė savo turtą. Bet dorovingoji gražuolė nekreipė nė mažiausio dėmesio nei į patį garbintoją, nei į jo pastangas. Švaistydamas pinigus ne pagal kišenę, o nieko nelaimėdamas, Federigas, kaip lengva numanyti, veikiai prašvilpė savo turtą ir nuskurdo: jam beliko mažas dvarelis, iš kurio pajamų vos ne vos vertėsi, ir dar sakalas, gal geriausias visame pasaulyje. Tačiau skurdas ne tik neatvėsino jo meilės, bet dar labiau kurstė; nebegalėdamas gyventi mieste taip, kaip troško, persikėlė į Kampį, kur buvo jo dvarelis. Čia jis medžiodavo paukščius, kada tik galėdavo, ir, niekieno pagalbos neprašydamas, kantriai kentė savo vargą.

Kai Federigas nusigyveno iki paskutiniosios, vieną dieną ėmė ir apsirgo donos Džovanos vyras. Matydamas, kad ateina mirtis, surašė testamentą. Didžiulius savo turtus jis pavedė sūnui, jau gerokai paūgėjusiam; bet pažymėjo, kad jeigu sūnus mirtų nepalikęs teisėto įpėdinio, tai viską paveldi dona Džovana, kurią jis labai mylėjo.

Netrukus po to vyras mirė. Likusi našlė, dona Džovana, kaip įprasta mūsų damoms, vasarą drauge su sūnum išvykdavo kaiman, į vieną savo dvarą, gan arti Federigo. Taigi berniukas ėmė bendrauti su Federigu, žavėdamasis jo paukščiais ir šunimis; daugel kartų jis buvo matęs skraidant Federigo sakalą, ir šaunus paukštis jam labai patiko; vaikinukas geiste geidė to sakalo, bet prašyti nedrįso, žinodamas, koks jis brangus šeimininkui.

Po kiek laiko berniukas apsirgo. Motina baisiai susikrimto, nes begaliniai mylėjo savo vienturtį. Per dienų dienas jį slaugydama, be paliovos guodė ir tolydžio klausinėjo, ar jis ko nenorėtų, pasiruošusi, jeigu tik galės, patenkinti kiekvieną jo troškimą. Berniukas, dažnai girdėdamas tokius pasiūlymus, tarė:

– Jeigu pasistengtumėt man gauti Federigo sakalą, aš manau, greit pasveikčiau.

Išgirdusi tai, motina susimąstė ir ėmė galvoti, kaip čia pasielgus. Ji žinojo, kad Federigas ilgai ją mylėjo, niekad iš jos nelaimėdamas netgi meilaus žvilgsnio. Šit kodėl ji tarė sau: „Kaip aš siųsiu žmogų ar pati eisiu to sakalo, kuris, kaip girdėjau, geriausias pasaulyje, o be to, jį ir išlaiko? Kaip aš būsiu tokia storžievė, kad iš garbingo žmogaus, kuriam nebeliko jokios kitos paguodos, kėsinsiuos atimti šitą paskutinę?“

Tokių minčių apnikta, nors ir buvo tikra, kad gautų sakalą, jeigu tik paprašytų, ji tylėjo, nežinodama, ką atsakyti. Galų gale meilė sūnui ją nugalėjo: ji ryžosi žūtbūt patenkinti jo norą ir nusprendė ne siųsti ką, o pati eiti parnešti sakalo; ir tarė sūnui:

– Nusiramink, sūneli, ir stenkis kuo greičiau pasveikti, nes aš prižadu, kad rytoj rytą pirmučiausia nueisiu pas Federigą ir tau parnešiu sakalą!

Vaikas taip prasidžiugo, kad dar tą pačią dieną pasijuto bent kiek geriau. Kitą rytą dona Džovana, pasikvietusi draugėn palydovę, lyg pasivaikščiodama atėjo prie Federigo namelio ir liepė pašaukti šeimininką. Kadangi oras tą dieną nebuvo palankus medžioklei, jis triūsė savo darže. Išgirdęs, kad dona Džovana jo teiraujasi prie durų, smarkiai nustebo ir džiugus nubėgo ten. Išvydusi jį artinantis, dama pakilo, su moterišku meilumu pasitiko, ir kai Federigas pagarbiai ją pasveikino, ji tarė:

– Labą dieną, Federigai! Aš atėjau tau atsilyginti už tuos nuostolius, kurių turėjai, mylėdamas mane labiau, negu derėjo. Ir mano atpildas bus štai koks: aš norėčiau sykiu su savo palydove šiandien bičiuliškai pas tave papietauti.

Federigas kukliai atsakė:

– Ponia, aš nepamenu, kad būčiau dėl jūsų turėjęs kokių nuostolių: priešingai, aš patyriau tik gero, kad jeigu ir buvau ko nors vertas, tai vien tik dėka jūsų taurumo ir meilės, kurią jums jaučiau, ir iš tikrųjų šis jūsų apsilankymas man daug brangesnis už visus prarastus turtus: juk jūs atėjot į svečius pas vargšą.

Po šių žodžių jis drovėdamasis pakvietė ją vidun, o iš čia nusivedė į sodą ir ten, neturėdamas ko kito, kas tiktų joms į draugiją, tarė:

– Ponia, kadangi nieko čia nėra, tai ši moterėlė, to darbininko žmona, pabus su jumis, kol aš nueisiu ir liepsiu padengti stalą.

Nors ir begaliniame skurde atsidūręs, Federigas dar nebuvo kaip reikiant įsisąmoninęs, kad vėjais iššvaistė savo turtus. Bet šįkart, nežinodamas, kuo pavaišinti damą, dėl kurios anksčiau vaišindavo tiek ir tiek žmonių, jis praregėjo; baisiai susikrimtęs, keikdamas savo likimą, it paklaikęs blaškėsi šen ir ten, nerasdamas nei pinigų, nei kokio daikto, kurį būtų galima užstatyti; bet kadangi jau buvo pietų metas ir jis labai troško kuo nors pavaišinti kilmingą damą, o nenorėjo kreiptis ne tik į ką kitą, bet netgi į savo darbininką, jam krito į akis brangusis jo sakalas, kurį pamatė kambarėlyje betupintį ant laktos. Neturėdamas ko nusigriebti, čiupo sakalą ir matydamas, kad paukštis riebus, nusprendė, jog čia bus atsakantis skanėstas mylimajai damai. Ilgai negalvodamas, nusuko jam galvą ir liepė tarnaitei greit jį nupešti, išdarinėti ir, pasmeigus ant iešmo, rūpestingai iškepti. Užtiesęs stalą balčiausiomis staldengtėmis, kurių turėjo dar keletą, linksmu veidu grįžo pas damą į sodelį ir pranešė, kad pietūs, nors ir labai kuklūs, jau gatavi. Viešnia su savo palydove pakilo ir nuėjo prie stalo; nežinodamos, ką valgančios, jiedvi drauge su Federigu, nuoširdžiausiai joms patarnaujančiu, suvalgė puikųjį sakalą.

Pakilusi nuo stalo ir valandžiukę maloniai su juo pasišnekučiavusi, dama nusprendė, kad jau laikas pasakyti, ko ji čion atėjusi, ir, meiliai kreipdamasi į jį, prabilo:

– Federigai, jeigu atmeni savo praeitį ir mano garbingą elgesį, kuris gal tau atrodė žiaurus ir atšiaurus, tai neabejoju, kad labai nustebsi dėl mano įžūlumo, kai sužinosi, ko aš čion atėjau. Jeigu turėtum ar būtum turėjęs vaikų ir žinotum, kokia galinga yra meilė jiems, esu tikra, bent iš dalies atleistum man. Bet tu jų neturi, o aš turiu vienintelį ir negaliu išvengti dėsnio, bendro visoms motinoms; ir šit, tos galios veikiama, prieš savo pačios valią ir prieš bet kokį padorumą bei mandagumą, atėjau prašyti dovanos, kuri, žinau, nepaprastai tau brangi (ir ne be pagrindo, nes apgailėtina tavo dalia nepaliko tau jokio kito malonumo, jokios pramogos, jokios paguodos); o toji dovana – tavo sakalas, kuriuo taip susižavėjo mano berniukas, kad jeigu neparnešiu jo, sūnaus liga tiek gali pasunkėti, jog aš jį prarasiu. Todėl prašau tave ne dėl meilės, kurią man jauti ir kuri niekam tavęs neįpareigoja, bet dėl savo kilnumo ir riteriško mandagumo, kuriuo tu pralenkei visus, padovanoti jį man, idant galėčiau pasakyti, jog šia dovana tu išgelbėjai mano sūnui gyvybę, ir amžinai būčiau tau dėkinga.

Federigas, išgirdęs, ko prašo dama, ir supratęs, kad negali jai padėti, nes sakalas jau suvalgytas, jos akivaizdoje pravirko, neįstengdamas nė žodžio ištarti. Dama iš pradžių pamanė, jog tas ašaras jam išspaudė ne kas kita, o širdgėla, kad reiks skirtis su šauniuoju paukščiu, ir jau buvo benorinti atsižadėti savo prašymo; bet susitvardžiusi laukė, kol jis nustos verkęs ir jai atsakys. Po valandžiukės Federigas tarė:

– Ponia, nuo tada, kai iš dievo valios aš jus įsimylėjau, likimas iškrėtė man daug bjaurių pokštų, ir aš juo skundžiausi; bet visa tai buvo tik menkniekis, palyginti su tuo smūgiu, kurį jis sudavė man dabar! Šito aš amžindie jam neatleisiu! Tik pamanykit: jūs atėjot į mano varganus namus, kur niekad nesiteikdavot įeiti, kol jie buvo turtingi, ir prašote mažytės dovanos, o lemtis susiklostė taip, kad aš nebegaliu jos dovanoti; kodėl – trumpai jums apsakysiu. Išgirdęs, kad malonėsite pas mane pietauti, aš, atsižvelgdamas į jūsų prakilnybę ir taurumą, pamaniau, kad jus dera pavaišinti kiek galint brangesniu ir tinkamesniu patiekalu negu kitus svečius; todėl prisiminiau savo puikųjį sakalą, kurio jūs iš manęs prašote, ir nusprendžiau, kad tai bus tinkamas jums valgis, ir šiandien jis buvo patiektas jums keptas; aš maniau, kad sunaudojau jį kuo geriausiai; o dabar, sužinojęs, kad jūs norite jo gyvo, aš taip kremtuosi negalėdamas jums patarnauti, kad, man regis, niekados nenusiraminsiu.

Taip taręs, jis liepė paberti prie damos kojų sakalo plunksnas, pentinus ir snapą.

Išvydusi ir išgirdusi tai, dama iš pradžių apibarė Federigą, kad jis moteriai pavaišinti nužudė šitokį sakalą; paskui ėmė širdyje liaupsinti jo sielos kilnumą, kurio neįstengė nuslopinti skurdas. Netekusi vilties gauti sakalą ir todėl nuogąstaudama dėl vaiko sveikatos, nusiminusi atsisveikino su Federigu ir grįžo pas sūnų, kuris, gal iš liūdesio, kad negavo sakalo, ar gal pati liga jį prie to privedė, po keleto dienų, didžiausiam motinos skausmui, apleido šį pasaulį. Kai ji kiek laiko pagedėjo ir paašarojo, o buvo dar jauna ir turtinga, broliai ėmė kalbinti ją vėl ištekėti. Nors ji ir nenorėjo, bet, tolydžio spiriama, prisiminusi Federigo šaunumą ir paskutinę jo dosnybę – šitokio sakalo paaukojimą jos vaišėms – tarė savo broliams:

– Jeigu jūs neprieštarautumėt, aš mielai našlaučiau; bet jeigu geidžiate, kad ištekėčiau, tai, dievaži, nepasirinksiu nieko kito, kaip vien tik Federigą delji Alberigį.

Broliai, tyčiodamiesi iš jos, atkirto:

– Kvaile, ką tu čia šneki? Nori tekėti už žmogaus, kuris plikas kaip tilvikas?

O jinai jiems atšovė:

– Broleliai, aš puikiai žinau, kad sakote teisybę, bet man verčiau žmogus be turto negu turtas be žmogaus!

Broliai, matydami jos ryžtą ir žinodami, kad Federigas, nors ir vargšas, bet šaunus vyras, atidavė jam seserį su visais jos turtais. Vedęs šią taurią, taip mylimą moterį, ir dar tokią turtingą, nuo šiol jis geriau šeimininkavo ir džiaugsme bei linksmybėje leido su Džovana savo dienas.