Vincas Krėvė-Mickevičius
Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) gimė Subártonių kaime Dzūkijoje, kaip pats sakydavo – Dainavõs šaly. Su ja susijusi beveik visa jo kūryba: su senojo dzūkų kaimo žmonėmis, narsiais liaudies dainų ir padavimų kunigaikščiais, kurių pasiaukojimas byloja apie herojišką viduramžių Lietuvą. Bet rašytojas neapsiribojo tik Lietuvõs istorija ir tautosaka, jį ypač domino Rytų kultūra, jai skyrė dalį laiko.
V. Krėvė studijavo Kijevo, paskui Lvovo universitete ir jį baigęs 1909 m. išvyko mokytojauti į Bakù. Realinėje berniukų gimnazijoje dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Tuo metu Kaukazo šalys, kaip ir Lietuvà, buvo tik Rùsijos imperijos pakraštys. V. Krėvė, pasakodamas apie senąją tų kraštų kultūrą ir istoriją, skiepijo mokiniams pasididžiavimo savo tėvyne jausmą. Vasaromis jis grįždavo į tėviškę rinkti tautosakos, vėliau parengė ir išleido kelis jos rinkinius, vien patarlių ir priežodžių išėjo trys tomai. Baku gimnazistai net neįtarė, kad jų mokytojas – žinomas lietuvių prozininkas ir laisvu laiku rašo istorinę dramą „Šarūnas“, „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, „Rytų pasakas“.
1920 m. grįžęs į Lietuvą, V. Krėvė pasinėrė į mokslinę, visuomeninę ir politinę veiklą: steigė ir redagavo kultūros leidinius, dėstė literatūrą Kaũno Vytauto Didžiojo universitete, buvo Šaulių sąjungos vadovas. Šiuos darbus nutraukė sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas.
Prasidėjus sovietinei okupacijai V. Krėvė tris mėnesius buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Naciams okupavus Lietuvą 1942 m. V. Krėvė paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvojè 1940 metais.
1944 m. rašytojas su šeima pasitraukė į Vakarus. Apsistojo JAV, Pensilvãnijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbą ir literatūrą. Gyvenimas svetur, nors ir aprūpintas, V. Krėvei neteikė džiaugsmo. „Aš nenoriu mirti Amèrikoje, – kalbėjo jis, – tik Lietuvojè. Mano didžiausias noras, kad Lietuvõs žemelė galėtų priglausti mano senus kaulus ir tas pats kapinynas, kur ilsisi mano tėvai.“ Rašytojo noras išsipildė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1992-ųjų rudenį jo ir žmonos palaikai buvo perkelti į Subartonių kapinaites.
Apibendrindamas V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą, literatūrologas Albertas Zalatorius rašo: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai.“ Iš tiesų, kol gyveno Lietuvoje, su savo krašto žmonėmis V. Krėvė nuolat bendraudavo. Tikriausiai iš meilės tėviškei, paslapčių kupinai jos gamtai ir žmonėms, seniesiems dzūkams, gimė V. Krėvės apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“.
Ieškodamas medžiagos kūrybai V. Krėvė gręžėsi į kaimo buitį. Žmonės, su kuriais kadaise bendrauta, tapo ne vieno veikėjo prototipais. Vis dėlto rašytojas nekopijavo tiesmukai – atsirinkdavo tuos bruožus, kurie padeda išplėtoti rūpimą mintį, iškelti jaudinančią problemą. Jis ieškojo lietuvių tautinio charakterio bruožų, paveldėtų iš praeities ir tarsi nekintamų. Taip į jo prozą atėjo savitos dvasios veikėjai – civilizacijos nesugadinti kaimo keistuoliai, jaučiantys ypatingą ryšį su gamta.
Vienas jų – apsakymo „Skerdžius“ veikėjas Lapinas. Literatūros istorikai, remdamiesi V. Krėvės amžininkų pasakojimais, mėgino atsekti Lapino prototipus. A. Zalatorius rašo:
„Skerdžiuje“ randame kelių Subártonių skerdžių bruožus. Dudžionis buvo labai senas (mirė 103 metų) ir dievobaimingas. Savo žemės neturėjo, tik trobelę ant svetimo sklypo. 25 metus tarnavo caro kariuomenėje. Pasakodamas mėgdavo pameluoti, gyvulių nemylėjo, užtat ūkininkai ilgai jo ir nesamdė. Ilgiausiai ganė Kasiulynas, senas ir žilas žmogus. Gyveno jis su žmona, žemės taip pat neturėjo, labai mylėjo gyvulius, o kaimiečiai jį irgi mylėjo. Buvo rimtas, vaikščiodavo kaip ir visi bažnyčion, labai mėgdavo pasakoti atsitikimus iš kareiviavimo laikų. Spalvingiausias iš visų buvo Gudelionis, iš vaikystės pramintas Lapinu, turėjęs Gùdakiemyje ketvirtį valako, bet prie žemės nelinkęs: žmoną su šešiais vaikais palikdavęs namie ir eidavęs skerdžiauti. Net arklio pakinkyti nemokėjęs. Pats buvęs labai vikrus, greitas, liežuvį irgi turėjęs matarūną: ką nors pameluoti, apgauti, iškrėsti juoką – jam vieni niekai. Žinojo begales istorijų, su vaikais kartais pasielgdavo ir savanaudiškai, bet šiaip buvo jiems draugiškas, todėl jie Lapiną sekiote sekiojo. Kaip liežuvingą žmogų, kaimiečiai jį prašydavo būti kviesliu vestuvėse. Turėjo ilgą triūbą, vaikščiodavo visada apsivilkęs šineliumi. Mėgdavo išgerti, į bažnyčią beveik neidavo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokią įtaką V. Krėvės kūrybai turėjo ryšys su gimtinės žmonėmis?
- Paaiškinkite, kodėl aptariant V. Krėvės kūrybą vartojamas prototipo terminas.
Tiriame
Pasidomėkite, kodėl XX a. pradžioje Rùsijos imperijoje aukštuosius mokslus baigęs lietuvių inteligentas dirbo Bakù mieste, o ne gimtinėje, į kurią grįždavo tik per vasaros atostogas.
SKERDŽIUS (I ištrauka)
Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas. Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip kad dabar: viena – žalia, išsišakojusi, nubujojusi112, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas – stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.
112 Bujóti (pasenęs skolinys iš lenkų k. – bujać) – vešėti, tarpti.
Liepa kasdien švokščia savo plačiai iškerėtomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais – prabundu vasaros rytą anksti anksti, pratrinu miegu traškanotas akis, pamatau pirmiausia ramiai siūbuojančias liepos šakas, išgirstu tyliai šlamančius lapus, it varpelius skambančius, jausmą žadinančius, džiaugsmą gimdančius. O josios viršūnė jau liepsnoja tekančios saulės spinduliuose...
Bet visų šių gražumų nei nepamatytau, jei skerdžius kas vieną rytą nekeltų manęs iš miego, dumdamas ragan ir pliauškindamas botagu...
Liepa visada pilna paukščių. Kokių tik ten nebūna, kas ten nečiulba, negieda žaliose liepos šakose: ir rėksniai žvirbliai ten nuolat triukšmingas vestuves kelia, ir volungės dažnai graso ievai, ir strazdas švirkštauja, atlėkęs čion svečiuosna iš unksnėtos girios; vieši ten dažnai patsai didysis nepasėda, amžinas keliauninkas, svetimuosna kraštuosna besirengiąs ir niekados ten nepakliuvęs, dvylika kalbų kalbąs – kėkštas.
Mėgsta ir pelėda, ten atlėkusi, paverkauti žalios liepos šakose, kad josios, vargdienės, niekas nenori vesti...
Vasaros metu, net rytagonėmis, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur skerdžius pasiverčia: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja – vienus ir kitus myli Lapinas, bet savotiška, skerdiška meile: jam linksma, kai šunys pjaunasi, jam gražu, malonu, kai vaikai pešasi kaip mėšlyne žvirbliai.
Gena skerdžius namo – vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan – vaikai jį lydi net į šilaines. Skerdžius daro vieniems švilpukų, suka vamzdelių, kitiems duoda botagu papliauškinti, ragan padumti. Juokiasi senis, net už šonų nusitvėręs, kai vaikinas pučia ragan, visas savo jėgas įtempęs, vos žandai jam neplyšta, o uždumti vis dėlto neišgali...
Tai vėl pasakoja jiems skerdžius, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia, savo mažučius girdo, kaip vanagai žindo vanagynus... Porina apie laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja, siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos murkdo, ypač tuos, kurie senesniųjų neklauso... Byloja apie miškinius, raistuose gyvenančius, po girias klajojančius, kurie apsuka žmogui galvą taip, jog nuveda jį kažkur raistan, paguldo ant kupsto, o žmogus mano, kad jis guli namie, ant pečiaus...
Pripasakoja, primeluoja tiek, jog vaikai net sodžiun grįžti bijo, o ypač jei pakelėje yra bala ar pirtis...
Kai ateina vakaras, vaikams visai bėda: net pirkioje, ant suolo sėdėdami, bijo nuleisti kojų, baidosi atsisėsti arti lango: sėdi visą vakarą kampe, susirangę kojas po savimi, ir jiems vis vaidenasi, kad štai kažkokia plaukuota baisenybė įkiš galvą per langą, nutvers ir nuvilks balon taip, jog niekas net nepastebės, arba naminis pagriebs už kojų, kai tik nuleis jas nuo suolo, ir nutemps mažą papečkėn, ir užgniauš greičiau, negu tėvas su motina pastebėjusiu sugebės jį išgelbėti...
O jau kad tėvas ar motina kažin kaip norėtų pasiųsti vaiką kokiu nors reikalu į kiemą, vis tiek neitų. Geriau teprimuštų, negu turi su šmėkla susitikti. Ne tiek baisu kieme, kiek baisu eiti patamsėje per priemenę.
Dažnai Lapinas pasakodavo vaikams, kokie senovėje augo čia aplinkui ištekini miškai, tamsios girios, kokie buvo tankūs šilai, klampūs raistai, kiek čia buvo visokių žvėrių, dabar jau nesutinkamų: vilkų, briedžių, meškų, lokių...
Pasakojo, kokie senovėje buvo stiprūs, galingi žmonės... Porino, kaip senis Lukšis, Petruko prosenelis, parjojo raitas namo, pasižabojęs mešką, kuri jam miške pastojusi buvo kelią, kaip senis Dundis vienui vienas basliu išmušęs visą vilkų rują, žiemos metu jį užpuolusią, vėlai grįžtantį iš Rùdnios...
Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas; niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti kaip jisai. Suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus. Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl paklauso, patiki...
Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius, nors žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti, o seną skerdžių visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo...
Lapinas gyveno sodžiaus gale, dūminėj pirkaitėj be priemenės, gyveno du vienu su žmona, tokia pat neišmanėle ir senute kaip jisai. Vaikų jiedu neturėjo. Dėl to kas vieni metai augindavo sau du paršiuku, kurie būdavo riebiu, ramiu ir sočiu kaip vaikinu. Žmonės juokdavosi, kalbėdami, kad sena Lapinienė juodu kas savaitę prausdavo niekotaitėje119 kaip mažus vaikus ir šukuodavo...
119 Niekočià (pasenęs skolinys iš lenkų k. – niecka) – negili gelda.
Ar tai buvo tikra tiesa, ar juokai, kas ten sugainios, kas susigaudys, bet visi žinojo viena: pašauk kurį paršelį – „kūkut, kūkut“, tuo atbėgs į rankas ir bėgios paskui žvieguliuodamas, kol duosi duonos plutelę ar bulbės kąsnelį...
Kaip ir kuo gyveno senas Lapinas, niekas gerai nežinojo ir nesidomėjo. Kas vieną vasarą Lapinas ganė gyvulius – „pulkininkavo“, o Lapinienė rinko uogas, kremblius, nešiodavo artiman miestelin ir pardavinėdavo žydams... Žiemą vyras mezgė tinklus, bradinius, o kai nebuvo tokio darbo, mezgė moterims petkes; jo žmona verpė ūkininkėms pakulas.
Taip gyvendavo metai per metus du seneliu, visada būdavo linksmu, ypač Lapinas. Matydami tai, ūkininkai net pavydėdavo jiem.
– Matai, kaip gyvena? Nelyginant kokie ponai...
– Negu jiedu nusidarbuja, negu pavargsta? Kodėl tokiam linksmam nebūti...
– Taigi, žmoguli, ar yra kam tokis sunkus gyvenimas kaip ūkininkui? Bėgi žmogus ir nepabėgdamas, eini nepaeidamas ir vis tiek nieko neturi...
Ar ką turėjo Lapinas, niekas nežinojo – buvo neįdomu...
Bet nėra tikros laimės pasauly. Mirė praeitą žiemą Lapinienė, liko senas Lapinas našlys.
Todėl nesėdi dabar senas skerdžius namie, nemezga tinklų bei bradinių, tik vaikštinėja iš vienos pirkios kiton ir laukia, kad greičiau giria sužaliuotų, kad gyvulius išginti galėtų...
Kirkia senį, erzina dabar žmonės, kaip kuris moka. Vieni taip sau, kad tik pasijuoktų, kiti net skaudžiai užgaudami... Bet senis nepyksta, neužsigauna...
Visi juokauja, tik vienas Lapinas dabar juokauti pamiršo, lyg niekados ir nemokėjo.
– Kada tu, dėdule, vesi? – klausinėja ne vienas juokdarys.
Lapinas apsidairo, pamąsto, pakaušį pakrapšto...
– Dar, vaikeli, mergos sau nepasirinkau. Nesuradau tokios, kaip kad manoji buvo...
Ir niekas negalėjo suprasti, ar juokauja senis, ar jis rimtai kalba...
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Raiškiai perskaitykite apsakymo pradžią ir, pagrįsdami citatomis, aptarkite, kaip aprašomas gamtos pasaulis.
- Kokia pagrindinė liepos ypatybė?
- Kaip į ją žvelgia pasakotojas?
- Remdamiesi tekstu apibūdinkite pagrindinį apsakymo veikėją.
- Ką apie Lapiną sako gretinimas su medžiu?
- Ką iš buities aprašymo galima spręsti apie jo būdą ir pasaulėjautą?
- Kaip Lapinas bendrauja su aplinkiniais? Savo teiginius paremkite citatomis.
- Kodėl skerdžius nuolat apsuptas vaikų, kuo juos patraukia?
- Kaip į senolį žiūri ūkininkai, kuo vadovaujasi jį vertindami?
- Kodėl net skaudžiai pašiepiamas Lapinas nepyksta?
- Kaip į liepą žiūri sodžiaus gyventojai? Palyginkite jų ir pasakotojo požiūrį į šį medį.
- Kokie du gyvenimo būdai palyginami šioje pasakojimo dalyje? Pasvarstykite, kaip laimę supranta kaimo gyventojai ir kaip skerdžius.
- Pirmoje kūrinio pastraipoje raskite žodžius, kurie paaiškina, kas yra pasakotojas. Koks jo santykis su pasakojama istorija?
- Ar perskaičius šią kūrinio dalį galima daryti išvadą, kokiai laimės sampratai pritaria pasakotojas?
SKERDŽIUS (III ištrauka)
<...>
– Tai, seni, prigyvenai laikų: vaikai senus moko. Ar tikėjai, ar laukei to, seni? – klausia jį Dundis, patsai gana senas žmogus.
– O dabar vaikai, tai ne mes, mūsų laikų vaikai, – atsakė Dumblis. – Aš dar ne Dievas žino kokis senis esu, o kai prisimenu, kokie buvome vaikais, tai kur, nei nelygink su dabartiniais mažaisiais!
– Atsimenu, – atsiliepė Julius Naujalis, – būdavo, dėdė pagąsdo mus, kad pilni arielai baloj vilkų, kurie vaikus gaudo ir vilkinus jais peni, kelias dienas baidėmės iš gatvės išeiti, tik iš tolo ujome ir akmenimis arieluosna svaidėme. Eik, dabar taip pagąsdink vaikus, jei nori!
– Vaje, – giriasi Lapinas, – ir dabar, kai pagąsdinu, bijosi – ir kaip dar!
– Ot, visi mes čia jau nejauni, – įsikišo Kačingis, – ne vieno jau ir plaukas žilas. Mes dar štai tokie vaikėzai buvome, be kelnių bėginėjome, o tu jau pusžilis buvai. Jau gal per šimtą metų turi ir stiprus dar vis esi. Ar dabartinių laikų rasi tokį žmogų?
– Tai gal jau yra šimtas, – valgydamas sūrį su duona, sutiko Lapinas. – Šimtas jau yra, o net gal daugiau... Kur kas daugiau!
– Kur jau jisai šimtą, gal ir du turi! – pritarė Valainienė, tupinėdama aplink pečių. – Kas jį jauną pamena?
– Yra dar senesnių negu aš.
– Kas gi tokis galėtų būti? – spėja vyrai. – Ne, senesnio už tave nėra. Jau tu ne savo, svetimą amžių gyveni.
– Nagi Grainio liepa: ji senesnė už mane, – juokiasi linksmai skerdžius. – Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu.
– Na, žmogel, ji dar šimtus metų stovės. Nors tu ir gaivus, bet jos nepergyvensi.
– Pergyvensiu, ot pamatysite. Ko man skubėti, laiko pakaks. Ar man čia bloga?
– Kad taip mano valia, – atsiliepė Valainienė į Grainį, – aš tavo liepą būtau seniai nukirtusi. Ir prisikeikiau aš jos ir tavęs drauge – pusė daržo gaišta kas metai: nušvokščia, atažalas paleidžia, ir niekas neauga.
– Gerai, kad Dievas nedavė kiaulei ragų! – net paraudęs atrėžė Lapinas. – Kas matė, kad tokį medį kaip liepa kirstų! Ar tu ją sodinai, ar ką?
– O manote, kad iš mano daržo tai didelė nauda? – kalbėjo Grainis, nepaisydamas Lapino. – Per geras varsnas tik dilgėlės ir atžalos auga.
– Nukirstai, ir tiek! Kokia gi tau iš jos nauda?
– Kaip nukirsi! Gaila tokio gražaus medžio, – kalbėjo vyrai.
– Ko klausote jos! – piktai sušuko Lapinas. – Žmonės medžius sodina aplink namus, o ji, matai, „nukirstau! nukirstau!“ Kas tau tokis medis, juk tai ne musė! Paėmiau, sugnybau – ir nėra! Pasigėdytai, sene, taip kalbėti!..
– Ko dabar aš gėdysiuos? Nugriaus kada vėjas ant tvartų, gyvulius dar sutrėks.
– Nugriaus, nugriaus! Klausykite, tik jūs, žmonės! Amžius liepa stovėjo, o dabar, „nugriaus“! Alaus tu prisigėrei, žmonele! – sielojosi Lapinas. – Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!
– Ot, imsiu ir nukirsiu! – ūmai prakalbėjo Grainis. – Mano liepa, kas man užgins? Noriu – kertu, noriu – ne.
– Tavo liepa! Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi? Kad tavo lauke auga, tai jau ir tavo! Dievulio ji ir mažų paukštelių, ne tavo!
Supykęs atstūmė skobnis ir pasikėlė nuo uslano.126
126 Uslãnas, zoslãnas (pasenęs skolinys iš baltarusių k. – zaslon) – sėdimasis suolas be atkaltės.
– Matai, kokis iškalbingas senis! Kur tiek žodžių surado, kai teko liepą ginti?!.
– Štai, seni, nukirs Grainis liepą, – erzino, kirkindami jį, kiti, – teks tau mirti greičiau, negu manei.
– Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu! Štai pamatysiu, ar užgins man kas?! – užsispyręs atkakliai tvirtina Grainis.
– Ne tavo, nenukirsi! Rankos nudžius, kojas sau palaužysi. Kas tau liepa, girioje pušelė, ar kas? Krosny gal malka deginsi? Ech, ir žmonės gi nūnai! Senovėj žmonės kaip galėdami sodino medžius aplink namus, sodžiuose kaip giriose švokštė šlamėjo, visokių paukščių pilna buvo, o dabar koks ten snarglius, vos nuo žemės paaugęs, šūkaloja: „nukirsiu, nukirsiu!“ – šaipydamasis pyko Lapinas. – „Mano liepa!“ Pamėginęs būtai tu senovėj taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada.
– Ot, nukirsiu, ir tiek! Mano liepa, ir baigta. Kad ne šventė, dabar nueitau ir nukirstau.
– Tfu! – spjovė Lapinas ir, paėmęs nuo suolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs išėjo iš trobos. Vyrai juokėsi, juokais senį palydėjo iš pirkios. Jie visi manė, kad Grainis tik erzina Lapiną, bet kirsti liepos nei manyti nemano.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasirenkite skaityti ištrauką vaidmenimis. Atkreipkite dėmesį, kaip stiprėja įtampa.
- Glaustai nusakykite kaimo žmonių pokalbio esmę.
- Kokios problemos išryškėja šiame pokalbyje? Suformuluokite bent tris klausimus.
- Kaip savo tiesą įrodinėja Valainienė? Ar jos žodžiai jus įtikina?
- Kaip Lapinas atsikerta Valainienei ir Grainiui?
- Kaip ir kodėl kaimynų pokalbis pakrypsta apie Grainio liepą ir kaip rutuliojasi toliau? Kodėl skerdžių erzina žodis mano?
- Kaip manote, kodėl skerdžius savo gyvenimo pabaigą drąsiai sieja su liepa?
- V. Krėvės kūriniuose dažna mintis, kad senas žmogus turi būti gerbiamas, išklausomas. Kaip čia žmonės žvelgia į Lapiną? Kodėl?
- Pagrįskite mintį, kad senajai kaimo gyvensenai būdingas bendruomeniškumas eižėja.
- Kodėl Grainis užsispiria įvykdyti savo ketinimą?
- Ką apie veikėjų pokalbį suprantame iš paskutinių pasakotojo žodžių: „Jie visi manė, kad Grainis tik erzina Lapiną, bet kirsti liepos nei manyti nemano.“?
SKERDŽIUS (IV ištrauka)
<...>
– Dėde, dėde, ar matai? Grainis nukirto savo liepą.
Žiūri skerdžius: tikrai, liepos nebėra. Jis dar nenori tikėti akimi – patrynė lyg žmogus, iš miego prabudęs, geriau praplėšė – vai, gi vis nėra! Ten, už vyšnių sodelio, pas Valainio tvartus ji stovėjo, aukščiausia ir plačiausia visų medžių, o dabar ten nieko nebėra. Lyg dangus prakiuro toje vietoje.
Pasėjėjo senis į Grainio kiemą ir žiūri į daržą. Mato, guli liepa, išsitiesus per visą daržą, per bulbes, per svogūnus. Tik žalios šakos į aukštą kėpso kaip rankos. Dar švokščia lapai, vėjo papučiami – lyg skundžiasi žalia liepelė.
Maži paukščiukai, kurių lizdais šakos kniugždėte kniugždėjo, dabar lekioja aplinkui ir taip graudžiai čypia, lyg apverkdami išgriautus savo lizdus – čip čiip čit čiit...
Prilėks, pulsis šakosna ir vėl lekioja, skraido, čypia, aptūpę tvorą.
Grainis stovi su kirviu ir krapšto galvą, patsai nežinodamas, kam jisai nukirto liepą, ištrėkė daržą ir ką dabar jisai su juo bedarys.
Kad jisai, rodos, galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo...
Bet nepakelsi, neprigydysi.
Atsikėlė nūnai vėlai – galvą skauda, burnoje kartu, lyg būtų čemerų131 pavalgęs, pikta. Atsikėlęs išėjo kieman, norėjo darbo imtis, bet galva kaip puodas, darbas iš rankų krinta. Paėmė žagrę taisyti, tik rankeną nulaužė; dalgę ėmė tinti, tik plaktuku nagus sau apsigurino. Metė žmogus tynęs, plaktuką pavarė pasvirnėn, o vaiką, kuris skiedryne žaisdamas pasipainiojo po kojų, supylė diržu.
131 Čemerỹs, čẽmeras (skolinys iš baltarusių k. – čemer) – nuodingas vaistinis augalas; čemeryčių vanduo iki šiol naudojamas parazitams naikinti.
Kas daryti? Atsistojo Grainis vidury kiemo, kaso pakaušį ir dairosi į visas šalis. Prisiminė jisai, kad vakar pas Valainį ketino liepą nukirsti. Dirstelėjo, pakėlęs galvą aukštyn, į dangų, į liepą, ir tokis piktumas jį pagavo ir ant liepos, ir ant paukščių, kurie visokiais balsais čirškė jos šakose, jog, atsinešęs iš trobos kirvį, nuėjo daržan.
– Jūs man čia daugiau neberėkausite, nebegadinsite javų bei vyšnių, nenaudėliai! Aš jus iš čia išrūkysiu, išginsiu!..
Atsipeikėjo, atsikvošėjo jisai tik tada, kai liepa subraškėjo, susiūbavo ir palinko į vieną šalį; pirma lengvai, pamažėl, o paskui vis greičiau ir greičiau, garsiau subraškėjo – ir staiga griuvo, išsitiesė per visą daržą.
Stovėjo dabar Lapinas pas tvorą liūdnas, paniuręs, žiūrėjo, kaip ardo subėgę vaikai paukščių lizdus, laužo šakas, ir tik lingavo žila galva.
– Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir Dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei.
– Eik, eik sau, seni, kur eini, o tai gausi kirvakočiu sprandan! – pasivarė piktas Grainis. – O jūs čia, žalčiai, ar tai man daržą mindžiosite?!. – puolė jisai vaikus.
Tie stačiagalvėmis nudūmė, kur kam patogiau buvo: vieni per tvorą, kiti į daržus; bet už kelių akimirksnių jie vėl tupinėjo ir trepučeno aplink liepą.
Nuleido senas skerdžius žilą galvą ir nuėjo savo keliu. Tik eidamas murmėjo:
– Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!
Liūdnas nuėjo savo paeilės pirkion. Batviniai jam nūnai buvo per rūgštūs, buiza negardi. Sėmė šaukštą, kitą ir pasikėlė iš užuskobnių.
– Ko tu, dėdule, nūnai tokis liūdnas? Ar gal serguliuoji? – klausia jį Džiangienė, kuri pripratusi buvo regėti jį visuomet linksmą. – Ar gal negardžiai išviriau?
Baidėsi, kad pajuoks Lapinas ją visam sodžiui, kai neįtiks valgymu. Per tai moterys ir baltė jam buizą geriau negu kitiems namiškiams, ir taikė, kad kopūstuose daugiau spirginių jam tektų.
– Ne, tetule, gardu. Tik senatvė, žmona! Mirti reikia, štai kas yra.
Ir, užsimetęs gunčelę ant pečių, palikęs trimitą ir botagą, kurių anksčiau niekuomet neužmiršdavo, užsimovė kepurę ant galvos ir nuėjo namo.
Parėjęs Lapinas nei pirkaitėn neužėjo, tik atsisėdo pasieny, prisikimšo pypkę: užtraukė kartą, kitą. Sėdi ir lyg jam kažko koktu, kažko trūksta.
Užtraukia pypkės ir pasižiūri pro sodžiaus kluonus, pro tvartus, kur pirmiau ūžė šlamėjo žalia liepa – ir dabar ten nieko nebėra! Ir vėl pasivaideno skerdžiui, kad net danguje plikė atsirado.
Spjovė Lapinas ir neišrūkęs užgniaužė pypkę pirštu, užsikišo už juostos ir nuėjo darželin, kur augo vienintelė kriaušė, ir toji laukinė. Pasiklojo ten Lapinas unksnėje kailinaičius, atsigulė kniūbsčias, paskui atsivertė ant šono ir užmigo.
Sapnas buvo sunkus. Blaškėsi jis ir dejavo per miegą.
Nubudo senis ir mato, kad jis jau neguli unksnėje, kriaušės šešėlis toli nuslinko šalin, ir saulė jį gerai prikepino. Bet vis dėlto jam šalta, lyg jį krečia drugys, ir šoną, ant kurio gulėjo, ne tai sopa, ne tai gelia.
Lapinas pagalvojo, kad pirmą kartą dar, kai prisimena, atsigulė kieme.
– Tai jau mirti reikia. Ne kas kita, kaip tik visi numirėliai mane šaukia, – toptelėjo jam širdin.
Atsikėlė senis, nuėjo pirkion ir, užlipęs ant pečiaus, kur buvo jo patalas, atsigulė. Nors gerai apsiklojo kailiniais, bet ilgai buvo šalta, krėtė jį ir laužė kaulus.
– Senatvė! – sumurmėjo senis, užsitraukė dar seną skylėtą gunčę, apsivertė ant kito šono ir, sušilęs truputį, užsnūdo...
– Dėde, dėde! Kelkis! Metas jau ginti.
Tai šaukia jį Petriukas ir Barnaska, du didžiausiu jo piemeniu, su kuriais jis gano miške.
Juodu tėvai išvarė, kad nueitų pas skerdžių ir pasiklaustų, kodėl taip ilgai nūnai negena.
Lapinas atsisėdo. Jam rodėsi, kad jisai vos vos tik sumerkė akis, kad dar neužsnūdo kaip reikia, bet apsidairęs pamatė, kad jau saulė seniai nusileido už trobelės ir joje dabar buvo tamsu ir nelinksma.
Jis visuomet ėjo ginti, kada saulės spinduliai iš langelio guldavo ant krašto skobnių. Tikrai, nūnai jau jisai gerai pavėlavo.
Nulindo Lapinas nuo pečiaus, raudonas kaip burokas, uždegtas. Vos nukopo, jį vėl pradėjo krėsti; galvoj ūžė kaip verdančiame puode, kaulus laužė, ir pirkelė akyse jo šlijo iš vieno šono į kitą.
Bet senis vėl dėlto apsivilko, užsidėjo savo duonkrepšį ir ėmė dairytis botago ir trimito, bet neradęs atsiminė, kad juos paliko pas eilininką.
Pasėjėjęs į duris, nušlijo Lapinas ir vos nepargriuvęs atsisėdo ant suolo, kampe pas lentyną. Pasėdėjęs, atsikvošėjęs truputį, ten ir atsigulė, kaip buvo apsivilkęs.
Piemenys stovėjo vidury pirkaitės ir laukė.
– Kaipgi, dėde? Ginsime nūnai?
– Ginkite sau vieni. Matyti, jau aš atganiau savo. Reikia ir atsilsėti prieš kelionę.
Piemenys pastovėjo, palaukė, mato, kad senis tik sunkiai kvėpuoja ir visai nesikelia, – dar kiek luktelėjo ir išėjo iš pirkios.
Tą dieną jie išginė vėliau negu visados, ir vieni, be skerdžiaus.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Šioje kūrinio dalyje yra keli svarbūs įvykiai. Suskaidykite ją į smulkesnius fragmentus ir nusakykite kiekvieno temą.
- Kaip vaizduojama nukirsta liepa? Palyginkite su aprašymu apsakymo pradžioje.
- Kaip atsivėrusi tuštuma paveikia Lapiną?
- Aptarkite Grainio poelgį.
- Dėl kokių priežasčių jis nukerta liepą?
- Kaip pasijunta tai padaręs?
- Ar pritartumėte Lapinui: Grainis – beširdis žmogus?
- Nukirsta liepa guli Grainio darže. Kaip toliau plėtojamas skerdžiaus ir liepos sugretinimas?
- Aptarkite skerdžiaus elgesį sužinojus, kad Grainis nukirto liepą. Kas rodo, kad jis elgiasi neįprastai?
- Atidžiai įsiskaitykite, kaip prasideda skerdžiaus negalavimas. Kokios detalės rodo, kad liga neatstos?
- A. Zalatorius rašo: „Koks tragiškai didingas Lapinas, kai dėl nukirstos liepos (tikriau – savo gyvybės) tepasako purkštaujančiam Grainiui: „Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir Dievo nebijai.“ Paaiškinkite, kur šioje istorijoje išryškėja skerdžiaus didybė.
SKERDŽIUS (V ištrauka)
Rytojaus dieną piemenys išginė vėl vieni, be skerdžiaus. Moterys nusiminė. Jos vakar vakare gerai pajuto, kad skerdžiaus nebėra: karvės parėjo kaip plokštės. Kelių visai namo neparginė; jas tik vėlai, jau nakčia, rado vasarojuje, bet kiek prisiieškojo, kiek prisivaikščiojo, prisiaimanavo moterys, kad pienas gali perdegti.
– Jūs nūnai vėl, begėdžiai, pusės gyvulių neparginsite. Kokis čia galas tam skerdžiui? Vakar iki vakaro išlaikė gyvulius tvarte ir nūnai vėl negena! – skundėsi moterys.
– Skerdžius, tetulės, miršta. Mes kėlėm kėlėm ir prikelti negalėjome: nubudęs žiūri į tave lyg į nepažįstamą ir patsai su savimi nežinia ką kalba. Gal klajoja... – aiškino kiekvienai piemenys.
Tuoj pasklido gandas visame sodžiuje, kad skerdžius miršta. Viena kita moteriškaitė gailingesnės širdies nubėgo aplankyti ligonio. Ir tikrai rado Lapiną visai nusilpnėjusį; skerdžius skundėsi, kad jį labai krečia, kaulus laužo ir šoną diegia. Kalba, kalba ir nukalba nei šį, nei tą.
– Jau nenusivokia senis, – kuštėjosi moterys. – Pamatysite, kad mirs.
– Ar tai jau ne metas? Kur kas jaunesni miršta, o jam ir Dievas liepė.
– Bet kaip nori sau kalbėk, vis dėlto gyvo žmogaus gaila, ir gana.
Sujudo moterys, susirūpino ligoniu: viena atnešė virtos vištienos, kita sviesto svarą, trečia – dešimtį kiaušinių. Iškepė jam svieste riebiai pautienės su trūkžolėmis, bet Lapinas nieko valgyti nenorėjo; skundėsi, kad jį ir taip išdūmė kaip krosnį.
– Suvalgyk, Die, širdele, pamatysi, kad tau palengvės! – įkalbinėjo geraširdė viena kita moteriškaitė.
– Nelįskite man akysna, – gynėsi nuo jų kaip nuo musių skerdžius, – numirsiu ir be jūsų patarimų.
– Ko dabar tu mirsi, dėdule? Die, pereis, pažiūrėsi, kad pereis; peršalai truputį, tai slunktas tau kaulus laužo!
– Kas gi mūsų karveles ganys, jei tu, dėdule, mirti nori?!
Taip ramino senį moterys, o tuo laiku lindo į vyrus:
– Jūs nors kunigo, begėdžiai, nuvažiuotute, o tai pasimirs žmogus be išpažinties.
Vyrai parvežti kunigo nesiskubino, bet vienas kitas taipogi užėjo Lapino pirkaitėn.
– Na, ką, dėde, namo rengiesi?
– O ką? Jau man čia nėra kas daryti. Kad jau žmonės kerta medžius, kuriuos tėvai jų savo naudai sodino, tai man nėra kas čia veikti.
– Ką padarysi, žmogeli! Ne nū – ryt visi mirsime, visi ten keliausime.
Senis nusigręždavo į sieną, klausydamas šitokių kalbų, ir tik murmėjo po nosimi. Jis kiek kartų buvo girdėjęs jau visus šituos žodžius. Ir neįkyrėjo žmonėms pliauškinti vis viena, vis viena!
– Nenori senis mirti, – juokavo dar vyrai. – Bet, brol, norėk nenorėk, atėjo laikas, nieko nepadarysi!
– Tarytum ir pagyveno žmogus, o vis dėlto nori dar gyventi, ir tiek! – kalbėjo kitas.
– Šeštą kryželį baigiu, o vis tiek kai vakar gimiau: lyg ir negyvenau; o giltinė gi jau už pečių stovi, – nusiskundė trečias.
Pamatę, kad Lapinas tikrai silpnas ir ne juokais rengiasi namo, surengė vežimą ir, susidėję arkliais, nuvažiavo kunigo.
Moterys supuolė rengti pirkią, kad sutiktų priderančiai Dievulį; jos nušlavė visą kiemą, net ir gatvę ties kiemu, numazgojo suolus ir skobnis, apklostė visą margomis paklotėmis, pastatė ant skobnių kryželį, patį gražiausią, kokis buvo visam sodžiuje, dvi žvaki, ropėn įsodintas, apkaišė skobnis martelėmis, rūtomis ir kitais žolynėliais; jos žinojo, kad kunigėliui patinka žolynai ir gėlės.
Nepamiršo ir senio: nuprausė jam burną, apvilko tik išvelėtais švariais marškiniais, patalą perklojo nauja paklote ir susikaupusios laukė atvažiuojančio kunigėlio.
Nerimo vien Lapinas. Jam buvo labai koktu ir bijojo, kad kunigas nepaklaustų katakizmo.
Tuoj atvažiavo ir kunigėlis; pasitiko jį, kaip Dievas paliepė. Jisai išklausė išpažinties, nuramino ligonį, kad tasai net apsiverkė iš džiaugsmo, pakalbėjo su žmonėmis apie ūkį, apie javus, apie ligonį.
– Jūs nors gydytoją jam parvežtute.
– Vai ką, tėveli, jam gydytojas padės, kad jisai labai senas: numirs ir be gydytojo.
– Kai mes buvome dar maži vaikai, jau jisai žilas buvo. Mes – ir tai juk rengiamės mirti, o jam jau ir Dievo skirta.
– Tikrai jis labai senas, – pripažino kunigas, – bet kad ir gana dar stiprus. Gal pasveiktų.
Vyrai lyg ir pažadėjo kunigui, bet nei manyte nemanė važiuoti gydytojo.
– Žinai, mokytas: jam vis kad gydytojas!..
– Gaila, kad mes nepaklausėme kunigėlio, ar mirs senis, ar ne? Jisai gi gerai žino.
– Iš kur manai, kad žino? – klausia Kačingis Valainį.
– Žinoma, žino! – atsiliepė moteriškaitė, kuri čia pasisukė. – Nagi Švenčiausias parodo. Jei tik ligonis turi mirti, Švenčiausias ima ir apsiverčia. Kunigas todėl visados gerai žino.
– Et! – nusijuokė Kačingis, – ar boba pliauškina liežuviu, ar višta uodega suka. Kas tau sakė, kad apsiverčia? Gal pati esi mačiusi?
– Tu tik viską žinai, begėdi. Tu ir su kunigėliu ginčytis nesisarmatiji! – užsipuolė jį visos.
Kačingis sumojo ranka ir nuėjo namo. Vyrai dar pastovėjo pas vartus susirinkę, pakalbėjo, pakaušius pakrapštė ir nukriko kas sau.
Kai tik kunigas išvažiavo, Lapinas tuoj užmigo.
– Tai prieš kelionę! – kuštėjosi moterys. Ir tikrai, į vakarą Lapinas visai susilpnėjo. Stenėjo, dejavo, blaškėsi patale ir vis barėsi, klajodamas su liepa.
Paskum tačiau vėl nurimo. Moterys ėmė ginčytis ir derėtis, kuriai žibinti šią naktį ligonis. Kada jau jos sukudekino kaip vištos, Lapinas pramerkė akis.
– Eikite jūs, varnos, visos sau namo ir duokite man nors numirti ramiai! Man jūsų visai nereikia!
Senis pasistengęs nusigręžo į sieną ir nutilo. Mato moterys, kad jau jis akis pastatė stulpu. Vos surojo uždegti žvakę ir įdėti jam rankon.
Neilgai trukus jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip į skerdžiaus pasiligojimą reaguoja vyrai ir kaip moterys?
- Ką sako Lapinas kaimynams, susirinkusiems jo marinti? Kodėl taip kalba?
- Kodėl kaimynai nepaklauso kunigo patarimo?
- Skerdžius mirties nebijo, tad kyla klausimas, dėl ko jis susikrimtęs. Ar tai kaip nors susiję su žmonių tarpusavio santykiais? Pakomentuokite remdamiesi viso kūrinio kontekstu.
- Dar kartą įsiskaitykite, kaip vyrai kalbina Lapiną ir paskui kalbasi tarpusavyje. Kaip gretinamas žmogaus ir gamtos gyvenimas?
SKERDŽIUS (VI ištrauka)
<...>
– Aš manau, kad jis žinojo kažką. Nemirsiu, – kalbėjo, – kol liepa stovės. Nesurojo Grainis ją nukirsti, kai jisai mirė.
– Dievai žino, gal ir žinojo. Labai buvo senas žmogus, ne mūsų amžiaus. O pirmiau tikrai daug žmonės žinojo, ko mes jau nebežinom.
– Nusidėjo Grainis, jei tai tiesa. Kad ne jo užsispyrimas, senis gal dar ilgai būtų gyvenęs. O dabar vidury vasaros paliko mus be skerdžiaus.
– Kas jį žinojo, kad tikrai jisai mirs, liepą nukirtus? Ar maža jis melavo, kad žmogus būtų galėjęs jo žodžiais patikėti?
– Vis dėlto liepos kirsti nereikėjo, brol!
– Et! – paabejojo Kačingis, – atėjo laikas, ir mirė žmogus. Apgiedojome, palaidojom ir lauksime dabar, kieno kito eilė, kurį vėl apgiedosime, vėl palaidosim. Ot, daugel žmonės pramanė visokių galų, o kad pramanytų kas, kaip nuo mirties išsisaugoti, tai nėra tokio, ir gana! Ir nepramanys niekas, vyručiai! O kad ir pramanytų, mes nesulauksime. Kas metai mūsų kartos vis mažiau lieka: tai vienas, tai kitas atsiskiria ir nueina sau namo.
– Kad nemirtų, kur sutilptų žmonės? Laukuose vietų neužtektų!
– Kad gyventų, tai ir ankšta nebūtų... Na, vyručiai, likite sveiki!..
Ir taip skirstėsi vyrai. Ties kiekvienu kiemu vienas, du vyrai atsilikdavo, ir grįžtančių kuopelė tirpo ir tirpo, kol sodžiaus gale liko tik vienas Rimšis. Ir tasai atsikėlė vartus ir nuėjo savo pirkelėn, sunkiai atsidusęs.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apie kokį skerdžiaus žinojimą kalba žmonės? Ką apie tai mano?
- Kaip jie vertina Grainio poelgį?
- Kokią skerdžiaus naudą sodžiaus gyventojai nuolat prisimena apgailėdami jo ligą ir mirtį? Kaip manote, ar tai nėra savanaudiškas požiūris?
Diskutuojame
Panaikinus baudžiavą, kaimo žmonės pradėjo ūkininkauti savarankiškai. Kaip manote, ūkininkų praktiškumas – naujų laikų bruožas ar pirmiausia žiūrėti savo naudos buvo įprasta visada? O kaip yra šiandien?
Apibendriname
- Suaugęs su gamta Lapinas, pasak Rimvydo Šilbajorio, yra tapęs „savotišku „dievuliu“, valdančiu savąjį triukšmingą, linksmą skerdžiaus pasaulį su vaikais, gyvuliais ir šunimis, kaip kad ir Grainio liepa „viešpatauja“ savame pasaulyje, pilname linksmo paukščių klegėjimo“. Įrodykite, kad skerdžiaus negalavimas ir mirtis sutrikdo įprastą sodžiaus gyvenimo tvarką.
- Pasvarstykite, kodėl skerdžius tvirtina, kad gyvens tiek, kiek liepa.
- Pasirodžius V. Krėvės „Skerdžiui“, kilo diskusija dėl Lapino mirties priežasties. Antai Augustinas Voldemaras rašė, kad „būtų buvę geriau, jei Lapino mirties priežastim būtų buvęs jo tikėjimas: žuvo liepa, tą pačią dieną turėjo savaime mirti ir jis“. Su juo nesutiko autoriaus bičiulis Balys Sruoga: V. Krėvė gerai padaręs, „duodamas motyvą dar ir natūraliu būdu išsiaiškinti Lapino mirtį. Kitaip mums, XX amžiaus skeptikams, ta staigi mirtis būtų buvusi neįtikima.“
- Kuri Lapino mirties priežastis yra tikroviška, kuri pagrįsta literatūriniu žmogaus ir medžio gyvenimo gretinimu?
- Pasvarstykite, kuris aiškinimas labiau atitinka V. Krėvės apsakymo pagrindinę mintį.
- „Neeikvodami per daug jėgų kerštui, neapykantai, pavydui, tuščioms ambicijoms, maniakiškam norui visus atversti į savo „tikėjimą“, Krėvės žmonės išsaugo dvasinę potenciją kitiems dalykams“, – teigia A. Zalatorius. Kokie tie kiti dalykai? Kam skyrė savo gyvenimą skerdžius Lapinas?
- Apibūdinkite šio apsakymo pasakotoją. Atkreipkite dėmesį, kad antrame skyriuje pasakotojas pasirodo kaip veikėjas ir kalbasi su skerdžiumi. Aptarkite jų pokalbį – ar visuomet sutampa jų vertybės?
- Pasvarstykite, ar pasakotojas pritaria kai kurių sodiečių požiūriui, kad skerdžius esąs tinginys ir melagis. Kaip apskritai pasakotojas vertina pagrindinį kūrinio veikėją?
Tiriame
- Aptarkite, iš kurių pažįstamų kaimo skerdžių savybių, anot A. Zalatoriaus, rašytojas sudėliojo skerdžiaus Lapino paveikslą.
- A. Zalatorius atkreipia dėmesį į kaimo vaizdavimo pokyčius lietuvių literatūroje. Palyginti su Žemaite, V. Krėvė priešinosi civilizacijos įtakai: „Krėvės kaimas šiek tiek primena etnografinį rezervatą, kuriame būtinai norima išlaikyti egzotiškąjį senovės elementą ir jį pateikti taip, kad būtų galima gėrėtis.“
Palyginkite Žemaitės „Marčioje“ ir V. Krėvės „Skerdžiuje“ perteikiamą požiūrį į lietuvišką kaimą ir pabaikite pildyti lentelę.
Žemaitė | Vincas Krėvė |
| |
| |
| |
| |
|
|
Diskutuojame
Kurio rašytojo – Žemaitės ar V. Krėvės – vaizduojamas kaimo žmogus jums įdomesnis? Kodėl?
Rašome
Pasirinkite temą ir parašykite rašinį.
- Senosios ir jaunosios kartos santykiai Žemaitės „Marčioje“ ir Vinco Krėvės „Skerdžiuje“
- Kodėl Vincas Krėvė mėgo senus žmones?
- Ką žmogus praranda naikindamas gamtą? (pagal V. Krėvės „Skerdžių“)
- Kodėl žmogui svarbu sugyventi su gamta?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"