Petras Cvirka
Petras Cvirka (1909–1947) – lietuvių literatūros klasikas, sukūręs reikšmingų prozos kūrinių vaikams ir suaugusiesiems. Rašytojo vaikystė prabėgo Klañgių kaime (Veliuonõs valsčiuje), prie Nẽmuno. Aplinkiniai vertino jo linksmą, gyvą būdą, iškalbingumą, gebėjimą bendrauti ir gerą humoro jausmą. Teigiama, kad šias savybes P. Cvirka paveldėjo iš mamos. Buvo meniškos prigimties, todėl įstojo į Kaũno meno mokyklą, tačiau, ją baigęs, pasirinko rašytojo kelią. P. Cvirka dalyvavo Lietuvõs rašytojų sąjungos veikloje, 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo aktyvus naujosios valdžios talkininkas.
Pirmuosius eilėraščius pradėjo rašyti būdamas trylikos metų, tačiau pirmoji išleista knyga buvo apsakymų rinkinys „Saulėlydis Nykõs valsčiuje“ (1930 m.). Pirmąjį romaną „Frank Kruk“ sukūrė būdamas dvidešimt penkerių.
Anot A. Zalatoriaus, P. Cvirka ankstyvojoje kūryboje norėjo būti lakoniškas, šiurkštus ir net truputį ciniškas. Šių apsakymų žmogų valdo jausmas – toks stiprus ir toks nesuderinamas su galimybėmis, kad iš anksto pasmerkia kančiai ir nelaimei. Herojai tartum provokuoja likimą, norėdami negalimo arba svajodami apie tai, kas negalima. Pasakojimas grindžiamas nuolatiniais pakartojimais, perdėjimais, netikėtais kontrastais ir prasmingais nutylėjimais. Šis intensyvus srautas įtraukia skaitytoją.
BERNAS, NORĖJĘS AMŽINAI ŽIRGU JOTI
1
Vieškelis kaip lynas. Tuo vieškeliu velniškai dunda. Mikas kaip tik laiku išgirsta dundėjimą ir iškiša galvą iš po sermėgos. Beveik nekvėpuodamas klausosi, kaip atidunda iš anapus skardžių. Staiga Miko akių lėlytės atmuša kaip veidrody būrį kaimiškų raitelių.
Artėja. Šaukia.
Jie paskendę dulkių rūke, muša klumpėmis arkliams į pašones, judina alkūnes:
– Hoop op!
Netrukus dundesys tyla vėl už skardžių: tik sujudintų dulkių debesys sėda palei liepsningą saulėlydį, ir už tų dulkių saulė dar didesnė atrodo.
Raiteliai jau lankose.
2
Mikas varinėja galvijus. Jei jis galėtų – po vieną visas karves išpjautų. Ypatingai senė karvė, visų karvių vadovas, – išriečia galvą ir striūgina į javus.
Bepigu arkliai ganyti! Sukeršiavai, paleidai ir švilpk visą naktį, kur nors šiltai susisukęs. Bernai taip paleidžia arklius ir eina į septintą kaimą pas mergas. Net į septintą!
Todėl, jo galvojimu, laimingi bernai, nujoję arklius į lankas. Jie gali, kada nori, pažaboti arklį, užsėsti, paplekšenti per kaklą ir t. t.
O dabar Miko akys liūdnos. Plaukai susigarankščiavę ir juodi kaip varno sparnas. Kai kurie jį čigoniuku vadina. Gal todėl, kad veidas kaip varis ir amžinas noras ant arklio sėdėti.
Juk ne kartą Miką pėrė už arklius.
– Nelįsk prie arklių! Kai žarnas paleis, – pamatysi! – taip kalba jo šeimininkas. O šeimininkas niekad su piemenimis nejuokauja.
Neseniai Mikas gavo į sprandą, kam karvę jodino.
– Iš proto vaikas kraustosi. Žiūriu, atsisėdęs ir tvoja rykšte žalmargę.
– Dievulėliau, tai tikras velnias! Aš jam parodysiu! Dar kartą karvę man užtrukdys, – čia jau spiegia plonas šeimininkės balsas.
O Mikas, jau apverkęs savo sopančias vietas, vėl į arklius žiūri. „Kad taip gerai pajojus ant gero driganto!150 – galvoja jis. – Tai paskum kad ir numirt.“
150 Drigántas (senoji svetimybė iš lenkų k. – drygant) – eržilas, kumelys.
Klojimo sąsparoje prikarbuota daug mažų randų. Ten Mikas kas dieną matuoja save. – Kai dvidešimt penkis tokius išpjausiu, tai jau būsiu vyras!
Mikas nešioja dar ant kaklo pantį. Kaip arklininkai. Su tuo pančiu ant kaklo jis ir miega.
Raiteliai kas vakarą dunda vieškeliu.
3
Lauke pavasaris. Šeimininkas girdo prūde arklius ir švilpia, kad arkliai gertų. Mikas išsižiojęs sukinėjasi aplink arklius.
– Eikš! – viena ranka perpus paima piemenį šeimininkas ir užsodina ant arklio. Bet pats veda už kamanų arklius. Paskum suka cigarą, o Mikui duoda vienam pajoti: – Tik žiūrėk, kad nepasibaidytų. Kibk į karčius! Vot taip.
Mikui smagu. Dabar jis joja vienas. Čia gali jis pasukti į šonus, čia risčia pavaryti. Todėl ir bara arklius kaip tikras vyras:
– Nenustosi dabar gyliavus, tu skūra!
Arkliai kramto geležinius brizgilus.
Kokie čia ir arkliai! Vienas linkavotas, kits plėškių nutrintas.
Šeimininko tik kurpių kleksenimas tegirdėti. Jis paverčia pradalgį atolo, matyt, žiūri, ar sausas.
Mikas duoda arkliams po kumštį: „Nu-o – nuo!“
O tie bindzina koja už kojos. Mikas išsitraukia baltkriaunį peilį ir duria į kaulus.
Arkliai išsijudina. Tik dabar jis atgyja, rėkia, plasnoja per pūdymą. Girdėti šeimininko balsas. Kas jam galvoj, kad šeimininkas šaukia.
Kanopų bildesys atsimuša į girios sieną, ir šunys suloja. Ir rėkia dar: „O-lia – olia!“
– Tas vaikas vis tiek savo mirtim nemirs, – į parjojantį sako šeimininkė. – O kur tėvas?
– Nežinau. Tpru! Stoi!
Kaip vyras daužo arklius. Arkliai šlapi, sušilę.
– Mat snarglius! Padaviau kvailas, – ir plaka zovada, – išlįsdamas pro vartus, sako šeimininkas. – Ar nevertas diržo. Prigirdytus arklius sušildė! – Lipk žemėn! Greičiau!
***
4
O Mikas vis vien išsiprašė nujoti arklius į lankas. Vienasėdžio laukai nurudavę, žolės maža, – dobilų nešersi taip anksti.
– Jei kas nors man pasipeiks, – žiūrėk! Nelįsk prie didesnių, – užsodindamas ant arklio, pamokslina vaikui šeimininkas.
Mikas tik šeimininkui lydint joja lėtai. Už skardžių duoda valią ir rankoms, ir kojoms.
Zovada.
Dulkės.
Prabėga ištisas kaimas su bobomis, galvijais ir t. t.
Lanka pilna vakarinio rūko, pilna arklių ir jaunų vyrų. Būriuojasi, rodo dantis.
Mikas nušoka nuo arklių ir stebisi. Paskum apsisuka ant vienos kojos, pagena supančiotus arklius į arklių rindą.
Ten kūrenasi laužas. Stumdosi, laužo jaunimas sprandus ir viens kito giminę kolioja158. Ant kiekvieno liežuvio vis po rupūžę. Bendra berniška laisvė, bendras tabakas, dūmai ir pasakos. Jei būtų merga, tai gal ir merga būtų bendra.
158 Kõlioti (nevartotina svetimybė iš lenkų k. – kalać) – plūsti, koneveikti.
Mikas vis iš tolo. Du bernai pastebi jį ir atitempia. Išdykėliai užsisėda Miką.
– Kaip tavo vardas? – klausia vienas.
Kitas paima kepurę ir meta į ugnį.
– Išsižiok! – sako trečias ir deda žariją į klyną.
Pagaliau dėl vieno kurio nors Mikas turi šniaukšti tabaką ir čiaudėti per abu galus. O bernų puskapis juokiasi. Ant visų lankų juokiasi.
Pirmąjį vakarą dar jį siunčia vogti bulvių, tvorų kurui ir varinėti visiems arklius.
Aišku, kad nuo tabako, dūmų ir bernų juoko ritosi jam ašaros.
Bet kitą vakarą Mikas guli prie ugnies.
Jei dabar jis pavaro bernų arklius, – gauna storą naminio tabako cigarą ir keptą bulvę.
Mikas guli tylus, suka cigarą, žariją išsikrapštęs užsidega ir pučia sau.
– Ei tu, matyt, dar nemoki per akis dūmus išleisti? – Nemoki?
– Ne, – sako Mikas.
– Tai žiūrėk gerai į mane, – sako šis ir kiša prie nosies degantį papirosą. – Nudegina Mikui nosį.
Bet tai iš lėto šias gudrybes jis sužinojo. Jis per ketvertą naktų suvyrėjo.
5
Vėl niekas iš jo nesijuokia. Dūzga būgnelis. Kai kada armonika. Vienas iš bernų, kuriam po nosimi plaukų daugiau kyšoja, sako:
– Merga ji kaip tešla. Kad pagriebiau kartą už krūtinės, tai skruzdėlės per nugarą nučiuožė man.
– Na, bet ne visi prie jos ir prilenda. Sako, Diemedys pas ją traukia.
Trečias atsisėda ir sako:
– Ji irgi fain159 merga, bet aš dar geresnių žinau. Ne vieną, o tris.
159 Fáin – (nevartotina svetimybė iš vokiečių k. – fein) – puiki, šauni.
– Kvailystės?
– Jo! Ir visos ant birago guli. Tai prisilaižytumėm. Einam.
Iš rato šeši, gal daugiau atsistoja, bet tas, kuriam po nosim daugiausia plaukų, meta vienam brizgilus ir sumurma:
– Padabok verčiau arklius. Imk skrandą, še. Užsidegė, varlė!
Vyresniųjų reikia klausyti. Jie dabar apeis visas kaimo mergas, nulodins šunis per naktį, ir ką gi? – Jų dienos.
Ne kitaip galvojo ir Mikas. O miegas lenda į akis. Jis purtosi nuo jo. Jam reikia visą naktį saugoti arklius.
Ugnis vos rusena. Ant bernų snukių bėgioja neaiškūs liepsnų šešėliai, ir žvaigždės bruožia dangų, žymėdamos vidurnaktį.
Jauna pilnatis supasi tarp trijų gluosnių ir negali išsikrapštyti.
Migdosi, migdosi ir vėl – brr! – susipurto. Pažvelgia, apžvelgia aplink. Arkliai rate. Arkliai prunkščia. Arkliai. Iš būrio išbėga juodas drigantas. Mikas tiesia į jį rankas. Tokio jis kaip tik ir norėjo.
Bet kas? Jis pabunda susičiaudėjęs pro ašaras.
– Vėl kurio nors berno darbas! – Ir dabar tvirtai ryžtasi neužmigti.
Pažaras apkeliauja tada visą šiaurę. Visą žemę, iki pat rytų, degindamas girių viršūnes.
Kai Mikas pakelia galvą, – bernai gaudo arklius. Jis irgi neša tingią galvą, išpančioja savo kuinus. Vyrai suka į vieškelį.
Mikas spiria, kanda, bara kuinus. – Biz biz, – tie.
Raiteliai kelia dulkių debesius. Pleška į saulėtekį. Mikas siunta ant arklių ir joja paskutinis.
Nepavyt jam anų. Pašėlusiai greit dulkių debesiu virtusių.
„Na, – mąsto jis, – jei eisiu kitą metą tarnauti už berną, tai tik pas tokį, kurio geri arkliai.“
Juk jo galva perpildyta tik tuo rūpesčiu: – gražus, pasiutęs, kuo pasiučiausias, laukinis arklys. Būtinai laukas, būtinai dvišakomis strėnomis.
Su tokiu arkliu būtų ne gėda ir pas mergą nujoti. Miko čigoniškos akys pilnos būsimos laimės. Ant jo gula visų arklių pakeltos dulkės.
Bernai – vis bernai liekti. Nujojo, nuskrido, nusinešė su švilpyne ir daina. Tik dulkių debesys!
***
6
Atolas baigiamas graužti. Ir šalna dar. Visų nosys raudonos. Paskutinės jų latravimo162 dienos.
162 Lãtras (nevartotina svetimybė iš lenkų k. – łotr) – valkata, girtuoklis, paleistuvis.
Taigi tie patys šlyno spalvos veidai. Viename rate taškomos kortos. Kitame vėl moterys minimos. Dar jų visos kūno dalys. Visi gražumai.
Kai pradeda vienas kitas žiovuliuoti, tai vienas dar sako:
– Veiverio treigio čia tau reikia.
– Nesijuok, seni, juk jau gavai, rodos, nuo jo?!
Neatsiranda drąsuolių prajodinti Veiverio treigio. Ne vienam priešakinius dantis ištrupino kumelys.
Tai jie gyrėsi, kad dabar švilpt patogiau. Bernai vis bernais liekti.
Arklys paėjo iš geros veislės. Nuo Bilinavičiaus driganto. Dvišakomis strėnomis. Raumenys – vikst, vikst!
Bet nė vieno jojiko neprisiėmė. Užpakalinėmis kojomis drabstė purvus. Gal kad neromytas.
Veiverys žadėjo butelį tam, kuris pripratins arklį. Į plėškę irgi nesidavė įjungiamas.
Jiems bekalbant, kaip tartokas163 sustaugė treigys. Žiūri, – Mikas laiko už pavadžio Veiverio drigantą.
163 Tartõkas (nevartotina svetimybė iš lenkų k. – tartak) – lentpjūvė.
– Tu jį vienas sugavai?
– Naje, – sako Mikas. Jame nėra jokio pasididžiavimo, tik kažkoks džiaugsmas.
Visi pasižiūri vienas į kitą.
– Ką tu pasakysi?! Vyras! – stebisi.
– Ir tu, snargliau, nori ant jo joti?
– Naje.
7
Vėl visi pasižiūri vienas į kitą.
– Tegul joja. Tegul apjoja pievą. Lai iškrato kaulus, – ir užsodina ant arklio.
– Laikykis karčių!
Mat. Vyrui nesiduoda jojamas, o toks kirmėlė priėjo.
– Tegul dabar joja. Atkratys plaučius, – daugiau nenorės.
Pabaido.
Arklys šoka du kartus į dangų, du kartus nusižvengia į pilką rudens dangų, skalindamas plačiais baltais dantimis.
Šešėlis švystelėja.
Arklininkai dar girdi dundesį.
Tyliau.
Tyliau.
Tyliau.
Rūkas tirštėja, šlapina vystantį atolą, ir arkliai visuose pievos pakraščiuose purtosi.
Iš lėto vyrai artinasi prie ugnies. Jie nesikalba.
– O vis dėlto, vyrai, kvailai padarėte. Neapsimoka taip šposauti. Sako, su piemeniu prasidėsi, – nė galo nebus.
– Tai ką mes jam padarėm. Tejoja, tesižino.
– Reikėjo sudrausti. Su gyvuliu ne šposai. O dar toks pūsčios arklys.
Arklininkai vėl sėdasi prie kortų. Nesiseka. Keli atsisako lošti ir išeina iš būrio. Apsirupūžiuoja.
Arkliai, stovėdami rate, pakėlę galvas žiūri į tą pusę, kur nuskrido mažas raitelis.
8
Praeina pusvalandis. Dar.
Atdunda.
Atskamba.
Atprunkščia.
Veiverio treigys laisvas apibėga visas kumeles. Vienai grybštelėja, kitai savo baltais dantimis. Ir nenurimsta. Jo akys net rūke bernams matyti. Variu žvilga.
– Matai…
Vyrai pakyla nuo ugnies ir bijosi pažiūrėti viens į kitą.
– Ar nesakiau?! – tas pats balsas.
Tylėk, po velnių, aš girdžiu lyg rėkiant.
Nutyla jie. Niekur nė šnipšt. Rūkas pievose, o rūke nei paukščių giedojimo, nei verksmo. Tik neramu, negera bernams.
Arklininkai apstojo Veiverio treigį. O treigys blaškosi, o mėto putas! Ir vis geležį kramto, ir vis neišspjauna.
9
Tebetyli visi. Užrakinti liežuviai. Keli išeina iš būrio, paima iš ugnies ilgus žaižaruojančius nuodėgulius, susiieško savo arklius, užsėda ir joja.
Joja visi raiteliai, kiek pievose būta.
– Mikai!
– Mikuti, – atpliūškina vanduo vardą.
Pavandeniu joja. Vandeny aukštielninki raiteliai. Vieni vandeny, kiti ant pievos krašto. Tai dukart tiek jų.
Ugnis dreba. Kaip ilgos žvakės žaižaruojantys nuodėguliai.
Jau pievas baigia išjot, o raitelio vis nematyti. Dingusio raitelio.
Pagaliau visi sušvilpia. Vanduo tik – pikšt, pakšt, – teliūskuoja.
– Jokite šen, – suriko vienas.
Mikas atolo žolėje. Jį pakelia. Per galvą teka kraujas.
Kūnas susiklaipęs ir keliant be jokios pastangos.
Dantyse pavadžio galas. Akys išverstos. Per dantis irgi lašnoja kraujas. Susiklaipęs, sudribęs kūnas.
Stiklinės akys žiūri, žiūri į vyrus ir prisipildo ašarų. Jis beprasmiškai nusišypso.
– Matai, o kam jojai?! – barasi kažkoks pakeliant Miką.
– Eik su savo tėvišku pamokslu. Kai savo vaikus turėsi, galėsi pasakoti. Ne laikas dabar!
Alkūnėmis atmuša tą priekaištaujantį kaimo pamokslininką.
Staiga Miko skruostų oda išsitempia, jis iškiša pusiau atkąstą liežuvį, leidžia kraują su seilėmis, nori kalbėti, bet neiškalba:
– Arr-kk, maaa-a!
Jis akimis ieško to arklio tarp daugelio arklių, kurie stovi už bernų pečių. Tik niekas neatveda jam jo.
Neša ir neša jį.
Ugnis ant nuodėgulių pelenais puola į žemę. Per rūką neša. Vienas už galvos, o du už kojų, o užpakaly visi vyrai ir visi arkliai.
Mikas nė nevaitoja, tik per dantis leidžia:
– Arr-kk-lį, duokkk!
Ir atveda jam Veiverio treigį.
Mikas nusišypso, bet greitai išsitempia kaktoje juoda gysla. Jo akys blizga pikčiau nei driganto. Jis sugniaužia tvirtai savo mažą kumštį ir duoda arkliui į šnerves.
Pikčiurna ramus. Akyse geras. Ne tas visai arklys. Supranta bloga padaręs.
Paskum ir Miko akys pralinksmėja, jis ištiesia ranką, nebe kumštį, tik mažą vaikišką ranką, bet ji kaip mazgotė atkrinta nuo viso kūno. Akys dar labiau išvirsta, gysla dar labiau iššoksta.
10
Miką atneša prie ugnies, paguldo, uždengia veidą kailiniais.
Taip šarvojo kruviną, dantyse su pavadžio likučiais mažąjį raitelį.
Mažojo raitelio akys dar pilnos to džiaugsmo, vyriškumo, bet jas greitai užspaudžia, kad nežiūrėtų į pilkšvą rudens dangų, kuriame debesiais keliasi rūkas.
Vyrai čia pat pasitaria, kaip pranešti jo šeimininkui apie nelaimę.
– Tai ką? Bene mes čia kuo kalti?
– Aišku. Norėjo joti, – pajojo.
Bernų žodžiams tilstant, už ilgų pievų reiškiasi liūdnas rytas. Šaltokas. Su priemaiša raudonumo.
Raiteliai labai lėtai joja.
Žingine.
Jie joja lėtai, kad Miko kūnas, nešamas Veiverio treigio, prilaikomas keturių vyrų, neatsiliktų nuo bendros procesijos. Raitelių procesija, kurie dabar nešūkavo, nekėlė ant vieškelio dulkių ir nemušė kanopomis.
Mikas vėl paskutinis grįžo į kaimą. Ir neprastai! Ant Veiverio treigio. Tas piemuo… Ne, kas kartą gerai žirgu jojo, tas vadinasi vyru, arba bernu. Taigi nenuorama, žvitraakis bernas, amžinai norėjęs žirgu joti, grįžo visiškai ramus, įsikandęs tvirtai pavadžio galą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasidalykite skaitymo patirtimi.
- Kaip skaitėte šį apsakymą – taip pat kaip Žemaitės „Marčią“ ir V. Krėvės „Skerdžių“ ar kitaip? Kodėl?
- Galbūt buvo dalykų, kurie trikdė ar, priešingai, padėjo skaityti ir suprasti tekstą?
- Detaliai, vartodami kuo daugiau teksto citatų, atpasakokite pirmą epizodą ir įvertinkite, sunku ar lengva tai padaryti. Pagrįskite savo nuomonę.
- Pirma pastraipa labai išraiškinga. Aptarkite, kas joje pasakojama ir kaip. Šią pastraipą perrašykite įprasta – ne meno – kalba. Palyginkite savo ir apsakymo tekstus.
- Kaip pristatomas Mikas, ką jis stebi? [1]
- Kodėl Mikas jaučiasi nelaimingas? [2]
- Kokia Miko svajonė? [2]
- Apibūdinkite šeimininko ir Miko santykius. Kaip šis epizodas charakterizuoja Miką? [3]
- Kaip iš pradžių Mikas elgiasi atjojęs į naktigonę? [4]
- Kokia nuotaika tvyro naktį prie laužo? Kodėl pasakotojas ją apibūdina kaip „bernišką laisvę“? [4]
- Kaip bernai sutinka Miką ir kaip jis jaučiasi likęs su jais pirmąją naktį? [4]
- Kaip ir kodėl keičiasi bernų požiūris į Miką? Pasvarstykite, ar keičiasi Mikas. [4]
- Ką sužinome apie Veiverio treigį? [5]
- Kuo bernus nustebina Mikas? Kokiais žodžiais bernai įvertina jo poelgį? Kaip reaguoja į Miko norą joti Veiverio treigiu? [5]
- Kaip aprašoma jojimo pradžia ir žirgo su jaunuoju raiteliu nutolimas? Pasvarstykite, kokią nuotaiką kuria toks aprašymas. [5]
- Kaip jaučiasi bernai, išleidę Miką joti? [6]
- Kaip reaguoja bernai, pamatę sugrįžusį arklį? Iš kokių detalių matyti, kad jie nujaučia nelaimę? [7]
- Kaip vaizduojami Miko ieškoti išjoję raiteliai? Pasvarstykite, ką galėtų reikšti raitelių atspindys vandenyje, kai jie atrodo aukštielninki, ir ką primena jų rankose laikomi nuodėguliai. [8]
- Kaip atrodo ir ką bando pasakyti surastas Mikas? Atkreipkite dėmesį – dabar Mikas diktuoja, kaip bernai turi elgtis. Ko jis prašo? Ir kaip pats elgiasi su žirgu? [8]
- Kodėl subaramas Mikui priekaištaujantis kaimo pamokslininkas? Kam reikalinga ši replika? Kieno ir kokį požiūrį ji išreiškia? [8]
- Kaip piešiama į kaimą grįžtanti procesija? Ką reiškia Miko grįžimas ant Veiverio treigio? [9]
- Kaip ir kodėl keičiasi Miko apibūdinimai? Remdamiesi apsakymo tekstu įrodykite, kad Mikas grįžta į kaimą kaip nugalėtojas.
Apibendriname
- Paaiškinkite apsakymo pavadinimą. Atkreipkite dėmesį į veiksmažodžio formą.
- Dar kartą peržvelkite apsakymą. Kur ir dėl kokios priežasties užsimenama apie vyriškumą, buvimą ar tapimą vyru? Kokie to vyriškumo bruožai?
- Apibūdinkite kaimo bernus. Kaip juos charakterizuoja jų elgesys ir šnekos? Iš kokių detalių matyti, kad bernai pasikeitė? Kaip juos paveikė Miko mirtis?
- Kur ir dėl kokios priežasties apsakyme užsimenama apie mirtį? Kiek tai susiję su tragiška kūrinio pabaiga? Ar galima sakyti, kad žmogaus ėjimą į mirtį pranašauja daug ženklų, kuriuos pastebi akylas skaitytojas, bet ne veikėjai? Raskite tų ženklų. Pasvarstykite, ar jie neišduoda novelei būdingos netikėtos pabaigos. O gal atvirkščiai, šie ženklai palaipsniui didina pasakojimo įtampą? Atsakymą pagrįskite.
- Kurią vietą laikytumėte apsakymo užuomazga, kulminacija ir atomazga? Atsakymą pagrįskite.
- Šis P. Cvirkos kūrinys vadinamas apsakymu, bet jame daug novelei būdingų bruožų. Pasiruoškite argumentų ir apginkite savo nuomonę, ar tai apsakymas, ar novelė.
- Kaip manote, koks pasakotojo požiūris į pagrindinį ir kitus veikėjus, veiksmo eigą? Ar galima sakyti, kad pasakotojas moralizuoja, kritiškai vertina Miką supančią aplinką, skirsto veikėjus į teigiamus ir neigiamus? Atsakymą pagrįskite.
- Apsakyme yra vietų, kurios labai kinematografiškos, pavyzdžiui: „Miko akių lėlytės atmuša kaip veidrody būrį kaimiškų raitelių“, „Vandeny aukštielninki raiteliai. Vieni vandeny, kiti ant pievos krašto“, grįžtančių į kaimą arkliaganių procesija. Įsivaizduokite, kad esate kino operatorius. Pasirinkite labiausiai patikusią apsakymo vietą ir aprašykite, kaip ją nufilmuotumėte (kaip judės kameros žvilgsnis, kokias detales ir kodėl išryškinsite).
Rašome
- Įsijauskite į Miko patirtį naktigonėje, jo aistrą žirgams, svajones ir sukurkite vaikinuko sapną (iki 100 žodžių). Bandykite imituoti apsakymo stilių, pasakokite pirmuoju arba trečiuoju asmeniu arba kaitaliokite asmenis – juk sapne dera keisčiausi dalykai, sapno logika dažnai prieštarauja gyvenimo tvarkai. Sapnu atskleiskite Miko pasaulį.
- Sukurkite novelę arba apsakymą, kuriame veikėjas, patyręs sukrėtimą, taptų kitoks. Apgalvokite veiksmo laiką, erdvę, pasakotoją; veiksmo užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą.
Naktigonė – (žodis kilęs iš naktis ir ganyti, kalbininkai dar sieja su žodžiu ginti) bendras kaimo arklių ganymas vasaros ir rudens naktimis. Lietuvoje į naktigonę dažniausiai jodavo jaunesnieji šeimos nariai (vaikinai), samdiniai, rečiau šeimininkas. Bendrose kaimo ganiavose naktigoniai ganė pasikeisdami: vieni miegodavo, kiti budėdavo. Rudenį, nuėmus derlių, į tolimas kaimo pievas naktigoniai arklių ganyti išjodavo ištisoms savaitėms. Naktigoniai susikurdavo laužą, kepdavo bulves, dainuodavo, sekdavo pasakas, krėsdavo pokštus. Naktigonė išnyko valstiečiams išsiskirsčius į vienkiemius.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"