Vilniaus romantinė mokykla (7.1 tema)

Jau minėta, kad romantizmo įsitvirtinimas glaudžiai susijęs su Vidurio ir Rytų Europą apėmusiu Tautų pavasariu, su bundančiu tautiškumo vertės suvokimu. Pavergtų Europos tautų literatūros formavosi veikiamos romantizmo idėjų. Ir Lietuvojè romantizmas prasideda kartu su kylančiu nepasitenkinimu Rùsijos priespauda, stiprėjant tautinei savimonei, viltims atkurti prarastą valstybingumą (jos ypač sustiprėjo artėjant Napoleono kariuomenei). Išlikti tokią priespaudos naktį šviesuomenė matė vienintelį būdą – mokslo, kultūros darbą jie vertino kaip patriotinę pareigą.

Kultūros ir mokslo centru XIX a. pr. tapo Vilniaus universitetas, čia išryškėjo visuomeninės minties pokyčiai. Studijuojančio jaunimo nebetenkino senosios kartos racionalizmas, pasyvumas – jis troško veikti, dirbti savo kraštui. Patriotiškai nusiteikę mokiniai ir studentai būrėsi į draugijas. 1817 m. keli studijų bičiuliai įkūrė slaptą Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Tarp kūrėjų buvo ir Adomas Mickevičius, kuris vėliau puoselėjo bei palaikė draugijos dvasią. Filomatai stengėsi pažinti kraštą, kuriame gyveno, būti jam naudingi, domėjosi istorija, kūrė prozą ir poeziją, svajojo įgyvendinti prancūzų revoliucijos idealus – laisvę, lygybę, brolybę, atkurti Lénkijos ir Lietuvõs valstybę.

Filomatų veikla buvo itin slapta (be rektoriaus leidimo universitete negalėjo veikti studentų draugijos). Siekdami skleisti savo idėjas, jie ėmė organizuoti patikimų studentų būrelius, įkūrė Bičiulių, Spindulingųjų, Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, kurioms rūpėjo asmeninio moralinio tobulėjimo, savišvietos, mokslinio darbo tikslai. Pilietiškai sąmoningi jaunuoliai jautėsi atsakingi už visuomenės tobulėjimą, už valstybės likimą – pareigą pavergtai tėvynei jie suvokė kaip pagrindinį savo gyvenimo uždavinį. Jaunajai kartai būdingą entuziazmą, maksimalizmą, plačių užmojų siekį pakiliai išreiškė 1820 m. A. Mickevičiaus parašyta „Odė jaunystei“. Liepsningais žodžiais poetas kvietė jaunuosius drąsiai imtis didžių darbų, kovoti su prievarta, smurtu. Odė skambėjo kaip veiklios jaunosios kartos manifestas.

Trečiajame dešimtmetyje išleistos A. Mickevičiaus poezijos knygos atskleidė meninį pasaulį, nupintą iš subjektyvių išgyvenimų ir liaudiškos fantastikos vaizdinių. Rinkinio pratarmė „Apie romantinę poeziją“ nubrėžė naujos krypties gaires. Visapusiškiausiai romantizmas ir skleidėsi lenkų rašytojų kūriniuose. Įkvėpimo jiems ieškota garbingoje Lietuvos praeityje, tautosakoje. Taip radosi A. Mickevičiaus „Gražina“ (1823), Felikso Bernatovičiaus „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuvà XIV amžiuje“ (1826), Juzefo Kraševskio „Vitolio rauda“ (1840) ir kt. Lietuvių kovų su kryžiuočiais vaizdai buvo perskaitomi kaip pasipriešinimo carinės Rusijos priespaudai metafora. Didingas Viduramžių Lietuvos paveikslas skatino skaitytojus domėtis krašto praeitimi, didžiuotis savo kilme.

Vilniaus romantizmo mokykla formavosi skirtingų kalbų ir mentalitetų aplinkoje. „Aš esu lietuvis, tu baltarusis, bet visi esame lenkai“, – taip mąstė daugelis bajorų. Baigiantis XVIII a., Lietuvos vardas buvo ištrintas iš Europos žemėlapio, bet neužmirštas lenkiškai rašiusių poetų, pirmiausia A. Mickevičiaus, kūriniuose. XIX a. buvo natūralu lenkiškai išpažinti meilę Lietuvai.