Adomo Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba
Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz, 1798–1855) gimė ir augo smulkiųjų bajorų šeimoje gražiame Naugarduko krašte (dab. Vakarų Baltarùsija, Gardino sritis), kuris nuo XIII a. iki respublikos padalijimo priklausė LDK. Tėvas laikė save LDK piliečiu, kildino iš garbingos lietuviškos Mickevičių ir Rimvydų giminės. Ir A. Mickevičius vadins save lietuviu ne etnine, o istorinės Lietuvõs prasme. Šeimos didžiavimasis savo kilme būsimam poetui bus svarbi paskata domėtis krašto istorija, semtis iš jos medžiagos kūrybai.
Nuo 1815 m. A. Mickevičius studijavo Vilniaus universitete. Kadangi motina, likusi su keturiais vaikais, gyveno gana skurdžiai, Adomas dalyvavo konkurse mokytojų seminarijos kandidato stipendijai gauti (stipendininkai vėliau turėjo atidirbti mokykloje). Literatūros ir laisvųjų menų fakultete jis studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas. Tuo laiku universitete istoriją naujoviškai dėstė garsus profesorius Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel), kurio paskaitų klausydavo pilnutėlės auditorijos. Jis poetą visaip globojo, teigiamai vertino jo kūrybą. Filomatų susirinkimuose A. Mickevičius su bičiuliais dalydavosi naujomis idėjomis, skaitydavo savo eiles, net vykdavo poetų turnyrai. Taigi studijų metais dideliame daugiakultūriame mieste, menančiame herojišką praeitį, brendo poeto talentas, lavėjo literatūrinis skonis.
1819–1823 m. A. Mickevičius mokytojavo Kaunè. Baigęs studijas, išgyveno liepsningą, bet nelaimingą meilę Marijai Ievai Vereščakaitei, visų vadintai Marile, – mylimoji ištekėjo už grafo Lauryno Putkamerio. Jausminga meilės drama, skaitomi poetų romantikų kūriniai stiprino romantinę pasaulėjautą. Ją poetas atskleidė eilėraščiuose. Vilniuje 1822 m. išleistas pirmas A. Mickevičiaus „Poezijos“ tomas (daugiausia baladės ir romansai). Po metų pasirodė antras tomas („Vėlinių“ II ir IV dalys, poema „Gražina“). A. Mickevičiaus „Poezija“ žymi romantizmo pradžią Lietuvojè.
1823 m. prasidėjo garsioji Filomatų byla. A. Mickevičius buvo suimtas. Vilniaus vienuolynų celėse iš viso įkalinta per šimtą jaunuolių. Po tardymų ir kalinimo aktyviausi draugijų nariai ištremti iš Lietuvõs į tolimas Rùsijos gubernijas. A. Mickevičius irgi priverstas išvykti, visiems laikams palikti Lietuvą. Vilniuje ir Kaune prabėgę devyneri metai itin reikšmingi poeto biografijoje: čia subrendo talentinga asmenybė, čia sukurti žymūs romantinės poezijos kūriniai, kurie bus skaitomi, verčiami, įkvėps ne vieną lietuvių rašytoją.
Tremtinys A. Mickevičius keletą mėnesių gyveno Odesoje, aplankė Krymą. Ši kelionė, savitos kultūros kraštas įkvėpė ciklą „Krymo sonetai“ (1826). Vėliau A. Mickevičius apsistojo Maskvojè, buvo laukiamas svečias žymiausiuose salonuose – Maskvõs ir Peterburgo elitas pripažino poeto talentą, žavėjosi jo improvizacijomis. Rusijoje poetas dar išleido poemą „Konradas Valenrodas“ (1828), kurioje vaizduojama Lietuvos kova su kryžiuočiais, keliama pasipriešinimo priespaudai idėja. „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“ visą XIX a. Lietuvoje išlieka populiariausi tautinę dvasią gaivinantys kūriniai.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, 1829 m. A. Mickevičius visiems laikams išvyko iš Rusijos. Veimare jis aplankė J. V. Gėtę, Itãlijoje domėjosi antikiniu palikimu, prasidėjus 1830 m. sukilimui, skubėjo į Lénkiją, tiesa, kovoti neteko. Greičiausiai tuo laiku ryškėjo tikslas savo kūryba palaikyti lenkų tautos dvasią, tapti tautiniu poetu. Emigracijoje A. Mickevičius išgyveno dar vieną kūrybinio pakilimo laikotarpį – 1832 m. Dresdene per keletą savaičių, ypatingo įkvėpimo apimtas, parašė „Vėlinių“ III dalį, 1834 m. Parỹžiuje išleido paskutinį didelį kūrinį – poemą „Ponas Tadas“, nuaustą iš tėvynės ilgesio ir vaikystės dienų prisiminimų.
Europos šalyse kylantys nacionalinio išsivadavimo judėjimai įtraukė ir poetą: 1848 m. jis vyko į Itãliją, o 1855 m. į Turkiją telkti lenkų legionų ir dalyvauti kovose už laisvę. Bet, kaip ir Dž. Baironui Graikijoje, likimas buvo negailestingas: Konstantinopolyje poetas susirgo cholera ir mirė. A. Mickevičiaus palaikai vėliau perkelti į karališkąją Vavelio pilį Krokuvoje. Šitaip buvo pripažintas išskirtinis poeto talentas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Peržiūrėkite Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos sukurtus vaizdo įrašus „Adomo Mickevičiaus pėdomis“, pasakojančius apie poeto gyvenimą, pateikiančius įdomių kultūrinio konteksto, biografijos ir kūrybos faktų. Galima pasidalyti darbą grupėmis – atidžiai peržiūrėti po vieną epizodą ir bendraklasiams pristatyti, ką naujo, įdomaus sužinojote.
- Perskaitykite Alicijos Dzisevič straipsnį „Marilė Putkamerienė – Adomo Mickevičiaus mūza“. Paieškokite daugiau medžiagos apie Marilę ir parenkite pristatymą apie poeto mūzą.
Poezija
1818–1819 m., kai Vilniaus spaudoje pasirodė pirmieji A. Mickevičiaus kūriniai, lenkų literatūroje vyravo klasicizmo estetika, saloninis skonis. A. Mickevičius jautė, kad poezijai neužtenka tradicijos išmanymo, klasikinių gražmenų – reikia spontaniškumo ir įkvėpimo. Susižavėjimas F. Šilerio, J. V. Gėtės, Dž. Bairono kūryba, talentingos asmenybės poreikiai kreipė jį į kitokią poeziją – subjektyvesnę, paremtą individualiais išgyvenimais, fantazija. Vilniuje pasirodę du A. Mickevičiaus „Poezijos“ tomeliai liudijo romantizmo pergalę prieš racionalizmą.
Jaunajam A. Mickevičiui ir jo kartai itin svarbi „Odė jaunystei“. Šiuo eilėraščiu prasideda poeto maištininko kelias. Filomatai baigdavo susirinkimus susiėmę rankomis, kaip priesaką deklamuodami odės eilutes: „Žvelk ten, kur nepasieks akis, / Laužk tai, ko nepajėgs ir protas.“
Òdė (gr. ōdē – giesmė) – lyrikos žanras, iškilmingas eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, reikšminga filosofinė idėja.
ODĖ JAUNYSTEI
- Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!
O, duok, jaunyste, man sparnus!
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
Pakilsiu rojun, į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
Kur puošia jis žiedais naujovę, –
Tenai viltis – jo palydovė.
Lai tie, kuriuos jau slegia metai,
Kur žemėn linksta kaktomis,
Matuos pasaulį akimis,
Kurios aplink siaurai temato.
Pakilk, jaunyste, virš slėnių,
Kur tiek pelėsių jau priviso,
Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu
Tu perverki žmoniją visą!
Žemyn pažvelki – plotai ten aptemę,
Juos dengia rutina ir tingūs vandenai:
Tai žemė!
Pažvelki – plynėj negyvoj tenai
Iškilo šliužas kažin koks kriauklėtas:
Jūreivis, vairas, laivas – viskas jis.
Ir puola gyvius mažesnius nepastebėtas,
Tai pasiners, tai vėl išlįs –
Ir nenuskęsdamas taip nardo po vilnis.
Staiga sudužo jis, akmens vos prisilietęs.
Nieks nežinos gyvenimo nei jo žūties:
Savimyla tai be širdies!
- Gyvenimo nektaras tau saldus,
Kai jį dalaisi su kitais, jaunyste!
Ir širdys dangišku džiaugsmu pražysta,
Kada jas jungia saitas nuostabus.
Išvien visi, draugai jaunieji!
Visų bendroji laimė – mūs tikslai.
Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja,
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Laimingas kritęs kovoje tasai,
Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant
Į rūmus ateities, į garbę šviesią.
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Nors kelias ir uolėtas, ir slidus
Ir ydos, smurtas trukdo mums žygiuoti, –
Bet smurtui smurtas atkirtis tebus,
Prieš ydas jaunumėj išmokime kovoti!
Kas, būdamas vaiku, kapos hidras,
Tas jaunas smaugs kentaurus,
Iš pragaro išplėš aukas
Ir parsineš iš rojaus laurus.
Žvelk ten, kur nepasieks akis,
Laužk tai, ko nepajėgs ir protas:
Jaunyste, aras tu sparnuotas,
Ir nieks tavęs nesulaikys!
Petys petin! Mes žemės rutulį apjuosim
Gyvąja rankų grandine!
Vienais troškimais, mintimis liepsnosim –
Ir vieno židinio ugnia!..
- Pasistūmėk pirmyn, planeta!
Naujus parinkom tau kelius.
Nusviedus kiautą nudėvėtą,
Metus vėl prisimink žalius.
Kaip ten, kur stichijos grumėjo,
Kur siautėjo chaoso gaivalai5,
Vos dievo „Tebūnie!“ tik nuskambėjo,
Daiktų pasaulis kėlėsi tvirtai;
Ir ūžia vėjai, supas vandenynai,
Nušvinta žvaigždės aukštoje mėlynėj, –
5 Antikos pažiūros apie pasaulio sukūrimą iš pirmapradžio chaoso suplakamos su bibliniais vaizdiniais (Dievo „Tebūnie!“).
Taip ir žmoniją dengia dar tamsa,
Ir stichijos tarpusavy kovoja.
Štai meilė ugnimi liepsnoja,
Ir iš nakties pakils šviesi dvasia:
Ją savo įsčiose pradės jaunystė,
Sutvirtins saitais amžina draugystė.
Ir dūžta jau danga ledinė,
Ir prietarai tamsieji sutrupės.
Sveika būk, laisvės tu aušrine!
Išganymo greit saulė patekės.
Vertė Eugenijus Matuzevičius
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas yra odės kalbantysis? Kieno vardu ir kam jis kalba 1 ir 2 fragmente? Kaip keičiasi adresato ir adresanto santykiai?
- Kokius du pasaulius atskiria šviesos ir tamsos kontrastas? [1]
- Dirbdami poromis, pasirenkite apibūdinti jaunystei priešingą, svetimą gyvenimo būdą. Atidžiai skaitydami eilėraščio pradžią, išsiaiškinkite, kokių reikšmių įgyja poetiniai įvaizdžiai. Padarykite išvadas, kuo toks gyvenimas nepatrauklus kalbančiajam, kodėl jį reikia keisti.
Poetiniai įvaizdžiai | Reikšmės |
griaučių minios | |
žemėn linksta kaktomis | |
siaurai temato | |
pelėsiai | |
šliužas, puolantis mažesnius |
- Apibūdinkite jaunąją kartą. [2]
- Kokios vertybės siejamos su jaunimu?
- Koks svarbiausias jaunosios kartos tikslas?
- Kokias kliūtis jo siekiant teks įveikti?
- Kaip jaunieji tikisi sukurti kitokį gyvenimą žemėje?
- Kaip išreiškiamas jaunųjų entuziazmas, pasitikėjimas savo galiomis keisti pasaulį? Ar galima teigti, kad jaunosios kartos siekiai prometėjiški? [3]
- Su kuo gretinamas šis neišvengiamos kaitos procesas? [3]
- Kokį pasaulį jaunieji tikisi kurti? Ar jų siekiamą idealą galima konkrečiau apibrėžti? Kada tikimasi esminių gyvenimo pokyčių? [3]
Apibendriname
- Kokia gyvenimo programa siūloma jaunajai kartai? Kokios jaunosios kartos savybės išaukštinamos?
- Kurie eilėraščio poetiniai įvaizdžiai, kurios idėjos sietinos su Šviečiamuoju amžiumi, kurios – su romantizmu?
- Odė – itin mėgstamas klasicizmo literatūros žanras, bet odes rašė ir poetai romantikai. Palyginkite A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“ ir F. Šilerio 1785 m. sukurtą odę „Džiaugsmui“ (pateikiama kūrinio pradžia).
- Kokie motyvai bendri abiem tekstams?
- Kokie romantinės pasaulėjautos požymiai nesunkiai atpažįstami odėse?
Džiaugsmui
Džiaugsme, tyras rojaus vaike,
Kibirkštie dievų šviesi,
Į šventovę tavo taikią
Žemėj veržiasi visi.
Nuo stebuklų tavo griūna
Sienos prietarų senų,
Broliais vargšai ir didžiūnai
Tampa po tavu sparnu.
CHORAS
Vienas kitą, milijonai,
Išbučiuokite karštai!
Broliai, turi būt aukštai
Tėvas, kupinas malonių!
Tą, kuriam tikrai pavyko
Draugui būt tikru draugu,
Taurią moterį sutiko, –
Mums priimti bus smagu!
Kas bent vieną sielą gali
Pavadint sava – liks čia!
O kas ne – tam šį ratelį
Teks palikti su kančia.
CHORAS
Priesaiką draugaut kaip maldą
Duokim iš visos širdies!
Ji mus į žvaigždes lydės,
Kur Nežinomasis valdo.
Minėta, kad baladės ir romansai, sudėti į „Poezijos“ pirmą tomą, liudijo romantizmo pradžią Lietuvojè. Baladės žanras buvo patrauklus romantikams – fantastinis siužetas, baugi nuotaika, paslaptingumas (baladžių yra rašę F. Šileris, J. V. Gėtė, Maironis). Baladė „Romantika“ – programinis pirmo tomo eilėraštis.
Balãdė – nedidelis eiliuotas folklorinio ar istorinio turinio kūrinys, jungiantis epinio, lyrinio ir draminio vaizdavimo elementus. Baladei būdinga niūri, šiurpi nuotaika, kurią lemia anapusinio pasaulio paslaptingos apraiškos.
ROMANTIKA
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Glaustai papasakokite baladės siužetą. Koks įvykis yra jo pagrindas? Kuo šis įvykis išskirtinis?
- Kaip į jį reaguoja gatvėje besirenkantys žmonės?
- Aptarkite, ką regi Karusė „sielos savo akyse“.
- Ką mergina išgyvena regėdama mylimojo viziją? Nuosekliai apibūdinkite kintančius jos jausmus.
- Kodėl Karusė tiki regėjimu? Įrodykite, kad mylimojo vaizdinys merginai nėra jokia fantazija – jai jis visiškai realus.
- Kam artimesnė jaučiasi Karusė – regimam ar realiam pasauliui?
- Žmonės, apstoję merginą, kalba: „Jasius aplankė savo Karusę...“ Koks jų požiūris į susidūrimą su anapusybe atskleistas?
- Antroje eilėraščio dalyje susikerta dviejų veikėjų – senio ir pasakotojo – nuomonės apie tai, kas matyta, kyla savotiška diskusija.
- Kaip senis reaguoja į mergaitės regėjimą? Kokią jo pasaulėžiūrą tokia reakcija atskleidžia?
- Kodėl pasakotojas paslaptingą įvykį laiko stebuklu? Kieno poziciją jis išreiškia?
- Kokiais žodžiais pasakotojas nusako romantinės pasaulėjautos esmę?
- Susiekite eilėraščio pavadinimą, moto ir paskutinius pasakotojo žodžius – kokia idėja jungia visą kūrinį?
- Siedami su romantizmo kontekstu, apibendrinkite: kokį aplinkinį pasaulį atskleidžia aptarta baladė?
- Baladėje pinasi epiniai, lyriniai, draminiai elementai. Aptarkite šiuos elementus „Romantikoje“.
„Vėlinės“
A. Mickevičius, ne kartą suabejojęs savo kūrinių prasmingumu, apie šią poemą rašė: „Iš „Vėlinių“ noriu padaryti vienintelį savo kūrinį, vertą skaityti, jeigu Dievas leis man jį baigti.“ Kaip tikras romantinis kūrinys, „Vėlinės“ liko nebaigtos – I dalies parašyti tik fragmentai. II ir IV dalys buvo sukurtos Lietuvojè, todėl kartais vadinamos Vilniaus „Vėlinėmis“, III dalis – Dresdene.
Savo užmojį autorius paaiškino poemos įžangoje:
Mūsų Vėlinės turi tą ypatybę, kad čia pagoniškos apeigos yra sumišusios su krikščioniškosios religijos vaizdiniais, juoba kad ir ši šventė beveik sutampa su tų apeigų laiku. Žmonės tiki, kad valgiais, gėrimais ir giesmėmis palengvina vėlėms skaistyklos kančias.
Toks dievobaimingas šventės tikslas, nuošali vieta, nakties metas, fantastiškos apeigos kadaise smarkiai veikė mano vaizduotę. Klausiausi pasakų, sakmių ir dainų apie numirėlius, grįžtančius su prašymais arba įspėjimais, ir visuose baisiuose prasimanymuose galima buvo įžiūrėti neabejotinus moralinius tikslus ir tikrą, liaudišku būdu vaizdingai išreikštą mokslą.
Ši poema parašyta panašia forma, o apeiginės giesmės, užkeikimai ir inkantacijos daugiausia yra tikri, kai kurie net pažodžiui paimti iš liaudies poezijos.
Pasak Česlovo Milošo (Czesław Miłosz), „Vėlinės“ – „tipiškiausias lenkų romantizmo teatro veikalas. Jo sąrangos – tarytum pagal sapno logiką sujungtų fragmentų – prasmė užsieniečiui sunkiai suvokiama.“ Sudėtingas poemos meninis pasaulis kuriamas iš liaudies fantazijos, tikėjimų, apeigų elementų ir iš labai asmeniškų išgyvenimų. Poeto fantazija skirtingus vaizdus jungia į vieną didingą kūrinį.
Pagrindinė poemos tema – gyvųjų ir mirusiųjų, regimojo ir neregimojo pasaulių ryšiai. II dalyje vaizduojamos archajiškos Vėlinių apeigos koplyčioje: Burtininko iškviestos vėlės pasakoja savo istorijas, atskleidžia suvoktas tiesas apie žemiškąjį ir pomirtinį gyvenimą. Vaizduojant jų dramatiškus likimus, keliami svarbūs žmogaus egzistencijos klausimai: gyvenimo prasmė, žmogiškų ryšių vertė, kančia ir kaltė.
II dalis
II dalies veiksmo aplinkybės paslaptingos: vėlus vakaras, nuošali koplyčia uždengtais langais, kad nė mėnuo nešviestų, karstas. Kaimiečių choras perteikia tvyrantį nerimą, paslapties baugumą: „Kas gi bus čia, kas gi bus čia / Naktį tamsią, naktį rūsčią?“ Burtininkas vieną po kitos iškviečia skaistyklos vėles.
Pirmos pasirodo lengvos dviejų vaikučių vėlės. Jos skundžiasi, kad neranda į dangų kelio, nes žemėje gyventi „buvo per saldu“, nepatyrė tikro gyvenimo kartybių, todėl prašo dviejų garstyčių grūdelių. Visos vėlės pačios pasako joms „pagal valią dangaus“ skirtą bausmę. Kiekvienos pasakojimas baigiamas ištarme. Vaikų vėlės prisako atminti: „Kas šios žemės vargų nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus.“
Kitą – pono – vėlę kankina alkis ir troškulys, paukščiai be perstojo lesa jo kūną. Šie plėšrūs paukščiai – tai pono nuskriaustų baudžiauninkų vėlės, reikalaujančios teisingo atpildo: „Piktas, pone, mums buvai, / Tai ir mes negailestingi!“ Žiaurus ponas nepagailėjo nė vieno alkstančio, kenčiančio, todėl pripažįsta, kad Aukščiausiasis teisingai baudžia. Šios istorijos išvada tokia: „Kas nebuvo žmogum niekados, / Tam žmogus ir padėti negali.“
Paskutinė iškviečiama vėlė merginos, kuri mirė „Nepatyrus, kas vargai, / Nesupratus, kas ta laimė“. Žemėje mergaitė neatliko to, kas žmogui skirta, niekam nesuteikė laimės, jos dienos prabėgo tuščiai, todėl po mirties jos vėlė neranda vietos, blaškosi tarp žemės ir dangaus. Jos ištarmė tokia: „Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia.“ Šios trys mãksimos aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia žemiškosios skirties sunkumą ir, svarbiausia, moralinę pareigą būti žmoniškam, gyventi ne vien sau. Taip A. Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas.
Perskaitykite II dalies pabaigą. Čia ir toliau pateikiamą „Vėlinių“ tekstą vertė Justinas Marcinkevičius.
VĖLINĖS
(ištraukos)
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip šiame epizode kuriama paslaptinga, net šiurpoka atmosfera? Aptarkite scenovaizdžio detalių, choro, kitų veikiančių figūrų paskirtį.
- Kodėl Burtininkas negali užbaigti apeigų?
- Įrodykite, kad vaiduoklio pasirodymas gali būti susijęs su meilės drama. Kokie ženklai tai liudija?
- Kuo šis vaiduoklis ypač baugus apeigas atliekantiems žmonėms?
- Kitos vėlės, papasakojusios savo istoriją, po užkeikimo pranykdavo, o ši nedingsta.
- Raskite ir raiškiai perskaitykite užkeikimą, kuriuo Burtininkas turi grąžinti vėlę į anapusinį pasaulį.
- Kokiais dar būdais Burtininkas stengiasi išprašyti nebylią šmėklą?
- Kurie šių būdų pagoniški, atėję iš senovinių apeigų, kurie krikščioniški?
- Burtininkas į šmėklą kreipiasi kaip į piktąją dvasią („Pasitrauk, pikta dvasia...“). Kaip galėtumėte pagrįsti, kad ši dvasia nėra piktoji – ji labai kenčia?
Apibendriname
- Ką svarbaus poetas sako skaitytojui apie žemiškąją kelionę? Kokių orientyrų nevalia išleisti iš akių, kad nepaklystum?
- Kas atskleidžiama apie du pasaulius – šiapusybę ir anapusybę, apie jų ryšius?
IV dalis
Paslaptingas skaitytos scenos veikėjas susieja II ir IV „Vėlinių“ dalis. IV dalies veiksmas vyksta kunigo kambaryje, kur Vėlinių vakarą atklysta Atsiskyrėlis – keistas jaunuolis, galintis priklausyti tiek mirusiesiems, tiek gyviesiems. Visa dalis – lyg ilgas veikėjo monologas, kurį pertraukia laikrodžio dūžiai, kunigo replikos, vaikų balsai. Atsiskyrėlis Gustavas dar kartą apmąsto dramatišką savo istoriją. Jis ieškojo idealios meilės, „nežemiškos, šventos“, rado ją, bet mylimoji pasirinko žemiškus turtus. Gustavas išgyvena skaudų svajonės, sielos polėkių, susikurtų miražų ir tikrovės neatitikimą. Tai romantiškai didi, išskirtinė asmenybė – „kančios ir svajonės“ jį iškelia aukščiau už paprastus mirtinguosius. Aistringa, pulsuojančia ir trūkinėjančia veikėjo išpažintimi A. Mickevičius atskleidė patirtus meilės ir kančios išgyvenimus.
Perskaitykite dvi IV dalies ištraukas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Remdamiesi pirmu monologu, apibūdinkite kalbantįjį. Kodėl tai romantinis personažas? Koks jo santykis su pasauliu?
- Kokius Gustavo jaunystės išgyvenimus atskleidžia pirma ištrauka?
- Kodėl Gustavui išsiskyrimas su mylimąja – didžiulė kančia?
- Kaip poetas atskleidžia jo jausmo stiprumą?
- Kokie prieštaringi jausmai audrina Gustavo širdį? Kas lėmė jo nusivylimą mylimąja?
- Remdamiesi skaitytomis ištraukomis, paaiškinkite, kuo ypatinga romantinė meilė. Kodėl tai išskirtinis jausmas?
Diskutuojame
Ar biografinio konteksto išmanymas padeda suvokti poetinio kūrinio turinį? O gal priešingai – nereikia nieko žinoti apie autorių, kad atvertum jo teksto prasmes?
Apibendriname
Apibūdinkite Gustavą – romantišką įsimylėjėlį. Palyginkite šį personažą ir J. V. Gėtės romano „Jaunojo Verterio kančios“ veikėją (jų pasaulėjautą, požiūrį į kasdienį gyvenimą, meilės išgyvenimus ir pan.).
III dalis
Dresdene sukurta „Vėlinių“ III dalis skirta „mokslo – kalėjimo – ištrėmimo draugų, už tėvynės meilę persekiotų, iš tėvynės ilgesio numirusių Archangelske, Maskvojè, Peterburge, šventam atminimui“. Šioje dalyje A. Mickevičius atgaivino Vilniaus įvykius. Skausmingų meilės išgyvenimų kamuojamas Gustavas čia tampa Konradu, kovotoju dėl savo tautos ir visų žmonių laimės. Autentiškos filomatų ir filaretų bylos detalės, istoriniai įvykiai, satyriniai caro pavaldinių paveikslai pinasi su fantastinėmis sapnų, vizijų scenomis.
Pirmoji scena vaizduoja kalinių susibūrimą Konrado celėje. Jie kalbasi, persako naujienas iš laisvės, pasakoja apie kankinamus, tremiamus jaunuolius. Gana realistiška pirmoji scena perauga į didingą veikėjo monologą antrojoje. Ši dalis – „Improvizacija“ – yra ypatingo įkvėpimo, kūrybinės ekstazės vaisius, bene įspūdingiausias poemos tekstas.
Perskaitykite „Improvizacijos“ pradžią.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Improvizacija (lot. improvisus – nenumatytas, netikėtas) – kūrinio kūrimas be išankstinio pasirengimo; kartu kuriama ir atliekama. A. Mickevičius mėgo improvizuoti, vertino įkvėpimą. Iš nepaprastai stiprių išgyvenimų, iš poetinės vizijos radosi ir ši „Improvizacija“. Kokiais teksto elementais pagrįstumėte jos improvizacinį pobūdį?
- Į ką monologo pradžioje kreipiasi Konradas? Kokius klausimus jis svarsto?
- Įdėmiai perskaitykite pirmąją teksto dalį.
- Ką sako pirmasis monologo žodis apie kūrėją?
- Kodėl kyla kūrėjo reikalingumo klausimas?
- Ko negali suprasti paprasti mirtingieji?
- Kam prilygsta poetas ir jo kūrinys?
- Remdamiesi antrąja dalimi, pasvarstykite.
- Kodėl Konradas vadina save virtuozu?
- Ką gali kūrybinis genijus? Kodėl jis jaučia prilygstąs pačiam Dievui?
- Veikėjas išdidžiai klausia: „Ką, Dieve, tu gali daugiau, nei aš turiu?“ Jis jaučiasi esąs galingas „iš niekieno malonės“. Kaip interpretuotumėte tokią kūrėjo laikyseną?
Apibendriname
- Kokį kūrėjo – genijaus – paveikslą sukūrė A. Mickevičius?
- Kokiais romantiniais įvaizdžiais atskleidžiamas menininko ir jo kūrinio ypatingumas?
Improvizuodamas Konradas patiria tokią minties ir jausmo įtampą, kad akimirksniu nušvinta esminiai dalykai. Buvęs romantiškas įsimylėjėlis pajunta kūrybinio genijaus galią, suvokia galįs valdyti pasaulį ir kurti naują:
... jaučiu, kad, jeigu pamėginčiau,
Įtempęs valią, vienu tik žodžiu
Šimtus žvaigždžių padangėj užgesinčiau,
Uždegdamas šimtus naujų žvaigždžių.
Nes nemirtingas aš! O mintys viską gali,
Aukštesnio už save aš dar nesutikau.
Aukščiausias danguje! Tavęs, o visagali, –
Aukščiausias iš žmonių – ieškoti atvykau.
Konradas, kaip ir legendinis Prometėjas, pasiryžęs kovon iššaukti Aukščiausiąjį, grumtis su juo savo jausmų galia. Vis dėlto jausmų ir fantazijos polėkis neatitraukia veikėjo nuo žemiškų rūpesčių. Meilė Konradą sujungia su savo tauta ir milijonais žemės gyventojų:
Myliu visus, visus! Ir žmones, ir tautas!
Visas jau buvusias ir būsimas kartas...
Ir spaudžiu prie širdies kaip draugas iš tikrųjų
Arba kaip mylimas, kaip vyras, tėvas jųjų –
Tėvynės laimės trokštu ir meldžiu,
Jos laime aš visus nustebinti geidžiu.
Kitų kančias atjaučiantis, prieš dvasinę priespaudą maištaujantis veikėjas tampa visų tautos kankinių simboliu: „Aš – tai tas pat, kas tėvynė, / Nes už milijonus myliu aš ir kenčiu.“ Tautos kančių tema yra bene svarbiausia III dalyje, ji jungia atskirus fragmentus, tikroviškus vaizdus ir regėjimus į visumą. Šios „Vėlinių“ dalies centras – nebe kenčiantis įsimylėjėlis, o herojiškas žmogus, abstraktų romantinį maištą nukreipiantis į kovą už visų žmonių laisvę ir laimę. III dalyje, kupinoje maišto dvasios, kaip aukščiausias idealas iškeliama asmens ir tautos laisvė.
Sonetai
Renesanso epochoje sonètas išsirutuliojo iš italų liaudies poezijos, klasikinį pavidalą įgavo Frančesko Petrarkos (Francesco Petrarca) kūryboje. Sonetą sudaro du ketureiliai, surimuoti pagal schemą abba, ir du trieiliai, surimuoti pagal schemą cdc dcd arba cde cde. Turinio požiūriu ketureiliuose paprastai plėtojama kokia nors tema, o trieiliuose ji apmąstoma, filosofiškai apibendrinama.
Esama ir kitos soneto rašymo tradicijos: V. Šekspyro sonetą sudaro trys ketureiliai ir apibendrinančio turinio dvieilis.
Ištremtas į Rusiją, A. Mickevičius kurį laiką gyveno Odesoje, lankėsi Kryme. Čia galėjo arčiau susipažinti su romantikus žavinčia Rytų kultūra. Nors A. Mickevičių prižiūrėjo policija, pasitaikius progai, jis slapta išvyko į netoliese plytinčias Akermãno stepes. Ši ir kitos kelionės teikė daug kūrybinių paskatų. 1826 m. išleistą „Sonetų“ rinkinį sudarė „Krymo sonetai“, perteikiantys kelionėse patirtus įspūdžius, ir daugiau nei dvidešimt sonetų meilės tema, kai kuriuose jaučiami aiškūs meilės Marilei atgarsiai.
KRYMO SONETAI
I
AKERMANO STEPĖS
Aš įplaukiau į erdvę sauso okeano.
Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto;
Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto,
Iriuosi pro salas raudonojo bužano.
Tamsa tirštėja, niekur kelio nė kurhano.
Žvelgiu į dangų, ieškau žvaigždžių, mūs vedėjų;
Ten šviesiame ūke Aušrinė suspindėjo?
Tai blizga Dnestras, švinta ugnys Akermano.26
26 Originale: lampa Akermanu – jūrų švyturio šviesos.
Palaukim!.. Kaip tylu... Girdėt, kaip gervės traukia.
Nė sakalo akis jų ten neįžiūrėtų.
Girdžiu, kaip žiogas smilgoj supasi iš lėto,
Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia.
Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų
Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Sonetas „Akermano stepės“ remiasi keliautojo įspūdžiais. Aptarkite, kaip siejamos važiavimo stepe ir plaukiojimo vandenyne temos.
- Patyrinėkite ir paaiškinkite, kaip sonete sukuriamas ypatingos tylos įspūdis.
- Į ką tokioje tyloje įsiklauso lyrinis subjektas?
- Kodėl šiame eilėraštyje aprašyta žmogaus patirtis gali būti vadinama romantine?
Pirmąją soneto dalį sudaro du ketureiliai, antrąją – du trieiliai. Ketureiliuose piešiamas peizažas, o trieiliuose atskleidžiami lyrinio subjekto jausmai, pasigirsta tiesiogine kalba išreikštos kelios replikos.
Viena pagrindinių „Krymo sonetų“ temų yra jūra, plaukiojimas, kelionė į nežinomą tikslą. Sonete „Akermano stepės“ aprašomas keliavimas stepe. Žolynų bangavimas ir bekraštės tolumos leidžia šią kelionę lyginti su plaukiojimu. Jūros ir pievos palyginimas („vežimas tartum laivė“) plėtojamas, kartais paverčiamas metafora („Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto...“), kartais grįžtama prie realistiškesnio vaizdo – minimos kalvos, vadinamieji kurhanai. Paskutinėje antros strofos eilutėje abi temos (kelionė sausuma ir kelionė jūra) vėl greta: blizganti upė – neabejotinas keliauninko stepėje orientyras, o Akermano ugnys – tai Akermano uosto švyturys.
Trečia strofa prasideda replika galbūt vežikui: „Palaukim!..“ Norima įsiklausyti į tylą stepėje. Kodėl gi klausą reikia taip įtempti, kas priminė šioje stepėje Lietuvą? Atrodo, tai – gervių balsai; galimas dalykas, jos traukia iš šiaurės. Gervių nesimato, tyloje girdėti tik jų balsai, užklupę keliautoją stepių, kaip okeano, viduryje. Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą šauksmą iš tėviškės, deja, „nieks nešaukia“. Paskutiniai žodžiai skirti tiek vežikui, tiek ir sau pačiam. Nelengva numanyti, ką jaučia keliauninkas, juos tardamas; aišku, kad tai ne vien liūdesys ir ne vien vienišumas. Ši patirtis, netikėtai aplankęs jausmas piešiamas tarsi punktyru, pasitelkiant tik kelis vaizdus, kviečiant skaitytoją patį įsivaizduoti tokią keliauninko padėtį.
IV
AUDRA
Nuplėštos burės, vairas, kriokia bangos žūčiai,
Baugios minios balsai, siurbtuvų dūžiai trankūs,
Išsprūdo trūkęs lynas iš jūreivių rankos;
Raudona saulė leidžias – ir vilties likučiai.
Džiugiai sustaugė vėtra, ir verpetai niūrūs,
Sukilę kauburiais, juodas gelmes pradengia,
Ir bangomis mirties dvasia į laivą žengia,
Lyg tas karys, puoląs apgriautus mūrus.
Tas guli pusgyvis, ansai rankas užlaužęs,
Tasai draugams sudie apsikabinęs sako,
Šie merdėdami meldžias, kad nuvytų mirtį.
Tik vienas nuošaliai tylus keleivis glaudžias
Ir mąsto: tas laimingas, kas jėgų neteko
Ar moka melstis dar, ar tur su kuo numirti.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Romantikų kūryboje audringa jūra yra vienas iš pamėgtų motyvų. Skaitytame sonete audra vaizduojama kaip grėsminga, mirtį nešanti stichija. Aptarkite, kokiomis detalėmis atskleidžiama jos galia pirmuose dviejuose posmuose.
- Ar galima teigti, kad kuriamas dramatiškas audros paveikslas? Kokios jėgos šioje scenoje žūtbūtinai grumiasi?
- Kaip audra veikia kalbantįjį ir kitus keleivius?
- Kuo nuo kitų skiriasi „tylus keleivis“? Apie ką jis mąsto? Ką – galima numanyti – išgyvena?
- Palyginkite „Audros“ ir „Akermano stepių“ lyrinius subjektus: kaip jie jaučiasi vaizduojamoje situacijoje, ką patiria?
- Aptarkite simbolines kelionės audringa jūra reikšmes.
- Paanalizuokite A. Mickevičiaus sonetų formą. Ar ji atitinka tradicinio soneto reikalavimus? Atkreipkite dėmesį į paskutinę sonetų strofą, kurioje pakeičiamas požiūrio taškas ir temos dėstymas įgyja naują perspektyvą.
XIV
PILIGRIMAS
Po mano kojų kraštas prabangos ir turtų.
Viršuj gilus dangus, greta mieli veideliai,
Bet veržiasi širdis į tolimąją šalį,
Kad praeities dienas svajonėse atkurtų.
O Lietuva! Mieliau miškai man tavo gieda
Už lakštutes Baidaruos, mergeles Salhyre.
Linksmiau klampodavau po tavo drėgną girią,
Nei čia minu marvas28 ir ananasų žiedą.
28 Marva (Morus alba) – šilkmedis, vertinamas dėl valgomų vaisių, medienos ir lapų, kuriais minta šilkaverpiai.
Taip tolimas! Tokios įvairios čia vilionės!
Dėl ko gi nuolat skrenda ilgesio svajonės
Į tą, kur pamilau aš savo amžiaus rytą?
Ji tėviškėj mieloj, kuri man uždaryta,
Kur primena jai viskas ištikimą draugą.
Ar savo atminimą ji dar šiandien saugo?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ išsiaiškinkite žodžio piligrimas reikšmes. Kodėl lyrinis subjektas jaučiasi esąs piligrimas?
- Apibūdinkite dabartinę lyrinio subjekto situaciją.
- Kodėl „kraštas prabangos ir turtų“ nejaudina jo širdies?
- Koks lyrinio subjekto santykis su gimtąja šalimi? Kaip jis atskleidžiamas?
- Be gimtojo krašto, ko dar ilgisi lyrinis subjektas? Įvardykite du dalykus ir pagrįskite eilėraščio tekstu.
- Kaip soneto pabaigoje nelauktai pakreipiama tema?
- Kokius subjekto jausmus praskleidžia paskutinių dviejų strofų retoriniai klausimai?
SONETAI
I
LAURAI
Vos pamatau tave – ir visas nuraustu,
Mes žiūrime ilgai ilgai į vienas kitą.
Pati nejausdama, nusiplieski ir tu,
Kaip rožė nekalta, pabudus ankstų rytą.
Vos uždainuoji tu – ir ašaros man ritas,
Pripildai sielą man palaimos lig kraštų;
Atrodo, angelas vadina ją vardu
Ir žada džiaugsmą jai danguj neapsakytą.
O mylima! Sakyk, maldauju kaip malonės –
Jei jaudinu tave žvilgsniu aš ar balsu,
Tai nors prieš mus abu pikta lemtis ir žmonės,
Nors be vilties mylėt aš pasmerktas esu,
Nors žemėje kitam teks tavosios glamonės,
Bet Viešpats mus sujungs po negandų visų.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nuo F. Petrarkos laikų Laura – poetinis mylimosios vaizdinys. Kodėl pavadinimas – vardo naudininko linksnio forma?
- Patyrinėkite, kaip sonete plėtojama meilės tema. Išskirkite lyrinio vyksmo užuomazgą, raidą, kulminaciją ir atomazgą.
- Remdamiesi visu sonetu, sukurkite mylimosios paveikslą. Įrodykite, kad mylimoji poetizuojama, idealizuojama.
- Kuo panašūs lyrinis subjektas ir jo mylimoji? Ar galima teigti, kad jų sielos giminingos?
- Kokius romantinio personažo bruožus galima atpažinti lyrinio subjekto paveiksle?
- Kodėl dviejų žmonių meilės istorija yra dramatiška? Kokioje erdvėje – realioje ar sakralioje – mylintieji gali patirti pilnatvę?
Apibendriname
- Kuo meilė svarbi lyriniam subjektui, kaip paveikia jo gyvenimą?
- Remdamiesi sonetu, apibūdinkite romantinę meilę.
- Palyginkite „Vėlinių“ IV dalies veikėjo Gustavo ir šio soneto lyrinio subjekto meilės išgyvenimus.
„Ponas Tadas“
Poemą „Ponas Tadas“ A. Mickevičius rašė Parỹžiuje, užsidaręs „nuo Europos triukšmo“. Paantraštė nurodo, kad kūrinyje vaizduojami bajorų nuotykiai 1811 ir 1812 m. (tiesa, į pasakojimo dabartį neretai įsiterpia dar tolesnė praeitis). Taigi poetas grįžta į savo vaikystės bei paauglystės žemę ir kuria vaizdingą senosios LDK bajorijos (šlėktos) gyvenimo paveikslą, dėlioja praėjusių laikų buities, papročių epizodus, piešia įspūdingus istorinės Lietuvos peizažus. A. Mickevičius laiške bičiuliui prisipažino, kad rašydamas gyvena „Lietuvojè, giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais“. Paliktos tėvynės realijos, vis tolstantys vaikystės ir jaunystės vaizdai sugrįžta atmintyje ir vaizduotėje, todėl iš laiko perspektyvos vaizduojamas pasaulis neretai primena idilę. Bajorų kivirčų, mūšių ir medžioklių, vaišių ir kasdienių darbų scenas persmelkia autoriaus ilgesys, žavėjimasis praeitin grimztančio gyvenimo vaizdais. Taigi epinį pasakojimą nuolat švelnina lyrinės prisiminimų gaidos.
Poemoje pinasi „didžiosios“ istorijos įvykiai ir kasdienės buities vaizdai, nuosekliai rutuliojamos pagrindinės siužetinės linijos – dviejų bajorų šeimų nesantaika, Tado ir Zosės meilės istorija, vienuolio Robako likimas. Nors vaizduojamas pasaulis gražus, jaukus, jis neišvengiamai nueina į praeitį, keičiasi. Nesustabdoma laiko tėkmė ir gyvenimo kaita – ryški poemos tema. Kūrinio pabaiga šviesi, pakili: kivirčai blėsta, su Napoleono žygiu siejamos viltys atkurti valstybę, Tadas, jaunasis dvaro šeimininkas, paleidžia kaimiečius iš baudžiavos. Taigi poemoje svarbūs ir patriotiniai motyvai, moralinės vertybės: drąsa, kilnumas, teisingumas.
Poema „Ponas Tadas“ buvo vadinama lenkų tautiniu epu, XIX a. darė nemenką įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrinei vaizduotei.
PONAS TADAS
(ištraukos)
PIRMA KNYGA
Namų ūkis
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.
Šventoji motina, Čenstakavos gynėja,
Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja.
Tu Naugarduko žmones su pilim globoji,
Išgydė ir mane šventa globa tavoji:
Kai sergantį mane motutė tau aukojo,
Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo,
Ir tuoj galėjau aš prie tavo slenksčio stoti,
Kad grąžinai sveikatą, Dievui padėkoti, –
Taip tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą.
Dabar tu neški mano ilgesingą sielą
Į tas kalvas miškingas, į lankas žaliąsias,
Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis;
Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,
Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus,
Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai,
Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai,
O viskas apsupta ežia kaip juosta lygia,
Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę.
<...>
Justinas Marcinkevičius
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Poema pradedama poetiška invokacija. Invokãcija (lot. invocatio – kreipimasis) – literatūros kūrinio, dažniausiai epinės poemos, pradžioje autoriaus kreipimasis į mūzas, dievybę ar dvasinį globėją prašant įkvėpimo ir jėgų realizuoti kūrybinį sumanymą.
- Į ką kreipiasi poetas pirmoje strofoje? Kas yra jo mūza?
- Kokius jausmus šiuo pakiliu tekstu jis išreiškia?
- Ką suvokia žmogus, grįždamas tik prisiminimais į gimtinę?
- Ką atskleidžia tėvynės gretinimas su sveikata: „Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie“?
- Kodėl antra strofa pradedama kreipiniu į Šventąją motiną?
- Kuo ji svarbi gimtinės žmonėms ir asmeniškai pasakotojui? Išsiaiškinkite, ar kalbėdamas apie Šventąją motiną poetas remiasi autentiškais vaikystės prisiminimais.
- Kokios viltys siejamos su dangiškąja globėja?
- Kaip kuriamas šviesus tėviškės paveikslas?
- Kas yra svarbiausi gimtinės ženklai?
- Pagrįskite mintį: kuriamas spalvingas, tapybiškas gimtojo krašto vaizdas.
- Ką išgyvena pasakotojas vaizduotėje regėdamas Lietuvos kraštovaizdį?
- Apibendrinkite: kuo svarbus retrospektyvus žvilgsnis į toli erdvėje ir laike likusią tėvynę?
KETVIRTA KNYGA
Diplomatija ir medžioklė
Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!
Baltvyžỹ, Paneriuõs ir šiandien jie šiurena.
Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino
Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą,
Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs,
Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos
Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų,
Liūliuojamas Vilnẽlės ir Neriẽs ošimo,
Čia geležinį vilką jis sapne regėjo.
Ir kai dievų valia sapnu tuo paaiškėjo,
Pastatė Vilniaus miestą; giriom apsisupęs,
Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės.
Jisai kaip Romos vilkė glaudė ir maitino
Kęstutį ir narsius vaikaičius Gedimino.
Medžioklėj ir kare šlovė jų skaisčiai žėri –
Ar priešą vijosi, ar gaudė girioj žvėrį.
Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,
Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.
Miškai! Tai jūs tankmėj karalius tas medžiojo,
Kurs paskutinis šalmą Vytauto nešiojo,
Atstovas paskutinis Jogailaičių galios
Ir paskutinis mūs medžiotojas karalius.
Gimtiniai mano medžiai! Jeigu Dievas duotų,
Kad laimė grįžt tėvynėn man nepavėluotų,
Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti,
Jus, prie kurių prabėgo mano kūdikystė?
Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas
Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas?
Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo.
O gojus, kur prie Mindaugo pilies žydėjo?
O Ukrainoje, prie Holovinskio rūmo,
Ar tebestovi liepa nuostabaus didumo?
Jos ūksmėje erdvės nebuvo niekad stoka:
Ten, būdavo, porų bent šimtas žaidžia, šoka.
Paminklai mūsų! Kiek tai jūs lig šiol nuvirto,
Valdžios ir pirklio kirviai kiek tai jūs iškirto!
Nei girios giesmininkam vietos nebeliko,
Nei dainiam, kuriem ūksmės, kaip tiem paukščiam, tiko.
Juk liepa Kochanovskiui įkvėpė tiek rimų!
Kazokų dainius mums pro ąžuolo ošimą
Jo ūksmėje dainas dainavo stebuklingas!
Ir aš esu tiek daug saviems miškams skolingas!
Šaulys nekoks, medžioklėj laimės neieškojau, –
Draugų pašiepiamas, aš svajones medžiojau.
Tyloj ant kupsto sėdęs miško tankumyne,
Aš, būdavo, raizgau svajų žavingą pynę.
Aplinkui samanos štai pūpso sidabrinės,
Pamargintos sunka sutraiškintos mėlynės.
Tenai paraudę viržiai driekiasi pro žolę –
Jų kupstelius dabina spalgenų karoliai.
Aplinkui prieblanda. Čia šakos nusikorę
Kaip žalias debesis žemai pakibo ore,
O viesulas taip šėlsta kažkur virš to skliauto,
Lyg tūkstančiai garsų dejuotų, kauktų, griautų.
Didingas, keistas triukšmas! Kartais man vaidenos,
Kad ties manim pakibęs šėlsta jūros tvanas.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Peržvelkite keturias ištraukos strofas.
- Kokiais sakiniais kiekviena pradėta? Kaip manote, kodėl?
- Kuriuo asmeniu plėtojamas pasakojimas?
- Apie ką kalbama?
- Kokius laikus ir kokius įvykius mena didingi miškai? Kaip šis atsigręžimas į legendinę ir istorinę praeitį charakterizuoja pasakotoją?
- Patyrinėkite, kaip keičiasi pasakotojo, prisiminimuose grįžtančio į Lietuvos miškus, jausena, išgyvenimai. Paieškokite žodžių jiems nusakyti (pavyzdžiui: gėrėjimasis, nuostaba, didžiavimasis, ilgesys, gailestis, džiaugsmas, jaudulys ir t. t.).
Strofos | Pasakotojo jausmai | Pagrindimas |
1 | ||
2 | ||
3 | ||
4 |
- Dirbdami grupėmis surinkite medžiagą ir pasirenkite pristatyti pasirinktą temą.
- Medžiai – svarbūs asmens gimtinės ženklai
- Miškai – legendinės ir istorinės atminties saugotojai
- Miškas – prieglobstis, gynėjas, maitintojas
- Miškai – grožio ir gyvybės erdvė
- Miškai – vaizduotės, kūrybinio įkvėpimo šaltinis
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"