Tautinio romantizmo pradžia (8.1 tema)

XIX a. Lietuvõs kultūroje išlieka aktualios Šviečiamojo amžiaus idėjos, vis dėlto pirmaisiais dešimtmečiais ima rastis ir romantizmo apraiškų.

Tuo laiku literatūra Lietuvojè kuriama dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių. Lenkų kalba tradiciškai laikoma rašytinės kultūros kalba. Dviem kalbomis kuria ne vienas amžiaus pradžios šviesuolis (D. Poška, S. Valiūnas ir kt.). Nors sunkiai įveikdama oficialiosios lenkų kultūros autoritetą, lietuvių literatūra skinasi kelią į viešumą, pamažu gausėja kūrėjų, sąmoningai pasirenkančių lietuvių kalbą kaip lygiavertę kultūros kalbą.

Minėta, kad meniškiausiai romantizmas reiškėsi lietuviškomis temomis lenkiškai rašančių poetų, visų pirma A. Mickevičiaus, kūryboje. Jo ankstyvuosiuose eilėraščiuose pirmą kartą Lietuvoje formuluojamos svarbios romantinės nuostatos: „Žvelk ten, kur nepasieks akis, / Laužk tai, ko nepajėgs ir protas...“ („Odė jaunystei“), „Žvelk širdimi tik į širdį“ („Romantika“). A. Mickevičiaus sukurti herojinės praeities, kovos už laisvę paveikslai, liaudies žodžio ir dainos, dainiaus išaukštinimas, romantinis gamtos poetizavimas visą šimtmetį veikia lietuvių kultūrą.

Tuo pat metu susibūręs lietuviškasis žemaičių sąjūdis siekia tyrinėti Lietuvos istoriją, kalbą, tautosaką, kurti literatūrą lietuvių kalba. Švietimo ir romantizmo idėjų subrandinta karta sąmoningai pradeda rūpintis etnine lietuvių kultūra. Gimtoji kalba imama vertinti kaip esminis lietuviškumo požymis. Patriotinis šviesuolių pasiryžimas darbuotis ir raštais paliudyti tautos gyvybę duoda vaisių. 1822 m. S. Daukantas baigia pirmąjį istorinį veikalą lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Istorikas kalbą suvokia kaip didžiausią žmogaus ir tautos turtą. 1829 m. S. Stanevičius išleidžia pirmąjį Lietuvoje dainų rinkinį „Dainos žemaičių“. Kultūrinis darbas pasiaukojamai dirbamas iš įsisąmonintos pareigos, suvokiant, kad nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis būtina praskinti kelius gimtajai kalbai, saugančiai tautos dvasią. Tokia tautinės kultūros kūrėjų nuostata, nužymėta S. Stanevičiaus, S. Daukanto, aktuali iki XIX a. pabaigos.

Pasirodę pirmieji grožinės literatūros kūriniai (Antano Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“, 1814) yra artimesni šviečiamojo klasicizmo ir sentimentalizmo literatūrai, bet apskritai literatūroje ima reikštis romantinės tautinio savitumo ir vertės idėjos. Pavyzdžiui, S. Stanevičius odėje „Šlovė žemaičių“ (1823) pabrėžia gimtosios kalbos, istorinės atminties, aktyvaus tautinio sąmoningumo svarbą.

Lietuvių kultūroje tautinės problemos per visą XIX a. svarbesnės nei estetinės: literatūra yra ir tautos dvasios reiškimo, ir kovos už išlikimą būdas. Todėl, kaip ir kitų atgimstančių tautų, lietuvių literatūroje ryškėja ne maištingai prieš klasicizmo normas sukilusio, bet į tautos būtį susitelkusio romantizmo bruožai. Svarbiausi tautinio romantizmo požymiai – herojiškos praeities („aukso amžiaus“ vizija), liaudies kūrybos, gimtosios kalbos aukštinimas, kilnių visuomeninių, patriotinių idealų teigimas. Jie skleidžiasi per visą XIX a., labiausiai S. Daukanto, A. Baranausko, Maironio tekstuose.