Raineris Marija Rilkė (15.1 tema)

Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke, 1875–1926) – vienas žymiausių naujosios vokiečių literatūros poetų, sulaukusių pasaulinio vardo ir pripažinimo už savo vienkartinio subtilumo, muzikalumo ir žmogiškos gelmės kūrybą, padariusią esminę įtaką visai moderniosios poezijos raidai. Šia prasme jis pagrįstai įrašytas didžiųjų Europos poetų eilėse.

Rilkė gimė Prãhoje, senoj kilmingų austrų giminėj. 1886–1890 m. lankė nemėgstamą kadetų mokyklą Sankt Peltene, Áustrijoje. Vėliau lankė lygiai nepatrauklią prekybos mokyklą Lince. 1892 m. grįžo Prahon ir baigė vidurinį mokslą. Nuo 1894 m. studijavo Miuncheno, Vienos ir Berlýno universitetuose.

1899 m. ir 1900 m., Lou Andreas Salomé sudomintas, Rilkė du kartus aplanko Rùsiją. Rytų mistika, neaprėpiamos stepės, keisti vienuoliai ir mirštąs Tolstojus palieka jaunam poetui neišdildomą įspūdį. Po šių kelionių atsiskleidžia tikrasis Rilkės poetiškas veidas ir braižas. Trumpam laikui nutraukęs savo klajoklišką buitį, 1900 m. veda skulptorę Klarą Vesthof, Rodeno mokinę, ir apsigyvena Vorpsvėdėje ir Brėmene. Pasirodo pirmasis Rilkės poetinio kredo rinkinys „Valandų knyga“ (1905 m.). Trijų dalių vienišojo maldaknygė ir asmeninio Dievo ieškojimas čia išsakytas meistriškais hipnotizuojančio muzikalumo posmais ir grandioziško bei intymaus mistiškumo vaizdais ir palyginimais, kuriems poetas medžiagos rado Rusijos stepėse ir šiaurės Vokietijos lygumose. Intensyvus domėjimasis tapyba ir apskritai daile aiškiai pastebimas kitoje svarbioje Rilkės poezijos knygoje „Vaizdų knyga“ (1902 m.). Forma rafinuotesnė, kondensuotais įvaizdžiais atskleidžiami aplinkos daiktai ir gyvoji gamta, giliai atveriama žmogiškoji egzistencija. Tuo pat metu pasirodo ir dvi svarbiausios Rilkės knygos apie dailę: „Vorpsvėdė“ (1903 m.) ir „Augustas Rodenas“ (1903 m.). Su ypatingu įžvalgumu ir meile parašyta pastaroji knyga apie Rodeną, kurio asmeniniu sekretoriumi Rilkė buvo 1905–1906 metais. 1907 m. išleidžiamas rinkinys „Naujieji eilėraščiai“ ir 1908 m. jo tąsa „Naujųjų eilėraščių kita dalis“. Abi knygos pasižymi auksakališka žodžio precizija ir vaizdų plastiškumu. 1910 m. išeina Rilkės prozos knyga „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ – autobiografinio pobūdžio užrašai ir mąstymai vieno danų poeto, kuris sunkiai kovoja su savo neurasteniška prigimtimi ir slegiančia Parỹžiaus aplinkuma. 1911–1912 m. Rilkė, gyvendamas Duino pilyje, prie Adrijos jūros, parašo pirmąsias dvi iš savo garsiųjų elegijų ir subtilių religinių eilių knygą „Marijos gyvenimas“. Po šios knygos – ilgokas tylos periodas, kurį pats poetas savo draugams apibūdina: „Dabar manyje nutilo Dievas.“ Per šį skaudų laikotarpį Rilkė atlieka puikių vertimų iš įvairių svetimų kalbų ir laukia sugrįžtančios poetinės inspiracijos. Tiktai 1921 m., apsigyvenęs mažoje Šveicãrijos (Valė) kalnų apsuptoje Miuzo pilaitėje, Rilkė vienu palaimintu atsikvėpimu baigia savo ilgai nešiotas elegijas („Duino elegijos“, 1923 m.), prieš tai spėjęs parašyti dar vieną iš savo kapitalinių knygų „Sonetai Orfėjui“ (1922 m.). Abi paskutinės Rilkės knygos yra intensyvus poetinis katarsis ir modernaus žmogaus dialektika, paskutiniųjų amžinų klausimų ir galutinių atsakymų klausiant ir ieškant, nuolat gresiančio nykimo akivaizdoje. Žodžiais neapsakomus dalykus siekdamas užrašyti vieną vienintelį kartą ir įprasminti žemę, save ir savą kūrėjo būtį, Rilkė šiose nepamirštamose knygose paliko Vakarų pasauliui genialų vienišo klajotojo palikimą – raudą, išpažinimą ir odę kartu. 1926 XII 29 poetas mirė Šveicarijoje.

Rainer Maria Rilke tarpukario epochoje buvo galbūt pats įtakingiausias Europos poetas. Tada juo labai domėtasi ir Lietuvoje (susidomėjimas neišblėso pokario laikais, žemininkų generacijoje, taip pat Vilniuje, tarp mano bendraamžių). Šiandien Rilke jau nėra toks visų mėgstamas kaip anuomet, bet lieka neginčijama XX a. literatūros figūra. Gimęs Prahoje, susijęs su austrų tradicija, Rilke priklauso visam vokiškai – ir ne tik vokiškai – kalbančiam pasauliui. Religinė, dažnai mistinė jo kūryba, perteikianti „koncentruotos realybės tylą“, panaikinanti atstumą tarp subjekto ir objekto, veikė ir tebeveikia ne vien literatūrą, bet ir filosofiją – Wittgensteiną, Heideggerį, Gadamerį. „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“, keli prozos veikalai, manau, yra stiprus vidinis patyrimas kiekvienam, kas juos bent kartą skaitė.

Tarp medžių visas pilkas kopė jis į kalvą,
​paskendęs pilkumoj alyvų dulkinų,
​ir panarino dulkių pilną galvą
​į karštas dulkes degančių delnų.

Galiausiai tai. Jau paskutinis mirksnis.
​Turėsiu eit – dabar, kai apanku.
​Kodėl tu nori iš manęs išgirsti, –
​esi tu, jei tavęs nebetenku.

Neberandu tavęs. Nesi tu manyje
​nei kituose. Nei šitame akmenyje
​nėra tavęs. Aš vienas kelyje.

Aš vienišas likau, žmonių suėmęs gėlą, –
​ją per tave sumažinti norėjau.
​Tavęs gi nebėra. Bevardė gėda…

Sakys vėliau, kad angelas atėjo.

Kodėl gi angelas? Ak, tai naktis
​atėjo medžių lapais iškilniai,
​per sapną sujudėjo mokiniai.
​Kodėl gi angelas? Ak, tai naktis.

Nebuvo ta naktis nepaprasta –
​jų praslenka šimtai nepastebėtų.
​Miegojo šunes, vėso akmenys greta.
​Ak, laukė ji, liūdna ir prislėgta,
​kol vėlei rytas ją pakeis iš lėto.

Nelanko angelai tokių meldėjų,
​ir neateina didžios naktys pranašysčių.
​Prapuolantiems dar niekas nepadėjo,
​nusigręžia tėvai atsižadėję,
​ir išgena juos motinos iš įsčių.