Tema 23.3 (Literatūra 11)

Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (23.2 tema)

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“

Putinas Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1915 m.

Putinas – visų pirma lyrikas, poeziją kūręs nuo ankstyvos jaunystės iki gyvenimo pabaigos. Paskutinio poezijos rinkinio „Langas“ pratarmėje poetas pats įvardija savo kūrybos ypatumus. Jo eilėraščiuose dažnai vaizduojami du nesutaikomi, net priešiški pasauliai: vidinis gyvenimas ir išorinė tikrovė, išorinis pasaulis riboja žmogaus laisvę. Todėl žmogaus būtis suvokiama kaip dramatiška, mėgstami liūdesio, sielvarto, skausmo motyvai. Putino poezija kyla iš vidinių išgyvenimų, jie reiškiami apibendrintomis, atitrauktomis nuo tikrovės formomis. Tokiu būdu vieno žmogaus išgyvenimai tampa apskritai žmogiškosios būties simboliais.

Putino poezijos savitumą daugiausia ir lemia filosofinė pasaulėjauta, siekimas realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, jais atskleisti dramatiškas jausenas. „Menininkas atsižada regimojo pasaulio kaip savo kūrybos tikslo, susitelkia savo sieloj ir kuria tai, ką pasiekia savo vidaus patyrimu“, − rašė poetas 1921 metais. Taigi, jungdamas romantizmo ir simbolizmo patirtį, Putinas aiškiai linko į savistabą, vidinio pasaulio analizę, į filosofinę dvasinės patirties refleksiją. Priešingybės, glūdėjusios jo sieloje, lemia džiaugsmo, vilties ir sielvarto, nevilties nuotaikų kaitą eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“. 1927 m. išleistas rinkinys – ryškiausia lietuviškojo simbolizmo knyga. Pasak A. Nykos-Niliūno, šiuo laikotarpiu Putino „talentas išsiskleidė visa savo gelme ir pločiu“.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Nakties motyvas

Rinkinio pavadinimas nurodo Putinui ypatingą laiką tarp dviejų aušrų – tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Naktis, kai tamsoje ištirpsta daiktų kontūrai ir lieka tik blankūs šešėliai, – vienas iš pagrindinių rinkinio motyvų. Jo simbolinės prasmės skleidžiasi eilėraščiuose „Tarp dviejų aušrų“, „Rudenio naktį“, „Rūpintojėlis“ ir kt. Balys Sruoga poetą yra pavadinęs „dienojančios nakties“ dainiumi.

Pereinamuoju metu, kai aplinka netenka įprasto konkretumo, išryškėja lyrinio subjekto santykis su pasauliu ir savimi. Sutemose žmogus nebesijaučia vienišas, jam atsiveria „pasaulis kaip pasaka“ – beribis, paslaptingas, spindintis. Tokiam būties pajautimui ir vaizdavimui įkvėpė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba: jis jauniems poetams buvo „dieviškas pranašas naujų neapčiuopiamų pasaulių“. M. K. Čiurlionio tapyba atvėrė nepaaiškinamos pasaulio paslapties, jo įvairovės grožį, menininko vaizduotės turtingumą. Lietuvių lyrikos kūrėjams taip pat darosi svarbu realiuose daiktuose įžvelgti amžinybės pėdsaką, patirti viliojančią begalybę.

Naktis Putino eilėraščiuose yra laikas, kai galima pajusti nematomą būties pusę, priartėti prie neįspėjamos paslapties. Tik naktį žmogus patiria svaiginančią begalybę ir susiliejimą su ja („Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį – / Ir tartum lašas jūroj išnykau“, eil. „Rudenio naktį“). Šviesa griauna šį paslapties ir begalybės įspūdį. Todėl prasmingas yra nakties laikas, kai žmogus nesijaučia lemtingai atskirtas nuo visa apimančios būties. Panoraminėse erdvėse, įsižiūrėjus į žvaigždėto dangaus gilybę, itin stipriai juntama pasaulio visuma.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Tarp viršūnių ir gelmių

Kontrastingi dienos ir nakties, šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos prieštaras:

​Išnykite, saulės niekingieji monai, –
​​Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu:
​Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai
​Per ankšta pasaulio šviesumo riboj.​​

​„Iš saulėtų vaišių“

Putino poezijos žmogus nuolat išgyvena dvasinę įtampą. Jo buvimas ant ribos – simboliškai „tarp dviejų aušrų“ – susijęs su skaudžia egzistencine patirtimi. „Buities kelionėj“ žmogus jaučiasi esąs tremtinys, kiauto lukšte įkalinta maištinga jo siela pasmerkta ilgėtis audriosios lemties, mėlynų skliautų gilybės, valandos, kai begalinės visatos akivaizdoje galima patirti „tolimą, / paslaptingąją, / nesibaigiamąją, / vientisą būtį“ (eil. „Tarp dviejų aušrų“). Tókios materijos ir idealybės, laikinumo ir amžinybės priešpriešos įprastos simbolistams.

Apie nesuderinamą tikrovės ir idealo prieštarą kalba ir kita putiniška antitezė – viršūnės ir gelmės. Ji yra ciklo „Viršūnės ir gelmės“ centras. Putinas simbolistiniuose eilėraščiuose vengia smulkių, konkrečių vaizdų, impresionistinių potėpių, pasaulėvaizdį kuria iš apibendrintų erdvės elementų: „Urvai ir bedugnės / Granito uolynus išvarstė, / O aštrios skeveldros / Viršum pro kraštus nusikarstė“ („1. Įvadas“). Viršūnės ir gelmės tokiame pasaulėvaizdyje žymi priešingus polius, todėl vaizdas įgyja aiškią vertikalią ašį.

Viršūnėms poetas suteikia idealo, siekiamybės reikšmes: „Bet jeigu pasieksi / Padangėj iškeltą viršūnę, / Tu būsi kaip Dievas, / Paniekintos žemės klajūne!“ („1. Įvadas“). Pakalnės, bedugnės – žemutinis pasaulio polius – paniekinamas dėl išsiilgtų dieviškųjų viršūnių. Tačiau žmogus negali atitrūkti nuo žemės: „Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji, / Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri…“ („3. Ilgesys“). Taigi viršūnės ir gelmės atsiveria žmogaus prigimtyje, sieloje. Taip Putino simbolistiniuose eilėraščiuose pagrindiniai įvaizdžiai tampa žmogaus būties ženklais.

Nuolat skausmingai jausdamas siekių ir galimybių, idealo ir tikrovės neatitikimą, žmogus svajoja prieštaras jungti, derinti, vienu metu pasiekti ir viršūnes, ir gelmes:

Būk sveikas gi, žemėje atsispindėjęs dangau!
​Tik tau savo dvasioj aš lūkesio žiedus rinkau.
​Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:
​Ir dangų, ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.

„6. Gelmių dangus“

Bet šių priešybių darniai sujungti neįmanoma, todėl žmogaus lemtis – nuolatinė kelionė, veržimasis, troškimas įveikti savo kūno ir proto ribas, patirti nežinomybę, pasaulio begalybę.

Putino poezijoje amžinas ieškojimas yra vienintelė prasminga žmogaus veikla, o nepasotinamas sielos alkis – didžioji vertybė. Todėl veržimasis į spindinčias viršūnes, į idealybę eilėraščiuose išsakomas kaip svarbiausia moralinė paskata:

Sukruvintom rankom
​Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį
​Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki.

„1. Įvadas“

Tokie polėkiai Putino poezijos žmogų suartina su romantikų herojumi. Dvasios maištas, amžinas nerimas, vienatvė kaip galimybė ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio ir su vienišumu susijęs skausmas, kentėjimas yra ryškiausi lyrinio subjekto bruožai. Putinas poetizuoja gyvenimo kelionėje laisvės siekiantį žmogų, nors suvokia, kad dėl žmogiškos prigimties ribotumo absoliuti laisvė nepasiekiama.

Būties disonánsai, atskleidžiami plačių erdvių vaizdais, lemia patetišką, didingą Putino eilėraščių skambesį. Šis pakilus tonas, herojiškos vidinės kovos, nuolatinis savęs analizavimas, veržimasis aukštyn – dramatizmo, tokio pat didingo kaip antikinėse tragedijose, pagrindas. Poetas svarsto, siekia aiškintis, apimti žmogaus būties visumą, pažvelgti į ją iš šalies, iš visatos perspektyvos. Tai buvo nauja ir svarbu lietuvių poezijoje. Intelektualus dramatiškų išgyvenimų eilėraštis, kuriame atskleidžiami dvasinio pasaulio konfliktai, apmąstoma įvairialypė patirtis, yra reikšmingas Putino poetinis palikimas.

Eilėraščių rinkinio „Tarp dviejų aušrų“ viršelis
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

SKRISKI, ARE

… Dangus – mano tėvas,
​bet Žemė – motina manoji…

Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki,
​Būt vergu savosios žemės tu nemoki.
​Aš tau laisvės nei dangaus nepavydėjau,
​Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.

Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus,
​Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus.
​O kai vėl mane padangė užsūpuos,
​Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.

Kaip apimt tave, pasauli begalini?
​Gaivalingą tavo galią siela mini:
​Tavo liepsnos man krūtinėj dar žėruoja,
​Tavo aistros mano lūpomis garuoja.

Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,
​Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau.
​Dar pirmykštę savo būtį siela mini, –
​Tik apglėbt tave, pasauli begalini!

1922

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokio pobūdžio tekstas yra šis eilėraštis – dialogas, monologas, išpažintis? Atsakymą pagrįskite.
  2. Kokius pašnekovus renkasi lyrinis subjektas? Kaip tai jį apibūdina?
  3. Eilėraščio pradžioje svarbus romantinis aro (erelio) įvaizdis. Palyginkite aro ir subjekto būtį: kuo jos skiriasi? Kokių reikšmių įgyja aro vaizdinys?
  4. Kokią eilėraščio temą nurodo epigrãfas6? Patyrinėkite, kaip ji plėtojama pirmame ir antrame posmuose.
  5. Nagrinėdami trečią ir ketvirtą posmus, aptarkite, kaip dvilypė prigimtis veikia žmogaus gyvenimą, jo siekius, troškimus. Kodėl lyrinis subjektas neranda ramybės? Ar galima teigti, kad žmogaus būtis dramatiška?
  6. Kaip manote, kodėl eilėraštis pavadintas „Skriski, are“, nors kalbama apie žmogaus sielą ir prigimtį?
  7. Apibendrinkite, kas šiuo eilėraščiu pasakoma apie žmogaus likimą. Savo įžvalgas užrašykite.
6 Epigrãfas (gr. epigraphē – įrašas, užrašas) – posakis, trumpa kito kūrinio ištrauka, pateikta prieš literatūros kūrinį arba jo dalį kaip įžanga, nusakanti temą ar pagrindinę mintį.

ŽEMEI

Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!
​Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.
​Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia, –
​Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.

Nuo juodbruvo veido saulėleidžio skarą nutraukus,
​Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai:
​Jaučiu tavo plakančią širdį ir kvepiančius plaukus,
​Kaip galvą svaigina lyg žydinčių pievų ūkai.

Raudonos aguonos nulinkę tau vyto prie kojų,
​Ties galva rausvi debesynai pakriko lengvai, –
​Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo,
​Kai šiltą pavasario naktį mane bučiavai.

Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų.
​Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis.
​Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų,
​O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis.

1922

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kuo svarbus eilėraščio pavadinimas? Ką jis nurodo?
  2. Šiame eilėraštyje irgi kalbama apie du pasaulio polius – dangų ir žemę. Ar jie abu lyriniam subjektui atrodo lygiaverčiai?
  3. Aptarkite personifikuotą žemės paveikslą. Kuo ji panaši į motiną gimdytoją ir į gundančią mylimąją? Kuris paveikslas eilėraštyje ryškesnis?
  4. Koks lyrinio subjekto santykis su žeme? Kokiais žodžiais jis išsakomas?
  5. Kaip žmogaus būtis sujungia žemę ir dangų?

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
​Skambi kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
​Plikus laukus ir pievas, ir girias
​Užliejo sidabru taip lygiai lygiai.

Vėlai nuklydau aš į tuščią lauką
​Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
​Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
​Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
​Minu vien žemės tremtinio takus,
​O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
​Toli kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
​Ant veido užsimovęs margą kaukę,
​Žingsniuosiu, kaip lig šiol, į šviesų rūmą,
​Kur nieks manęs nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
​Bus be vilties skausminga vienuma,
​Kur mano siela kaip nyki liepsnelė
​Klajos, dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
​Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
​O man širdis viena, tyli, liūdna:
​Tau šviesti ir žavėt, o man mylėti.

1922

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Ką nusako eilėraščio pavadinimas?
  2. Pirmoje strofoje naktis – pagrindinė veikianti figūra. Koks jos vaizdas kuriamas pirmomis dviem eilutėmis?
  3. Koks pagrindinis jos veiksmas? Kaip naktis pakeičia visa aplinkui? Koks pasaulis atsiveria stebinčiam subjektui? Kas pabrėžiama pakartojimu „lygiai lygiai“?
  4. Antroje strofoje pasirodo lyrinis subjektas. Ką apie jį sako veiksmažodis „nuklydau“? Koks šio veiksmo tikslas?
  5. Pirmos strofos pasaulio paveiksle ryški horizontali linija, o kaip ir kodėl ji pasikeičia antroje strofoje?
  6. Ką pajunta žmogus, tylią naktį tuščiame lauke įsižiūrintis į žvaigždėto dangaus gylį? Kaip nusakyta jo būsena?
  7. Kokia anafora7 jungia trečią, ketvirtą ir penktą posmus? Žmogus įsižiūri ne tik į dangaus, bet ir į savo sielos gelmes. Apie ką jis susimąsto? Kas jį tam paskatino?
  8. Kodėl lyrinis subjektas, tarsi bandydamas save įtikinti, kartoja: „Ir nežinau“? Jis nežino ar nenori žinoti? O gal dabar sužino?
  9. Į kokius „tremtinio takus“ mintimis grįžta lyrinis subjektas? Kokią savo žemiškąją lemtį regi? Aiškindamiesi aptarkite palyginimų, kultūros įvaizdžių reikšmes.
  10. Ką suvokia eilėraščio žmogus, „buities kelionėj“ ilgėdamasis prasmingos būties? Ar ji pasiekiama?
  11. Palyginkite šio eilėraščio žmogaus ir Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ lyrinio subjekto išgyvenimus. Ar prieinama prie panašios išvados?
  12. Apibendrinkite:
    1. Kuo skiriasi eilėraštyje vaizduojami dienos ir nakties pasauliai?
    2. Kaip juose jaučiasi žmogus? Kodėl jo siela nepaliaujamai ilgisi žvaigždėto dangaus?
    3. Savo įžvalgas apie žmogaus gyvenimą susiekite su Putino biografiniu kontekstu.
  1. Paskutinė eilėraščio strofa pradėta panašiai kaip pirma (žiedinė kompozicija), bet po kelionės į save ne vien pasauliu grožimasi. Kodėl įtampa, augusi per tris posmus, atslūgsta? Kokia mintis paguodžia, nuramina žmogų?
7 Anãfora (gr. anaphora – iškėlimas) – to paties žodžio ar žodžių grupės pabrėžtas kartojimas eilučių, sakinių ar strofų pradžioje stiliaus raiškumui sustiprinti.

RŪPINTOJĖLIS

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
​Ir kas plačių padangių per aukštumas!
​O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
​Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
​Ant lygaus kelio tai valia valužė,
​Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
​Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.

Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
​Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
​Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
​Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, argi mūsų godos
​Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
​Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
​Tave iš mūsų žemės išsapnavo?

Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
​Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. –
​O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
​Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

1926

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokia jums atrodo liaudiškojo dievulio – rūpintojėlio – skulptūra? Aptarkite skulptūros pavadinimo reikšmes. Pamąstykite, kodėl žmonės rūpintojėlius statė pakelėse.
  2. Putinas sakė šį eilėraštį parašęs įsijausdamas į patikusį liaudies dainos posmą: „Aukštas dangus, šviesios žvaigždės, / Didelės ir mažos, – / Šviesus kelias man, berneliui, / Joti pas mergelę“, į dainos melodiją. Raiškiai perskaitykite eilėraštį stengdamiesi pajusti teksto melodiją.
  3. Kokie liaudies dainų motyvai nesunkiai atpažįstami eilėraštyje?
  4. Eilėraščio forma, žodynas atrodo gana paprasti, kalbėjimas ramus, lėtas. Kas lemia tokį įspūdį?
  5. Iš kartojamų įvaizdžių kuriama eilėraščio erdvė. Kaip apibūdinamas viršutinis erdvės polius, o kaip – žemiškasis? Kas atlieka tarpininko, jungiančio priešingas – viršaus ir apačios – erdves, vaidmenį?
  6. Peržiūrėkite visus posmus: į ką kreipiasi, kam kalba lyrinis subjektas?
  7. Keturiuose posmuose kreipiamasi į Dievulį, Rūpintojėlį. Patyrinėkite, kaip keičiasi kalbančiojo emocinis santykis su adresatu. Ką lyrinis subjektas nori patirti, suprasti?
  8. Kokius skirtingus pasaulius jungia Rūpintojėlio figūra? Pasvarstykite, ką gali simbolizuoti Rūpintojėlis. Kam reikalingas jo budėjimas prie lygaus kelio?
  9. Prie lygaus kelio rymo Dievulis, ant lygaus kelio „plačias dūmas dūmoti“ išeina jaunas žmogus – kuo svarbus kartojamas kelio motyvas, kokios jo reikšmės?
  10. Kodėl lyrinio subjekto nuostabą išvydus pasaulio grožį keičia susimąstymas, ryžtas budėti kartu su Rūpintojėliu prie kelio, kur vargų vargeliai vaikšto? Ką šioje kelionėje patyrė, pajuto, suprato žmogus?

Putino kūrinys „Vergas“ gali būti laikomas eilėraščių ciklu, sudarytu iš keturių dalių ir epilogo, arba poema, nes eilėraščiai jungiami į prasminę visumą. Mes šį kūrinį laikysime tematiškai susijusių eilėraščių ciklu, artimu poemai. Siūlome „Vergą“ skaityti atsižvelgiant į literatūrinės simbolizmo srovės kontekstą.

VERGAS

I

  1. Puikūs mano viešpačio namai:​
    ​Šimtabokščiai, krištoliniai, šviesūs rūmai.
    ​Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo,
    ​Palytėsi – skamba tūkstančiai aidų.
  1. Gyvenu aš savo viešpačio namuose,
    ​Nepažįstamas, užklydęs pakeleivis.
    ​Kur einu – visur atverti vartų vartai,
    ​Bet išeit į plačią laisvę negaliu.
  1. Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų,
    ​Nei pasiekti tolumoj baltų viršūnių,
    ​Nei srauniai, prie žemės puolęs, kaip upelis
    ​Išsilieti į putojančias marias.
  1. Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis
    ​Aš einu prie savo bokšto siauro lango
    ​Ir kai uolos saulės spindulius užtvenkia,
    ​Tuomet blankų savo veidą pradengiu.
  1. Ir sakau: štai vėl pasibaigė diena –
    ​O tik lašas į bedugnę nuriedėjo.
    ​Mano mintys kaip žėruojančios žarijos,
    ​O aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė.
  1. Ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą:
    ​Čia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės.
    ​Nepramuši lakiai minčiai kieto skliauto –
    ​Būsi vergas ir vergausi amžinai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip aprašomi viešpačio namai? Kuo jie ypatingi? [1]
  2. Kaip lyrinis subjektas apibūdina save ir savo padėtį viešpačio namuose? [2]
  3. Kokie lyrinio subjekto norai apribojami? [3]
  4. Kaip ketvirtame posme lyrinis subjektas apibūdina save? [4]
  5. Kokiu ypatingu metu eilėraščio žmogus pradengia savo veidą? [4]
  6. Koks kontrastas tarp lyrinio subjekto ir aplinkos pabrėžiamas penktame posme? [5]
  7. Kam pasmerktas eilėraščio žmogus? [6]
  8. Apibendrindami pasvarstykite, kodėl lyrinis subjektas laiko save vergu.

II

  1. Nusvirau aš į vargingą savo guolį,
    ​Kaip žmogus, kuriam vis tiek – gyvent ar mirti,
    ​Kaip žmogus, kurio paniekinta gyvybė
    ​Tartum liūtas tūno alkio lūkesy.
  1. Ir išvydau prieš save aš moteriškę,
    ​O jinai slaptingą žadinį man sakė:
    ​– Aš tave paimsiu, menkas žemės verge,
    ​Ir paveldėsi tu mano karalystę.
  1. Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės
    ​Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi,
    ​Nepaliesi savo pirštais jokio žiedo
    ​Ir nė vieno skambaus žodžio nebetarsi. –
  1. Ir tapau aš panašus į jūros gyvį,
    ​Kurs gelmėj, į kietą lukštą įsitraukęs
    ​Ir geismais į savo širdį įsiėmęs,
    ​Pats maitinasi jos gyvasties penu.
  1. Ir nežino, kad viršuj ten ūžia bangos,
    ​Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja,
    ​O bekraštis vandenynas ir pasaulis –
    ​Jam tik sapno nereikšminga nebūtis.
  1. Bet iš kurgi tie nauji skaidrieji aukščiai,
    ​Kur mane kaip tyrą mintį laisvėn neša?
    ​Plaukia, skamba daugiaspalviai žibintuvai,
    ​O visų viena versmė – mana širdis.
  1. Ne, ne gyvis aš, į lukštą įsitraukęs,
    ​Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas,
    ​Kur erdvu, platu ir laisva, ir džiaugsminga,
    ​Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.
  1. Ir prabilo didis balsas į mane:
    ​– Būki sveikas, mūsų amžinas valdove!
    ​Tu tasai, kurio palaimintą gimimą
    ​Patekėjusios septynios puošė žvaigždės.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip lyrinis subjektas apibūdina savo padėtį? Kuria prasme jis kalba apie savo „paniekintą gyvybę“? [1]
  2. Kaip manote, ar „nusvirusio į guolį“ žmogaus akyse pasirodžiusią viziją galima laikyti sapnu? [1, 2]
  3. Kaip pasirodžiusi moteriškė vadina lyrinį subjektą? Ką jam pažada? [2]
  4. Kokios „slaptingo žadinio“ sąlygos? [3]
  5. Ar lyrinis subjektas priima moteriškės pasiūlymą? Kas tai rodo? [4]
  6. Aptarkite, kaip pasikeičia lyrinio subjekto buvimas. [4]
  7. Kaip ketvirtame ir penktame posmuose keičiasi kalbėjimo būdas? [4, 5]
  8. Ko būdamas čia ir dabar nežino lyrinis subjektas, kas jam „tik sapno nereikšminga nebūtis“? [5]
  9. Kaip keičiasi kalbėjimo būdas šeštame posme? Kokie nauji vaizdai iškyla? Kokia šių pokyčių priežastis? [6]
  10. Kaip šie nauji vaizdai kontrastuoja su tuo, kas kalbėta ketvirtame ir penktame posmuose? [6]
  11. Kaip apibūdinama naujoji buitis? [7]
  12. Septintame posme minimas Dievas. Kaip manote, ar čia atsiranda priešprieša tarp Dievo ir pirmame eilėraštyje minėto viešpačio? [7]
  13. Aštuntas posmas mįslingas, neaišku, kieno balsu išaukštinamas lyrinis subjektas. Atkreipkite dėmesį į palaimintą gimimą, kurį „septynios puošė žvaigždės“. Tai primena Biblijoje minimą septynių žvaigždžių įvaizdį, bet tiesioginės sąsajos su Biblija nėra. Vis dėlto tai įsidėmėtina vieta – įsivaizduojamas lyrinio subjekto išaukštinimas. [8]

III

  1. Kam gi mano neprašytas atbudimas
    ​Anksti rytą vėl pagimdė mane saulei
    ​Ir iš naujo spinduliais erdves aptvarstė,
    ​O širdy paliko alkanus geismus?
  1. Argi tam, kad aš per dieną būčiau sargas,
    ​Pats prie savo laimės angos pastatytas.
    ​Arba tam, kad, palšvo vakaro sulaukęs,
    ​Keikčiau tuščią savo buitį ir sapnus!
  1. Nes, pažvelgęs pro mažutį bokšto langą,
    ​Pamačiau, kad aš tas pats tik menkas vergas,
    ​Kurs kaip vakar, taip ir šiandie neberanda
    ​Savo kelio į pasaulio platybes.
  1. Ir suspaudė mano galvą tokia gėla,
    ​Kad, tariau, pabirs po kojų šaltos plytos
    ​Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės,
    ​Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai.
  1. Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs
    ​Tų pasviečių ir tų žvaigždžių septynspalvių,
    ​Kur akis man kaip meilužės išbučiavo
    ​Ir paliko ryto saulės patyčiom.
Putinas Nicoje, 1931 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Iš kokio sapno pabunda lyrinis subjektas? Į kokią aplinką jis sugrįžta? Ji artimesnė II ciklo dalyje minėtam užsisklendimui ar išsilaisvinimui? [1]
  2. Kaip įvardijama padėtis, į kurią eilėraščio žmogus grįžo po sapno? [2]
  3. Ką pamato pro „mažutį bokšto langą“ žvelgiantis lyrinis subjektas ir kaip dar kartą apibūdina savo būseną? [3]
  4. Kaip kalbama apie „galvą suspaudusią gėlą“? Kokios poetinės priemonės išreiškia susitvenkusią įtampą? [4]
  5. Dėl ko lyrinis subjektas apgailestauja penktame posme? Kuo virsta septynios gimimą laiminusios žvaigždės? Ar lyrinis subjektas nusivilia sapnu? [5]

IV

  1. Mano viešpats ir valdovas rengia puotą.
    ​Skamba, džiūgauja sujudęs visas dvaras,
    ​O vergai aukštiems svečiams lig žemės lenkias
    ​Ir sodina į garbingas jų vietas.
  1. Tad pasišaukė mane ir tarė viešpats:
    ​– Šiandien būsi iš vergų tu man pirmasis.
    ​Eik ir vilkis kuo gražiausią savo rūbą,
    ​Imk ir pilstyk svaigų vyną į taures. –
  1. Ir pilu visiem saldaus ir seno vyno,
    ​Ir jaučiu, kad į kiekvieną tuščią taurę
    ​Aš pilu ir savo širdgėlos po lašą,
    ​Aš ir pagiežos pilu jiem, ir tulžies.
  1. Nes ar mano didis sapnas nepribrendo?
    ​Ar ne metas jau atrast slaptingą viešnią,
    ​Kur parodė mano tolimąją laimę
    ​Ir septynias mane gimdžiusias žvaigždes?
  1. Tuomet priėjau prie tos garbingos vietos,
    ​Kur sėdėjo viešpačio dukrų jauniausia
    ​Ir skambiu juoku gaivino visą puotą –
    ​Ir mane į save šaukė jos šypsnys.
  1. Tad kai pyliau jai saldaus į taurę vyno,
    ​Gal tai tu, maniau, viešnia regėto sapno,
    ​Kur grąžinsi mano prarastą tėvynę
    ​Vienu tyliu savo žadinio žodžiu.
  1. O jinai, pažvelgus į mane, pasakė:
    ​– Šitai mano tėvo ištikimas vergas,
    ​Kurs nežino, kas yr laisvė, kas yr meilė;
    ​Jojo laimei trupinių po mūs pakaks. –
  1. Tuomet, nežinau dėl ko, tie ramūs žodžiai
    ​Taip staiga sukurstė mano gyslų kraują,
    ​Kad nebišturėjau svaigulingo geismo
    ​Ir valdovo vyną žemėn aš sviedžiau.
  1. Nemačiau aš tuo metu nė vieno veido,
    ​Tik girdėjau išsigandusiųjų šauksmą,
    ​Kurs mane pasibaisėdamas lydėjo:
    ​– Vergas pašėlo!.. –
  1. Nieks nedrįso atsistot į mano kelią,
    ​Nieks nedrįso sulaikyti mano žvilgsnio,
    ​Kurs į tolimas padanges tartum žaibas
    ​Smigo, žiebdamas naujas, kaitrias ugnis.
  1. Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,
    ​Į naujos buities nežinomą kelionę,
    ​Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:
    ​Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.
  1. Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos
    ​Be nežinomų kitos buities platybių,
    ​Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,
    ​Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.
  1. Bet dabar jau mano dienos, lyg žemčiūgai
    ​Skaidrios, rieda į bekraštę amžinybę,
    ​Kur septynios dega žvaigždės daugiaspalvės,
    ​Kur gyvena mano ilgesio viešnia.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip aprašoma puota? [1]
  2. Kuo ypatingas lyrinio subjekto gautas paskyrimas? Kaip jis jaučiasi būdamas pirmasis iš vergų? [2, 3]
  3. Ketvirtame posme prisimenamas sapnas. Ar paaiškėja, kas sapne kreipėsi į lyrinį subjektą? [4]
  4. Kaip aprašoma „viešpačio dukrų jauniausia“? Su kuo lyrinis subjektas ją sieja? [5, 6]
  5. Į kokią realybę eilėraščio žmogų sugrąžina jos žodžiai? Kodėl jie įžeidžia lyrinį subjektą? Dėl ko kyla jo protestas? [7, 8]
  6. Kaip aprašomas vergo maištas? Kodėl savotiškai išjungiama regos juslė ir lieka tik tai, kas girdima? Ką tai sako apie subjekto savijautą? [9]
  7. Kaip aplinka reaguoja į lyrinį subjektą apėmusį jėgų antplūdį? [10]
  8. Apie kokį pokytį kalbama vienuoliktame posme? Ar išsipildė eilėraščio žmogaus svajonė? [11]
  9. Kaip suprantate paskutinę posmo eilutę „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus“? Ką reiškia būti vergu, būti karaliumi? Ar buvimą tik žmogumi galima laikyti kompromisiniu sprendimu tarp dviejų – vergo ir karaliaus – kraštutinumų? [11]
  10. Kaip jaučiasi lyrinis subjektas, kuris dabar save laiko tik žmogumi? Atkreipkite dėmesį, kad pasikeitė šviesos vertinimas. [12]
  11. Aptarkite naują minties posūkį tryliktame posme.
    1. Pirmo eilėraščio penktame posme kalbama apie pasibaigusią dieną: „… vėl pasibaigė diena – / O tik lašas į bedugnę nuriedėjo“. Šis eilėraštis baigiamas taip: „… dabar jau mano dienos, lyg žemčiūgai / Skaidrios, rieda į bekraštę amžinybę…“ Aptarkite lyrinio subjekto savijautos pokytį.
    2. Kaip septynių žvaigždžių simbolis susijęs su lyrinio subjekto savijauta?
  1. Ir eina vergas kalnais, eina kloniais –
    ​Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas.
    ​Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, –
    ​Visus šypsniu pasveikina taikingu,
    ​O džiaugsmas spindi jojo akyse.
  1. Užeis ant kalno –
    ​Rankas į viršų kelia, lyg norėtų
    ​Palaimint visą aukštą Dievo dangų.
    ​Nužengs pakalnėn –
    ​Bučiuoja apkabinęs pilką žemę –
    ​Ir laime dega jo veidai.
  1. Visi jau laisvąjį klajūną mato:
    ​Vieni ramia užuojauta sutinka,
    ​Kiti jį paniekos šypsniu palydi,
    ​Bet kokią mintį slepia jis krūtinėj,
    ​Nežino niekas. – –

1924 X 18

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kieno vardu kalbama epiloge? Kaip vadinamas keliauninkas? Kaip jį vertina kalbantysis? [1]
  2. Aptarkite kalnų ir pakalnių simbolines reikšmes. [2]
  3. Kokie klajūno išvaizdos bruožai akcentuojami? Kuo jie svarbūs? [1, 2]
  4. Trečiame posme klajūnas pavadinamas laisvu. Kaip tai dera su pirmo posmo apibūdinimu nykus? [3]
  5. Kaip aplinkiniai vertina klajūną? [3]
  6. Kaip klajūno portretą papildo paskutinės eilutės? Su kokiu literatūriniu kontekstu galima sieti žmogaus paslaptingumą? [3]

Apibendriname

  1. Nusakykite kiekvienos „Vergo“ dalies temą.
  2. Išskirkite svarbiausias sudėtines „Vergo“ fabulos dalis: užuomazgą, veiksmo vystymą, kulminaciją, atomazgą.
  3. Aptarkite, kaip kūrinyje keičiasi kalbėjimo būdas: kada kalbama pirmuoju asmeniu, kada trečiuoju. Prisiminkite II eilėraščio ketvirtą ir penktą posmus, kuriuose į save pasižiūrima tarsi iš šalies. Kaip kalbėjimo būdo pokyčiai susiję su ciklo tematika?
  4. Eilėraščių ciklo pavadinimas – „Vergas“. Vergas yra teminis vaidmuo su aiškiu turiniu. Cikle minimi dar keli teminiai vaidmenys: karalius, klajūnas. Kaip manote, ar šių vaidmenų turinys tradicinis, ar kaip nors keičiamas?
  5. Kaip vertinate dar vieną lyrinio subjekto pavadinimą – žmogus? Ar šį įvardijimą taip pat galima laikyti teminiu vaidmeniu, o gal turinį šiam apibūdinimui suteikia ciklo kontekstas?
  6. Aptarkite lyrinio subjekto išgyvenamus pokyčius ir jo tapatinimąsi su vienu ar kitu teminiu vaidmeniu. Kokiomis aplinkybėmis jis vaidina tai vieną, tai kitą? Remdamiesi šia medžiaga sukurkite apibendrintą lyrinio subjekto paveikslą.
  7. Citatomis pagrįskite mintį, kad Putino eilėraščių ciklas „Vergas“ yra simbolistinis kūrinys. Atkreipkite dėmesį į nurodytus kelis aspektus, bet jais neapsiribokite.
    • Vidinę žmogaus dramą kelia svajonių ir realybės neatitikimas.
    • Žmogui būdingi emocinių išgyvenimų ir savęs vertinimo kraštutinumai.
    • Vertinamas žmogaus asmenybės savitumas, paslaptingumas.
    • Mėgstami šviesos ir tamsos, aukštybių ir gelmių ir kiti panašūs simbolių kontrastai.
  1. Eilėraščių cikle kelis kartus iškyla moters tema. Aptarkite moters vaidmenį lyrinio subjekto dvasinėje kelionėje.
  2. Pažvelkite į šį eilėraščių ciklą kaip į žmogaus ieškojimų ir brendimo kelią. Ar panašių išgyvenimų, kankinančių ieškojimų patiria šiuolaikinis jaunas žmogus?

Kuriame

Ciklo problematiką ir fabulos elementus susiekite su mūsų dienų situacijomis ir parašykite eseistinį etiudą pavadinimu „Vergas“.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų
Prašau palaukti