Amerikiečių rašytoja Lois Lauri (Lois Lowry) gimė 1937 m. Havajų salose, augo Niujorke, Pensilvanijoje, Japònijoje. Daug skaitė, buvo gana uždara, o būdama šešiolikos nusprendė tapti rašytoja. Įstojo į Brauno universiteto koledžą, vėliau baigė Pietų Meino universitetą. Pirmoji šios vaikų ir paauglių rašytojos knyga pasirodė tik 1977 m. Iš viso jų sukurta daugiau nei 30. Iš jų žymiausios – „Suskaičiuotos žvaigždės“ ir „Siuntėjas“. Šie kūriniai buvo apdovanoti Niuberio medaliu. Rašytoja pelnė daugybę įvairių apdovanojimų, o 2000-aisiais buvo nominuota Hanso Kristiano Anderseno medaliui. L. Lauri garsėja kaip universali ir išradinga kūrėja, iškelianti sudėtingas, aštrias, šiuolaikinei visuomenei itin aktualias temas.
Šioje knygoje pasakojama apie dešimtmetės Anemarijos Johansen, jos draugės žydaitės Elenos Rozen ir jų šeimų draugystę karo metais. Pasklidus žiniai, kad vokiečiai ruošiasi suimti ir įkalinti visus Kopenhãgos žydus, danai ima juos gelbėti. Anemarijos šeimai, norinčiai padėti savo draugams žydams, tenka susidurti su nelengvais išbandymais.
Skaitydami romano ištrauką, atkreipkite dėmesį, kaip kuriama įtampa, kaip mergaitė įveikia jai tekusią užduotį ir suvokia savo poelgio prasmę.
Suskaičiuotos žvaigždės
Bėk! Bėk iš visų jėgų!
XIII skyrius
<...>
1
– Ponas Rozenas kluptelėjo ant laiptelių, prisimeni? Ko gero, iškrito jam iš kišenės. Mes turėtume jį paslėpti ir paskui grąžinti Peteriui, – Anemarija atkišo paketą mamai. – Ar žinai, kas čia?
Motina tylėjo. Atrodė lyg paralyžiuota. Ji pažiūrėjo į takelį, paskui į savo kulkšnį.
– Jis svarbus, tiesa, mama? Jis buvo skirtas dėdei Henrikui. Prisimenu, Peteris pasakė, kad jis labai svarbus. Girdėjau, kai jis tai sakė ponui Rozenui.
Motina mėgino atsistoti, bet suaimanavusi vėl susmuko ant laiptų.
– O Dieve, – vėl sumurmėjo ji. – Viskas, ką darėm, gali būti veltui.
Anemarija paėmė paketėlį iš mamos ir atsistojo.
– Aš jį nunešiu, – pasakė ji. – Žinau kelią ir dabar jau beveik šviesu. Galiu lėkti kaip vėjas.
– Anemarija, eik į namą ir paimk nuo stalo nedidelę pintinę, – mama kalbėjo greitai, balse buvo justi įtampa. – Greičiau. Įdėk į ją keletą obuolių ir šiek tiek sūrio. Šį paketėlį paslėpk dugne. Ar supranti? Paskubėk.
Anemarija padarė, ką liepiama. Pintinėlė. Paketėlis ant dugno. Uždengė jį nosinaite. Paskui užmetė ant jos į popierių įvynioto sūrio. Obuolys. Ji apsižvalgė virtuvėje, pamatė gabalą duonos, įsidėjo ir jį. Pintinėlė buvo pilna. Nusinešė ją prie motinos.
– Turi bėgti iki laivo. Jeigu kas tave sustabdytų...
– Kas gali mane stabdyti?
– Anemarija, suprask, tai labai pavojinga. Jeigu kareiviai pamatytų tave, jeigu jie sustabdytų tave, turi apsimesti, kad tu tik maža mergaitė. Kvaila, tuščiagalvė mergaitė, nešanti priešpiečius žioplam dėdei, kuris užmiršo įsidėti duonos ir sūrio.
– Mama, o kas ant dugno?
Bet mama neatsakė į klausimą.
– Paskubėk, – paragino griežtai. – Eik tuojau pat. Bėk! Bėk iš visų jėgų!
Anemarija greitai pabučiavo mamą, stvėrė pintinę iš jos sterblės, apsisuko ir nubėgo takelio link.
Tamsus takelis
XIV skyrius
2
Tiktai dabar, pasiekusi miško takelį, ji pajuto, kaip šalta kylant saulei. Dar visai neseniai ji padėjo žmonėms tūlotis megztiniais, striukėmis ir paltais; lydėjo juos akimis, tyliai pranykstančius naktyje su pūpsančiais drabužiais ir apklotais rankose.
O ji pati ant medvilninės suknelės buvo apsivilkusi tik ploną megztuką. Nors spalio diena vėliau, šviečiant saulei, ir sušils, ankstyvas rytas buvo pilkas, vėsus ir drėgnas. Ji pašiurpo.
Takelis vingiavo ir ji atsisukusi nebematė proskynos su ūkio pastatų apybrėžomis blyškiame danguje ir už jų boluojančios pievos. Priešais buvo tik tamsus miškas; storomis šaknimis išraizgyto ir nukritusiais lapais užkloto tako po kojomis nematė. Ėjo kliaudamasi tik savo pėdomis ir stengėsi neužkliūti.
Šiaudinės pintinėlės rankena rėžė ranką net per megztinį. Ji perkėlė pintinę ant kitos rankos ir ėmė bėgti.
3
Ji stengėsi galvoti apie pasaką, kurią dažnai sekdavo Kirsti, kai jiedvi prieš miegą gulėdavo susiglaudusios lovoje.
– Kadaise, labai seniai, gyveno maža mergaitė, – murmėjo ji sau panosėje, – ir turėjo nuostabų raudoną apsiaustą. Jį buvo pasiuvusi mama. Ji taip dažnai jį vilkėdavo, kad žmonės ją vadino Raudonkepuraite.
Šioje vietoje Kirsti visuomet įsiterpdavo. „O kodėl ją vadino Raudonkepuraite? – klausdavo Kirsti. – Kodėl jie nevadino jos Raudonapsiauste?“
„Na, apsiaustas buvo su gobtuvu, kuriuo ji prisidengdavo galvą. Jos garbanos buvo tokios pat nuostabios kaip tavo, Kirsti. Galbūt ir tau mama kada nors pasiūs apsiaustą su gobtuvu, kad galėtum prisidengti garbanas ir nesušaltum.“ – „Bet kodėl, kodėl vadino kepuraite? – neatstodavo Kirsti. – Kodėl ne gobtuvu?“ – „Galbūt ji turėjo ir kepuraitę. Ar gali klausytis nepertraukinėdama?“
Anemarija, jau bėgdama tamsiu mišku, nusišypsojo: Kirsti visada nutraukia pasakojimą savo klausimais. Kartais ji paprasčiausiai norėdavo, kad pasaka kuo ilgiau nesibaigtų.
Taigi pasaka būdavo ilga.
„Vieną dieną mažõsios mergaitės mama pasakė: Noriu, kad nuneštum pintinę maisto senelei. Ji serga ir guli lovoje. Eikš, sujuosiu tau raudonąjį apsiaustą diržu.“
„Ar senelė gyveno miško glūdumoje? – klausdavo Kirsti. – Pavojingoje tankmėje, kur pilna vilkų?“
4
Anemarija išgirdo tylų šlamesį – gal voverė rabždinasi kamienu ar zuikis praskuodė netoliese. Ji stabtelėjo, sustingo ant tako ir vėl nusišypsojo. Kirsti išsigąstų. Griebtų Anemarijai už rankos ir sakytų: „Vilkas!“ Bet Anemarija žino – šis miškas ne toks kaip pasakose. Čia nėra nei vilkų, nei meškų ar tigrų, nei kokių nors kitų žvėrių, kurių prikuria Kirsti vaizduotė. Ir ji vėl nuskubėjo į priekį.
Miške vis dar tebebuvo labai tamsu. Anemarija nebuvo ėjusi šiuo taku tamsoje. Mamai ji sakė bėgsianti. Ir ji leidosi į kojas.
O štai čia takas šakojasi. Ji žinojo, kad čia skerskelė, bet tamsoje viskas sudėtingiau. Jeigu eis į kairę, takelis ją nuves į kelią, ten būtų šviesiau, kelias platesnis, tinkamesnis eiti. Bet ir pavojingesnis. Ten ją kas nors gali pastebėti. Kylant saulei, ant kelio ji gali sutikti žvejų, skubančių į savo laivus, kad išplauktų visai dienai į jūrą. Ten gali būti ir kareivių.
5
Ji pasuko į dešinę ir nužingsniavo giliau į mišką. Štai kodėl mama ir Peteris turėjo lydėti svečius, kurie čia lankėsi pirmą kartą: Rozenus ir tuos kitus žmones. Ne ten pasukę, jie galėjo patekti į bėdą. „Taigi mažoji Raudonkepuraitė, nešina pintine su maistu, skubėjo mišku. Buvo smagus rytas, čiulbėjo paukščiai. Raudonkepuraitė žingsniuodama taip pat dainavo.“
Kartais, kai sekdavo pasaką sesutei, šią vietą ji pakeisdavo. Kartais miške lydavo ar net snigdavo. Kartais viskas vykdavo vakare, miškas baugindavo šešėliais, kad klausydamasi Kirsti priglustų arčiau ir apsikabintų Anemariją. Bet dabar, sekdama pasaką sau, ji norėjo, kad šviestų saulė ir čiulbėtų paukščiai.
Takelis išplatėjo ir buvo lygesnis; vienoje pusėje nebuvo medžių, takelis vingiavo pievos pakraščiu, už šios matėsi jūra. Čia ji vėl galėjo bėgti, taip ir padarė. Vasaros popietėmis pievoje ganydavosi karvės, Anemarija sustodavo prie tvoros, pripešdavo saujas žolių, ir šias smalsūs gyvuliai šlemšdavo šiurkščiais liežuviais.
Mama, būdama vaikas, irgi čia visada sustodavo pakeliui į mokyklą. Jos šuo Ištikimasis prasmukdavo pro tvoros apačią ir lakstydavo po pievą įnirtingai lodamas, norėdamas pavaikyti karves, bet šios nekreipdavo į jį dėmesio.
Dabar pieva buvo tuščia ir prieblandoje atrodė pilka. Tolėliau ji girdėjo į krantą plakančias bangas, o rytuose virš Švèdijos brėško aušra. Ji bėgo kiek įkabindama, akimis ieškodama vietos, kur takelis vėl įsuka į mišką, ten paskutinis ruožas, pasibaigiantis miestelyje.
Štai. Krūmai išsikeroję, todėl sunku įžiūrėti takelį. Vis dėlto rado jį šalia vaivorų krūmo – baigiantis vasarai ji dažnai čia sustodavo ir prisiskindavo pilnas saujas saldžių uogų. Jos rankos ir lūpos nuo jų būdavo mėlynos; mama visą laiką juokdavosi, kai ji grįždavo namo.
6
Dabar ir vėl tamsu, taką supa medžiai ir krūmai, todėl teko sulėtinti greitį, nors ji vis tiek nesiliovė bėgusi.
Anemarija pagalvojo apie mamą: jos kulkšnis stipriai ištinusi, o veidas perkreiptas skausmo. Ji vylėsi, kad mama jau išsikvietė gydytoją. Vietos gydytojas buvo pagyvenęs vyras, stačiokas, bet dalykiškas ir gerų akių. Anksčiau vasaromis jis kartais apsilankydavo dėdės sodyboje, atburgzdavo dulkėtu keliu savo išklerusiu automobiliu. Kartą jis atvažiavo, kai Kirsti, tuomet dar kūdikis, susirgo ir nesiliovė verkusi, nes labai skaudėjo ausį. Buvo jis atvažiavęs ir tada, kai Ližė, gamindama pusryčius, karštais taukais apsiplikė ranką.
Takelis ir vėl šakojosi. Kairė atšaka vedė tiesiai į kaimą; šiuo keliu jos atėjo iš traukinio, juo mama, būdama mergaitė, vaikščiodavo į mokyklą. Bet Anemarija pasuko į dešinę, į uosto pusę, kur nuleidę inkarus stovi žvejų laivai. Šiuo keliu ji anksčiau irgi ne kartą ėjo, dažniausiai pavakare pasitikti „Ingeborgos“, iš jūros grįžtančio dėdės Henriko laivo. Ji žiūrėdavo, kaip su padėjėjais jis iškrauna dienos laimikį, slidžių, žvilgančių, vis dar spurdančių silkių konteinerius.
Net ir paryčiais, kai tušti laivai dar tebestovi prieplaukoje, pasiruošę išplaukti žvejoti, ji užuodė sūrų riebių silkių kvapą, čia visą laiką tvyrantį ore.
7
Dabar jau buvo netoli, vis labiau švito. Ji bėgo beveik taip pat greitai, kaip mokykloje per penktadienio varžybas. Beveik taip pat greitai, kaip tą dieną, kai skuodė Kopenhagos šaligatviu ir vokiečių kareivis jai šūktelėjo: Halte12!
12 Halte! (vok.) – Sustok!
Anemarija mintyse vėl ėmė sekti pasaką: „Žingsniuodama mišku, Raudonkepuraitė staiga išgirdo triukšmą. Kažkas šlamėjo krūmuose.“
„Vilkas, – visada sakydavo Kirsti, pašiurpusi nuo jaudinančio baugulio. – Žinau, ten vilkas!“
Anemarija šioje vietoje stengdavosi kuo daugiau prikurti ir sulėtinti veiksmą, kad nekantraudama sesutė imtų irzti. „Ji nenutuokė, kas ten. Sustojo ant tako ir įsiklausė. Kažkas už krūmų ją sekė. Mažoji Raudonkepuraitė labai, labai, labai išsigando. – Ji šiek tiek patylėdavo ir jausdavo, kaip Kirsti šalia lovoje sulaiko kvapą. – Ir tada... – tęsdavo Anemarija žemu, bauginančiu balsu, – ji išgirdo... urzgiant.“
8
Anemarija staiga sustojo suakmenėjusi ant tako. Tiesiai prieš ją buvo posūkis. Už jo ji pamatys jūrą. Miškas ten baigiasi, prieš ją atsivers uostas, dokai ir daugybė žvejų laivų. Netrukus ten bus triukšminga, ims burgzti varikliai, žvejai šūkčios vieni kitiems, klykaus kirai.
Bet ji kai ką išgirdo. Priešais sušlamėjo krūmai. Pasigirdo žingsniai. Ji buvo tikra, kad čia ne vaizduotė, – ji girdėjo tyliai urzgiant.
Anemarija žengė žingsnį į priekį. Dar vieną. Ji priėjo posūkį, bet niurnėjimas nenutilo.
Ir tada tiesiai prieš nosį ji išvydo juos. Keturis ginkluotus kareivius. Jie laikė už pasaitų du didelius šunis degančiomis akimis ir iššieptais nasrais.
Mano šuo užuodžia mėsą!
XV skyrius
9
Anemarija karštligiškai galvojo. Ji prisiminė, ką sakė mama: „Jei kas nors sustabdytų, turi apsimesti, kad tu tik kvaila maža mergaitė.“
Ji žiūrėjo į kareivius. Vėl prisiminė, kokia buvo išsigandusi, kai kareiviai sustabdė ją gatvėje.
Kirsti neišsigando. Kirsti tebuvo – na, ką čia slėpti, – viso labo maža kvaila mergaitė, supykusi, kad kareivis tą popietę palietė jai plaukus. Ji nieko neišmanė apie pavojų ir kareivius tik pralinksmino.
Anemarija iš visų jėgų mėgino prisiversti elgtis taip, kaip elgtųsi Kirsti.
– Labas rytas, – nedrąsiai pasakė ji kareiviams.
Jie tylėdami nužvelgė ją. Abu šunys buvo įsitempę ir budrūs. Kareiviai, laikantys pasaitus, mūvėjo storas pirštines.
– Ką čia veiki? – paklausė vienas jų.
Anemarija kilstelėjo pintinę, viršuje gulėjo pūstas duonos kepalėlis.
– Dėdė Henrikas užmiršo priešpiečius, nešu jam maisto. Jis žvejys.
Kareiviai žvalgėsi aplinkui; žvilgčiojo jai už nugaros, dairėsi už krūmų.
– Ar tu viena? – paklausė vienas iš jų.
Anemarija linktelėjo.
– Aha, – atsakė ji.
Vienas šuo suurzgė. Abu šunys spoksojo į pintinę su priešpiečiais.
Vienas kareivis žengė į priekį. Kitas ir tiedu, laikantys šunis, tebestovėjo.
– Ir kėleisi prieš aušrą vien tam, kad nuneštum priešpiečius? Kodėl dėdė negalėtų užvalgyti žuvies?
Ką atsakytų Kirsti? Sesutė turbūt sukikentų.
– Dėdė Henrikas nemėgsta žuvų, – nusijuokė ji. – Jis sako į valias jų prisižiūrėjęs, kad visas ir taip pradvisęs žuvimis. Be to, jis gi nevalgytų nekeptų žuvų! – nusivaipė ji. – Na, gal ir valgytų, jeigu būtų išbadėjęs. Bet dėdė Henrikas priešpiečiams visada turi sūrio ir duonos.
10
Nesiliaudama tarškėti, ji vis primindavo sau, kad turėtų elgtis kaip Kirsti. Kaip maža kvaila mergaitė.
– O man tai patinka žuvis, – čiauškėjo ji. – Ir dar kai mama ją kepa. Kartais ji pavolioja žuvį duonos trupiniuose ir...
Kareivis paėmė iš pintinės duonos kepalėlį. Atidžiai apžiūrėjo jį. Paskui suėmė abiem rankom ir perlaužė per pusę.
Tai jau įsiutintų Kirsti.
– Ne! – piktai riktelėjo ji. – Čia dėdės Henriko duona! Mama ją iškepė!
Kareivis nekreipė į ją dėmesio. Abi kepalėlio puses jis numetė ant žemės šunims. Jie stvėrė duoną ir akimirksniu ją prarijo.
– Ar ką nors matei miške? – skardžiu balsu paklausė jos kareivis.
– Ne. Tik jus. – Anemarija spoksojo į jį. – O ką jūs veikiate miške? Per jus aš pavėluosiu. Dėdės Henriko laivas išplauks ir aš nespėsiu jam nunešti priešpiečių. Arba to, kas liko iš jo priešpiečių.
Kareivis paėmė iš pintinės sūrio gabalėlį. Pavartė. Pasisuko į kitus tris ir kažko paklausė savo kalba.
Vienas jų nuobodžiaujamai atsakė: Nein. Anemarija žino, ką reiškia tas žodis: vyras atsakė „ne“. Ko gero, buvo paklaustas, ar nori sūrio. Arba – ar atiduoti sūrį šunims?
11
Kareivis tebelaikė sūrį. Mėtė iš saujos į saują.
Anemarija pasipiktinusi atsiduso.
– Gal jau galėčiau eiti? – paklausė ji nekantriai.
Kareivis paėmė iš pintinės obuolį. Pamatė ant jo rudus taškelius ir pasibjaurėjęs susiraukė.
– O mėsos nėra? – paklausė jis, žiūrėdamas į servetėlę ant pintinės dugno.
Anemarija niekinamai žvilgtelėjo į jį.
– Juk žinote, kad neturime mėsos, – įžūliai atšovė ji. – Jūsų armija suvalgo visą Dãnijos mėsą.
Prašau, prašau, meldė ji mintyse, tik nepakelk servetėles.
Kareivis nusijuokė. Jis numetė apdaužytą obuolį ant žemės. Vienas šunų įtempęs pavadėlį pauostė obuolį ir atsitraukė. Bet abu šunys pastatę ausis ir išviepę nasrus vis dar įdėmiai žiūrėjo į pintinę. Ant jų rausvų švelnių dantenų blizgėjo seilės.
– Mano šunys užuodžia mėsą, – pasakė kareivis.
– Jie užuodžia voveres medžiuose! – atšovė Anemarija. – Turėtumėt vestis juos į medžioklę.
Kareivis ištiesė ranką su sūriu, gal ketina jį įmesti į pintinę. Bet neįmetė. Užtat ištraukė siuvinėtą medvilninę servetėlę.
12
Anemarija sustingo.
– Tavo dėdės priešpiečiai labai jau menki, – su panieka pasakė kareivis, vyniodamas sūrį į servetėlę. – Kaip moters, – tyčiojosi.
Tada vėl įsmeigė akis į pintinę. Jis padavė į servetėlę įvyniotą sūrį už jo stovinčiam kareiviui.
– Kas čia? Čia, ant dugno? – paklausė jis įsitempęs.
Kaip pasielgtų Kirsti? Anemarija treptelėjo koja. Staiga, savo pačios nuostabai, ji pravirko.
– Nežinau! – ištarė ji springdama ašaromis. – Mama labai pyks, kad jūs mane sustabdėt ir per jus aš pavėlavau. Ir jūs atėmėt dėdės Henriko priešpiečius, jis irgi užsius ant manęs!
Šunys inkštė ir tampėsi, tiesdami snukius pintinės pusėn. Vienas kareivis kažką sumurmėjo vokiškai.
Kareivis ištraukė paketėlį.
– Kodėl jis taip stropiai paslėptas? – piktai paklausė.
Anemarija megztinio rankove nusišluostė ašaras.
– Jis nepaslėptas, tik po servetėle. Aš nežinau, kas čia.
Ji pati staiga suprato – tai tiesa. Ji nė nenutuokia, kas paketėlyje.
13
Kareivis jį praplėšė, šunys tampė pavadėlius ir urzgė. Po glotniu, trumpu plauku įsitempė jų raumenys.
Vokietis žvilgtelėjo į paketėlio vidų, paskui į Anemariją.
– Liaukis žliumbusi, kvaile, – subarė šiurkščiai. – Tavo motina įdėjo dėdei nosinę. Vokietijoje moterys užsiima svarbesniais dalykais. Jos nesėdi namie ir nesiuvinėja vyrams nosinaičių. – Jis mostelėjo sulankstytu baltu audiniu ir sarkastiškai nusijuokė. – Bent jau neišsiuvinėta gėlytėmis.
Jis numetė praplėštą paketėlį ant žemės, šalia obuolio. Šunys prišoko prie jo, godžiai apuostė ir nusivylę aprimo.
– Eik, – pasakė kareivis. Jis įmetė sūrį ir servetėlę į pintinę. – Keliauk pas savo dėdę ir pasakyk, kad vokiečių šunims patiko jo duona.
Kareiviai praėjo pro ją. Vienas jų juokėsi, visi kažką kalbėjosi vokiškai. Netrukus jie dingo tankmėje, ten, iš kur atėjo Anemarija.
14
Ji skubiai pakėlė nuo žemės obuolį ir paketėlį su balta nosinaite. Įdėjo juos į pintinę ir lankstą darančiu takeliu nubėgo uosto pusėn, virš kurio ryto dangus jau buvo nušviestas kylančios saulės. Kai kurių laivų varikliai jau šaižiai ūžė.
„Ingeborga“ tebestovėjo doke. Dėdė Henrikas buvo laive, priklaupęs tvarkė tinklus, jo šviesius plaukus taršė vėjas. Anemarija pašaukė jį. Priėjęs prie borto ir ją pamatęs, jis sunerimo.
Ji atkišo jam pintinę.
– Mama tau atsiuntė priešpiečius, – ištarė drebančiu balsu. – Bet kareiviai sustabdė mane ir atėmė tavo duoną. – Ji nebedrįso daugiau ką nors sakyti.
Henrikas greitosiomis dirstelėjo į pintinę ir lengviau atsiduso, pamatęs paketėlį, nors šis ir buvo praplėštas.
– Ačiū tau, – ištarė jis.
Palengvėjimą Anemarija girdėjo net jo balse. Ji apžvelgė nedidelį pažįstamą laivą. Dirstelėjo žemyn į kajutę – tuščia. Nematė nei Rozenų, nei kitų bėglių. Dėdė Henrikas, pastebėjęs jos neramų žvilgsnį, švelniai tarė:
– Nesibaimink ir nesijaudink. Viskas gerai. Šiek tiek ir aš buvau sunerimęs, bet dabar, – jis akimis parodė į pintinę savo rankoje, – viskas bus gerai. Ačiū tau, Anemarija. Bėk namo ir pasakyk mamai, kad nesijaudintų. Iki vakaro. – Staiga jis nusišypsojo. – Jie paėmė mano duoną? – paklausė. – Tikiuosi, pasprings ja.
Kai ką tau atskleisiu
XVI skyrius
15
Lydimi kačiuko Anemarija ir dėdė Henrikas dulkiant smulkiam lietučiui per miglą nuėjo į tvartą. Jai atrodė, kad pamačiusi dėdę Bitė linksmai pakinkavo galvą: dabar ji patikimose rankose.
Ji sėdėjo ant sukrauto šieno ir žiūrėjo, kaip dėdė Henrikas melžia. Bet jos mintys sukosi anaiptol ne apie melžimą.
– Dėde Henrikai, o kur Rozenai ir visi kiti? – paklausė ji. – Maniau, tu juos laivu nuplukdysi į Švèdiją. Bet jų laive nebuvo.
– Jie buvo laive, – atsakė jis, prigludęs prie karvės šono. – Bet tau nereikėtų to žinoti. Atsimeni, sakiau tau, kuo mažiau žinai, tuo saugiau. Bet, – jis mikliai tebesidarbavo rankomis, – atskleisiu tau šiek tiek, nes tu buvai labai drąsi.
– Drąsi? – nustebo Anemarija. – Ne, nebuvau. Aš labai išsigandau.
– Tu rizikavai gyvybe.
– Bet aš apie tai nė negalvojau! Aš tik...
Jis šypsodamasis nutraukė ją:
– Tai ir yra drąsa – negalvoti apie pavojų. Galvoji tik apie tai, ką turi padaryti. Žinoma, tu išsigandai. Šiandien aš taip pat bijojau. Bet tu nesiliovei galvojusi apie pareigą. Aš taip pat. O dabar papasakosiu tau apie Rozenus. Daugelis žvejų pasidarę laivuose slėptuves. Aš taip pat. Apačioje, po deniu. Man tereikia šiek tiek pakelti denio lentas ir ten pakanka erdvės pasislėpti keletui žmonių. Peteris ir kiti Pasipriešinimo kovotojai atlydėjo bėglius pas mane ir kitus žvejus. Daug žmonių juos slapstė ir padėjo pasiekti Gilelaję.
16
Anemarija apstulbo.
– Peteris – Pasipriešinimo judėjimo narys? Na, žinoma! Kaip anksčiau man nešovė į galvą! Jis mamai ir tėčiui atneša nelegalų laikraštį „De Frei Danske“. Ir jis visą laiką labai užsiėmęs. Turėjau pati susiprasti!
– Jis labai drąsus jaunuolis, – pasakė dėdė Henrikas. – Kaip ir visi Pasipriešinimo kovotojai.
Anemarija suraukė kaktą, prisiminusi tuščią laivą šį rytą.
– Ar Rozenai ir kiti žmonės buvo pasislėpę laivuose, kai atnešiau pintinę?
Dėdė Henrikas linktelėjo.
– Aš nieko negirdėjau, – stebėjosi Anemarija.
– Žinoma, negirdėjai. Keletą valandų jie turėjo tūnoti tyliai tyliai, kaip pelytės po šluota. Kūdikiui buvo duota migdomųjų, kad nepabustų ir nepravirktų.
– Ar jie girdėjo, kaip kalbėjausi su tavim?
– Taip. Tavo draugė Elena vėliau man sakė, kad girdėjo tave. Jie girdėjo ir kareivius, atėjusius apieškoti laivo.
Anemarija išpūtė akis.
– Buvo atėję kareivių? – paklausė ji. – Maniau, jie pasuko į kitą pusę, kai išsiskyrėm.
– Gilelajėje daug kareivių, o daugiausia jų uoste. Jie tikrina laivus. Jie žino, kad žydai bėga, bet jiems neaišku, kaip, nes retai ką sugauna. Slėptuvės kruopščiai įrengtos, o denius mes dažniausiai dar užpilame žuvimis. Vokiečiai nenori išsitepti nublizgintų savo batų!
Jis grįžtelėjo į ją ir nusišypsojo.
Anemarija prisiminė ant takelio miške priešais ją išsižergusius kareivius su nušveistais batais.
17
– Dėde Henrikai, tu teisus, kad man nereikia visko žinoti. Bet ar gali papasakoti man apie nosinę? – neiškentusi pakláusė ji. – Žinojau, kad tas paketėlis svarbus, todėl ir bėgau per mišką, kad jį atiduočiau tau. Aš pamaniau, kad tai koks nors žemėlapis. Kaip nosinė gali būti tokia svarbi?
Jis pastatė pilną kibirą toliau ir ėmė drėgnu audiniu valyti karvei tešmenį.
– Apie tai žino vos keletas žmonių, Anemarija, – pasakė jis surimtėjęs. – Kareiviai labai įsiutę, kad žydai bėga ir kad negali jų sučiupti, todėl ir vedžiojasi dresuotus šunis.
– Jie irgi buvo su šunimis! Tie, kurie sustabdė mane miške!
Dėdė Henrikas linktelėjo.
– Šunys išdresuoti suuosti ir rasti, kur slepiasi žmonės. Vakar dviejuose laivuose taip ir atsitiko. Tų prakeiktų šunų nesuklaidina nė žuvų dvokas, jie vis tiek užuodžia žmogų. Ir todėl mums buvo labai neramu. Manėme, kad laivais nuplukdyti žmonių į Švèdiją nebegalėsime. Peteris papasakojo apie šią bėdą mokslininkams ir gydytojams. Ir štai keletas labai sumanių protų dirbo dieną ir naktį, kad rastų išeitį. Ir jie pagamino naujus vaistus. Nežinau, kokie jie. Bet jais buvo pašlakstyta nosinė. Tas kvapas traukia šunis, bet kai jie jų pauosto, sutrinka jų gebėjimas užuosti. Tik pamanyk!
18
Anemarija prisiminė, kaip šunys veržėsi prie nosinės, paskui pauostė ją ir abejingi nusisuko.
– Dabar, ačiū Peteriui, visi laivų kapitonai turi po tokią nosinę. Kai tik kareiviai ateina į laivą, mes išsitraukiame nosines. Vokiečiai, ko gero, mano, kad mes visi jūroje bjauriai peršąlam! Šunys pauosto nosines, kurias laikome, pašmirinėja po laivą ir nieko neranda. Nes jie nieko neužuodžia.
– Ar ir šį rytą kareiviai atsivedė šunis į tavo laivą?
– Taip. Nepraėjo nė dvidešimties minučių, kai tu nuėjai. Jau ruošiausi plaukti, o tada pasirodė kareiviai ir sustabdė mane. Jie įlipo į laivą, visur apieškojo, bet nieko nerado. Nes aš jau turėjau nosinę. Jeigu būčiau neturėjęs... – jis nutilo nebaigęs sakinio.
19
Bet ji ir taip viską suprato.
Jeigu ji nebūtų radusi pono Rozeno pamesto paketėlio. Jeigu nebūtų iš visų jėgų bėgusi per tamsų mišką. Jeigu kareiviai būtų atėmę iš jos pintinę. Jeigu ji nebūtų suspėjusi laiku. Tokios mintys sukosi Anemarijos galvoje.
– O dabar jie Švèdijoje saugūs? – pakláusė ji. – Tikrai tikrai saugūs?
Dėdė atsistojo ir paglostė karvei galvą.
– Mačiau juos pakrantėje. Juos pasitiko žmonės, jie ir priglaus bėglius. Rozenai ten tikrai saugūs.
– O jeigu naciai okupuos Švèdiją? Ar Rozenams vėl teks sprukti?
– Taip nebus. Nežinau, dėl kokių priežasčių naciai nori, kad Švèdija būtų laisva. Tai gana sudėtinga.
Anemarija pagalvojo apie Rozenus, pasislėpusius po „Ingeborgos“ deniu.
– Turbūt jiems buvo labai sunku tiek laiko tūnoti slėptuvėje, – sumurmėjo ji. – Ar ten tamsu?
– Tamsu, šalta ir labai ankšta. O ponia Rozen susirgo jūrlige, nors mes plaukėme neilgai, – juk žinai, atstumas nedidelis. Bet jie drąsūs žmonės. Ir visa tai buvo nebesvarbu, kai jie išlipo į krantą. Švèdijos oras buvo gaivus ir šaltas; pūtė vėjas. Ir mergytė atsibudo, kai atsisveikinau su jais.
– Kažin ar dar pasimatysiu su Elena? – liūdnai tarė Anemarija.
– Žinoma, pasimatysi, mažyte. Juk tu išgelbėjai jai gyvybę. Kada nors jūs ir vėl susitiksite. Kai karas baigsis, – pasakė jis. – Visi karai baigiasi. Na ką, – pridūrė rąžydamasis, – nebloga buvo melžimo pamoka, ar ne?
<...>
Aptariame tekstą
- Kodėl Anemarijos mama labai susirūpinusi? [1]
- Ką padaryti pasisiūlo Anemarija? Kodėl? [1]
- Perteikdami tvyrančią nuotaiką, smulkiai papasakokite, kaip mergaitė ruošiasi išeiti. [1]
- Dėl ko mama perspėja Anemariją? Kokį svarbiausią patarimą jai duoda, ragindama greičiau eiti? [1]
- Kaip pasijunta Anemarija, pasiekusi miško takelį? Ką ji prisimena? [2]
- Koks buvo takas? Kaip atrodė miškas, į kurį pateko mergaitė? Kaip jai sekėsi eiti? [2]
- Apie ką stengėsi galvoti Anemarija, bėgdama mišku? Kaip manote, kodėl? [3]
- Perskaitykite vaidmenimis 3 epizodo ištrauką, kurioje prisimenama pasaka. Kuriuos pasakos ir pokalbio su sesute Kirsti fragmentus sau kartoja mergaitė? Kokios pasakos detalės sutampa su Anemarijos patiriama tikrove? [3]
- Kaip Anemariją veikia pasakos ir pokalbių su sesute prisiminimai? Kaip ji dar save drąsina? [3, 4]
- Pagal ką mergaitė renkasi, kuriuo takeliu pasukti? [4, 5]
- Kodėl, sekdama sesutei pasaką, vieną jos vietą Anemarija mėgdavo keisti? Kaip tas pasakos eilutes ji dabar pritaiko sau? Kodėl? [5]
- Ką mergaitė prisimena, bėgdama išplatėjusiu takeliu ir vėl pasukusi į tamsesnį mišką? Kas sieja visus šiuos prisiminimus? [5, 6]
- Kurią pasakos apie Raudonkepuraitę vietą prisimena Anemarija, jau būdama visai netoli tikslo? Kodėl sekdama sesutei būtent šią pasakos vietą ji mėgdavo „kuo daugiau prikurti ir sulėtinti veiksmą“? [7]
- Ką mergaitė tikisi pamatyti ir išgirsti tuoj už posūkio? Ką ji išgirsta ir pamato iš tikrųjų? [8]
- Papasakokite, kaip atrodė sutikti kareiviai ir jų šunys. [8, 9]
- Ką prisimena Anemarija, žvelgdama į kareivius? Kodėl ji apsisprendžia elgtis taip, kaip elgtųsi mažoji sesutė Kirsti? [9]
- Ko kareiviai klausinėja mergaitę ir kaip ji atsakinėja? Ką Anemarija vis primena sau, atsakinėdama į kareivių klausimus? Kaip manote, ar jai pavyksta vaidinti? [9, 10]
- Pakomentuokite kareivių elgesį, jų klausimus. [10, 11]
- Kaip į tokį jų elgesį reaguoja Anemarija? Kaip skiriasi jos žodžiai ir mintys? [10, 11]
- Kas ir kodėl kareiviams kelia įtarimų? Kaip Anemarija stengiasi išsklaidyti šiuos įtarimus? [11, 12]
- Kaip kareivis komentuoja rasto paketėlio turinį? Koks jo žodžių tonas? [13]
- Kaip elgiasi mergaitė, kai vokiečiai leidžia jai eiti? [14]
- Ką gavęs pintinę pasako dėdė Henrikas ir ką iš jo tono supranta Anemarija? [14]
- Ko Anemarija dairosi laive? Kaip ją nuramina dėdė Henrikas? [14]
- Apie ką mąsto Anemarija, dėdei Henrikui melžiant karvę? Ko paklausia dėdės? [15]
- Ką dėdė Henrikas atsako? Kodėl jis nusprendžia pasakyti šiek tiek daugiau tiesos? [15]
- Kas, anot dėdės Henriko, yra drąsa? Ką ir kodėl jis atskleidžia Anemarijai? [15]
- Ką Anemarija sužino apie Peterį? Kaip ji reaguoja į šią žinią? [16]
- Papasakokite, kaip buvo gelbstima Rozenų šeima ir kiti žydai. [15, 16]
- Kokią nosinės paslaptį Anemarijai atskleidžia dėdė? [17]
- Kokia mergaitės drąsaus poelgio prasmė paaiškėja? [18, 19]
- Ko Anemarija dar teiraujasi apie Rozenus? Kaip dėdė Henrikas ją nuramina? [19]
Apibendriname
- Išvardykite pasakojimo veikėjus. Kokie ryšiai juos sieja vienus su kitais? Užpildykite ir, jei reikia, papildykite schemą.
- Užpildykite lentelę ir apibūdinkite Anemariją.
Anemarijos savybė | Citata |
- Apibūdinkite Anemarijos dėdę Henriką. Kokios jo savybės atsiskleidžia skirtingomis aplinkybėmis? Savo teiginius pagrįskite citatomis ir surašykite įžvalgas į lentelę.
Situacijos | Dėdės Henriko savybė | Citata |
Laive | ||
Tvarte |
- Kokias detales pasitelkiant kuriami kareivių paveikslai? Susiekite jų išvaizdą, elgesį ir kalbą.
- Kokie vokiečių kareivių paveikslai kuriami I. Mero novelėje „Kai nebenori valgyti“? Palyginkite abi užpildytas schemas.
- Kuriuo asmeniu pasakojama? Raskite tekste vietų, kur pasakotojo komentarai labai artimi mergaitės mintims.
- Kokiose vietovėse vyksta ištraukos veiksmas? Įsivaizduokite, kad esate Anemarijos mama ir turite paaiškinti, kur jai eiti. Nupieškite žemėlapį, kad jai būtų lengviau orientuotis. Piešdami remkitės tekstu. Galite dirbti poromis ar grupėmis.
- Pasekite laiko nuorodas tekste. Kiek galėjo trukti mergaitės kelionė nuo namų iki jūros?
- Kaip laiko ir aplinkos aprašymai padeda kurti baugią Anemarijos kelionės mišku atmosferą? Raskite tekste tokių vietų, jas pacituokite ir pakomentuokite.
- Kaip ir iš ko supratote, kurioje šalyje ir kuriuo istorijos laikotarpiu vyksta veiksmas? Kur laivais gabenami žydai, norint juos išgelbėti? Raskite šias vietas žemėlapyje.
- Kokiais argumentais įrodinėtumėte, kad perskaitytą ištrauką galima vadinti istoriniu pasakojimu? Paminėkite laiko, vietos nuorodas, parinkite kitų istorinių faktų pavyzdžių. Beje, yra žinoma, kad rašydama romaną „Suskaičiuotos žvaigždės“ rašytoja L. Lauri rėmėsi tikrais Dãnijos istorijos faktais.
- Kaip mergaitė save drąsina? Išrinkite jos prisimenamus pasakos apie Raudonkepuraitę epizodus ir juos raiškiai iš eilės perskaitykite.
- Pasvarstykite, koks pasakos apie Raudonkepuraitę įtraukimo į šį pasakojimą tikslas.
- Prisiminkite pasaką apie Raudonkepuraitę. Kurių šios žinomos pasakos epizodų trūksta skaitytame pasakojime? Kuo panaši pasakos pagrindinės veikėjos ir Anemarijos padėtis?
- Kodėl Anemarija miške dažnai prisimena jaunesniąją sesutę Kirsti ir mamą? Kaip jas prisimena?
- Kaip paaštrėja einančios ir bėgančios mišku mergaitės pojūčiai? Ką ji mato, girdi, užuodžia, apčiuopia?
- Pasvarstykite, kokiu būdu pasakojime apie Anemarijos kelionę mišku vis didinama įtampa ir kurioje vietoje ji pasiekia aukščiausią tašką, o paskui paslaptingai atslūgsta.
- Apibendrinkite, koks Anemarijos mamos, dėdės Henriko, Pasipriešinimo judėjimo dalyvio Peterio ir pačios Anemarijos pastangų tikslas.
- Dėdė Henrikas sako, kad Anemarija buvo labai drąsi. Ar jam pritariate? Argumentuokite. Ką apie tai mano pati mergaitė?
- Ir I. Mero kūrinyje „Kai nebenori valgyti“, ir L. Lauri romano „Suskaičiuotos žvaigždės“ ištraukoje daug dėmesio skiriama maistui. Raskite kiekviename tekste vietas ir palyginkite, kokią reikšmę viename ir kitame tekste įgyja duona. Kuo reikšmingas tampa abiejuose tekstuose minimas silkės kvapas?
- Baigiamajame žodyje aptariamo romano autorė L. Lauri cituoja vieno jauno pasipriešinimo dalyvio laišką, rašytą motinai naktį prieš mirtį: „Ir norėčiau, kad atmintumėt: nesvajokite apie laikus prieš karą, – visi, jauni ir seni, svajokite, kaip siekti padorių žmonių pasaulio, o ne garbinkite siauraprotį ir iš anksto nusistačiusį žmogų.“ Kaip suprantate, ką reiškia „siekti padorių žmonių pasaulio“? Ką tai galėtų reikšti per karą, o ką – taikos metu?
- Knygos „Sidabrinis asiliukas“ anotacijoje teigiama, kad šis australų rašytojos S. Hartnet kūrinys – daugiasluoksnis pasakojimas apie gerą širdį ir mažuosius didžiųjų istorijų herojus. Kaip manote, kodėl šis pasakojimas vadinamas daugiasluoksniu? Ar tą patį galima pasakyti ir apie kitus šiame skyriuje skaitytus tekstus? Kas juose yra didžioji istorija ir kas jos mažieji herojai?
- Palyginkite šio skyriaus pasakojimuose veikiančius vaikus. Prieš savo valią jie yra įtraukiami į karo sūkurį, bet visi pasipriešina prievartai ir neteisybei. Aptarkite kiekvieno iš jų vertybes, kuriomis remdamiesi jie ėmėsi veiklos.
Diskusija
Kas yra drąsa? Kokį žmogų galima vadinti drąsiu? Koks poelgis gali būti pavadintas drąsiu? Kas yra pamatuota ir kas nepamatuota drąsa? Ar drąsa galima vadinti prisipažinimą, kad ko nors bijai? Kokiomis aplinkybėmis šiuolaikiniam žmogui gali prireikti drąsos?
Kuriame tekstą
Palyginkite pasakos apie Raudonkepuraitę pabaigą su pasakojimo apie Anemarijos kelionę pabaiga. Kuo galėtume laikyti vokiečių karius, jei lygintume su pasaka? Perkelkite Anemarijos patirtus įvykius į pasaką. Pasvarstykite, kokia būtų jos pabaiga, ir parašykite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"