Gyvybės kaina

Frontas

1

Likus naktį miške vienam, vyriškiui nebuvo sunku prisiminti karą. Pro tvyrančią prieš akis ūkaną jis vėl išvydo karo spalvas. Kitapus nakties tylos jis išgirdo mūšio riksmus.

Karininkas turėjo ką papasakoti Paskaliui apie karą.

Vos tik buvo paskirtas vadovauti būriui, leitenantas tučtuojau įsiminė visų trisdešimties savo vyrukų vardus, nes manė, kad tai kiekvieno karininko pareiga. Lygiai taip jis stengėsi įsiminti bent ką, kuo vienas kareivis skiriasi nuo kito. Štai Tomis Dreikas augino auksinę žuvytę. Džo Vebsteris drožinėjo medinius baldus. Edis Hobsas labai gražiai piešė. Arturas Harisas grojo fleita. Viliui Palmeriui savaime užsitrenkiantys geležiniai vartai buvo nukirtę galiuką nykščio. Tokius dalykus buvo nelengva prisiminti, bet leitenantas prisakė sau juos įsidėmėti. Jo manymu, neteisinga siųsti žmogų į mūšį nieko apie jį nežinant.

2

Tranšėja, kurioje jis su savo būriu gyveno, buvo gili, siaura ir prišnerkšta, išsikėtojusi skersai išilgai lauko it koks bjaurus voratinklis. Vaikštant to voratinklio siūlais buvo labai lengva pasiklysti. Tranšėja atsidavė drėgme ir puvėsiais ir priminė kareiviams kapo duobę. Kartais ji įgriūdavo, tada visi skubiai puldavo kasti, kad išgelbėtų nelaimėlį, kurį užgriuvo žemės.

Priešas turėjo savas tranšėjas. Beveik be paliovos tratėjo pabūklai ir sproginėjo artilerijos sviediniai. Bet kartkarčiais, tylos valandėlėmis, buvo galima girdėti, kaip priešo kareiviai kalbasi, juokauja ir erzina vienas kitą. Priešo kareivių balsai buvo jauni – galėjai suprasti, jog kai kurie jų dar visai berniukai. Leitenantas buvo beveik tikras, kad kuris nors iš jų irgi groja fleita arba drožinėja baldus. Ir kad visi jie turi mamas ir tėčius, nerimastingai laukiančius jų namie. Tam tikrose vietose, tranšėjų šonuose, buvo išskobtos žmogaus ūgio ir dydžio įdubos. Jos buvo skirtos miegoti, tačiau užmigti ten buvo neįmanoma – per daug triukšmo, per daug įtampos. Leitenantas Šepardas snūduriuodamas tokioje įduboje sapnuodavo, kad pabudęs randa tranšėją tuščią, kad draugai paliko jį vieną kautis su priešu.

Kartais ištisą savaitę vyrai neturėdavo kada pailsėti ir nė sykio nenusimaudavo batų. Užsispaudę nosis, jie šaipydavosi iš savęs, kad tapo tokiais smirdžiais. Pamačius savo kojas iki kaulo nutrintomis kulkšnimis ir pirštais, juokas nuščiūdavo.

Jie amžinai būdavo alkani ir ištroškę. Armija išdalydavo jiems jautienos konservų ir sausainių. Sausainiai būdavo tokie kieti, kad dantis galėdavai išsilaužyti. Užėjus lietui purve išraustose duobutėse prisikaupdavo šiek tiek vandens, ir kareiviai panardindavo į jį pirštus, kad atsigaivintų.

3

Džiugiausios, nuostabiausios dienos – kai atveždavo paštą. Laimingiausi būdavo tie, kurie gaudavo siuntinį su knygomis, nosinėmis, migdolais, muilu ir švarutėlėmis megztomis kojinėmis. Paštas pristatydavo ir kitą brangenybę – laiškus iš namų. Kareivis, kuris nesulaukdavo nieko, sunkiai tvardydavosi, kad nepravirktų. Kiti vyrai jo labai gailėdavosi.

Karo pradžioje vyrai buvo vieni kitiems svetimi. Bet, keletą mėnesių petys į petį pagyvenę tranšėjose, persimetę vienas su kitu nerūpestingais pajuokavimais, pasidaliję prisiminimais ir svajonėmis apie gyvenimą po karo, jie tapdavo draugais. Imdavo vienas kitu pasikliauti, vienas kitu rūpintis. O bėgant laikui jie tapdavo broliais. Žinodavo – jeigu prireiks, kovos ir mirs vienas už kitą. Leitenantas negalėjo patikėti, kad toks siaubingas dalykas kaip karas visai svetimus žmones gali susieti nenutraukiamais saitais. Jam tai atrodė stebuklas.

4

Ir jie kovėsi. Ir žuvo.

Kartais leitenantui Šepardui dingodavosi, jog karas vyksta ne tarp žmonių, o tarp nematomų galingų dievų ar nelabųjų, naudojančių žmones kaip ginklą. Tie dievai arba velniai nebuvo labai rūpestingi. Priešingai, jie buvo it kokie išpaikę vaikiščiai, šiurkščiai žaidžiantys žaislais ir nė nesistengiantys jų saugoti, nes žinojo, kad, vos kurį nors sulaužys ar pames, tuoj pat gaus kitą. Jiems visai nerūpėjo, kad tie vyrai dar beveik berniukai, kad jų laukia motinos ir tėvai, broliai ir seserys, draugai, mylimos merginos ir mylimi gyvūnėliai, kad jie apie ką nors svajoja ir kai ko trokšta. Ateidavo įsakymas, ir kareiviai su šautuvais ant pečių ir šaukdami „Valio!“ turėdavo išžygiuoti – į niekieno žemę. Tranšėjose palikdavo laiškus namiškiams su adresais ant vokų. Juose kartodavosi panašūs žodžiai: Brangieji, saugokite save, juk galų gale mes vis tiek pasimatysim.

Tačiau ne dievai ir ne velniai sukėlė šį karą, – paprasčiausi žmonės. Paprasčiausi žmonės duodavo įsakymus, o kareiviai narsiai paklusdavo ir griūdavo į purvynę, kupini ryžto pasiglemžti nors mažą priešo žemės lopinėlį. Tose dvokiančiose niekieno žemės platybėse tik uniformos spalva teskyrė vienos armijos kareivius nuo kitos.

5

Bet žūdavo vyrai ir kitur. Pavyzdžiui, eidavo kareivis pas kapelioną, tvarstytis žaizdų arba tiesiog laidydavo juokelius. Ir jeigu jis atsidurdavo netinkamoje vietoje, nebegrįždavo. Riaumodamas atskriedavo didžiulis artilerijos sviedinys. It skustuvas atzvimbdavo šrapnelis. Iš kažkur tarsi zuikis iššokdavo snaiperis. Taigi trisdešimties vyrų būrys ėjo vis mažyn, o likusieji gyvi ėmė dar tvirčiau tikėti likimu. Kiekviena kulka, kuri prašvilpdavo pro šalį nekliudžiusi, darė juos tvirtesnius, vikresnius ir greitesnius. Leitenantas negalėjo patikėti savo karių narsa. Mat jam pačiam atrodė, kad kiekviena netaikli kulka tik priartina tąją, kuri jau tikrai pataikys.

Leitenanto Šepardo vyrai buvo atkaklūs, vikrūs, greiti ir narsūs. Tiesiog šaunuoliai, labai gaila tokių netekti. Bet neteko, prarado. Vieną po kito. Leitenantas žinojo, kad ir kitų neteks, nes juk karas  – tai ištisinė netektis.

Jo būrys, kaip ir kiti, gavo įsakymą palikti tranšėją ir žengti į niekieno žemę. Kažkur kažkas buvo girdėjęs apie didingą planą – leitenantui apie jį tik šį bei tą papasakojo. Jis su savo vyrais susijungsiąs su daugybe kitų beveidžių kareivių, visi milžinišku puslankiu kaip žiurkės roposią žeme ir tada netikėtai užpulsią priešą iš užnugario. Planas buvo labai abejotinas, beprotiškai rizikingas. Per tas kelias iki atakos likusias valandas vyrai jautėsi prislėgti. Jie rašė laiškus žmonoms ir kitiems namiškiams. Įtemptai ieškojo tinkamų žodžių. Mat buvo nepratę išsakyti jausmų popieriuje. Kai kurie skaitė savo laiškus leitenantui ir klausinėjo: „Kaip jums atrodo, ar gerai parašiau, pone?“

Leitenantas irgi rašė: „Brangioji mamyte, atrodo, netrukus mes leisimės į tokią...“

6

Ir štai ūkanotą rytą, su pirmąja brėkšma, pasigirdo signalas. Leitenanto Šepardo būrys išsirikiavo pusračiu paskui kitą būrį ir pajudėjo. Jie slinko tamsių gilių daubų, pelkėtų žemumų link. Ant krūtinių kabojo šautuvai. Žemė po kojomis buvo lygi ir gliti. Kad nepargriūtų, vyrai graibstėsi kits kitam už rankų. Slenkant pro pakumpusį medį, nuo šakos pakilo juodas varnas. Leitenantas nulydėjo jį akimis. Neprisiminė, kada pastarąjįkart buvo matęs kokį nors paukštį. Staiga pagalvojo apie gelsvakrūtes liepsneles, kapstančias žemę po jo gimtųjų namų valgomojo langais.

Visa aplinkui gaubė tirštas rūkas, vyrai slinko arti vienas kito. Niekas nepratarė nė žodžio. Dangus atrodė šiurkštus, padūmavęs ir gižus. Toliau kaip per porą žingsnių nieko negalėjai įžiūrėti. Virš purvynės juodavo kreivos išvirtusių medžių šakos. Leitenanto veidas buvo kupinas liūdesio. Vyrai sėlino tyliai, it lapės miške.

7

Priešą užklupo netikėtai. Niekas tam nebuvo pasirengęs. Ir saviškių, ir priešininkų pusėje pasigirdo nuostabos šūksniai. Dangų perskrodė ryški ugniaspalvė šviesos juosta. Leitenanto akys pagavo žemėn krintančių vyrų šešėlius. Kurį laiką buvo visiška maišalynė. Karininkai šūkaliojo įsakymus. Krintant sviediniams, aukštyn šokčiojo žemių stulpai. Purvas ir dumblas tiesiog purslojo ore. Leitenantas pagalvojo apie putotas jūros bangas, kurios plakėsi į uolėtą krantą kažkur toli toli, šio išniekinto, sudraskyto pasaulio pakraštyje.

Jis buvo ten, kur ir privalėjo būti, – būrio priešakyje. Artilerijos sviediniai sproginėjo visai čia pat, iš visų pusių. Kojos nuo įtampos sulinkusios, smakras įbestas į tranšėjos kraštą. Paskui jis šoktelėjo į purviną duobę ir gulėjo joje. Toji vieta ne ką tebuvo saugesnė už kitas. Dangus sušvisdavo tai geltona, tai žalsvai melsva spalva. Jis apsižvalgė aplink, akimis ieškodamas savo vyrų, ir pamatė juos sudribusius purve kaip lėles, išsiklaipiusiomis į visas puses kojomis ir rankomis. Kai kurie aimanavo ir tyliai raičiojosi, kiti gulėjo nebylūs. Dievai ir nelabieji suleido nagus į jo būrį. Leitenantas Šepardas suriko iš siaubo. Bet net ir pats neišgirdo šio savo nevilties riksmo. Sprogstantys sviediniai atėmė jam klausą, pasiėmė jo vyrus.

Sprogimui nutilus ir blykstelėjus liepsnai, jis matydavo priekin bėgančius kareivius. Išvysdavo, kaip purvo košė šokteli aukštyn ir ištykšta į dangų. Didelės rangytos medžių šakos lūžta ir išsilaksto į šalis. Šimtai šautuvų vamzdžių švytravo tamsoje. Sprogimų ugnis trumpam nuraudonindavo uolienas ir kareivių uniformas. Vyrų šešėliai ir toliau griuvo žemėn. Persiversdavo kūlvirsčia ir čiuožtelėdavo purvu. Kiti šešėliai nesulaikomai skubėjo į aušrą. Atstatyti šautuvai apgaulingai viliojo juos tolyn. Karo triukšmas buvo perkūniškas, bet leitenantui Šepardui tos kautynės buvo begarsės. Laikas jam tai slinko, tai lėkė atgal, tai apskritai išnykdavo.

Kartais leitenantui ausyse sutilindžiuodavo varpai: štai dabar jie ir vėl suskambo. Niekieno žemėje viskas virė it pragaro katile. Jis girdėjo įsiūčio kupinus riksmus, apmaudo ir baimės klyksmus. Girdėjo nepaliaujamą išgąsdintų karo žirgų prunkštimą. Girdėjo, kaip gailiai verkia iš skausmo mirštantieji ir kaip zvimbia pro ausis kulkos. O pirmiausia jis girdėjo šautuvų tratėjimą ir tą blankų šešėlių dunksėjimą į purvą.

8

Tada jis išgirdo kažką kita – švelnų balsą sau už nugaros. „Leitenante, leitenante.“

Jis žvilgtelėjo per petį. Susikūprinęs, panarinęs galvą virš kelių, sėdėjo jaunas vaikinukas. Kraujas sruvo jam per veidą ir gėrėsi į uniformą. Leitenantas iš paskutiniųjų stengėsi prisiminti to berniuko vardą ir pavardę, bet prisiminė tik vardą – Ernis. Jis žinojo, kad Ernis dirbo savo šeimos įmonėje – dviračių taisykloje. Pats tai pasipasakojo leitenantui Šepardui. Jeigu leitenantui kada paklius koks iškleręs dviratis, Ernis jį sutaisys nemokamai...

„Leitenante, leitenante.“ Ernio balsas drebėjo, rankos virpėjo. Leitenantas nukreipė akis į šalį, pažvelgė į mūšio lauką. Medžio kamienas tą akimirką išlakstė į šipulius ir švystelėjo aukštyn. Medienos atplaišos vartaliojosi ore tarsi cirko fokusininko svaidomi peiliai. Iš po sužalotų šaknų oran pasipylė žemės grumstai. Tolumoje kažkoks karininkas ragino kareivius veržtis pirmyn. Jis smarkiai mostagavo rankomis lyg atsipalaidavusiais vėjinio malūno sparnais. Netrukus karininkas parkrito.

„Leitenante, leitenante.“

Leitenantas nervingai grįžtelėjo į Ernį. „Apsiramink!“ – norėjo jam šūktelti. Norėjo pasakyti tam mirštančiam vaikui, kad mirti pridera tyliai. Argi jis nematąs, kad leitenantas ir be jo turi rūpesčių?

Ir vos tik išgirdo savo galvoje tuos bjaurius žodžius, tuoj pat susigėdo. Jam stojo prieš akis Ernio tėvas, susigūžęs prie besisukančio dviračio rato. Netrukus į taisyklą atneš telegramą, ir paskui Ernio tėvas visą gyvenimą spėlios, kokios buvo paskutinės jo sūnaus gyvenimo akimirkos. Leitenantas negali leisti šiam berniukui numirti purve, taip ir neišklausęs paskutinių jo žodžių.

Gulėdamas ant pilvo jis pasuko galvą, stengdamasis jos nepakelti. Tada atgręžė į berniuką veidą. „Kas yra, Erni?“

9

„Aš nesužeistas, – sukepusiomis lūpomis viltingai ištarė Ernis. Jo dantys buvo nusidažę rausvai. – Aš juk nesu sužeistas.“

Jis kažką lemeno, bet per artilerijos sviedinių spiegesį nieko nesigirdėjo. Kai pasipylė žemių ir šrapnelių kruša, leitenantas pridengė berniukui veidą. Dangus tiesiog plieskė liepsnomis. Berniukas sudrebėjo. „Kas yra, Erni?“ – vėl paklausė karys.

Berniukas garsiai, trūkčiojamai įkvėpė. „Mano kišenėje...“

Brangiausius dalykus kareiviai nešiodavosi kišenėje prie krūtinės. Laimę lemiančius talismanus ir nuotraukas, plaukų sruogeles ir sudžiovintas gėlytes iš namų. Jiems norėjosi, kad atsidūrus pavojuje tie daikčiukai būtų kuo arčiau. Leitenantas apčiuopė užsegtą Ernio kišenę. Nuo to prisilietimo berniukas suklykė. Jam atsiliepė sielvartingas balsų choras, klyksmas aidu nuskriejo per lauką. Leitenantas pamatė, kad išsitepė Ernio krauju. Ernis trūkčiojo ir virpėjo. „Mano kišenėje, – atkakliai kartojo jis, – mano kišenėje...“ Leitenantas girdėjo beprotiškus šūksnius, kulkos zvimbė jam pro ausis. Netekęs vilties, jis užsidengė galvą rankomis – galas, viskam galas, juk žinojo, kad taip ir bus. Pramaišiui plyštančia širdimi tai meldėsi, tai keikė likimą, akyse jam tvenkėsi ašaros. Jis nenori – niekada nenorėjo! – mirti.

10

Po akimirkos šaudymas sviediniais liovėsi.

Tyla stojo taip staigiai, kad, rodės, net spengė. Leitenantas atsargiai kilstelėjo galvą, pažvelgė į miglą. Pamatė judančius šešėlius – nuo žemės kylančius kareivių šešėlius. Juos stebint leitenantui per kūną nuėjo pagaugai. Tie kylantys nuo žemės šešėliai buvo priešo karių.

„Kišenėje. Kišenėje...“

Šešėliai kilo lyg bokštai, aukšti ir tiesūs nelyginant milžinai. Sunkiais, įžūliais žingsniais jie žengė per niekieno žemę. Jie sklido į visas puses tarsi varnai virš javų lauko. Stabteldavo prie dejuojančių ant žemės gumulų. Baksteldavo juos batų nosimis. Jų šautuvų durtuvai blykčiojo aušros spinduliuose.

„Kišenėje...“

Leitenantas pamatė, kaip vienas iš milžinų, išgirdęs balsą, atsigręžė. Jam prie šono sutabalavo mėlynai juodas šautuvas. Leitenantas užspaudė delnu Erniui burną, bet buvo jau per vėlu. Milžinas išniro iš pilkumos ir ėmė artintis prie griovio, kur gulėjo Ernis su leitenantu.

Leitenantas vis dar laikė užspaudęs Erniui burną. Berniukas muistėsi iš paskutiniųjų. Jis stengėsi pasakyti: „Pažiūrėkite į mano kišenę, leitenante. Ten yra kai kas, be ko aš negaliu gyventi.“

Leitenantas girdėjo, kaip po milžino kojomis žlegsi purvas, girdėjo gargždų to vyro alsavimą. Dabar jis buvo visai arti, visiškai čia pat. Ką nors daryti buvo neįmanoma – nieko, dabar jau nieko nebepakeisi. Po sekundės priešo kareivis priėjęs pasilenks prie dar vieno gniutulo ir įdėmiai apžiūrės.

Leitenantas atsipalaidavo ir suglebo purve. Grimzdo į tą purvą. Jautė, kaip sugležusi jo ranka nuslysta Erniui nuo veido. Gulėjo atviromis akimis. Visas kruvinas. Ir meldė, kad atrodytų kaip negyvas, kaip šešėlis ant lauko.

Sulaikė kvapą. Širdis liūdnai vos vos dunksčiojo.

Milžinas staiga išniro ant tranšėjos krašto.

Leitenanto širdis sustojo.

„Mano kišenėje!“ – suriko Ernis.

Milžinas bedė šautuvo durklą žemyn. Leitenantas nė nesumirksėjo.

Nejudėdamas jis išgulėjo, kaip atrodė, valandų valandas. Net kai milžinas jau buvo nuėjęs ir lauke nebesigirdėjo nė garso, jis ir toliau gulėjo nekrusteldamas. Juto, kaip dumblas ima semti jam blauzdą, paskui šlaunį. Juto, kad darosi šalta. Ernis šalimais buvo jau visai sustingęs. Leitenantui ėmė perštėti akis ir jis užsimerkė. Tada vėl staiga atplėšė akis išsigandęs tamsos.

11

Praėjo dar šiek tiek laiko. Leitenantas sudrebėjo. Iš dangaus pasipylė lietus. Paskui debesys išsisklaidė ir leitenantas išvydo švelnią žydrynę.

Tiktai kai netoliese nusileido juodas varnas, jis atsiklaupė ant kelių.

Niekieno žemė atrodė taip, kaip jis ir įsivaizdavo. Keli dar išlikę medžiai bjauriai stirksojo nelyginant raganos išskėstais pirštais. Visas laukas buvo virtęs viena dumblyne – be lapų, be gyvybės, šen bei ten kyšojo spygliuotos vielos. Pažeme zvimbavo didelės riebios musės.

Leitenantas pažvelgė į Ernį. Berniuko kišenė ant krūtinės tebebuvo užsagstyta. Drebančiomis rankomis leitenantas ją atsagstė. Jam rodės, štai ims ir išlėks iš kišenės kokia nors šmėkla ar siela. Tačiau kišenėje jis aptiko tik nuotrauką. Kai kurie kareiviai nešiodavosi mylimųjų arba žmonų nuotraukas. Kiti – ištikimų šunelių atvaizdus. Ernio nuotraukoje buvo matyti mažos dirbtuvėlės fasadas. Ant durų slenksčio stovėjo vyras, moteris ir dvi mergytės. Šalia – į sieną atremtas dviratis. O virš durų iškaba VITEKERIO DVIRAČIŲ TAISYKLA. Ernio pavardė – Ernestas Vitekeris. Užrašas tai priminė. Tie žmonės nuotraukoje buvo jo tėvai ir seserys. Jaunesnioji sesutė čiulpė nykštį. Motina buvo droviai nusukusi akis. Tėvas stovėjo išdidus kaip liūtas. Leitenantas įspraudė nuotrauką Erniui į ranką...

12

Paskui svyrinėdamas atsistojo. Ištiesė ir pasitrynė sustirusias kojas. Ir tada pasuko namų link.

Pasiekęs pažįstamas vietas, jis ketino toliau nebeiti. Buvo tikras, kad suradęs savas tranšėjas sustos, pareikalaus šautuvo ir vėl taps kareiviu. Tačiau atsidūręs ten suvokė, kad turi keliauti tolyn. Turi nueiti mylių mylias ir perplaukti jūrą, kad pasiektų namus.

Kažkas, pamatęs, kaip varganai jis atrodo, įbruko jam antklodę.

Turėjo užsikloti ta antklode ir išsimiegoti, tačiau nesigulė. Susirado savo kelionmaišį – ten, kur ir buvo palikęs, – ir persimetė jį per petį. Dar galėjo sustoti ir neiti. Bet nesustojo – žengė tolyn. Per visas tas šaudynes, riksmus, per sprogmenų drioksėjimą niekas ir nepastebėjo, kad jis išėjo.

Bet juk niekas nepastebėjo, ir kai išėjo Ernestas Vitekeris.

Kai jau buvo nukeliavęs keletą mylių ir atėjo vakaras, karininkas suskato ieškoti kišenėje kompaso. Jis ten visad nešiodavosi kompasą, dėžutę razinų ir mamos laišką. Ir dar kai ką – ką jau buvo visai pamiršęs. Sugraibė tą pamirštą daikčiuką ir įžiebė degtuką, kad apžiūrėtų. Pro švelnią degtuko liepsną į jį ramiai žvelgė sidabrinis asiliukas.

Tada karys atsisėdo ant žemės ir sukūkčiojo. Iš laimės, kad eina namo.

Gelbėjimo operacija prasideda

1

Kitą rytą per pusryčius vaikų mama nusistebėjo:

– Nesuprantu, kur dingsta mūsų maistas. Vakar dar tikrai mačiau spintelėje gabalą sūrio.

– Gal pas mus atsirado pelių, mama? – spėliojo Marselė. – Kol mes miegam, jos įsėlina į virtuvę ir suėda mūsų maistą.

– Gal mums reikėtų įsitaisyti katę? – pasiūlė Kiaukė, seniai trokštanti mylimo gyvūnėlio.

– Turbūt Marselė teisi, – atsakė mama. – Tikriausiai pas mus yra pelių. Tik jos ne mažos ir švelniakailės, ne didžiaausės ir ne ilgauodegės. Tos pelės, kurios gyvena mūsų namuose, labai panašios į besočius vaikus!

2

Paskalis, Marselė ir Kiaukė susižvalgė. Jie suprato, kad turi būti atsargūs ir neprasitarti apie tą kariškį miškelyje.

– Tai aš, mama, – tarė Paskalis, – suvalgiau tą sūrį. Aš amžinai alkanas.

– Gal Paskalis turi kirmėlių, ar ką? – pakišo piktą mintį Kiaukė.

– Užsičiaupk, Terese! – supyko brolis. – Tu pati turi kirmėlių! Smegenyse.

– Bet aš nors neatrodau kaip kirmėlė! O tu atrodai!

– Apsiraminkit abudu, – atsidususi paprašė mama. – Tu, Paskali, turbūt smarkiai augi, jeigu nuolat nori valgyti. Ačiū Dievui, kad šeimoje tik vienas berniukas, o ne visa armija. Neišmaitintume jūsų.

– Atsiprašau, mam. Pasistengsiu nebeaugti.

– Bet ar mes įsitaisysime kačiuką? – toliau nerimo Kiaukė.

3

Tą rytą vaikai viską darė tarsi atbulom rankom, todėl dabar jau turėjo lėkti, kad nepavėluotų į mokyklą. Mama išstūmė juos pro duris ir maldaute maldavo paskubėti. Ji labai baiminosi, kad tik madam Hugo blogai neatsilieptų apie tėvus, kurių vaikai vėluoja. Paskalis, Marselė ir Kiaukė risčia pasileido akmenimis grįstu taku, kuprinės net šokčiojo jiems ant pečių.

– Ponas leitenantas ir vėl nesulauks pusryčių, – apgailestavo Marselė.

Bet jie nerimavo mažiau, negu galėjo nerimauti, – mat žinojo, kad jų karys ištvermingas. Vis dėlto Paskalis kažką įtemptai galvojo. Ir kai takas atvedė juos į miestelį, kai tolumoje pasirodė mokyklos kaminas, jis staiga sustojo. Seserys sužiuro į jį.

– Padėtis baisi, – reikšmingai paskelbė jis. – Mama per daug visko klausinėja. Netrukus ji ims mus įtarti. Pats laikas pradėti gelbėjimo operaciją.

– Kokią gelbėjimo operaciją? – paklausė Marselė. – Tu mums nieko nesakei, Paskali.

– Nesakei! O juk mes pirmos tą kareivį suradom! – pasipiktino Kiaukė.

4

Iš teisybės tai Paskaliui visai nereikėjo seserų pagalbos. Nuostabus jo gelbėjimo planas apsieitų ir be jų. Tačiau Paskalis buvo iš tų berniukų, kurie mėgo, kad viskas būtų kaip reikiant ir nekiltų jokių ginčų: širdies gilumoje jis nebuvo nei piktas, nei nedoras. Nenorėjo skaudinti sesučių, nenorėjo atimti iš jų malonumo. Staiga jis nėrė į stiklapūčio pašiūrę ir pamojo seserims lėkti paskui ir pasislėpti šalia. Kuo skubiau ir ramiau jis išdėstė Marselei ir Kiaukei savo sumanymo smulkmenas. Kiaukė klausydamasi kramtė lūpą, o Marselė rimtu veidu pritariamai linksėjo. Baigęs aiškinti, Paskalis paklausė:

– Na, tai ką jūs apie tai pasakysite?

Kiaukė klausiamai pasižiūrėjo į Marselę.

– Tiesiog nežinau... – atsakė Marselė. – Būtų geriau, jeigu niekam daugiau apie poną leitenantą nepasakotume.

– Bet kuo nors juk teks pasikliauti, – Kiaukė paėmė sesutę už rankos. – Kitaip ką gi mes darysim?

Marselė liūdnai linktelėjo. Kiaukė teisi. Jiems reikia pagalbos. Vieni patys jie nesusidoros.

– Puikiai sumanyta, Paskali, – garsiai tarė ji.

– Ir aš taip manau! – sučiulbo Kiaukė.

– Tai gerai! – išpūtė krūtinę Paskalis. – Turim paskubėti! Leitenantas negali amžinai tūnoti tame miške.

– Žinoma, kad ne, – pritarė Kiaukė. – Jam reikia grįžti namo! Vargšas broliukas šaukiasi jo naktimis.

– Turime padėti jam iškeliauti, kol dar niekas kitas jo neaptiko ir neišsiuntė atgal į karą.

5

Kiaukė nuo tos minties susigriebė už skruostų.

– Ar jį išsiųstų atgal, Paskali? Ar galėtų?

– Žinoma!

– Tada tu teisus, – pasakė Marselė, – mums reikia skubėti. Reikia išgelbėti tą karį kaip galima greičiau. Bėk, Paskali, bėk!

Visi trys pasileido šuoliais, bet į skirtingas puses. Marselė su Kiauke nulėkė į mokyklą. Kai abi įpuolė pro duris į klasę, madam Hugo susiraukė.

– Jūs vėluojat! – sugriaudėjo mokytoja. – O kur brolis?

– Ganykloje, – begėdiškai sumelavo Kiaukė, – viena karvė apsirgo.

O iš tikrųjų Paskalis lėkė miestelio gatvėmis pro mūrines krautuvėles, pro linksmom spalvom išdažytas duris, pro vazonus su snapučiais ir seną bokšto laikrodį ir kaip viesulas peršokęs šimtą žemyn vedančių ir amžinybę mačiusių akmeninių laiptelių atsidūrė uoste, prie žvejybos laivų, ant plačios žaliavandenės jūros kranto.