Kai netenkina dabartis

Ką turėtumėte išmokti?

Atpažinti fantastinį vaizdavimo būdą.
Suvokti ateities visuomenių vaizdavimo principus ir prasmę.
Kritiškai vertinti įsivaizduojamas ateities visuomenių vertybes.
Aptarti technologijų poveikį dabarties ir ateities visuomenėse.
Stebėti fantastinio ir realistiško vaizdavimo būdų jungimą literatūros kūriniuose.

Skyriaus įvadas

Įsivaizduokime jūsų amžiaus jaunuolį ar jaunuolę, kurie nelabai sutaria su artimaisiais šeimoje, neranda tikrų draugų mokykloje, apskritai jaučiasi nepritampantys, šiek tiek atstumti. Tokiems jaunuoliams kyla klausimas – ar gali gyvenime kas nors pasikeisti? Ir štai, netikėtai atsiranda pasiūlymas persikelti visai kitur, susitikti su kitokiais žmonėmis. Kartais tai atsitiktinai sutikta moteris iš šiame skyriuje aptariamo Ilonos Ežerinytės kūrinio „Sutikti eidą“, kartais tai kompiuterio ekrane atgyjantis veikėjas, su kuriuo bendrauja Nikas iš Ursulos Poznanski romano „Erebas“:

Virtualusis partneris žiūri tiesiai man į akis, pamanė Nikas ir užgniaužė nemalonų jausmą. Žiūri į mane taip, lyg galėtų peržvelgti ekraną.Paskui vyras vėl užsiėmė savo laužu.<...>„Kas tu?“ – įrašė jis į teksto langelį.Aišku, atsakymo nebuvo. Vyras pakreipė galvą į šalį, tarsi norėdamas pagalvoti. Vis dėlto po kelių akimirkų, Niko nuostabai, dialogo langelyje pasirodė žodžiai:„Aš esu Negyvėlis. – Jis vėl pasižiūrėjo į Niką, tarsi tikrindamas atsakymo poveikį. – Tiktai negyvėlis. O tu esi gyvas. Tiesa, bevardis, bet neilgai. Netrukus gausi pasirinkti vardą, pašaukimą ir visiškai naują gyvenimą.“Niko pirštai nuslydo nuo klaviatūros. Tai buvo neįprasta. Tai baugino. Žaidimas į bet kurį klausimą davė prasmingą atsakymą.

Tokie susitikimai traukia, bet kelia nerimą. Literatūra kaip tik ir leidžia apsvarstyti tokių pabėgimų galimybes bei rizikas. O gal ši kelionė kitur, į kitus pasaulius, susidūrimas su jame galiojančiomis – kartais labai žiauriomis – taisyklėmis, neįprastais žmonių santykiais privers atsigręžti atgal, kitomis akimis pažvelgti ir į dabartinį savo gyvenimą, pastebėti aplinkinių dėmesį, artimųjų šilumą. Tai ką? Tuščiai svajota? Anaiptol, svajonė priartina tai, kaip norėtųsi gyventi, bet ji kartu kviečia pasitikrinti gyvenimiškas vertybes.

Daugiau

Kaip suprasti?

Ar fantãstinis vaizdãvimo būdas reiškia, kad galima rašyti bet ką ir bet kaip? Tikrai – ne. Sakykime, rašytojas pasirenka savo veikėjais ne žmones, o gyvūnus. Bet, kalbėdamas apie gyvūnų gyvenimą, jis turi galvoje žmonių tarpusavio santykius. Tik tada jo rašymas turės kokios nors prasmės ir bus įdomus skaitytojui. Tokį vaizdavimo būdą matome pasakose, pasakėčiose ir panašiuose kūriniuose. Juose kalbama apie vienus dalykus, o galvoje turimi, numanomi kiti. Panašus reikšmės perkėlimas gali būti vadinamas ir alegòriniu vaizdãvimo būdù.

Rašymas apie praeitį, kai pernelyg nesiremiama dokumentine medžiaga, kai veikėjai yra sugalvoti, taip pat artimas fantastiniam vaizdavimo būdui, nes čia rašytojo išmonės dalis yra gana didelė. Bet dažniausiai apie fantastinį vaizdavimo būdą kalbama, kai aptariami ateities gyvenimą aprašantys kūriniai. Čia rašytojų išmonę skatina, bet kartu ir riboja mokslininkų ateities vizijos. Kitaip sakant, fantazuoti negali bet kaip, rašytojo sugalvoti dalykai privalo turėti tikėtinumo pagrindą. Pavyzdžiui, rašomi fantastiniai kūriniai apie keliones kosmose ir susitikimus su kitų galaktikų gyventojais, bet tokios kelionės iš tiesų planuojamos, todėl tokie pasakojimai yra tikėtini. Fantastinis vaizdavimo būdas gali perkelti skaitytoją į netolimą arba labai tolimą ateitį, kurioje technologinė žmonijos pažanga tiesiog gniaužia kvapą. Tačiau šiuos kūrinius skaitome ne vien dėl juose aprašytų technikos galimybių, bet ir stebime, kaip naujojoje aplinkoje jaučiasi žmogus, kaip keičiasi žmonių tarpusavio santykiai. Moderni technologinė aplinka tampa savotišku žmogiškumo išbandymo lauku ir leidžia rašytojams svarstyti, ar ateities gyvenimas remsis šiandien galiojančiomis žmogiškomis vertybėmis, o gal kels joms pavojų, pavyzdžiui, gal nebeliks tikros draugystės, ją pakeis šimtai elektroniniu ryšiu susietų draugų, nebeliks užuojautos, pagalbos kitam, nes visi rūpinsis tik savimi ir pan.

Fantastinis vaizdavimo būdas dažnai jungiamas su realistišku ir tai sustiprina pasakojimo tikroviškumo pojūtį. Kartais kūrinyje vaizduojamas realybės ir fantastinio pasaulio susilietimas. Visa tai tarsi praplečia realybės ribas, praturtina ją įsivaizduojamais dalykais, pakviečia kitomis akimis – iš praeities ar ateities perspektyvų – pažvelgti į mus supančią tikrovę.

Daugiau