Melo trumpos kojos

Eina ji toliau aviniuku vedina. Apie vakarą priėjo karaliaus rūmus. Kieman bijojo eiti, nes ten buvo piktų šunų; užlipo ant kaugės šieno, užsikėlė aviniuką ir užmigo. Rytą karalius, pamatęs ką gulint ant šieno, išsiuntė tarnus, kad nuėję pasižiūrėtų, kas ten yra. Tarnai pagrįžę sako karaliui, kad ant šieno gulinti tokia graži mergytė ir turinti ant kelių aviniuką. Karalius liepė atvesti mergytę. Tarnai atvedė ją. Karalius, patyręs, kad ji yra našlaitė, ryžos ją užauginti. Ir taip ji pasiliko karaliaus rūmuose.

Po kiek laiko karalius užsimanė pjauti aviniuką. Mergytė prašo karaliaus, kad to aviniuko nepjautų, nes tas aviniukas esąs jos brolis. Karalius iš pradžios nenorėjo tikėti, bet paskui paklausė jos ir paliko jai aviniuką.

Praėjo keletas metų. Elenytė užaugo. Buvo liekna, graži, gera mergelė. Karaliui ji labai patiko, ir jis vedė ją. Bet ten pat gyveno laumė ragana, kuri baisiai norėjo, kad ją vestų karalius. Toji ragana dabar Elenytei pavydėjo: ar žūt, ar būt ryžos jai galą padaryti.

Vienąkart Elena ėjo maudytis. Laumė ragana stūmė ją vandenin, o pati apsitaisė jos rūbais ir nuėjo karaliaus rūmuosna, norėdama užimti Elenos vietą. Elena, įstumta vandenin, ne prigėrė, o pavirto aukso kuoja. Laumė, nuėjusi rūmuosna, apsimetė ligoniu. Ji atsigulė lovon ir tarė karaliui:
​– Kaip man įgriso tas avinas! Liepk jį susimildamas papjauti.
​Karalius nusigando, sako:
​– Ar tu kliedi? Tu nori aviniuką pjauti?! Tu juk visados sakydavai, kad čia tavo brolis Joniukas... Ir jį taip tausojai, mylėjai!
​Laumė ragana atsakė:
​– Aš tuomet kvaila buvau... aš tyčia taip sakiau... argi avinas bus mano brolis?! Aš dabar sergu, ir jeigu to avino mėsos negausiu – numirsiu.

Karalius jai sako, kad šiaip jau avieną valgytų, bet laumė vis sakos negyvensianti, jei karalius to avino nepapjausiąs. Karalius labai gailėjo aviniuko ir nepjovė. Tik jam labai keista išrodė, kad jo pati, kuri aviniuką taip mylėjo, nori jo mėsos pavalgyti.

Aviniukas suprato, kad laumė nori jį pjauti; nuėjo ant krašto ežero, kuriame buvo jo prigėrusi sesuo, ir taip ėmė dainuoti:
​
​Elena sese, Elenyte, Elenyte!
​Žada ponulis mane pjauti, pjauti, mane pjauti:
​Jau visi tarnai peilius galanda,
​Dvaro mergelės geldas mazgoja, geldas mazgoja.
​Laumė ragana mėselės geidžia.

Elenytė iš ežero atsakė:
​
​Avine broli, avinėli, avinėli!
​Pasakyk ponuliui, karaliūnui karaliūnui:
​Tegu sušaukia visą valsčių,
​Tegu numezga šilko tinklą,
​Tegu pagauna aukso kuoją.​​

Tarnai, išgirdę aviniuką dainuojant ir žuvelę jam iš vandens atsakant, papasakojo, ką girdėję, karaliui. Rytą karalius atėjo ant ežero krašto ir palindo po krūmu, kad jo avinėlis nematytų. Aviniukas vėl atėjo ant ežero krašto ir vėl dainuoja:

​​Elena sese, Elenyte, Elenyte!
​Žada ponulis mane pjauti, pjauti, mane pjauti:
​Jau visi tarnai peilius galanda,
​Dvaro mergelės geldas mazgoja, geldas mazgoja.
​Laumė ragana mėselės geidžia.

O sesuo jam iš vandens vėl atsakė. Karalius visa girdėjo. Parėjęs namo, sušaukė visą valsčių ir liepė dirbti šilko tinklą. Numegzdinęs tinklą, tuoj liepė pagauti kuoją. Kuoja, ištraukta iš vandens, ir aviniukas tuoj pavirto žmonėmis. Karalius pažino savo tikrąją pačią, tuoj suprato, kad laumė ragana ją buvo prigirdžius, norėdama užimti jos vietą, ir liepė ją užmušti, o pats su Elena ir Jonu pasiliko gyventi rūmuose. Ir gyveno labai labai laimingai.

Vargingas žmogus girioj ant upės kranto capt capt medžius kirto. Jam becampinant, kirvis nuo koto smukt ir nusmuko, pūkšt į upės gelmę įkrito. ​Vargšas pravirko:
​– Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos? Gaila pajėgiojo mano kirvuko!

Tuo metu tik pakabakšt pakabakšt, pašlivikšt pašlivikšt ir atšlubavo senas senelis.
​– Ko tu taip dejuoji? Kas tau nutiko?
​– Mano kirvelis įkrito į gelmę, o kito nusipirkt neįstengiu – labai vargingas esu. Kuo dabar medžius kirsiu ir vaikams duoną pelnysiu?
​– Tič, tylėk, nedejuok! Aš tau jį sužvejosiu.

Ir, tik brūkšt brūkšt rudinę numetęs, padrumst į upę. Po valandėlės stugt vandeny ir išnešė aukso kirvį.
​– Te, imk! Ar tai ne tavo kirvis?
​– Ak, ne! Ak, ne! Ne mano! – atsiliepė vargšas.
​Vėl drumst senasis po vandeniu panėrė ir po valandėlės kust – iškilo su sidabro kirviu.
​– Ne mano, ne mano! – šaukė vargšas, vos pamatęs.
​Trečią kartą drumstelėjo senelis ir išnešė geležinį kirvį.
​– Tai mano kirvukas! Tai mano kirvukas! – sušuko vargšas nudžiugęs. – Dėkui tau, kad savo kirvuką atgavau.

Ir tik čiupt kirvelį iš ano rankos, tik skryst ant namų – jau buvo bebėgąs saviesiems visa pranešti.
​– Uhū uhū! – sušaukė jį senelis. – Kad tu toks teisingas ir negodus žmogus, dovanoju tau ir aukso bei sidabro kirvius.

Jam namie tik pliopt viską išpliopius, išgirdo vienas godus, besotis kaimynas. Tas susigalvojęs brūkšt į girią ir capt capt kerta medį toj pačioj vietoj. O jo kirvis laisvai užtaisytas, tik pašmukšt nuo koto, papliupt į vandenį.
​– Ui ui ui! – pradeda jis dejuoti dėl savo kirvuko.
​Pašlivikšt pašlivikšt – senelis jau ir čia.
​– O kas tau tikosi?
– Mano kirvukas pūkšt į gelmę įkrito ir paskendo! Kas jį man sugraibys?
​– Ogi aš! – atsakė senasis.
​Padrykt į vandenį ir po valandėlės tik stugt su geležies kirviu:
​– Tai tavo kirvis?
​– Ne mano, ne mano! – atsiliepė besotis.
​Vėl drumstelėjo senutis ir po valandėlės stugt su sidabro kirviu:
​– Ar tai tavasis?
​– Ne mano! Manasis kitoks!
​Trečią kartą senasis pūkšt į upę ir vėl tik kyšt iš vandens su aukso kirviu.
​– Tai manasis! – sušuko besotis nudžiugęs.​

Bet, jam taip begėdiškai bemeluojant, senelis tik šmūkšt po vandeniu panėrė ir daugiau jau neiškilo. Besočiui šnypšt aukso kirvis pro nosį! Laukė ir laukė, bene jam išneš deimantinį. Rasi, dar ir šiandien bekiunkso.