Tema 6.6 (Literatūra 5 kl.)

Kaip suprasti?

Tautosakos kūriniuose veikėjai mėgsta užsidėti kaukes, apsimesti. Bet kaip jaučiasi ir kaip vertinami tie, kurie yra be kaukės? Jie gali nesavanaudiškai su nepažįstamu žmogumi pasidalyti paskutine duonos rieke. Tokie veikėjai pasakose dosniai apdovanojami. Galbūt jie pernelyg patiklūs, kaip Jurgis Paketuris, pamaitinęs sutiktą melagį. Bet tai rodo jų požiūrį į žmogiškąsias vertybes.

APIE DU BROLIUS – SUKČIŲ IR TEISINGĄ

Skaitydami šią pasaką, stebėkite, kokios kalbos ir veiksmai leidžia vieną veikėją pavadinti sukčiumi, o kitą veikėją – teisingu.

APIE DU BROLIUS – SUKČIŲ IR TEISINGĄ

Lietuvių liaudies pasaka

1

Gyveno seniau du broliai: vienas buvo artojas, kitas muzikantas. Susitarė abu eiti į pasaulį laimės ieškoti. Ėjo, ėjo ir priėjo kryžkelę. Toje kryžkelėje buvo stuobrys, o ant jo parašyta: „Kas eis į dešinę, tas eis teisybės keliu, bet daug turės vargo; kas eis į kairę, tas eis suktybės keliu ir turės vis linksmą gyvenimą!“
​Perskaitė abu broliai tuos žodžius ir išsiskyrė: artojas nuėjo į dešinę, o muzikantas su smuikeliu – į kairę.

2

Beeidamas artojas priėjo didelį mišką ir jame paklydo. Bent kelias dienas paklaidžiojęs, baisiai išalko ir iš bado pradėjo medžių žievę graužti. Tuokart jis sutiko savo brolį muzikantą. Tas visur vaikščiojo, linksmai sau grodamas, ir kas tik jį sutikdavo, duodavo jam ir pinigų, ir šiaip visko. Ir dabar jis turėjo prisikišęs pilnas kišenes visokių gėrybių. Artojas ėmė prašyti, kad duotų ko nors valgyti, sakėsi badu mirštąs. Bet muzikantas tik nusikvatojo ir tarė:
​– Duok vieną savo akį išlupti, tai gausi bandelę!

3

Visaip prašė brolis pasigailėti, bet muzikantas nė girdėti nenorėjo. Pagaliau artojas tarė:
​– Atiduodu tau akį, tik gelbėk nuo mirties!
​Tada muzikantas išgriežė savo broliui vieną akį, numetė jam bandelę ir vėl nuėjo sau smuikuodamas.

4

Teisingasis brolis, suvalgęs tą bandelę, vėl vaikščiojo po girią, norėdamas rasti kelią iš jos, bet niekaip negalėjo išeiti. Taip klaidžiojo bent kelias dienas ir vėl labai išalko, kad nė paeiti nebegali. Tik susitinka vėl savo brolį muzikantą. Matydamas, jog tas turi pilnas kišenes riestainių ir bandelių, ėmė prašyti, kad duotų jam nors trupučiuką nuo mirties atsiginti. Muzikantas tik nusijuokė ir tarė:
​– Atiduok man ir kitą savo akį, tai gausi visą pyragą!
​Visaip artojas prašė, net verkdamas maldavo pasigailėti, bet muzikantas iš jo tik šaipėsi. Tada sako artojas:
​– Vis tiek man ateina mirtis, tai pasiimk sau ir paskutinę akį!

5

Muzikantas tuoj išgriežė artojui antrą akį ir nuėjo sau, numetęs vieną bandelę. Artojas nuo didelio skausmo apalpo ir ilgai gulėjo, nieko nejausdamas. Kai atsigavo, užgirdo aukštai kažin ką žmogaus balsu kalbant:
​– Na, pasakykit dabar, kas ką nauja žinote!

6

Vienas balsas atsiliepė:
​– Aš sužinojau, kad čia netoliese, tik už devynių žingsnių, yra didelis akmuo, o po tuo akmeniu teka gyvojo vandens šaltinis. Koks tik sergantis tuo vandeniu apsimazgotų, tuoj sveikas paliktų!

7

Kitas balsas tarė:
​– Aš sužinojau, kad karalaitė labai sunkiai serga, ir viso pasaulio daktarai negali jos išgydyti. Ir niekas daugiau jos neišgydys, kaip tik šitas vanduo!

8

Trečias balsas tarė:
​– Gerai! Tai šitų daiktų niekas visam pasauly dar nežino, ir žiūrėkit, kad nesužinotų!

9

Dabar tik suūžė, suplasnojo sparnais ir nuskrido paukštės nuo medžių, po kuriais gulėjo artojas ir visą jų kalbą girdėjo. Truputį atsigaivinęs, jis tuoj ėmė apgraibomis ieškoti to akmens. Ieškojo ieškojo ir rado. Ėmė po tuo akmeniu kasti, tik vienu kartu brykšt vanduo tiesiai į akis, ir tuoj artojas pradėjo matyti. Nudžiugęs prisisėmė kepurėn šito vandens, o jo kepurė buvo briedžio odos. Paskui per kokį pusdienį jam pasisekė išeiti iš girios. Nuėjo tiesiai į karaliaus dvarą ir pasisakė, kad galėtų išgydyti karalaitę. Tuoj nuvedė jį pas karalių, ir karalius jam tarė:

10

– Jei tu išgydysi mano vienturtę dukterį, aš tau ir ją atiduosiu, ir visą karalystę; bet jeigu apsiėmęs neišgydysi, aš tau galvą nukirsiu!
​Artojas tuoj davė karalaitei išgerti vandens iš odinės kepurės, ir karalaitė išgijo. Nudžiugęs karalius atidavė jam visą karalystę ir išleido už jo savo dukterį.

11

Taip artojas tapo karalium ir gražiai sau gyveno su karaliene metus ir kitus. Vieną kartą pradėjo karalienė prašyti vyrą, kad parodytų jai savo tėvynę, kur užaugo. Karalius norėjo atkalbėti, sakė esanti labai toli tarp miškų tik maža trobelytė. Bet karalienė užsispyrė būtinai tą trobelytę pamatyti. Tada karalius liepė pakinkyti karieton keletą arklių, pasiėmė tarnų, ir abu su karaliene išvažiavo.

12

Bevažiuodami per didįjį mišką, kur artojas ilgą laiką klaidžiojo ir kur brolis muzikantas išlupo jam akis, susitiko priešais ateinant baisiai apiplyšusį valkatą. Karaliaus arkliai pasibaidė, šoko šalikelėn ir apvertė karietą. Tarnai sugriebė tą valkatą ir atvedė pas karalių, manydami, kad karalius lieps už arklių pabaidymą jį pakarti. Bet karalius greit pažino, kad čia jo brolis muzikantas, ir tarė

13

– Ar tu manęs nebepažįsti? Taigi esu tavo brolis, kuriam tu anais metais akis išlupai!
​Nusigandęs muzikantas puolė broliui į kojas ir prašė dovanoti. Karalius dovanojo ir liepė tarnams, kad duotų jam visokių valgymų. Paskui įsidrąsinęs muzikantas klausė brolio, kaip akis sau sugydė. Karalius jam nusakė, kaip gulėjęs po tokiu ir tokiu medžiu, išgirdęs paukštes kalbant apie gyvąjį vandenį ir tuo vandeniu save ir karalaitę išgydęs.

14

Muzikantas atsisveikinęs nuėjo greitai ieškoti tos vietos, kur paukštės kalbėjo. Dabar jis kasnakt vis po tuo medžiu gulėdavo, laukdamas, bene ir jam paukštės kokią paslaptį pasakys.

15

Vieną naktį suūžė miškas, sutraškėjo medžiai, ir atskrido trys paukštės. Kai tik nusileido į tą medį, po kuriuo gulėjo muzikantas, tuoj viena sukrykštė:
​– Bėda man! Kas gi sužinojo apie sergančią karalaitę ir su gyvuoju vandeniu ją išgydė?!
​Kita paukštė vėl sukrykštė:
​– Bėda man! Kas gi rado mano šaltinį su gyvuoju vandeniu?!
​Trečia tarė:
​– Bene klausėsi kas tada, kai šnekėjom? Pažiūrėkim, ar dabar čia ko nėra!

16

Tuoj nusileido žemėn ir rado muzikantą.
​– Aa! Tai tu ir anais metais mūsų kalbos klauseisi!
​Sukrykštė, pagriebė muzikantą, kaip koks vėjas nulenkė dviejų medžių viršūnes ir pririšo vieną jo koją prie vieno medžio, o kitą koją prie kito. Kai tik medžiai tiesės, perplėšė muzikantą per pusę.

​Karalius su karaliene suvažinėjo visą kelionę sveiki ir dabar dar tebegyvena už miško.

Aptariame tekstą

  1. Kaip pasakos pradžioje apibūdinami broliai? Kodėl jie išeina į pasaulį? [1]
  2. Iš kur ir ką sužino broliai apie galimus rinktis kelius? Kurį kelią pasirenka vienas brolis ir kurį kitas? [1]
  3. Kaip sekėsi artojui ir kaip muzikantui eiti savais keliais? [2]
  4. Kokią bandelės kainą pasakė muzikantas? [2]
  5. Kas atsitiko artojo akims? [3–5]
  6. Kokią paukščių paslaptį išgirdo artojas? [5–8]
  7. Kaip pagijo artojas? [9]
  8. Kaip artojas tapo karaliumi? [10]
  9. Ko ir kodėl atkakliai prašė karalienė savo vyro? [11]
  10. Ką karalius sutiko miške? Kaip atrodė sutiktasis? [12]
  11. Kaip karalius elgėsi su sutiktu broliu? Kaip suprantate čia vartojamą žodį „dovanoti“? Aptarkite jo reikšmę. [13]
  12. Ką padarė muzikantas, iš brolio sužinojęs paslaptį? [14]
  13. Ką išgirdo muzikantas, klausydamasis paukščių? [15]
  14. Už ką ir kaip buvo nubaustas muzikantas? [14, 15]
  15. Kuo baigėsi pasaka? [16]

Apibendriname

  1. Apibūdinkite brolius. Kodėl vienas laikomas sukčiumi, o kitas teisingu?
  2. Įvertinkite užrašą, kurį broliai pamatė kryžkelėje ant stuobrio. Ar pritariate parašytiems žodžiams?
  3. Kokius gerus darbus padarė artojas?
  4. Kodėl šis brolis vadinamas artoju, nors žemės darbų pasakoje jis nedirba? Kaip jo darbas susijęs su pasirinktu teisybės keliu?
  5. Kaip muzikanto darbas susijęs su jo pasirinktu suktybės keliu?
  6. Pasvarstykite, kodėl muzikantas nuėjo klausytis paukščių kalbų, nors buvo pamaitintas.
  7. Kaip manote, ar teisinga bausmė muzikantui? Juk paukščių paslaptį sužinojo artojas.
  8. Kokia būtų šios pasakos pagrindinė mintis arba moralas?

Kuriame tekstą

Pratęskite kryžkelėje ant stuobrio rastą užrašą, kad jame būtų minima ir pagrindinė šios pasakos mintis.

JOKŪBAS IR ŽVEJYS

Šioje pasakoje kalbama apie visai kitokį žmonių gyvenimą negu skaitytose lietuvių pasakose. Tačiau nuoširdi pagalba kitam žmogui ir čia labai gerbiama. Skaitydami stebėkite, kokius gerus darbus atlieka Jokūbas ir kaip jam atsidėkojama.

JOKŪBAS IR ŽVEJYS

Žydų pasaka

1

Kartą Tanžero mieste gyveno turtingas pirklys. Jam nieko nestigo, – nei pinigų, nei visokių kitokių gėrybių. Jo laivai skrodė marias, o kupranugarių karavanai gabeno jam prekes iš viso pasaulio. Jis turėjo vienturtį sūnų vardu Jokūbas.

​Kol tėvas plaukiojo jūromis ir vandenynais, keliavo per dykumas, Jokūbas sėdėjo namie, Tanžere, ir mokėsi Torą. Draugai jam sakydavo:

2

– Ar tau nenusibodo trūnyti prie knygų, ieškoti jose išminties? Ar ne geriau pakeliauti po įvairius miestus ir šalis, kaip daro pirkliai?

​– Ak,dūsaudavo ne vienas Jokūbo draugas,jeigu aš turėčiau tokį turtingą tėvą, koks yra tavasis, aš paprašyčiau iš jo laivo ir nuplaukčiau už mėlynų jūrų. Argi tau neįdomu pasižiūrėti, kas dedasi pasaulyje, kaip gyvena žmonės kituose kraštuose, kaip sutvarkytos kitos valstybės?

3

– Įdomu, – atsakydavo Jokūbas, bet ir toliau tęsdavo savo mokslą. Pagaliau, kai suėjo aštuoniolika metų, jis nusprendė palikti mokyklą ir gimtąjį Tanžerą. Atėjo jis pas tėvą, nusilenkė ir tarė:

​– Aš daug metų studijavau Torą, dabar norėčiau sukaupti gyvenimo išminties. Noriu pamatyti Dievo pasaulį savo akimis. Noriu paprašyti tavęs laivo ir šiek tiek pinigų, – važiuosiu į užjūrio šalis ir pabandysiu savo laimę prekyboje.

​– Ką gi,tarė tėvas,tu jau nebe vaikas. Užteks tau lepintis po mamos sparneliu. Važiuok, sūnau, pasižvalgyk po platųjį pasaulį, išbandyk savo jėgas ir sumanumą.

Dailininkas Romualdas Orantas
4

Tėvas davė Jokūbui laivą su jūreiviais ir visa įranga, taip pat įdavė prekybos pradžiai šimtą auksinių.

​Plaukiojo Jokūbas jūromis ir vandenynais. Vieną dieną jo laivas pasiekė tą krantą, kur driekėsi Turkijos sostinė Stambùlas. Jokūbas išlipo prieplaukoje ir nusprendė pasivaikščioti po miestą. Vos tik jis pakilo viena iš gatvių, pamatė laidotuvių eiseną.

​– Ką čia laidoja? – paklausė jis.

​Jam pasakė, kad laidojamas senis žydas, labai garbingas ir nusipelnęs žmogus.

„Eisiu ir aš su visais,pagalvojo Jokūbas.Nors mirusiojo nepažinojau, bet jeigu iš tiesų jis buvo geras žmogus, palydėsiu jį į paskutinę kelionę ir pasimelsiu už jo sielą.“​

5

Procesija priėjo kapines ir staiga sustojo. Kas atsitiko? Pasirodo, prie vartų laukė keturi jaunikaičiai ir skelbė, kad neleisią kūno palaidoti tol, kol našlė neatiduosianti jiems skolos. Jie teigė, kad senis pasiskolino iš jų tėvo, – kai šis dar buvo gyvas, – dvidešimt penkis auksinius, žadėjo grąžinti, bet taip ir negrąžino. Jie įsitikinę, kad vėliau jiems šios skolos jau niekas neatiduos, todėl reikalavo atsiskaityti čia, tuojau pat. Našlė verkdama įtikinėjo, kad tokios sumos ji neturinti ir niekados gyvenime nėra turėjusi, visa palyda sumišo, susinervino ir nežinojo, ką daryti. Buvo bandoma įkalbėti narsuolius neužtraukti gėdos ir sau, ir mirusiajam, – leiskite palaidoti žmogų, o po to jau aiškinkitės savo skolas. Bet atiduokit pinigus, kitaip laidoti neleisime.

​– Mano vyras neėmė jokių pinigų,verkė našlė.Jeigu jis būtų ėmęs, aš žinočiau.

​– Tavo vyras vagišius ir apgavikas!tvirtino jaunikaičiai. – Kur matytapasiskolino dvidešimt penkis auksinius ir negrąžino!

6

Jokūbas neištvėrė tų ginčų. Kur girdėtašitaip paniekinti mirusįjį! Juk šis negali atsikelti ir apginti savo gero vardo. Jokūbas žengė į priekį ir tarė:
​– Jeigu visas šis nesusipratimas dėl dvidešimt penkių monetų, tai tos skolos vardan aš galiu jas atiduoti. Pinigų aš turiu čia pat. – Jis išsitraukė piniginę ir išpylė dvidešimt penkias monetas akiplėšoms. – Buvo ar nebuvo ta skola, – jūs viską gavote ir galite pasitraukti.
​Vaikinai pasiėmė pinigus ir pasitraukė nuo vartų. Tuo metu Jokūbas kartu su kitais žydais palydėjo seną žmogų į paskutinę kelionę ir pasimeldė už jo sielą.

7

Tą pačią dieną Jokūbas atėjo į vieną Stambulo sinagogą ir išgirdo, kad ten yra renkami pinigai nukentėjusiesiems nuo gaisro šelpti. Jis ir vėl išsitraukė savo piniginę ir atskaičiavo dvidešimt penkias monetas. Pamatę tokią sumą, visi puolė girti jo dosnumą ir gerą širdį, klausinėdami, iš kur jis būsiąs ir kas jis toks. Jokūbas paaiškino, kad jis atplaukė laivu iš Tanžero miesto, o Stambule ruošiasi šio bei to nusipirkti. Susirinkusieji vėl jį pagyrė: – girdi, dar visai jaunas, o susigaudo reikaluose. Čia Jokūbas padrąsėjo ir paklausė, ar kas nors neapnakvindintų jo savo namuose. Jis nenorįs apsistoti užeigoje, todėl, jei kuris nors iš žydų būsiąs toks malonus ir kelioms dienoms užleisiąs jam kambarį, jis, kaip galėsiąs, – atsilyginsiąs.

8

Esantieji sinagogoje vienas per kitą ėmė šį malonų jaunuolį kviesti pas save. Bet Jokūbas pasirinko žydą, kuris jam pasirodė vargingiau už kitus apsirengęs.

​Žmogus parsivedė Jokūbą į savo namus, pavaišino ir skyrė nedidelį, bet jaukų ir švarų kambarį. Po daugybės praleistų laive naktų šis patalas jam atrodė dieviškas, ir jis kaip kūdikis miegojo iki pat ryto. Tačiau rytą jį prikėlė anapus sienos sklindantys garsūs žodžiai.

​– Jeigu tu šiandien pat už savo dukrą neatneši dvidešimt penkių monetų, kurias esi pažadėjęs, jokių vestuvių nebus,griaudėjo balsas. – Manęs tu neapgausi.

​– Maldauju tavęs, nešauk, – sakė šeimininkas, – tu juk žinai, kad mano namuose svečias, ir aš nenoriu, kad jis sužinotų apie mūsų bėdas. Savo pažadą tesėsiu, nors šiuo metu mano reikalai ir pašliję. Prašau tavęs, netriukšmauk ir nedaryk nei man, nei dukrai gėdos. Iškelsim vestuves, kaip esame sutarę, o pinigus atiduosiu tau pirma proga.

​– Ne, to tai nebus, – nutraukė jį jaunikio tėvas. – Arba tu man kloji pinigus šiandien, arba ieškokis dukrai kito vyro.

9

Atsikėlė Jokūbas, apsirengė ir, palaukęs, kol išeis svečias, nuėjo pas šeimininką.

​– Nepyk ant manęs, – pasakė jis, – bet aš nenoromis girdėjau jūsų pokalbį. Padaryk man malonę ir paimk iš manęs tuos pinigus. Nejaugi dėl dvidešimt penkių monetų iširtų tavo dukters vestuvės?

​Šeimininkas padėkojo svečiui už jo gerumą, bet sakėsi, kad imti pinigų jis nesiryžta.

​– Tu juk svetimšalis, – sakė jis, – kaipgi aš tau juos atiduosiu?

​– Nebijok, man dar teks būti Stambule, – ramino jį Jokūbas. – Štai tada ir atiduosi.

10

Laimingas, kad pavyko sutvarkyti ir šį reikalą, Jokūbas nuėjo į turgų. Jam rūpėjo sužinoti, kokių prekių turtingas Stambulas. Vos apėjo kelias turgaus eiles, žiūri: du plėšikai parduoda tris mergaites, veikiau dvi mergaites ir vieną visai dar mažą mergaičiukę. Visos trys nelaimingos ir išblyškusios, o mažoji tiesiog paplūdusi ašaromis. Jokūbas išsigando ir labai nuliūdo, – argi įmanoma pardavinėti gyvus žmones?! Jie juk ne daiktai, ne bekalbiai gyvuliai? Prasispraudė jis į priekį ir klausia plėšikų, kiek gi jie prašo už mergaites.

​– Vyresniosios po dešimt auksinių, o mažoji tebūnie už penkis, – atsakė pardavėjai. – Tai kuri tau patinka?

​– Visos trys, – atsakė Jokūbas.

​Jis atidavė paskutiniąsias dvidešimt penkias monetas ir pasiėmė mergaites. Vyresniosios papasakojo, iš kur jos ir kaip pateko į plėšikų rankas. O jaunesnioji iš baimės ir sielvarto prarado žadą ir negalėjo pasakyti, nei iš kur ji, nei kas jos tėvai. Jokūbas liepė pirkliams palydėti vyresniąsias mergaites į jų namus, pas tėvus, o jaunylę paėmė į savo laivą.

11

Sugrįžęs į Tanžerą, Jokūbas nusilenkė tėvui su motina ir tarė:

​– Nepykite ant manęs, neatgabenau iš savo kelionės nei pinigų, nei prekių. ​Užtat atvežiau jums dukrą, – tebūnie ji jums senatvėje džiaugsmas ir paguoda.

​Ir jis papasakojo, kas jam nutiko Stambule.

12

– Gražūs tavo poelgiai verti visokiausių pagyrimų, – pasakė jam tėvas, išklausęs apie nuotykius, – bet kitą sykį tu plauksi kartu su manimi.

​Nuo to laiko taip ir buvo: Jokūbas visur lydėjo tėvą. Jie aplankė daugybę šalių ir matė daug paslaptingų dalykų. Ir visur jiems sekėsi. Jų turtai kasmet didėjo, ir kiekvienas pirklys laikė garbe turėti su jais reikalų.

13

Praėjo penkeri, o gal ir dešimt metų. Vieną kartą, grįžęs su tėvu iš tolimo plaukiojimo, Jokūbas pastebėjo, kad mergaičiukė, kurią jis parsivežė iš Stambulo, išaugo į puikią ir gražią merginą. Tą naktį, kad ir kaip pavargęs kelionėje, Jokūbas negalėjo užmigti. Rytą motina rado sūnų išblyškusį ir susijaudinusį. Ji ėmė klausinėti, kas jam neduoda ramybės, koks sielvartas graužia. Bet Jokūbas nieko nesakė. Nekalbus, susimąstęs jis buvo ir kitą dieną. Motina ir vėl bandė iškvosti jo liūdesio priežastį, bet Jokūbas atkakliai tylėjo. Tačiau trečią dieną sūnus prisipažino, kad yra sužavėtas mergaitės grožio ir kad be jos daugiau negalįs gyventi.

​– Nesielvartauk, – pasakė motina. – Mes paklausime mergaitės, jeigu tu jai patinki, – pakviesime rabiną ir iškelsime vestuves.

14

Viskas taip ir įvyko. Jokūbas vedė merginą ir gyveno jie meilėje ir santarvėje. Po kurio laiko Jokūbas pastebėjo, kad jo žmona dažnai sėdi prie langelio liūdna ir susimąsčiusi.

​– Mano džiaugsme, – kreipėsi jis į ją, – pasakyk, kas tave slegia, ko neramu? Ar tu esi nelaiminga su manimi?

​– Laiminga, – atsakė ji, – aš myliu tave labiau už gyvenimą. Bet mane liūdina mintys apie tėvą ir motiną. Juk jie nieko apie mane nežino ir tikriausiai verkia, galvoja, kad aš mirusi. Labai norėčiau juos pamatyti ir priglausti prie širdies.

​– Jeigu tu galėtum prisiminti bent pavadinimą tos vietos, iš kur tu esi, aš tučtuojau tave ten nugabenčiau.

​– Ne, aš neprisimenu nei vietos pavadinimo, nei vardų, – atsiduso žmona. – Aš tik pamenu, kad mes gyvenome jūros pakrantėje ir kad tėvas gaudė žuvį. Pamenu, kartą nuvykome į miestą, į turgų, kur plėšikai ir pagrobė mane. O kad nors viena akele išvysčiau savo gimtąjį kaimą ir artimuosius!..

​– Aš negaliu žiūrėti, kaip tu sielvartauji, – tarė Jokūbas. – Lipam į laivą ir plaukiam palei jūros pakrantę. Gal mums pasiseks rasti tavo artimuosius.

15

Tuojau pat buvo paruoštas laivas. Jokūbas su jaunąja žmona pakilo į laivą ir neskubėdami ėmė plaukti pakrante. Pakelyje jie matė daug didelių miestų, mažų kaimelių ir žvejų gyvenviečių, bet nė viena jų Jokūbo žmonai nepasirodė pažįstama. Netekę vilties surasti tai, ko ieškojo, ketino jie sukti laivą atgal, bet staiga užėjo baisi vėtra, kuri paskandino ir laivą, ir visus jūrininkus. Jokūbas ir jo žmona išsigelbėjo tik todėl, kad spėjo įsikibti į stiebo nuolaužą. Jie plaukiojo jūroje ištisas tris dienas, o ketvirtąją suvokė nusilpę, kad jiems teks žūti vandenyje. Staiga jie išvydo tarp bangų žvejo valtelę. Žvejys atskubėjo prie jų ir ištraukė abudu iš vandens. Kai valtis priplukdė Jokūbą su žmona prie kranto, moteris, pamačiusi gyvenvietę, ėmė verkti iš džiaugsmo: tai buvo jos gimtinė. Kaimo gyventojai išbėgo į pakrantę, ir tarp jų Jokūbo žmona rado savo tėvą ir motiną. Pradžioje tėvai netikėjo savo akimis, o paskui kad puolė glėbesčiuoti brangią dukrelę ir malonų žentą!

16

Jaunieji gyveno pas tėvus visą savaitę ir būtų gyvenę dar, bet žvejys ėmė juos raginti:

​– Jeigu norite, kad aš jus nuvežčiau į Stambulą, sėskite į valtį dabar.

​– Argi su žvejo valtele galima pasiekti Stambulą? – nustebo Jokūbas.

​– Pasitikėk manimi, – nuramino jį žvejys.

17

Jaunieji atsisveikino su tėvu ir motina, pažadėjo atplaukti į svečius dideliu laivu ir su brangiomis dovanomis. Sėdo į laivą ir nuplaukė. Nepraėjo nė valanda, kaip tolumoje pasirodė Stambulas. Tada Jokūbas suprato, kad šis laivelis nepaprastas, o žvejys jame ypatingas.

​– Kas tu esi? – paklausė jis žveją. – Ir ko plauki į Stambulą?

​– Joks aš žvejys, – tarė žmogus. – Aš tas žydas, kurį pikti žmonės paniekino ir neleido laidoti pagal senąjį paprotį. Tu apgynei mano garbę. Todėl nusprendžiau atsilyginti tau. Pamatęs, kad tave ir tavo žmoną ištiko nelaimė, ėmiau prašyti Dievą, kad leistų man grįžti į žemę tavęs gelbėti. Man leido pabūti žemėje savaitę. Esu laimingas, atlikęs savo pareigą. O dabar turiu grįžti į mirusiųjų karalystę.

​Taip taręs, dingo. Ištirpo tarsi ryto debesėlis.

Jokūbas su žmona svarstė, ką jiems dabar daryti, kaip sugrįžti namo.

18

– Eime į sinagogą, – tarė Jokūbas, – gal ten sutiksime savo krašto žmogų. Na, o jeigu nerasime, tai prašysime čionykščių žydų kad sušelptų kelionei.

​Pasuko jie sinagogos link, bet nenuėjo nė dvidešimties žingsnių ir susitiko tą patį žydą, kuriam Jokūbas kažkada padėjo išleisti už vyro dukrą.

​– Aš jau daug metų laukiu tavęs sugrįžtant, – nudžiugęs tarė žmogus. – Pameni, tu davei mano dukros kraičiui dvidešimt penkias monetas? Matyt, tavo pinigai atnešė mums laimę: nuo to laiko mano reikalai pasitaisė, gyvename pasiturimai ir ramiai. Bet visus tuos metus mane kankino mintis, kad negaliu atiduoti tau skolos.

​Tai sakydamas žydas padavė Jokūbui pinigus, palinkėjo jam visokeriopos laimės. Jokūbas pinigus paėmė, nusisamdė laivą ir grįžo į savąjį Tanžerą.

​Jis ten ilgai ir laimingai gyveno.

Aptariame tekstą

  1. Kaip pasakoje pristatomi pirklys ir jo sūnus? [1]
  2. Ką kalbėjo ir ragino daryti Jokūbo draugai? [2]
  3. Ką nusprendė veikti Jokūbas, kai jam sukako 18 metų? Kokius argumentus jis pateikė tėvui, išdėstydamas savo prašymą? [3, 4]
  4. Kaip tokį sūnaus žingsnį įvertino tėvas?
  5. Papasakokite, kas įvyko Stambule per laidotuves. [4–6]
  6. Kaip Jokūbas pasielgė sinagogoje? [7, 8]
  7. Kas atsitiko, Jokūbui apsinakvojus pas vargingą žydą? [8, 9]
  8. Kaip Jokūbas elgėsi turguje? [10]
  9. Ką Jokūbas papasakojo tėvams, grįžęs į Tanžerą? [11]
  10. Ką Jokūbui atsakė tėvas? Kaip jam sekėsi tolesnėse kelionėse? [12]
  11. Kaip Jokūbas vedė? [13, 14]
  12. Kodėl šeima leidosi į kelionę ir kaip jiems sekėsi? [14, 15]
  13. Kas išgelbėjo Jokūbą ir jo žmoną? Kas iš tiesų buvo žvejys? [15–17]
  14. Ką Jokūbas sutiko Stambule? [18]

Tyrimas

Kas yra Torà? Kuo ji svarbi žydų kultūroje? Ką reiškia pasakymas „mokėsi Torą“? [1]

Apibendriname

  1. Apibūdinkite Jokūbą.
  2. Prašydamas tėvą leisti į kelionę, Jokūbas sako norįs „sukaupti gyvenimo išminties“. Ką jis kaupė iki tol, studijuodamas Torą?
  3. Kokius gerus darbus jis padarė išvykęs iš namų? Kaip tai susiję su jo Toros studijomis? Kiek tėvo duotų pinigų Jokūbas išleido kelionėje?
  4. Tanžere gyveno ir tebegyvena įvairių tautybių žmonių. Su kuo siekia bendrauti ir bendrauja Jokūbas? Kaip manote, kodėl?
  5. Kaip tėvas vertino sūnaus poelgius kelionėje? Kaip manote, kodėl kitą kartą pasisiūlė plaukti su juo?
  6. Kaip jūs vertinate Jokūbo poelgius?
  7. Kokį atlygį Jokūbas gavo už savo gerus darbus?
  8. Palyginkite Jokūbo žmonos ir karaliumi tapusio artojo žmonos iš pasakos „Apie du brolius – sukčių ir teisingą“ norus. Kuo jie panašūs?
  9. Kas šioje pasakoje yra visai tikėtina, o kas – stebuklinga? 
  10. Kokia šios pasakos tema?
  11. Kokia šios pasakos pagrindinė mintis?
Prašau palaukti