„Košės puodo“ tema kitaip

1

Gyveno kartą vargšė moteriškė, jos vyras buvo miręs ir ji viena augino dukterį. Vienąsyk, kai jiedvi vėl pristigo valgyti, mergelė susiruošė į girią:

– Gal rasiu grybų ar uogų, – tarė, – arba sutiksiu girios fėją, ir ši padovanos man puodą, kuris virs ir virs, ir valgis niekad nesibaigs.

Bet grybų girioje nebuvo, tik vienas kitas nuodingas. Nesirpo ten ir uogos. Užtat mergelė sutiko girios fėją, ir ši davė jai puodą.

– Kai pasakysi „Puodeli, dirbk!“ – paaiškino fėja, – puodas ims virti saldžią košę ir virs, kiek panorėsi, tau nė dėti nieko nereikės. Kai ištarsi: „Puodeli, stok!“ – jis tuoj liausis viręs. Tik nepamiršk: „Puodeli, stok!“

2

Mergelė apsidžiaugė, mat lyg tyčia užvis labiausiai mėgo saldžią košę.

Parsinešė puodą namo, pradžiugino ir motiną, nes saldi košė – sotus valgis. Nuo to laiko bent jau saldžios košės jos turėjo į valias.

O kad dabar jau visada buvo sočios ir galėjo pragyventi, tai radosi ir kitų norų. Štai motina tarė:

– Galėčiau parsivesti naują vyrą, lengvai jį išmaitinčiau, nes

jeigu dvi kas dieną sočios,
​gaus pavalgyti ir trečias.

Ir ji parsivedė sau patį.

Puodelis virė ir virė, kiek tik jos norėjo. Visi trys privalgydavo sočiai, taigi ir mergelė užsimanė turėti sau vyrą:

– Jeigu trims kasdien privirta, gaus pavalgyt ir ketvirtas.

Nei jiedvi vargo bematė, nei rūpesčių beturėjo, todėl motina neprieštaravo ir mergelė ištekėjo už gražaus storulio bernioko.

3

Valgyti visiems keturiems užteko – kiek norėjo, tiek ir liepdavo puodui virti. O kai pasakydavo: „Puodeli, stok!“ – šis ir liaudavosi viręs.

Netrukus motinos pats ir sako:

– Gaila tos gardžios košės, kurią galėtume išvirti, jei tik panorėtume, bet jau nebepajėgtume suvalgyti – juk tokie sotūs esame. Reikėtų ją pardavinėti.

Taip jie ir padarė. O kad košė buvo saldi ir gardi – nė cukraus užsiberti nereikėjo, ir netgi pasirodė, kad kiekvienam ji buvo kaip tik tokio skonio, kokią žmogus labiausiai mėgo, – taigi kad buvo ta košė tokia gera, tai ir parduoti jos sekėsi daug.

O puodelis virė ir virė.

– Tas puodas – tikra aukso gysla, – džiaugėsi gražus storulis berniokas, už kurio ištekėjo duktė. – Atidarykime košės konservų fabriką ir dėžėmis siųsime konservus į visas šalis. Tada tai būsime turtingi.

Taip ir padarė. Paleido puodą virti dieną naktį ir pardavinėjo košę miestui, kaimui ir į užsienį.

4

O patys vis turtėjo ir turtėjo.

Pasistatė fabriką, pasistatė namą užmiestyje su visokiomis prašmatnybėmis: iš klinkerio plytų, su centriniu šildymu, su marmurinėmis palangėmis. Prisipirko afganiškų kilimų ir kiekvienam po supamąjį krėslą, įsitaisė prancūziškas lovas ir poliruotus baldus, pirkosi įmantrius drabužius pagal paskutinę madą, minkštutėlius krėslus, žodžiu, beveik viską, kas tik šaudavo į galvą. Kai namas pasidarė per mažas visam šitam turtui, greta pasistatė dar vieną.

Netrukus motina užsigeidė nutrijos kailinių. O dukra – kad neatsiliktų – karakulių ir audinių, ir taip be galo, be pabaigos. Jos laikė brangiausius pudelius, kuriuos šunų kirpėjas pudravo, kirpo ir šukavo, ir šlakstė kvepalais nelyginant kokias šokėjas.

Visi keturi įsigijo po automobilį.

Galiausiai jie turėjo viską: vyrai vaikštinėjo su kupranugario vilnos paltais, o moterys susigarbiniavo plaukus ir pasidarė pedikiūrą, ir jau nebesumanė, ko gi dar panorėjus. Tada ėmė lošti golfą ir bridžą, kad prastumtų laiką. Be to, lakstė į operetę ir į kabaretą, o puodas vis virė ir virė. Košę du vyrai drėbė į skardines, o kiti trys dėjo į dėžes ir krovė į sunkvežimius.

Ketvertas ir toliau turtėjo. Netrukus jie nusipirko namą Rivjeroje, o kitą Alikantėje. Dar vieną slidžių kurorte Kicbiūhelyje, du tūkstančiai metrų virš jūros lygio, ir du sklypus Kanãdoje, ir apartamentus Ròmoje.

5

Puodelis virė ir virė, o burtažodį jie buvo seniausiai pamiršę. Gal ir nieko bloga – bet vieną dieną beveik visi pasaulio žmonės ėmė ir prisisotino košės. Ir atsitiko taip, kad vieną popietę, jiems keturiese besėdint svetainėje, begeriant kokteilius ir betriauškinant riešutus, pro duris į kambarį pradėjo plūsti košė. Mergelė pirma pajuto už nugaros kažką šilta.

Kai atsisuko pažiūrėti, buvo jau per vėlu.

Košė buvo užtvindžiusi duris ir jau ėmė veržtis pro langus.

– Nieko baisaus, – nenusigando mergelė, – tik pasakysime burtažodį, ir puodas liausis viręs.

– Tai sakyk! – sušuko motina. – Sakyk greičiau, juk tai tavo puodas. Ko dar lauki, mano jau batai pilni košės.

– Puodeli, puodeli, neatsisuk... – tarė mergelė.

Bet reikėjo sakyti ne taip.

– Puodeli, puodeli, daugžiny...

Ne, ir ne taip reikėjo sakyti. O kad burtažodžio būta tokio paprasto, tai jie ir negalėjo prisiminti – nei mergelė, nei jos motina, nei kiti, ir puodelis virė ir virė, ir tebeverda iki šiol. Greitai košė užtvindys mūsų šalį ir visą, visą pasaulį – tai sakyk, greičiau sakyk burtažodį, jeigu dar pameni!

Užrašyk jį čia: