Kuo ypatinga draugystė mokykloje?

Penktas skyrius

<...>

1

Priešais mokyklos vartus kažkas vaikštinėjo šen ir ten <...>. Tai buvo gražusis Teodoras.

– Štai ir mielieji vaikučiai, – piktdžiugiškai pasitiko jis sugrįžusius. – Slapta kine buvote, taip? Tikiuosi, gerame. Kad apsimokėtų už bausmę.

– Nuostabiame, – susiriesdamas melavo Sebastijanas. – Pagrindinis veikėjas buvo kaip iš akies trauktas jūs. Tik ne toks gražus.

Matijas nusijuokė. O Martinas pasakė:

– Liaukis tauškęs niekus!

– Žinoma, ir be tavęs neapsieita! – sušuko gražusis Teodoras ir apsimetė, lyg tiktai dabar būtų pastebėjęs Martiną. – Aš, matyt, niekad nesuprasiu, kodėl tokiam šalaputriui² kaip tu mokama stipendija.

– Nepraraskite vilties, – tarė Džonis. – Juk jūs dar jaunas.

Gražusis Teodoras, rodės, tuojau ims spjaudytis ugnimi.

– Nagi, eime, diegai! Ponas daktaras Bekas jūsų jau laukia nesulaukia.

Jie ėmė kopti įvijais bokšto flygelio laiptais. Aštuntokas kaip policininkas sekė iš paskos, tarsi jie būtų galėję vėl pasprukti.

2

Po valandėlės visi stovėjo priešais Justų jo darbo kambaryje.

– Štai tie pabėgėliai, pone daktare, – pasakė gražusis Teodoras lyg medumi teptu balsu.

Bekas sėdėjo prie rašomojo stalo ir žiūrėjo į penkis atvestus ketvirtokus, niekuo neišsiduodamas, ką galvoja. Tas penketas atrodė tiesiog siaubingai. Matijo akis buvo užtinusi. Sebastijano kelnės – virš kelio perplėštos. Ulio veidas ir rankos – pamėlynavę nuo šalčio. Martino plaukai – užkritę ant veido. Džonio viršutinė lūpa kraujavo. Vienoje iš sniego gniūžčių, kliudžiusių jį, būta akmens. Sniegas tirpo nuo penkių porų batų, sudarydamas penkias balutes.

3

Daktaras Bekas atsistojo ir priėjo prie pat kaltinamųjų.

– Kaip skamba atitinkamas mokyklos taisyklių punktas, Uli?

– Internato mokiniams draudžiama palikti mokyklos pastatą, – baugščiai atsakė mažylis.

– Ar yra kokių nors išimčių? – paklausė Bekas. – Matijau!

– Taip, pone daktare, – atsakė Macas. – Jeigu kuris nors mokymo personalo narys organizuoja iškylą arba leidžia išeiti.

– Tai kuris gi iš jų organizavo iškylą į miestą? – paklausė auklėtojas.

– Nė vienas, – atsakė Džonis.

– Kieno leidimu jūs išėjote?

– Mes išėjome be niekieno leidimo, – greit pareiškė Matijas.

– Ne visai taip, – paprieštaravo Martinas. – Aš liepiau jiems eiti su manimi. Aš vienas už viską atsakingas.

– Labai gerai žinau tavo įprotį prisiimti už kitus atsakomybę, mielas Martinai, – griežtai tarė daktaras Bekas, – tau nereikėtų juo piktnaudžiauti!

– Jis nepiktnaudžiavo! – sušuko Sebastijanas. – Mums reikėjo į miestą, labai skubiai.

– Tai kodėl nepaprašėte atitinkamos instancijos leidimo?

– Remdamasis mokyklos vidaus taisyklėmis, būtumėte jo nedavęs, – atsakė Martinas. – Ir tada mes vis tiek būtume turėję bėgti į miestą! Tai būtų buvę daug nemaloniau!

– Ką? Aš būčiau jums griežtai uždraudęs? – paklausė Justus.

– Taip! – atsakė visi penki.

– Deja, – nedrąsiai pridūrė Ulis.

– Tiesiog neįsivaizduojamas įžūlumas, pone daktare! – pasakė gražusis Teodoras ir pakraipė galvą.

– Aš nepastebėjau, kad būčiau prašęs jūsų pareikšti savo originalią nuomonę, – pasakė daktaras Bekas. Ir gražusis Teodoras paraudo kaip kalakutas. – Ko jums taip reikėjo mieste? – paklausė mokytojas.

4

– Vis per tuos realininkus, – ėmėsi aiškinti Martinas. – Jie užpuolė vieną mūsų eksterną. Tas eksternas ir diktantų sąsiuviniai, turėję būti nunešti ponui profesoriui Kroickamui taisyti, dingo. Mums tai pranešė kitas eksternas. Ir tada paaiškėjo, kad turim bėgti į miestą vaduoti belaisvio.

– Ar jūs jį išvadavote? – paklausė mokytojas.

– Taip! – sušuko keturi iš jų.

Ulis tylėjo. Jis laikė save nevertu atsakyti į šį klausimą teigiamai.

Daktaras Bekas pasižiūrėjo į perskeltą Džonio lūpą ir užtinusią Matijo akį.

– Ar kas nors buvo sužeistas? – paklausė jis paskui.

– Kur ten, – atsakė Matijas. – Niekas.

– Tiktai diktantų sąsiuviniai... – tarė Sebastijanas.

Bet Martinas taip piktai dėbtelėjo į jį, kad jis nutilo.

– Kas atsitiko sąsiuviniams? – paklausė Justus.

– Jie buvo sudeginti rūsyje surišto belaisvio akyse, – atsakė Martinas. – Mes radome tiktai pelenus.

– Martinas turi juos kelnių kišenėje, – linksmai pranešė Matijas. – Aš jiems paaukosiu urną.

5

Daktaro Beko veidas nepastebimai virptelėjo. Dešimtadalį sekundės jis šypsojosi. Paskui vėl surimtėjo.

– Tai kas dabar bus? – paklausė jis.

– Rytoj aš sudarysiu sąrašą, – atsakė Martinas, – kiekvienas iš klasės man pasakys, kokius pažymius jis turėjo iš diktantų nuo švento Mykolo. Aš surašysiu visus juos ir prieš pamoką pateiksiu sąrašą ponui profesoriui Kroickamui. O paskutinį, neištaisytą, diktantą turėsim rašyti darsyk.

– Aš nežinau, ar profesorius Kroickamas sutiks, – pasakė Justus. – Visų pažymių jūs, matyt, atmintinai nežinosite. Be to, turiu jums pranešti, kad pritariu jūsų elgesiui. Jūs tiesiog viską padarėte be priekaištų, vaikėzai.

Visi penki nušvito kaip penkios mažos mėnulio pilnatys. Gražusis Teodoras bandė šypsotis. Bet nepajėgė.

– Bet pagal taisykles vis tiek išeina, – toliau kalbėjo Bekas, – kad palikote mokyklą be leidimo. Sėskitės ant sofos! Jūs pavargę. Pagalvosime, ką galima padaryti.

Penketas ketvirtokų susėdo ant sofos, patikliomis akimis žiūrėdami į Justų. Tik aštuntokas liko stovėti. Įmanydamas būtų išbėgęs.

6

Daktaras Bekas pavaikščiojo po kambarį ir paskui tarė:

– Šį įvykį būtų galima apsvarstyti ir įžvelgti vien tai, kad jūs be leidimo išėjote į miestą. Kokia bausmė už tai numatyta, Sebastijanai?

– Draudimas išeiti dvi savaites, – atsakė berniukas.

– Bet galima atsižvelgti į aplinkybes, – toliau kalbėjo Justus. – O jeigu taip, tai pirmiausia aišku, kad jūs, kaip ištikimi draugai, būtinai turėjote išeiti į miestą. Tuomet jūsų nusižengimas bus vien tai, kad pamiršote gauti leidimą.

Jis priėjo prie lango ir pasižiūrėjo į lauką. Nusigręžęs paklausė:

– O kodėl nepasiklausėte manęs? Nejau taip menkai manimi pasitikite? – Jis atsisuko: – Tuomet aš pats nusipelnau bausmės! Tada aš irgi kaltas dėl jūsų klaidos!

– Ką jūs, mielas pone Justau! – karštai sušuko Matijas, paskui greit pasitaisė ir sutrikęs pasakė: – Ne, mielas pone daktare. Jūs, tikiuosi, žinote, kaip mes jus...

Bet nepabaigė sakinio. Neišdrįso prisipažinti, kaip jie myli tą žmogų prie lango.

Martinas tarė:

– Išeinant aš akimirką suabejojau, ar nereikėtų jums pasakyti. Bet jaučiau, kad tai bus neteisinga. Tik ne todėl, kad nepasitikėjau, pone daktare. Aš pats nežinau, kodėl to nepadariau.

Čia buvo kaip tik ta proga įsiterpti gudragalviui Sebastijanui.

– Viskas labai paprasta, – paaiškino jis. – Buvo tiktai dvi galimybės. Arba jūs būtumėte atmetęs mūsų prašymą; tada mes būtume turėję nepaisyti jūsų draudimo. Arba galėjote mus išleisti; ir jeigu tada kas nors būtų atsitikę, tai atsakomybė būtų tekusi jums. Ir kiti mokytojai su tėvais būtų jus užkapoję!

– Panašiai, – pritarė jam Martinas.

– Jūs tiesiog pamišę dėl atsakomybės! – tarė mokytojas. – Tai jūs manęs nepasiklausėte tik todėl, kad aš neturėčiau nemalonumų! Na gerai. Jūs būsite nubausti, jei taip norite. Aš atimu jums teisę išeiti į miestą pirmą išeiginę po švenčių. Taip bus atiduota duoklė taisyklėms. Ar ne? – Bekas klausiamai pasižiūrėjo į aštuntoką.

– Savaime suprantama, pone daktare, – paskubėjo atsakyti gražusis Teodoras.

– Ir šią bausmės popietę jūs esate čia mano svečiai. Mes paplepėsime prie kavos puodelio. Tatai taisyklėse, beje, nenumatyta. Tačiau aš manau, kad nebus nusikaltimas. Ar ne? – Jis vėl pasižiūrėjo į aštuntoką.

– Jokia mada, pone daktare, – suulbėjo gražusis Teodoras, įmanydamas jis būtų sprogęs iš pykčio.

– Ar sutinkate su bausme? – paklausė Bekas.

Berniukai linksmai linktelėjo ir susikumšėjo alkūnėmis.

– Puiku! – sušuko Matijas. – O ar bus pyrago?

– Tikėkimės, atsakė Justus. – Ir prieš išnešdindamas jus iš čia noriu jums papasakoti vieną istoriją. Kadangi nujaučiu, kad jūs manimi dar nepasitikite taip, kaip gerai būtų jums ir kaip aš to norėčiau.

Gražusis Teodoras apsigręžė ir norėjo ant pirštų galų ištykinti.

– Ne, ne, likite čia! – sušuko Bekas.

7

Paskui atsisėdo prie rašomojo stalo ir pasuko kėdę taip, kad galėtų žiūrėti pro langą. Į žiemos vakaro tamsą.

– Tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų! – pradėjo jis pasakoti. – Tuomet šiame name irgi gyveno tokie vaikai kaip jūs. Ir labai griežti aštuntokai. Ir auklėtojas. Jis gyveno kaip tik tame kambaryje, kur mes dabar sėdime... Ta istorija apie vieną iš ketvirtokų, prieš dvidešimt metų gyvenusių jūsų miegamajame, sėdėjusių jūsų klasėje ir valgykloje. Jis buvo geras, stropus berniukas. Piktindavosi neteisybėmis kaip Martinas Taleris. Pešdavosi, jeigu reikėdavo, kaip Matijas Zelbmanas. Sėdėdavo naktį ant miegamojo palangės ir ilgėdavosi namų kaip Ulis fon Zimernas. Skaitydavo baisiai protingas knygas kaip Sebastijanas Frankas. Ir kartais nulįsdavo į parko kampą kaip Džonatanas Trocas.

Berniukai tylomis sėdėjo šalimais ant sofos ir pagarbiai klausėsi.

Daktaras Bekas kalbėjo toliau:

8

– Ir šit vieną dieną to berniuko mama labai susirgo. Ir ją iš mažo miestelio atvežė į Kirchbergo ligoninę, nes kitaip būtų tikrai mirusi. Jūs žinote, kur ji yra. Ten, kitame miesto gale. Tas didelis raudonų plytų pastatas. Su karantino barakais sode.

Tas mažas berniukas tada labai susijaudino. Jis negalėjo nė akimirkos nurimti. O kadangi mamai buvo labai blogai, vieną dieną jis pabėgo iš mokyklos ir pasileido per visą miestą į ligoninę, tenai sėdėjo prie ligonės lovos ir laikė jos karštas rankas. Paskui pasakė jai, kad rytoj vėl ateis – mat kitą dieną jį turėjo išleisti į miestą, – ir parbėgo į mokyklą.

Prie mokyklos vartų jo laukė vienas aštuntokas. Iš tų, kuriems dar neužteko proto suteiktą valdžią naudoti išmintingai ir kilniai. Jis paklausė berniuko, kur tas buvo. Berniukas būtų greičiau liežuvį nusikandęs, negu jam pasakęs, kad buvo pas sergančią mamą. Aštuntokas už bausmę atėmė jam leidimą išeiti į miestą kitą dieną.

Bet berniukas kitą dieną vis tiek pabėgo. Kadangi jo laukė mama! Jis atbėgo pas ją per visą miestą. Ir prasėdėjo valandą prie lovos. Jai buvo dar blogiau negu vakar. Ir ji paprašė rytoj vėl ateiti. Jis pažadėjo ir nubėgo į mokyklą.

Aštuntokas jau buvo pranešęs auklėtojui, kad berniuko vėl nėra, nors jam buvo uždrausta išeiti. Berniukui buvo liepta ateiti pas auklėtoją. Į šį bokšto kambarį. Ir jis stovėjo tada, prieš dvidešimt metų, kaip tik ten, kur jūs pirma stovėjote. Auklėtojas buvo griežtas žmogus. Ne iš tų, kuriais berniukas būtų galėjęs pasikliauti! Jis tylėjo. Ir jam buvo pasakyta, kad negalės išeiti iš mokyklos visą mėnesį.

Bet kitą dieną jis vėl išėjo. Ir kai sugrįžo, buvo nuvestas pas gimnazijos direktorių. Ir tas davė jam dvi valandas karcerio. Ir kai direktorius kitądien paprašė ūkvedžio, kad atrakintų karcerį, norėdamas aplankyti nubaustąjį ir su juo pasišnekėti, tai tenai rado visai kitą berniuką! Tai buvo bėglio draugas, jis leidosi užrakinamas, kad anas vėl galėtų aplankyti mamą.

9

– Taip, – tarė daktaras Bekas, – čia tai buvo draugai! <...>

Daktaras Bekas pasirėmė ranka galvą, jo akys buvo labai labai liūdnos.

– Direktorius, – pagaliau vėl prabilo jis, – negalėjo tverti iš pykčio, kai atėjęs į karcerį pastebėjo apgavystę. Ten buvęs berniukas jam papasakojo, kodėl jo draugas vis išbėgdavo, ir viskas baigėsi gerai. O tas berniukas, kurio mama gulėjo ligoninėje, dėl to, jog toje mokykloje taip kentėjo negalėdamas niekuo pasikliauti, užaugęs pats pasiryžo tapti auklėtoju. Kad berniukai turėtų žmogų, kuriam galėtų pasakyti viską, kas jiems slegia širdį.

Justus atsistojo. Jo veidas buvo malonus ir sykiu rimtas. Jis ilgai žiūrėjo į vaikus.

<...>