Šioje temoje JŪS
- Įvertinsite geografinių ir gamtinių sąlygų įtaką senovės Graikijos civilizacijos raidai.
- Susipažinsite su Kretos ir Mikėnų kultūrų ypatumais.
- Sužinosite, ko graikai mokėsi iš kitų aplink juos gyvenusių tautų.
Jūrų ir salų kraštas
Senovės Graikijos kraštas (1 pav.) ir jo geografinės sąlygos buvo visai kitokios nei Egipto ar Mesopotamijos. Visų pirma tai buvo kraštas, kur jūra visuomet šalia – nė viena jo vietovė nėra nutolusi nuo jūros daugiau nei 70 kilometrų. Jūrai (tiksliau – net kelioms jūroms) teko ypatingas vaidmuo tiek Graikijos žemyninėje dalyje (užima dalį Balkanų pusiasalio pietų), tiek jos daugybėje salų (2 pav.). Jūra daugiau jungė, o ne skyrė atskiras Graikijos dalis. Salų nusėtos Jonijos, Egėjo ir Kretos jūros tarsi kvietė keliauti toliau. Keliauti sausuma buvo sunku, nes kraštas kalnuotas. Kalnai, nors ir nelabai aukšti, užima apie aštuoniasdešimt procentų teritorijos ir vietomis driekiasi iki pat jūros. Didelių upių Graikijoje, kitaip nei Egiptè ar Mesopotamijoje, nebuvo. Todėl daug patogiau būdavo keliauti jūra aplinkui, ypač gabenant didesnį kiekį daiktų ar prekių.
Dėl kalnuoto reljefo dirbamosios žemės Graikijoje buvo mažai ir ji nebuvo tokia derlinga kaip prie Nilo ar Eufrato (3 pav.). Ne veltui Herodotas taip stebėjosi javų derliumi Egipte ir Mesopotamijoje! Išskyrus kelias plačias lygumas, Graikijoje, kitaip nei Egipto deltoje, nebuvo tinkamų sąlygų ir didelėms naminių gyvūnų bandoms laikyti. Graikijoje žmonės paprastai augino avis ir ožkas. Taigi, daugėjant žmonių, derlingų Graikijos žemės lopinėlių neužteko visiems išmaitinti. Todėl gana greitai senovės graikai pradėjo ieškoti naujų žemių, kur galėtų apsigyventi ir auginti javus. Taip pat ieškojo prekybos kelių. Skatinami smalsumo ir naujovių troškimo daugelis tapo žvejais, jūrininkais ar pirkliais.
Nors augti kviečiams ir miežiams nebuvo gerų sąlygų, Graikijos klimatas ir žemė puikiai tiko alyvmedžiams (4 pav.). Iš alyvmedžių vaisių – alyvuogių – graikai (vėliau ir romėnai) spaudė aliejų ir jį naudojo maistui gaminti ir kūno priežiūrai. Be to, aliejus buvo naudojamas kaip patalpoms apšviesti skirtų lempelių kuras. Taip pat svarbios buvo vynuogės – iš jų gamintas vynas. Nemažoje dalyje Graikijos vietovių senovėje klestėjo miškai, tad geros medienos buvo daug. Visi šie gaminiai puikiai tiko prekybai. Medienos reikėjo ne tik laivams statyti, bet ir keramikai degti ar metalui lydyti. Todėl daug miškų buvo iškirsta – dabartinis kraštovaizdis gerokai skiriasi nuo buvusio senovėje. Taip, civilizacijos raida išties labai keitė Graikiją.
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite jūras, kurių pakrantėse ir salose kūrėsi Graikijos civilizacija.
- Jūros graikams teikė milžinišką naudą. Ne mažiau kaip dviem įrodymais pagrįskite šį teiginį.
- Alyvuogių aliejų graikai naudojo maistui gaminti. Nurodykite dar du svarbius alyvuogių aliejaus panaudojimo būdus.
Kreta ir Mikėnai
Didžiausia Graikijos sala yra Kreta, joje ir daugiausia derlingų lygumų. Čia VI tūkstm. pr. Kr. apsigyveno pirmieji žemdirbiai. Laikui bėgant susikūrė pirmieji miestai. III tūkstm. pr. Kr. viduryje šioje saloje gyvavo seniausia Europos civilizacija. Ji dar vadinama Kretos arba Minojo kultūra, pavadinimas kilęs iš legendinio Kretos karaliaus Minojo vardo. Minojas buvo Europės, finikiečių princesės, sūnus. Pasak graikų legendos, šis karalius didžiuliuose, klaidžiuose tarsi labirintas rūmuose laikė Minotaurą – pabaisą žmogaus kūnu ir jaučio galva. Išties Kretos civilizacijos išskirtinis požymis ir svarbiausias archeologinis palikimas yra didžiuliai rūmai, iš jų garsiausi Knoso (5 pav.). Šie gražūs rūmai išsiskyrė sudėtinga architektūra ir spalvinga sienų tapyba (6 pav.). Jų tapybos stilius ir vaizduojamos detalės, matyt, tapo mėgstamos ir už Kretos ribų, nes archeologai jos pavyzdžių rado Sirijos ir netgi Egipto rūmuose. Keista, kad rūmai Kretoje neturėjo jokių įtvirtinimų, nebuvo apjuosti aukštomis gynybinėmis sienomis, tarsi jų gyventojai nieko nebijotų.
Dėl plėtojamos žemdirbystės ir prekybos Kretos žmonės gyveno pasiturinčiai. Visuomenė sluoksniavosi, turtuolių sluoksnis – elitas – valdė ir vidaus, ir užsienio prekybą. Rūmuose buvo daug patalpų laikyti gaminiams, kuriais prekiavo ar kuriuos skirstė kaip darbo užmokestį. Kad tokia sistema veiktų, rūmų ūkyje buvo naudojamas raštas. Jo būta kelių rūšių, o jo ženklai buvo piešiniai (7 pav.). Gali būti, kad šiam raštui įtakos turėjo egiptiečių hieroglifai, juk ryšių su Egiptù, esančiu į pietus nuo Kretos, tikrai būta. Deja, šiandien šis raštas tik iš dalies suprantamas. Gal jums ateityje pavyks jį perskaityti?
Kretos kultūros ir jos rūmų gyvavimą apie 1500 m. pr. Kr. tikriausiai užbaigė achajai – viena iš genčių (dar buvo jonėnų ir dorėnų), atkeliavusių iš šiaurės ir įsitvirtinusių Graikijoje. Istorikai juos pavadins helenais – taip save nuo VII a. pr. Kr. vadino Graikijos gyventojai, o romėnai juos vadino graikais. Būtent tada ir prasidėjo graikų tautos istorija. Achajai įsikūrė Peloponeso pusiasalyje ir gyveno miestuose. Kitaip nei Kretos laikais, šie miestai ir rūmai ant kalvų buvo gerai įtvirtinti. Vienas iš svarbiausių miestų buvo Mikėnai (8 pav.). Turtingi kapai, kuriuos ten rado Heinrichas Šlymanas (žr. I d., p. 16), priklausė vadams – kariams, kurie valdė žemdirbių bendruomenes. Šiuose kapuose rasta įvairiausių brangių dirbinių, pavyzdžiui, iš aukso (9 pav.).
Mikėnai ir kiti miestai daug dalykų išmoko ir perėmė iš Kretos. Nors jų raštas (paprastai buvo rašoma molio lentelėse) labai panašus į vieną iš Kretos raštų, vis dėlto pavyko jį perskaityti ir sužinoti, kad juo užrašyta senoji graikų kalba. Kodėl Mikėnai nurungė Kretą, mokslininkai negali pasakyti. Galbūt Kreta sunyko ir dėl tuo metu išsiveržusio galingo ugnikalnio, kuris beveik sunaikino Teros (dab. Tyros, Santorino) salą ir paliko pėdsakų visoje Viduržemio jūros rytų dalyje. Šis regionas buvo svarbus ir mikėniečiams – jie buvo geri jūreiviai ir prekiavo su Artimaisiais Rytais.
XII a. pr. Kr. Mikėnų laikai baigėsi. Tai buvo neramus laikotarpis ne tik Graikijoje, bet ir visoje Viduržemio jūros rytų dalyje. Egipto istorijos šaltiniuose minimos jūrų tautos, kurios tuo metu sėjo baimę ir griovė miestus. Graikijoje archeologai atkasė daug sugriautų to laikotarpio rūmų liekanų. Sugriuvus rūmų tinklui, buvo užmirštas ir raštas. Istorikai trijų šimtų metų laikotarpį po Mikėnų žlugimo vadina tamsiaisiais amžiais. Vis dėlto taip pavadinti jie buvo tik todėl, kad nėra rašytinių šaltinių, o ir archeologinių nedaug, bent jau iš tų amžių pradžios. Iš tiesų saulė niekur nebuvo dingusi ir gyvenimas tekėjo savo vaga. Per tuos amžius įvykę pokyčiai padėjo pagrindus vėlesnei Graikijos istorijai.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip po vieną Kretos ir Mikėnų kultūrų skirtumą ir panašumą.
- Pasakykite ne mažiau kaip du Knoso rūmų išskirtinumo požymius.
- Kodėl istorikai trijų šimtų metų laikotarpį po Mikėnų žlugimo vadina tamsiaisiais amžiais?
TYRINĖKITE!
Šioje potemėje paminėtos kelios Graikijos vietovės ar gyvavusios kultūros. Vienõs iš jų vardu pavadinta vietovė Lietuvojè. Pasidomėkite, kuri tai vietovė ir kodėl ji taip pavadinta.
Šviesa iš Rytų?
Kretos ir Mikėnų gyventojai palaikė ryšius ir prekiavo su Artimųjų Rytų kraštais. Ypač daug prekiauta metalo žaliavomis. Artimuosiuose Rytuose gyvavo pažengusios civilizacijos ir iš jų buvo mokomasi. Viena svarbiausių naujovių, paplitusių II tūkstm. pr. Kr. pabaigoje, – geležiniai dirbiniai. Iš Rytų buvo perimti įvairūs ginklai, taip pat ir karo vežimai (10 pav.). Šiais svečių šalių gaminiais ypač puikavosi diduomenė. Jai įspūdį darė ne tik Artimųjų Rytų prabangos prekės, kaip antai papuošalai ir indai, bet ir jų valdymo idėjos, visuomenės sandara ir kultūros laimėjimai.
I tūkstm. pr. Kr. pradžioje graikai daug ko mokėsi iš finikiečių, įsikūrusių Viduržemio jūros rytų pakrantėje, miestuose su uostais. Apie vieną iš tokių uostamiesčių – Biblą – jau esate girdėję. Be jo, svarbūs prekybos ir politikos centrai buvo Tyras ir Sidonas. Šie miestai-valstybės valdė nedideles aplinkines teritorijas. Kaip galingesnių Egipto ir Mesopotamijos civilizacijų kaimynai ir jų tiesiogiai veikiami, finikiečiai daug ką iš jų perėmė. Vis dėlto jų dėmesys krypo ne į rytus, bet į vakarus, ne į sausumą, o į jūrą. Jie buvo puikūs jūreiviai, tikriausiai pirmieji išmoko plaukti naktį orientuodamiesi pagal žvaigždes. Herodotas savo Istorijoje pasakoja, kad VII a. pr. Kr. finikiečiai, Egipto faraonui panorėjus, netgi apiplaukė Afriką.
Finikiečiai prekiavo žaliavomis bei įvairiais gaminiais ir plaukiojo visoje Viduržemio jūroje, pasiekdavo netgi Atlanto vandenyną. Jie kūrė savo miestus ir prekyvietes vakarinėse Viduržemio jūros salose ir pakrantėse – visų pirma Šiaurės Afrikoje ir dabartinės Ispãnijos teritorijose. Libãno teritorijoje augantys kedrai, kurių taip troško senovės Egipto ir Mesopotamijos valdovai, puikiai tiko jūrų laivams statyti. Buvo statomi tiek prekiniai, tiek karo laivai – vadinamosios galeros smailiu pirmagaliu, skirtu priešo laivo korpusui pramušti, varomos burių ir dviejų eilių irkluotojų (11, 12 pav.).
Kad galėtų prekiauti, finikiečiams reikėjo rašto, jis buvo labai svarbus tvarkant prekių apskaitą. Tik ar tam tiko sudėtingos dantiraščio ar hieroglifų sistemos? Prekybininkams raštas turėjo būti daug paprastesnis. Todėl finikiečiai naudojo raidinį raštą (tokią rašto sistemą dabar naudojame mes), o jų abėcėlę, sudarytą iš 22 priebalsių, buvo lengva išmokti (13 pav.). Būtent iš finikiečių VIII a. pr. Kr. graikai perims rašto sistemą. Jie pritaikys ją savo kalbai, pridės penkis naujus ženklus, reiškiančius garsus, kurių nebuvo finikiečių kalboje. Pirmieji tekstai bus paprasti, kaip ir Mesopotamijoje ar senovės Egipte, tačiau netrukus graikai pradės rašyti ir didelius literatūrinius kūrinius. Iš finikiečių graikai mokysis ir daug kitų dalykų (pavyzdžiui, statyti tvirtus jūrų laivus, prekiauti, valdyti miestus) perimdami Artimųjų Rytų senųjų civilizacijų idėjas ir patirtį.
Graikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. pr. Kr., savo Istorijoje pasakoja ir apie įvykius, jau jo laikais laikytus senais. Antai apie mitinio finikiečių princo Kadmo kelionę į Graikiją rašo:
„Finikiečiai <...>, atvykę į tą šalį kartu su Kadmu, atsigabeno daug visokių mokslo dalykų ir rašmenis, kurių anksčiau, manau, Heladėje nebuvo. Iš pradžių tie rašmenys buvo tokie patys, kaip ir tie, kuriuos vartoja visi finikiečiai. Vėliau, ilgainiui pakeitę savo kalbą, jie kartu pakeitė ir rašmenis. Tais laikais aplink juos gyveno daugiausia Heladės jonėnai, kurie išmokę iš finikiečių rašto kai kuriuos rašmenis pakeitė ir pakeistuosius ėmė vartoti, visai teisingai juos vadindami finikietiškaisiais, nes finikiečiai ir įvedė juos Heladėje. Jonėnai taip pat knygas vadino senoviškai – odomis, nes anksčiau dėl papiruso stokos jie rašydavo ožkų ir avių odose.“
Herodotas, Istorija, iš senosios graikų k. vertė J. Dumčius, Vilnius: Vaga, 2008, p. 264.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite šaltinyje aprašomą dalyką, kurį graikai perėmė iš finikiečių.
- Kodėl, anot šaltinio autoriaus, graikai perėmė raštą iš finikiečių?
- Ant kokios medžiagos, anot Herodoto, senovėje rašė graikai? Kodėl ne ant papiruso ar mums įprasto popieriaus?
- Herodotas teigia, kad graikai anksčiau nežinojo rašto. Kaip manote, ar jis teisus? Atsakymą pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Kretos ir Mikėnų gyventojų ryšius su Artimųjų Rytų tautomis.
- Išvardykite ne mažiau kaip tris dalykus, kuriuos graikai perėmė iš Artimųjų Rytų tautų, tarp jų ir iš finikiečių. Paaiškinkite, kuo jie buvo naudingi graikams.
- Kuo ypatingi buvo finikiečių laivai? Paaiškinkite, kodėl jie statė tokius laivus.
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Kuo ypatingas buvo senovės Graikijos kraštovaizdis?
- Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip po du Kretos ir Mikėnų kultūrų panašumus ir skirtumus.
- Paaiškinkite, kokia buvo Artimųjų Rytų ir ten gyvenusių žmonių įtaka senovės Graikijos raidai.
TYRINĖKITE!
Sužinojote, kad Kretos karalius Minojas, arba Minas, buvo Europės sūnus. Bet kas buvo ši moteris? Parenkite pranešimą, stendą ar plakatą apie Europę.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Šio skyriaus pradžioje teigiama, kad graikai „nutiesė kelią link dabartinės naujosios Europos“. Ar pritariate tokiam vertinimui? Atsakymą pagrįskite ne mažiau kaip dviem įrodymais.