Gimtoji kalba – ta kalba, kurią žmogus natūraliai ankstyvoje vaikystėje išmoksta pirmąją. Jei vaikystėje vienodai gerai išmokstama kelių kalbų, tai abi (ar visos) kalbos gali būti laikomos žmogaus gimtosiomis kalbomis.
Mus visus vienijanti kalba yra lietuvių kalba. Ji – mūsų namai. Kai kam ji gimtoji, kai kam savos valstybės oficialioji kalba, bet visiems – MŪSŲ KALBA, MŪSŲ DIDŽIAUSIAS TURTAS. Gimtoji kalba turi net savo dieną kalendoriuje: nuo 1999 m. vasario 21-oji Jungtinių Tautų paskelbta Tarptautine gimtosios kalbos diena.
Prakalba į malonųjį skaitytoją
1.1. Perskaitykite ištrauką iš Mikalojaus Daukšos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ 1599 m. išleistoje „Postilėje“, iš lenkų kalbos išverstą Reginos Koženiauskienės, ir atsakykite į klausimus.
Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.
- Be ko, autoriaus manymu, negalėtų egzistuoti tauta?
- Kam reikalinga gimtoji kalba?
- Kuo vienos tautos skiriasi nuo kitų?
- Kas atsitiktų, jeigu gimtoji kalba būtų sunaikinta?
- Pacituokite jums labiausiai patikusius ištraukos žodžius.
- Padauža Kvarkas mėgsta mokytis iš klaidų. Todėl kunigo Mikalojaus Daukšos prakalboje jam patiko ši vieta: „Kiekvienas įgauna potraukį į savąją kalbą. Tai akivaizdžiai matome ne tik žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys?“ Kvarkas pamėgino įsivaizduoti viską atvirkščiai, ir štai kas išėjo...
Gimtoji kalba
1.2. Pateiktame Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje „Gimtoji kalba“ raskite žodžius, įvardijančius, kas autoriui yra gimtoji kalba.
Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė –
Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus – ir mes visi.
SUŽINOKITE DAUGIAU
Gimtosios kalbos, kaip ir bet kurios kitos, reikia mokytis – pažinti jos fonetiką, kalbos dalis, žodžių darybą, sintaksę… Viso to jūs šiemet ir mokysitės bendraudami su šiuo vadovėliu. Tačiau buvo laikas, kai vaikai neturėjo iš kur mokytis savo kalbos. Ir tik 1547 m., pasirodžius pirmai spausdintai lietuviškai knygai – Martyno Mažvydo „Katekizmui“, tokia galimybė atsirado. Kaip jį pavadino pats autorius, tai „pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, dar kitaip – pirmas lietuviškas vadovėlis.
Martynas Mažvydas
1.3. Raskite internete informacijos apie Martyną Mažvydą. Pasidomėkite, iš kur jis kilęs, kur mokėsi, ką yra nuveikęs, kokių knygų išleidęs.
- Išlikę du pirmosios lietuviškos knygos originalūs egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universitete, antras – Torunės universitete Lénkijoje
1.4. Nors pirmosios lietuviškos knygos autorius leidinyje nebuvo nurodytas, paaiškėjo, kad jis paslėptas eiliuotos prakalbos 3–19 eilučių pirmose raidėse. Pamėginkite perskaityti užšifruotą vardą ir pavardę.
Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit:
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nū(nai) ko tėvai niekada neregėjo,
Nū(nai) šitai visa jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokite, žmonės visi,
Sitai eina jusump žodis dangaus karalystės.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,
A jūsų ūkiuose šeimyna mokinkit.
Sūnūs, dukterys jūsų turi tatai mokėti,
Visa širdim turi tą Dievo žodį mylėti.
Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit,
Dievą Tėvą ir Sūnų sau mylu padarysit.
Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit.
Visuose daiktuose palaimą turėsit.
Situo mokslu Dievą tikrai pažinsit
Ir dangaus karalystėn prisiartinsit.
1.5. Čia jūs matote tekstą, priartintą prie dabartinės kalbos. Paprašykite, kad mokytojas perskaitytų, kaip jis skambėjo Mažvydo laikais. Kiek pakito lietuvių kalba nuo tų laikų? Aptarkite, kokie žodžiai jums nesuprantami, mokytojas jums paaiškins ir kai kurias senovines žodžių formas.
1.6. Pavartykite originalaus leidinio puslapius ir palyginkite 13 puslapyje M. Mažvydo pateiktą abėcėlę su ta, kurią mokate.
SUŽINOKITE DAUGIAU
Ar žinote, kas yra akrostichas? Šiuo iš graikų kalbos kilusiu žodžiu įvardijamas literatūros kūrinio eilučių vienodose pocizijose – dažniausiai pirmosiomis raidėmis – įrašytas koks nors vardas, žodis arba posakis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"