Žodžių daugiareikšmiškumas
Kiekvienas žodis ką nors reiškia. Pagal tai, kiek turi reikšmių, žodžiai skirstomi į vienareikšmius ir daugiareikšmius.
Vienareikšmiais vadinami žodžiai, turintys tik vieną reikšmę.
Daug daugiau žodžių turi po kelias ar net keliolika, keliasdešimt reikšmių. Juos vadiname daugiareikšmiais: mokykla (1) mokymo bei auklėjimo įstaiga; (2) patalpa, pastatas, kur mokoma; (3) mokslo, meno, literatūros pakraipa, srovė.
Pirma tokių žodžių reikšmė yra pagrindinė. Kitos, nors tokios pat svarbios, atsirado vėliau.
Perkeltinės žodžių reikšmės
Naujų reikšmių žodžiai įgauna dėl dviejų priežasčių:
- prireikus pavadinti naują dalyką, kuris arba panašus į jau esamą, arba su juo susijęs;
- kai norima įprastą pavadinimą pakeisti vaizdingu.
Žodžiai gali turėti tiesioginę (ką žodis žymi ir reiškia) ir perkeltinę reikšmes.
Santrumpa prk. žodyne rašoma tada, kai pateikiama perkeltinė žodžio reikšmė.
Perkeltinės reikšmės – viena gražiausių mūsų kalbos ypatybių, nes leidžia sulyginti du iš pirmo žvilgsnio nepalyginamus dalykus, vienų daiktų ypatybes perkelti kitiems: lapė – plėšrus brangiakailis žvėrelis ir gudrus, suktas, mokantis pataikauti žmogus.
Sinonimai
Skirtingai skambantys tos pačios arba artimos reikšmės žodžiai vadinami sinonimais: draugas – bičiulis, giria – miškas, kiškis – zuikis, stropus – uolus, bėgti – lėkti.
Antonimai
Antonimais vadinami priešingos reikšmės žodžiai: senas – jaunas, aukštas – žemas, diena – naktis, juodas – baltas.
Senieji ir naujieji žodžiai
Žmonės nuolat kuria žodžius, nes gyvenimas keičiasi, atsiranda naujų daiktų ir reiškinių. Jeigu žodis sukurtas visai neseniai, jį vadiname naujadaru: sauskelnės, sėdmaišis, asmenukė, grotažymė, patiktukas.
Kalboje vyksta ir atvirkščias procesas – pasenusių, savo amžių atgyvenusių žodžių, tokių kaip ašva, dieveris, tęvas, nykimas.