Egodokumentika
UŽDUOTIS. Perskaitykite ištrauką iš Julijos Perekrest ir Ievos Varneckaitės knygos „Noriu Nobelio“ ir atsakykite į klausimus.
Knygos anotacijoje parašyta: „Ši knyga neįprasta – vienus ji prajuokins, kitus papiktins, vieni džiaugsis jos pasirodymu, kiti priekaištaus, kad visa tai yra spausdinama. Dvi gimnazistės pakaitomis rašo dienoraštį apie savo gyvenimą mokykloje, namuose, apie draugus, apie nekantrų norą sulaukti aštuoniolikos metų, apie gyvenimo prasmę ir beprasmybes. Jaunąjį skaitytoją knyga kviečia diskutuoti, vyresnįjį – pirmiausia tėvus ir mokytojus – susimąstyti. Nejaugi pyksi už skaudų, tačiau tikrai atvirą žodį.“
01 12 07
JULĖ Taip, mūsų motinos turbūt nelietuvės ar bent jau taip išsiugdžiusios valią (?), kad gali nebekreipti dėmesio į nacionalinius lietuvių bruožus. Jei turėčiau galimybių (būčiau suaugus, gyvenčiau atskirai nuo motinos, turėčiau daug pinigų), būčiau tikra lietuvė. Bet šiandien ne apie tai. Jau 2 mėnesiai kaip mes rašom šią knygą. Jau daug. Ir parašėm jos jau pusę. Pripažįstu, kad kartais pritrūksta minčių, kai kur galbūt visiškai neįdomu, bet tai – mūsų mintys, jausmai, gyvenimo įvykiai, neteisybė.
IEVA Tokia nuostabi ir didinga diena, o mūsų niekas nesveikina. Blogai. Tokie tie mūsų draugai. Jiems po 500 Lt išskaičiuosim iš Nobelio premijos prizo. Žinos.
01 12 10
PIRMADIENIS
IEVA Nieko naujo, nieko gero, nieko blogo. Viskas vienoda, išskyrus tai, kad Julė sapnavo labai įdomų sapną. Buvo taip: Julė valosi dantis kažkokiame labai dideliame tulike kelionėje su klase ir mokytojais. Staiga išgirsta kažką ir atsisuka. O ten... ten stovi Edvinas Ritvas (dabartinis mūsų klasiokas), visas nuogas nuo galvos iki kojų. Gal jums čia nieko ypatingo, bet mes visos labai žvengėm. Tuo labiau kad Edvinas visą dieną buvo kažkoks keistas, tai mes juokėmės, kad jis irgi sapnavo tokį sapną, tik apie Julę. Klausiau jos, „kaip ten...“, ta sakė – „nu va taip va“. Suprask, kaip nori. Bet jei kas paklaustų manęs, tai pasakyčiau (taip manau), kad normalus. Čia mano nuomonė. Kaip iš tikrųjų, neaišku. Jei jau šnekam tokia tema, tai būtų gėda nepaminėti nuotykio Rasos kaime, kai buvom pas ją pirmą kartą vasarą. Vėlai vakare pradėjom žaisti „Strip – durnių“ kortomis. Žaidimas užsitęsė iki ryto. Povilas pralaimėjo ir turėjo pasirodyti mums nuogas. Iki to momento teko laukti 1,5 valandos, nes jis vis nedrįso, bet galų gale pasirodė. Kaip? Normaliai. Duodu 100 %, kad po tokių temų šiąnakt sapnuosiu ką nors iš pažįstamų nuogą. Neduok, Dieve. O gal duok?
01 12 12
TREČIADIENIS
IEVA Jėzau, Jėzau. Knygos rašymas stringa. Gelbėkit. Nors ką jūs mums padėsit – jūs tik mūsų su Jule įsivaizduojami skaitytojai. Niekas niekas dar nėra skaitęs mūsų šedevro. Na, išskyrus Povkę ir tikybos mokytoją, kurių atsiliepimai pranoko mūsų lūkesčius. Povilas žiauriai žvengė (aišku, jis skaitė tik 1 lapą), o Šlepetys pasakė: „Veža. Pavarot, mergos! Skaitai ir keiti mąstymą!“ Po šitų žodžių mes su Jule buvom 9 danguj. Be abejo, šitą knygą ne kartą norėjo iš mūsų paimti ir perskaityti. Nepavyko. Pavyzdžiui, Rasos kaime Povilas ją pastvėrė iš manęs, aš, aišku, paleidau gerklę, kad Julė padėtų jį sugauti, bet jis su Vilioku nuvarė į miškelį. Tačiau neperskaitė. Mes su Jule (dar ir Rasa su Kotra mums padėjo) narsiai grūmėmės ir knygą atėmėm. Aišku, nelaimingų nutikimų nebuvo išvengta. Aš griebiau Povilui už striukės ir beveik nuplėšiau rankovę.
01 12 13
KETVIRTADIENIS
JULĖ Matematika. Man kaip visad pradėjo skaudėti galvą. Mokomės funkcijų išvestines. Mūsų matematikos mokytoja yra arklys. Nebegaliu. Akys merkiasi. Taip pavargau per šią savaitę. Vakar, grįžusi iš choro, apsiverkiau, nes labai sušalau. Nejaučiau kojų. Nors buvau prisirengusi kaip Sibire. Mano nervai pakriko taip, kad nebežinau, kur dėtis. Mokytoja bando vaidinti l. kietą ir ant visų rėkia, bet jai nieko neišeina. Kvietėm Levį švęsti Naujuosius su mumis, bet jis nieko neatsakė, o dar kai sužinos, kad reiks mokėti po 30 Lt už buto nuomą ir po kokius 15 Lt maistui, o dar gėrimai, cigaretės... Pasakys „ačiū, nereikia“, geriau jie su Kika, Vika ir Erniu pas ką nors nachaliavai prisitrins. Šūdas, kaip galvą skauda. Dar 3 pamokos. Nusižudysiu. Matematikos nieko nesuprantu. Ai, ai, ai kaip bloga! Šiandien dar į chorą! Fui! O dar darbininkas įstatinėja rozetes ir gręžia tiesiai man prie ausies. Oi kaip „gera“! „Pasaka“!
01 12 14
PENKTADIENIS
JULĖ Ačiū Dievui, rytoj šeštadienis. Gal galėsiu išsimiegoti. Jei sekmadienį manęs nepaims dainuoti į „Dainų dainelę“ ir ryte nebus repeticijos. Neįsivaizduojat, kaip aš nenoriu. O vadovei tai nesvarbu.
01 12 17
PIRMADIENIS
JULĖ Liko savaitė iki atostogų. Bet geriau pagalvojus – 5 mokslo dienos. Kadangi šita diena jau praėjo (jau 3 pamoka!), tai liko 4 dienos. Dar geriau pagalvojus – penktadienį 3 pamokos, iš to džiaugsmo dėl atostogų ir Kalėdų, jų kaip ir nebus. Taigi liko 3 dienos. Bet iš esmės visa šita savaitė nerimta, taigi – JAU ATOSTOGOS! Na, dar reikės šiek tiek pasikankinti, bet tos kelios laisvės ir poilsio savaitės bus išganingos. O per Kalėdas mama išvažiuos, tai bus dar geriau. Tik gaila, kad ir Povilas išvažiuoja, bet užtai liks Ieva, tad mes, benamės, kaip visad kur nors valkiosimės. Gal eisim pas Armą, bet aš su ja nesusišneku. Tai ji apie Naujuosius, zuikius, kažkokius gyvūnus, tai apie „Karoliną“, Kalėdas, tėvus. Kuo toliau, tuo labiau jos nesuprantu. Nors tai manęs nebeturėtų stebinti, bet vis tiek nervina.
IEVA Tikrai. Kartais su ja susišnekėt siaubingai sunku, o kartais iš viso neįmanoma. Kiekvieną rytą einant į mokyklą ji man kažką pasakoja, šneka neužsikišdama, o aš arba nesiklausau, arba nieko negirdžiu, arba girdžiu kas penktą žodį: „oi..... apsivoši, nes...... gerai..... jau reikėtų.“ Suprask, kaip nori.
JULĖ Arba šnekant pagauni ablomą. Kaip, pavyzdžiui:
A. – O Ievai tai dar 16 metų.
J. – Tai daug dar kam 16. Daliai, Viliui, Laurai...
A. – O jam tai tuoj bus 22...
Ir supraskit, kaip norit. Pasirodo, ji šnekėjo apie Antaną ir Ievą (tą mergą, su kuria Antanas ją apgavo). Va taip. O aš šnekėjau apie mūsų draugus ir galvoje turėjau mūsų Ievą.
- Kokios pagrindinės šios ištraukos įrašų temos?
- Ar kalbama daugiau apie save, ar apie aplinkos įvykius?
- Kaip dienoraščio autorės aprašo savo savijautą?
- Kaip susiję vienos ir kitos autorės dienoraščio įrašai?
- Kaip reikėtų suprasti knygos pavadinimą? Kas apie šią knygą rašoma dienoraščio ištraukoje?
- Aptarkite dienoraščio keliamą įspūdį.
- Ar galima sakyti, kad autorės yra atviros?
- Šis dienoraštis rašytas daugiau nei prieš dvidešimt metų. Ar, jūsų nuomone, per tą laiką įvyko esminių mokinių mąstymo pokyčių?
- Koks dienoraščio ištraukos epizodas jums pasirodė įdomiausias?
- Kaip apibūdintumėte šios dienoraščio ištraukos autorių ironiją ir autoironiją?
- Galbūt skaitėte šią knygą, kaip ją vertinate?
UŽDUOTIS. Pasiskirstykite poromis ir bent mėnesį pakaitomis rašykite dienoraštį. Nuspręskite, ar jį viešinsite, ar parodysite tik mokytojui. Būkite atviri, išsakykite tai, kas jums iš tiesų rūpi.
KAS YRA EGODOKUMENTIKA?
Žodis ego lotyniškai reiškia „aš“. Dažniausiai tai pirmuoju asmeniu, „aš“ vardu rašomi tekstai, kuriuose asmenybė liudija save, t. y. rašo, ką galvoja, pasakoja, kaip jaučiasi, dalijasi savo nuomone. Nors gali būti aptariami ir istoriniai, politiniai įvykiai, paprastai tokie tekstai būna skirti tik artimųjų ratui arba paviešinami tik praėjus tam tikram laikui po autoriaus mirties.
Viena iš egodokumeñtikos problemų yra neaiški riba tarp atviro kalbėjimo ir rašymo atsižvelgiant į konkretaus laiko reikalavimus. Pavyzdžiui, susirašinėjimas su sovietų išvežtais į Sibirą tremtiniais negalėjo būti atviras dėl to, kad laiškai buvo tikrinami. Sovietiniais laikais rašytos autobiografijos dažnai taip pat buvo su nutylėjimais arba, jei tai būdavo spausdinti tekstai, su cenzūros išbraukymais.
Egodokumentika domisi ne tik literatai, bet ir istorikai, sociologai, psichologai. Vieni šiuose dokumentuose ieško kultūrinės, istorinės atminties faktų, kiti – autentiškos informacijos apie autorių.
Egodokumentikai priklauso šie žanrai: dienoraščiai, atsiminimai, autobiografijos, kelionių aprašymai, laiškai. Šiai sričiai priklauso ir teisminių apklausų protokolai, teismuose pasakytos kaltinamųjų kalbos. Pastaruoju metu egodokumentikai priskiriama ir didelė dalis skaitmeninėje erdvėje plintančių tekstų. Tai ir susirašinėjimai socialiniuose tinkluose, diskusiniai pranešimai reaguojant į kokias nors publikacijas, pokalbius ir pan.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip manote, kokie aptarto dienoraščio bruožai leidžia šį tekstą priskirti egodokumentikai?
- Šį dienoraštį autorės rašo tik sau ar jis skirtas viešajai erdvei? Iš ko sprendžiate?
Laiškai
UŽDUOTIS. Perskaitykite Algirdo Juliaus Greimo laišką Tomui Venclovai ir atsakykite į klausimus.
Tomui Venclovai, 1971.5.19
Mielas Kolega,
atleiskite, kad užtrukau su atsakymu. Šeimos ligos ir Urbino centro organizavimas. O be to: tikėjausi Jus matyti gegužės mėn. Vilniuje, kelionė, kurią turėjau atidėti spalių pradžiai.
Šiandien gavau Pergalės paskutinį numerį su 2 Jūsų eilėraščiais.8 Ta proga – bet tai tik proga – noriu pasakyti, kiek jūsų poeziją vertinu ne tik aš, bet ir iš viso „kultūriniai“ išeivijos sluoksniai. Po neteisingos H. Radausko mirties, Jūs imate karaliauti.
8 T. Venclova. „Du eilėraščiai“ [„Dialogas žiemą“, „Sutema pasitiko šalčiu...“], in: Pergalė, 1971, Nr. 4, p. 70–72. Po Nepriklausomybės atgavimo šis žurnalas vadinasi Metai.
Tbilisi konferencijos tezių neturiu, ir būčiau dėkingas, jei galėtumėte atsiųsti, nurodydamas, kas įdomiausia. Mat, man reikia prašyti, kad išverstų. Jei galėtumėte dar vieną egzempliorių parūpinti Urbino bibliotekai, irgi būtų labai gerai.
Gaila, kad Jūs šiais metais negalite pas mus pasirodyti, bet tai, kaip sakote, tiktai partie remise.
Siuntinėkite man, prašau, viską, ką parašote, o ne vien tik grynai semiotinėmis temomis.
Su pagarba
Jūsų Greimas
- Pasidomėkite, kas yra T. Venclova ir kuo jis nusipelnė lietuvių ir pasaulinei kultūrai.
- Kokios temos aptariamos šiame laiške? Kaip manote, kuri jų svarbiausia?
- Koks A. J. Greimo požiūris į T. Venclovą? Kas tai rodo?
- Kurios laiško dalys asmeninio pobūdžio, o kurios labiau visuomeninės, aptariančios kultūros klausimus?
KAS YRA LAIŠKAS?
Láiškas – seniausia žmonių bendravimo forma raštu. Tai paštu ar per rankas siunčiamas raštas. Svarbiausios laiško dalys: kreipinys, laiško tekstas, siuntėjo parašas, data ir parašymo vieta. Artimiems žmonėms rašomuose laiškuose aptariamos naujienos, reiškiamos emocijos, svarstomi rūpimi klausimai, dalijamasi patirtimi. Iš laiško galima sužinoti apie siuntėjo ir gavėjo santykius, jų bendravimo aplinkybes, net istorinius įvykius. Laiškus galima skirstyti į asmeninius ir skirtus viešumai. Pastarieji gali būti filosofiniai (Senekos laiškai), politiniai (Gedimino laiškai iš Vilniaus), religiniai (laiškas korintiečiams Biblijoje), atviri laiškai. Pastarieji paprastai priskiriami publicistikos sričiai. Egodokumentikai priskiriami asmeniniai laiškai, bet juose taip pat gali būti aptariami svarbūs visuomeniniai klausimai. Asmeniniai žymių žmonių laiškai yra autentiškas dokumentas. Juose atsiskleidžia rašančiųjų pasaulėžiūra, savo vaidmens kultūroje suvokimas ir jo apmąstymas, gyvenamo meto problemos.
Literatūros istorijoje taip pat yra laiško forma parašytų kūrinių. Pavyzdžiui, lietuvių literatūroje Vytauto Mačernio eilėraštis „Laiškas mirusiam draugui“ (1943).
Šiuo metu tradicinių laiškų rašoma mažiau, kadangi jų vietą užima kur kas greitesnis bendravimas elektroninėmis priemonėmis. Vis dėlto ir elektroniniame laiške išlieka svarbiausios laiško dalys: kreipinys, laiško tekstas, parašas, data. Atsiranda ir naujų komunikavimo raštu formų, pavyzdžiui, socialiniai tinklai, uždaros pokalbių grupės, kuriose operatyviai reaguojama į skelbiamus pranešimus. Skaitmeninis bendravimas neapsiriboja vien žodiniais pranešimais, didelis vaidmuo tenka vizualinei informacijai, kuri papildo ar netgi pakeičia žodinį pranešimą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Dar kartą peržvelkite A. J. Greimo laišką T. Venclovai. Ar jis visiškai atitinka įprastą laiško struktūrą?
- Kuriai kategorijai – asmeninių ar visuomeninių laiškų – priskirtumėte šį laišką? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Susiraskite kokį nors rašytojo ar kito žymaus žmogaus laišką ir aptarkite jį atsižvelgdami į sudėtines laiško dalis, pakomentuokite asmeninius susirašinėtojų santykius ir visuomenines temas, svarstomas tame laiške. Atkreipkite dėmesį, kokiais būdais reiškiamos rašančiojo emocijos.
- Parašykite elektroninį laišką mokytojui ir jame aptarkite kokią nors klasės ar mokyklos gyvenimo problemą, pasiūlykite jos sprendimą. Apie tą pačią problemą parašykite ir savo pokalbių grupės draugams. Abu laiškus patys pakomentuokite ir su bendraklasiais apsvarstykite jų skirtumus.
Dienoraščiai
UŽDUOTIS. Perskaitykite partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio pradžią, poeto Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų: 1938–1975“ pratarmę ir atsakykite į klausimus.
Partizano Dzūko dienoraštis
Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui K o s t u i . Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.
Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. O jeigu mūsų Lietuvai būtų skirta vergijai tęstis, tada lai jis nepabūgsta sunkios savo dalios, bet, priešingai, aš jam linkiu galingos dvasinės stiprybės.
Partizaniškas su Dievu!
Dzūkas
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Autoriaus pastaba
Skelbiamieji dienoraščio fragmentai (išskyrus dėl įvairių priežasčių praleistus įrašus arba jų dalis) yra ne atranka, bet visa, kas iš liečiamojo laikotarpio išliko. Tai laiko akimirkų padiktuoti įspūdžiai, ne akmenyje iškaltos nuomonės; viskas čia tik užrašoma, ne dėstoma; viskas paremta ne tiek etine, kiek estetine logika; viskas rašyta tik sau. Iš to visi prieštaravimai, pasikartojimai, chronologiniai nukrypimai etc. Kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda, ir atvirkščiai. Todėl aš ir nesu pasiruošęs ką nors ginti ar dėl ko nors teisintis. Bet atsakomybė už kiekvieną žodį, savaime aišku, yra mano.
- Partizano Dzūko dienoraštis vis dėlto buvo išspausdintas. Kaip vertinate šį faktą? Kaip jūs būtumėte pasielgę radę šį dienoraštį?
- Kaip manote, kodėl šie žmonės rašė dienoraščius?
- Kaip suprantate A. Nykos-Niliūno žodžius „viskas čia tik užrašoma, ne dėstoma“?
- Apie kokią atsakomybę kalba A. Nyka-Niliūnas?
- Tiek partizanas Dzūkas, tiek ir A. Nyka-Niliūnas pabrėžia, kad rašė sau. Kaip manote, kodėl pirmasis kategoriškai reikalauja sunaikinti savo dienoraštį, o antrasis jį ruošia spaudai? Kokios aplinkybės lėmė šiuos sprendimus?
KĄ VADINAME DIENORAŠČIU?
Dienóraščio atsiradimą lėmė žmogaus poreikis stebėti aplinką, save ir fiksuoti svarbiausius dalykus, kad įvertintų pokyčius, bėgant laikui pažintų save. Tą poreikį atskleidžia ir metraščiai, kronikos, laivų žurnalai, ligos istorijos, protokolai, dienraščiai, nuotraukos ir t. t. Juos galėtume vadinti dienoraščiais plačiąja prasme.
Siaurąja prasme dienoraštis – tai chronologiniai, datuoti užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, pastebėjimai, išgyvenimai. Dienoraštyje atsispindi visuomenės įvykiai, asmens gyvenimas. Dienoraštis dažniausiai rašomas „aš“ vardu, jame išreiškiamas autoriaus požiūris į aprašomus dalykus. Ilgesnį laiko tarpą apimantis dienoraštis tampa savotiška rašančiojo dvasine istorija.
Dienoraščių forma gali būti pati įvairiausia: nuo fragmentiškų įrašų iki rišlaus pasakojimo. Rašytojų dienoraščiai pasižymi vaizdingumu, dažnai intymumu, jie turi biografinio, istorinio, kultūrinio dokumento vertę. Gali būti kuriami ir literatūriniai dienoraščiai, paremti literatūrine išmone. Pastaraisiais metais išplito skaitmeninėje erdvėje sklindantys tinklaraščiai, kitaip sakant, interneto dienoraščiai.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokie svarbiausi dienoraščio, kaip žanro, požymiai?
- Prisiminkite jau cituotą dviejų gimnazisčių dienoraštį (p. 64–66). Kaip manote, ar tai tikras, ar sukurtas dienoraštis?
UŽDUOTIS. Perskaitykite kino menininko, poeto Jono Meko ir poeto, vertėjo A. Nykos-Niliūno dienoraščių ištraukas ir jas aptarkite.
IŠ JONO MEKO DIENORAŠČIO
1945, liepos 2
<...>
Flensburgo gatvėmis, sodeliais, parkais vaikšto jaunas pamišęs vokiečių kareivis.
Vaikai dažnai jį būriu apstoja ir ima davinėti kariškus įsakymus:
– Gulk, kelk, bėk, šliaužk!
Jis uoliai ir sąžiningai stengiasi visus jų įsakymus vykdyti.
Bet maži vaikai turi mažai pasigailėjimo, jie tokie mininaciai...
Tai jie jį nuvaro iki nuvirtimo.
Visas suprakaitavęs, sušilęs jis vykdo savo įsivaizduotų vadų, savo mažų kankintojų įsakymus, dreba iš baimės prieš juos.
<...>
1945, liepos 8
Negaliu nei rašyt, nei skaityt. Neįmanomas triukšmas. Elmshorno prisiminimai...
Išeinu į miestą.
Parkas.
Smėlio dėžėse žaidžia vaikai.
Jie juokiasi. Šokinėja, pilsto rieškučiomis smėlį ir yra juo patenkinti. Už virvutės tempia ratukus. Ratukuos meškiukas būgną muša. Ateina trys vokiečių kareiviai. Jauni, labai jauni. Visi trys su lazdomis, ant rankovių geltonos juostos su trimis juodais taškais: jie akli.
Susikabinę rankomis, tylūs, retkarčiais pasidalindami žodžiu, jie lėtai eina smėlėtu takeliu.
Kryžkelė.
Suka į vieną pusę – pataiko į gėles. Suka į kitą – pataiko į veją. Dvi mergaitės, priešais, paima juos po ranka ir nuveda takeliu.
Žiūriu į parką, medžius, į tvenkinį, vandens lelijas.
Ant suoliuko, priešais, sėdi jaunas vokiečių kareivis ir skaito knygą.
Prieina civilinė policija, su baltais raiščiais ant rankovių, patikrina dokumentus, užsirašo kažką, nueina.
Šalia mūsų sėdi stambus vokietis ir jau antrą valandą žiūri į tą patį tašką. Gali būti aklas. Gali būti pamišęs. Gali būti visai normalus.
Mat, buvo karas.
Dabar visai ramu, tylu.
Pačiame parko vidury.
Tiktai paukščiukas gieda.
<...>
1945, rugpjūčio 9
Prieš tris dienas atvažiavome į Wiesbadeną.
Nutarėm padėti tašką savo kelionėms. Mūsų klajonės mus taip išsėmė, mes taip nusivarę, kad pats laikas sustot ir atsigaut, nesvarbu kur.
Pirmas Wiesbadeno įspūdis labai šviesus. Netoli Reinas. Sodai. Vynuogynų laukai. Tai, sakom, sustokim.
DP lageriai – ištisas miesto kvartalas, buvę kareivinės. Čia dabar keliolika tūkstančių lenkų, latvių, estų, lietuvių, jugoslavų. Lietuvių čia 1600. Kareivinės subombarduotos, stogai bombų nupūsti, lietus varva pro lubas, bėga į kambarius, teka koridoriais. Koridorių upeliuose vaikigaliai laido popierio laivelius. Tik ajerų trūksta...
Tik ta prakeikta biurokratija visur. Visą dieną pravaikščiojom, kol gavom maisto korteles. Vienas padės parašą, kitas patvirtins, trečias pažiūrės ir pasakys taip, ar dar ką prirašys.
Visi kambariai pilni. Mes miegam koridoriuje, ant stalo, ant to paties, kur maisto davinį dalina. Neblogai. Prie atviro lango (visi stiklai iškritę). Gamtoje, taip sakyt. Naktį pakyla vėjas ir švilpia aplink ausis, plevena antklodę. Tai užsitrauki ją ant galvos ir miegi, į nieką nereaguodamas. Mūsų patalynė – viena antklodė. Dedam ir miegam. Rytą, pasigirdus pirmam triukšmui, šast pasikeliam, imam antklodes po pažastim – ir einam kur sau. Ir pigu, ir praktiška. O žmogus pripranti prie visko. Niekados nepagalvojau, kad teks ir galima miegoti ir stačiam, ir sėdom, na, ir ant stalo. Nereikia nieko minkštesnio užu stalą ir grindis: laisvė viską susaldina. Kiti, matydami mus taip miegant, sako: eikit į kambarį, padarysim vietos. Bet mes sakom: ne, ačiū, mums užteko grupinio gyvenimo, mes jau geriau koridoriuje... Tai jie žiūri į mus ir stebisi. Jie mat ir čiužinius, ir pagalvius, ir duknas vežasi. Sako, kaip jūs galit ant šito kieto stalo miegot. O mes sakom, ne, šitas stalas nekietas: jis yra kaip pūkai. Laisvės pūkai.
Atvykus į Wiesbadeną, mus sulaikė prie lagerio vartų. MP priėjo, pasišaukė porą pagalbininkų. Pažiūrėkit, sako, kas tuos čemodanuos ir kuprinėse. Pradarė vieną – knygos. Pradarė kitą – knygos. Į kuprinę – knygos. Kraipo galvas, nieko nesupranta. O kur jūsų daiktai, things? – jie klausia. Neturim, – sakom. – Nichts things. Rodom į knygas, sakom, čia mūsų daiktai. Tai numojo ranka kaip į pakvaišėlius ir sako: eikit.
IŠ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO DIENORAŠČIO
1998
Spalio 31
Baigiu tvarkyti pirmųjų penkerių metų tekstus, „Dienoraščio fragmentų: 1971–1998“ knygai (dėl kurios leidimo vis dar nesu galutinai apsisprendęs). Viena (tarp keleto kitų) priežasčių – negaliu rasti kai kurių (o jų nemaža) įrašų.
Lektūra: Monteverdi, Bach, Haydn (apie) ir po du tris „Nusikaltimo ir bausmės“ perskyrimus kasdien (panašiu būdu žadu imtis ir „Brolių Karamazovų“, kurie mane gąsdina).
<...>
Lapkričio 5
Paimu popieriaus lapą ir sėduosi prie stalo šios dienos įrašui, bet tuoj pat matau, kad nieko neįvyko, kad neturiu ką įrašyti (aišku, galėčiau aprašyti fantastiškas rudens spalvas), kad jau iš viso viskas užrašyta. Tad grįžtu prie skaitomos knygos (kuri irgi jau keliskart skaityta).
Dialogo nuotrupa:
– Kuo jis vardu?
– Kokiu buvo pakrikštytas.
Lapkričio 10
Išaugus pasaulyje, kuriame niekas niekad tobulai neveikė, kur visada ko nors trūko, visada reikėjo dėl ko nors kovoti, dabar, kada viskas veikia ir nieko netrūksta, man daug sunkiau gyventi. Mano gyvenimas tapo trivialia komedija su tariamais rūpesčiais ir konfliktais. Kaip iš jos ištrūkti? Kaip grįžti į „kovos už būvį“ situaciją? Nors tai ir būtų tik gaudyti vėjo nuneštą nuo galvos kepurę.
Lapkričio 15
Dienoraščio problema dienoraštyje. Po „Dienoraščio fragmentų: 1938–1970“ paskelbimo, įtraukdamas eilinį dienos įrašą, jaučiuosi, lyg aš pats žiūrėčiau sau per petį ir sekčiau savo paties rašomus žodžius. Dėl to viskas išeina taisyklingiau, atsargiau, nuosekliau; viskas labiau organizuota; ir tatai man atima norą rašyti.
Lapkričio 22
Filadelfijoje, tik išvažiavus pro Kostų „dvaro vartus“, jiems dar tebemojuojant rankomis, – absurdiškiausia automobilio nelaimė, per kurią tik per plauką išlikome gyvi ir tik per stebuklą nesužeisti.
Lapkričio 30
Gerą pusdienį užėmusi naujo automobilio Sandrai pirkimo ceremonija su visomis tokiais atvejais būdingomis įtampomis: svyravimais, neapsisprendimais etc.
Gruodžio 1
Sapnas: ilga už rankų susikabinusių vaikų virtinė giliame sniege. Aš bėgu uždusęs iš paskos ir niekaip negaliu prie jų prisijungti.
Knygos iš Lietuvos: Onės Baliukonytės „Elgetaujanti saulė“, Saukos „Fausto“ amžiaus epilogas“, Ritos Tūtlytės „Antanas Miškinis“ ir Juškaičio „Lyra ant gluosnio“.
- Palyginkite abiejų dienoraščių rašymo datą ir vietą. Kaip tai paaiškina dienoraščio įrašų savitumą?
- Kuriame iš šių dienoraščių labiau gilinamasi į savo vidinį pasaulį?
- Kas labiausiai krinta į akis J. Mekui stebint aplinką?
- J. Meko dienoraščio liepos 8 d. įrašą galima skaityti kaip nedidelį literatūros kūrinį (gal kaip eilėraštį proza). Kokia jo tema? Kokios detalės išryškinamos? Kokia nuotaika perteikiama?
- Paaiškinkite, apie kokius „laisvės pūkus“ kalbama epizode iš DP stovyklos.
- Apibendrinkite J. Meko dienoraščio ištraukos epizodus ir nusakykite jų autoriaus savijautą.
- Pasidomėkite, apie kokią „lektūrą“ kalba A. Nyka-Niliūnas spalio 31 d. įraše.
- Ką apie autoriaus savijautą sako lapkričio 5 ir 10 dienų įrašai? Kaip jie apibūdina poeto kasdienybę?
- Pateiktos A. Nykos-Niliūno dienoraščio ištraukos įrašai fragmentiški, sudaryti iš nuotrupų, tačiau juose galima pajusti tų pačių temų kartojimąsi. Pabandykite tai apčiuopti ir pakomentuoti.
- Kokie asmeninio gyvenimo įvykiai minimi J. Meko ir A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI
- Aptarėte trijų dienoraščių, rašytų dviejų gimnazisčių, J. Meko ir A. Nykos-Niliūno, ištraukas. Nusakykite svarbiausius jų skirtumus ir panašumus. Kokios problemos juose keliamos? Apibūdinkite dienoraščių autorių asmenybes.
- Kokių dar dienoraščių teko skaityti, kas juose jums darė didžiausią įspūdį?
- Jei nusprendėte viešinti su klasės draugu rašomo dienoraščio įrašus, pristatykite juos klasėje ir visi drauge aptarkite.
- Kodėl kartais dienoraščiai leidžiami knygomis? Kodėl jie skaitomi? Ar tokie dienoraščiai laikytini privačiais? Argumentuokite.
Atsiminimai
UŽDUOTIS. Perskaitykite partizano Broniaus Krivicko atsiminimų fragmentą, rašytą 1952 metais. Atsakykite į klausimus ir atlikite užduotis.
PASKUTINIS ŽYGIS
Tą žiemą mes buvom labai spaudžiami. Mūsų valsčiuj apsistojo rusų čekistų dalinys iš trijų šimtų kareivių, kurie nepailsdami mus persekiojo: mynė miškus, pasalavo, nuolat kratė ištisus kaimus. Miestelio rūsy buvo sugrūsta daug vietinių lietuvių, kuriuos rusai kankino ir tardė, tikėdamiesi ką nors išgauti apie partizanus. Vienas kitas žmogus buvo mirtinai užkankintas.
Tai girdėdami, mes jutom baisų pyktį priešui. Žinojom, kad jis ieško mūsų. O mes ieškojom jo: ištisomis dienomis laukdavom miške, išsidėstę tokiose pozicijose, iš kurių patogu pulti slankiojantį priešą prie keliukų, prie linijų, prie aikščių.
Taip bepasalaujant, porą kartų mums pavyko pritykoti rusus ir keletą jų nukauti. Tačiau rusai irgi veikė. Bepasalaudami palaukėse, jie nukovė porą mūsų žmonių vienoj, o paskui ir kitoj vietoj sudegino ūkininkų trobas įtardami, kad ten slepiasi partizanai.
Mūsų būrys, apie trisdešimt žmonių, gyveno miške. Bet rusai taip įnirto siausti po girią, kad buvo sunku su jais išvengti rimtesnio susidūrimo. Viena popietį jie užpuolė mūsų stovyklą. Iš pradžių kautynės buvo mums sėkmingos. Arti prisileidę puolančius rusus, gerokai praretinom jų priešakinę liniją. Rusai iš pradžių pasitraukė. Tačiau, pasitikėdami savo skaičiaus pranašumu, vėl puolė. Krito keletas kovotojų. Atsirado sužeistų. Spaudimas vis didėjo.
Pagaliau pasigirdo komanda mūsiškiams trauktis. Besitraukiant mus priešas persekiojo ligi vakaro. Pritemus sustojom atsikvėpti. Susikūrėm ugnį. Mūsų trūko šešių žmonių. Būrio vadas Perkūnas ir dar pora kovotojų buvo nesunkiai sužeisti. Prie ugnies jie geriau apsirišo žaizdas.
– Kažin ar visi bus kritę? – kalbėjom apie tuos, kurių trūko.
– Greičiausiai.
– Papartis buvo šalia manęs nukautas.
– Strazdas, mums traukiantis, nebepasikėlė. Tik mums pakilus, toj vietoj, kur jis gulėjo, pasigirdo granatos sprogimas. Aš manau, jis prisibaigė.
– Žemaitį aš mačiau užmuštą.
– Aš mačiau Miškinį. Negyvas...
Tomo ir Žaibo niekas nematė, bet greičiausiai krito ir jie, nes būrys traukėsi tvarkingai. Atsiskirti vargu ar galėjo.
Trumpai pasitarę, nusprendėm persimesti į kitą girios pusę ir ten apsistoti. Tylomis patraukėm tolyn. Iš lėto susimąstę žengėm išvažinėtais miško keliukais ir kirtėjų išmintais takais.
Pagaliau apsistojom. Susikūrėm ugnį. Tylūs sėdėjom laužo atošvaistoj. Mintys sukosi apie tuos, kurių jau nebėra mūsų tarpe. Kur jie dabar? Žinomas jų likimas: matys juos žmonės rytoj, paguldytus miestelio gatvėj, nudraskytais drabužiais, išniekintus...
Kai kas bando snausti, pasiklojęs eglišakių ir išsitiesęs prie laužo, bet vėl pakyla, degasi rūkyti...
Sulaukėm ryto. Buvo blogiau su sužeistaisiais. Jų žaizdos, nors iš paviršiaus atrodė nepavojingos, tačiau buvo ir ne visai menkos. O mes tvarsčių ir vaistų turėjom visai maža. Nutarėm, kad į pavakarė reikės siųsti porą žmonių į palaukę ieškoti gydymo priemonių. Sanitaro pareigas pas mus ėjo partizanas Mindaugas, buvęs studentas medikas. Rytą perrišdamas būrio vado Perkūno žaizdą jis pastebėjo:
– Kažkas negero... Kad tik negangrenuotų... Gaila, kad neturim vaistų nuo kraujo užnuodijimo.
Tolyn Perkūnas skundėsi, kad vis daugiau skauda. Ranka labai sutino ir pamėlynavo. Atėjo popietis. Mindaugas, apžiūrėjęs ranką, pasakė:
– Man rodos, reikėtų ją amputuoti, jeigu būtų kaip. Pavojingai plečiasi.
Bet ką reikėjo daryti? Pora žmonių išėjo į palaukę bandyti per ryšininkus kaip nors iššaukti gydytoją. Bet pagal mūsų sąlygas jis galėjo atvykti greičiausiai tik rytoj rytą.
– Kažin, vyrai, ar beverta, – kalbėjo Perkūnas. – Tegu Mindaugas pasako, ar ką bepadės. Aš žinau, kad su tokiais dalykais greitai... Jeigu bus per vėlu, tai kam tos pastangos?
Visi šokom aiškinti, kad reikia padaryti, kas dar galima.
– O jeigu nieko nebegalima? Mūsų padėjime į viską reikia žiūrėti ramiai ir be sentimentų. Čia nėra koks paprastas dalykas. Pirmiausia reikėtų pasiekti ligoninę. Ar tai iš viso bus įmanoma? O jei ir bus, tai per vėlai, – tvirtu balsu kalbėjo Perkūnas.
Po to jis laikėsi tyliai. Matyt, kažką galvojo, kažką sau vienas patylomis sprendė.
Atėjus pavakariui, jis vėl kreipėsi į Mindaugą:
– Pažiūrėk, Mindaugai, ir pasakyk man vyriškai, kaip atrodo. Kiek man dar liko gyventi? Ar gydytojas, jeigu jis greitu laiku atvyktų, dar galėtų man padėti? Kalbėk atvirai, kad aš žinočiau, kas man iš tikrųjų daryti.
– Man rodos, kad iki rytdienos rankos amputavimas bus jau pavėluotas. Reikėtų ką nors greičiau daryti.
Perkūnas šiuos žodžius sutiko ramiai. Jis tik pabandė, ar gali savo rankomis valdyti ginklą.
– O, Dievui dėkui, rankos dar klauso, – tarė jis, lyg patylomis džiaugdamasis.
Paskui automatą užsimetė ant peties ir pasakė:
– Vyrai, aš iškeliauju. Su Dievu jums visiems. Blogu neminėkit. Atleiskit, jei kada nusikaltau. Buvo klaiku ir graudu jo žodžių klausyti.
– Tai kur keliausi? Vienas? – šokom mes jį stabdyti. – Jei jau eiti tokioj padėty, tai geriau tegu kas nors palydi. Ir dar pėsčias...
– Paėjęs toliau į laukus, aš pasiimsiu roges. Lydėti nereikia. Vienam bus patogiau veikti. Aš jaučiuos dar visiškai tvirtai.
– Bet kam eiti?
– Nelaikykite manęs, prašau. Aš tikiuosi, kad dar bus galima šį tą padaryti...
Po to mes nebedrįsom prieštarauti, nes mums iš karto pasirodė, kad jis bandys dar ieškoti kokios nors pagalbos.
Ir jis išėjo. Mes likę sėdėjom prie laužo ir tylomis žiūrėjom į jo liepsną.
– Aš manau, kad Perkūnas bandys įvažiuoti tiesiog į miestelį pas gydytoją, – pagaliau pastebėjo vienas.
– Man rodos, kad Perkūnas visai ką kita sugalvojo, – pastebėjo kitas. – Tikrai nežinau ką... Bet vis tiek jis kažką padarys. Aš jį gerai pažįstu. Atsiminkim tik jo drąsą.
– Nežinia, gal reikėjo jį sulaikyti, – pradėjo kalbėti ir Mindaugas, – bet, deja, jokios galimybės išgelbėti jam jau nebėra. Todėl geriausia, tegu jis padarys tai, ką jis nori.
Kitą rytą apylinkėj pasklido žinia, kad buvo užpulta čekistų garnizono būstinė. Čekistų viršininkas, rašydamas savo vadovybei tikslią ataskaitą apie įvykį, pažymėjo, kad nakties metu rogėmis privažiavęs prie garnizono būstinės ginkluotas žmogus vietoje nukovė sargybinį ir, įsiveržęs į būstinę, ten užmušė dar du čekistus ir tris sužeidė. Užpuolikas ten pat buvo nukautas.
- Išsiaiškinkite, kas yra B. Krivickas, kur jis buvo 1952-aisiais rašydamas atsiminimus.
- Prisiminkite, kada ir kodėl Lietuvoje vyko partizanų kovos. Kokį jų etapą liudija šis tekstas?
- Ką šis kovos epizodas liudija apie Lietuvoje vykusio partizaninio pasipriešinimo realybę?
- Kokia šio pasakojimo tema ir pagrindinė mintis?
- Kaip manote, kurios šio pasakojimo dalys yra autentiškos, o kurie epizodai, tikėtina, reikalavo pasakotojo išmonės?
UŽDUOTIS. Įsivaizduokite, kad rašote trumpą (apie 300 žodžių) Perkūno biografiją. Sugalvokite, kaip jis atrodė, aptarkite jo būdą, sukurkite jo gyvenimo kelią iki B. Krivicko atsiminimuose minimų įvykių.
KAS YRA ATSIMINIMAI?
Atsiminimai, arba memuãrai (pranc. memoires), – pasakojimai, perteikiantys istorinę savimonę. Atsiminimai rašomi iš laiko perspektyvos kaip įvykių dalyvio liudijimas. Subjektyvų požiūrį į praeitį nulemia autoriaus pažiūros, įsitikinimai, ypatinga gyvenimiška patirtis. Juose dažnai pasakojama pirmuoju asmeniu, fiksuojami praeityje patirti įspūdžiai, aprašomi sutikti žmonės, artimiausia aplinka, kalbama apie istorinius įvykius. Rašant atsiminimus, naudojami įvairūs pasakojimo būdai. Įvykiai gali būti konstatuojami savotišku protokoliniu stiliumi. Taip Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“ faktų konstatavimas kuria dramatišką įtampą ir liudija Sibire patirtų kančių didumą. Atsiminimai gali būti dėstomi kaip įvykių kronika, tuomet jie tampa panašūs į dienoraštį. Dar kiti atsiminimai gali būti intymesni, nevengiant buities aprašymų, detaliau apibūdinant sutiktus žmones, pateikiant jų psichologines charakteristikas, papildant savo asmeniniais išgyvenimais.
Vieni atsiminimai rašomi neilgai trukus po minimų įvykių, jie artimesni dienoraščio formai, juose gausiau autentiškų detalių, nors paprastai apie įvykius jau kalbama apibendrintai, kiti – žvelgiant iš didesnės gyvenimo perspektyvos, kartu apmąstant ir aprašomus įvykius, ir savąjį nueitą gyvenimo kelią. Pastaruoju atveju minimi faktai labiau atrenkami ar savitai grupuojami.
Kai kurie atsiminimai rašomi kartu su patyrusiu žurnalistu, literatu. Tuomet atsiminimų pateikėjo žodžiai įrašomi ir vėliau redaguojami ar kitaip literatūriškai apdorojami. Kartais atsiminimus parengti padeda literatūrinis bendraautoris, kuris apklausinėja atsiminimų pateikėją ir paruošia galutinį tekstą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Grįžkite prie jau skaityto B. Krivicko teksto ir pasvarstykite, kodėl jį galima laikyti atsiminimais.
- Raskite šiame pasakojime vietas, kuriose į pasakojimą įsiterpia autoriaus samprotavimai. Kada, kodėl ir apie ką mąsto pasakotojas? Kaip pasikeistų tekstas, jei neliktų šių samprotavimų?
UŽDUOTIS. Bibliotekoje susiraskite kokią nors atsiminimų knygą, pasirinkite patikusią ištrauką ir pasiruoškite ją aptarti atsakydami į klausimus.
- Kas yra atsiminimų autorius?
- Kada rašyti atsiminimai ir kiek tai nutolę nuo aprašomų įvykių?
- Apie kokius įvykius kalbama – istorinius ar labiau susijusius su asmeniniu pasakotojo gyvenimu? O gal visa tai glaudžiai susiję?
- Kaip atsiminimuose reiškiamas subjektyvus pasakotojo požiūris, vertinami aptariami įvykiai?
- Kodėl pasirinkote šiuos atsiminimus? Kuo jie sudomino?
Autobiografija
UŽDUOTIS. Perskaitykite Antano Škėmos autobiografijos ištrauką ir atsakykite į klausimus.
1944 m. kartu su šeima sėdėjau prie Kybártų akt. J. Palubinsko giminių globojamas ir laukiau – dievai žino ko. Ten pat man paaiškėjo, kad mano heroizmas ribotas. Vienas buvęs lietuviškos kariuomenės kapitonas pasiūlė man keliauti į Žemaitiją, pas besiorganizuojančius partizanus. Neišlaikiau šito žygio ir su šeima atsidūriau Vokietijoje. Todėl skeptiškai vertinu išeivijoje esančių kariškių skelbiamą heroizmą: jis nėra pirmos rūšies. Pirmaeiliai herojai žuvo ir žūsta Lietuvoje. Gal dėl netinkamos kondicijos, treningo stokos ir reikalingumo svetur – pateisinama civilinių Lietuvos gyventojų išeivija. Bet jie tebus antraeiliai herojai. Kartais aš prisimenu mano kapitono riestanosį veidą. Jis įsidėjo į kišenes kelis sumuštinius, užtaisytą pistoletą, dvi ropes, ramiai atsibučiavo su šeima ir nužingsniavo pavojingais keliais, tarytum į manevrus.
Vokietijoje vargau ir slėpiausi nuo bombų, kaip ir daugelis. Atėjus amerikiečiams dirbau įvairiuose meniniuose sambūriuose (Augsburgo Dramos Teatras, Hanau „Atžalynas“, meno ansamblis „Sietynas“, meno ansamblis „Dainava“, literarinis kabaretas „Klumpė“ ir kt.). 1947 m. leidykla Patria išleido mano novelių knygą „Nuodėguliai ir kibirkštys“, kurioje tilpo ir vienaveiksmė pjesė „Vieną vakarą“. 1948 m. žurnalas Aidai išspausdino draminę legendą „Živilė“. Mano literatūriniuose bandymuose didelį vaidmenį suvaidino poeto ir kritiko H. Radausko pastabos. Jos buvo žiaurios, bet teisingos.
Amerikoje bandau padėti Amerikai dirbdamas fabrikuose, kaip ir daugelis. Gerai, kad jaunystėje domėjausi sportu. Blogai, kad neįsidėjau į galvą vieno žymaus Vilniaus aiškiaregio žodžių ir nesimokiau angliškai. Džiaugiuos, kad už nuspaustą pirštą fabrike man buvo išmokėta kompensacija. Įsigijau radijo aparatą su F. M. bangomis, fonografą su mėgstamų kompozitorių kūriniais ir keletą vertingų meno leidinių. Atseit pasaulyje tebegalioja pusiausvyros dėsnis. Mano amerikinė veikla kultūrinėje srityje žinoma iš laikraščių.
- Kaip A. Škėma aprašo pasitraukimą iš Lietuvos?
- Kas yra pirmarūšiai ir antrarūšiai herojai? Kodėl ši perskyra svarbi autoriui?
- Kaip rašoma apie gyvenimą Vokietijoje ir Amerikoje? Kaip manote, kodėl apie tai kalbant keičiasi pasakojimo stilius?
- Kaip baigiasi ištrauka? Pasvarstykite, ar galima ją laikyti autoironiška. Atsakymą pagrįskite.
KAS YRA AUTOBIOGRAFIJA?
Autobiogrãfija (gr. autos – pats + gr. bios – gyvenimas, gyvybė + gr. graphō – rašau) – atsiminimams artimas egodokumentikos žanras, kai dažniausiai chronologine tvarka asmuo aprašo savo gyvenimą ir veiklą. Šiame pasakojime daugiau dėmesio skiriama asmens gyvenimo įvykiams, patirčiai, požiūriui į pasaulį, bet lygiagrečiai minimi ir vertinami istoriniai įvykiai. Autobiografijoje perteikiamas asmenybės brendimas, komentuojami esminiai žmogaus gyvenimo momentai, svarbių pasirinkimų motyvai.
Autobiografijos greta atsiminimų yra reikšmingas dokumentas norint suprasti kurios nors epochos įvykius, nes jie aprašomi žvelgiant tarsi iš vidaus, kaip juos matė tuo laiku gyvenę žmonės.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kurie A. Škėmos teksto epizodai artimesni atsiminimams, kurie autobiografijai, kurie CV?
- Kaip reiškiamas autoriaus požiūris į pasakojamus įvykius ir į save, tų įvykių dalyvį?
- Ar epizodu apie kapitoną A. Škėma labiau teisinasi, ar išreiškia savikritišką požiūrį?
UŽDUOTIS. Prašomas parašyti autobiografiją išeivijos dramaturgas Kostas Ostrauskas šmaikščiai aptaria patį autobiografijos žanrą. Perskaitykite šią trumpą autobiografiją ir atsakykite į klausimus.
Nors jau ir senstelėjęs, bet dar nesu toks senas, kad griebčiausi autobiografijos. Tai būtų, manau, nerimtas užsiėmimas. Autobiografija pateisinama nebent tik tada, kai jau jokio kito rimtesnio darbo nebesugebi. (O aš dar vis mat galvoju, – tikiuos, tai ne iliuzija, – jog dar šį tą galiu.) Negana to. Rašyti apie save – tai rašyti, – tiesiog nesąmoningai, – ne taip, kaip iš tiesų buvo, bet kaip norėtum, kad būtų buvę, tai pozuoti, rodyti save ne tokį, koks esi buvęs ir tebesi, o koks norėjai bei norėtum būti. Tai nesąžininga. Iš kitos pusės, nusiteikus labai sąžiningai ir objektyviai, – kiek tai išvis įmanoma, – tektų, galima sakyt, kone išsinuoginti prieš visą svietą. Nors tai šiais laikais gana madinga, aš vis dėlto nesu mazochistas. Tad tegaliu tik trumpai pasakyti: gimiau 1926 metais Veiveriuosè, vaikystė ir jaunystė prabėgo – kur kas per greitai – daugiausia neužmirštamuosiuose Šánčiuose, taip, neužmirštamuose, – o nuo 1949 metų per nesusipratimą gyvenu Amerikoje. Čia, atrodo, ir numirsiu. Nei šis, nei tas.
Media, PA (USA)
1990, vasario 27 d.
- Kodėl K. Ostrauskui autobiografijos rašymas atrodo nerimtas užsiėmimas?
- Ar pritartumėte autoriaus nuomonei, kad autobiografijoje žmogus pasirodo ne toks, koks yra, bet koks norėtų būti? Atsakymą pagrįskite.
- Kokie autobiografiniai duomenys vis dėlto paminimi šiame tekste? Kaip manote, kodėl būtent šitie?
- Kaip manote, ar tai rimtas, ar ironiškas K. Ostrausko kalbėjimas? Kaip jis charakterizuoja dramaturgo asmenybę?
UŽDUOTIS. Įsivaizduokite save po dvidešimties metų ir parašykite maždaug 300 žodžių autobiografiją. Pristatykite ją klasės draugams.
Paskutinis teisiamojo žodis
Egodokumentikai priklauso ir teisminės apklausos, ir kaltinamojo paskutinis žodis. Po baigiamųjų teisinių ginčų teismo posėdžio pirmininkas suteikia kaltinamajam paskutinį žodį. Klausimai kaltinamajam tariant paskutinį žodį neužduodami. Teismas negali apriboti paskutinio žodžio trukmės, bet teisiamojo posėdžio pirmininkas turi teisę sustabdyti kaltinamąjį, jei šis kalba apie aiškiai su byla nesusijusius dalykus.
UŽDUOTIS. Perskaitykite 1972-ųjų rudenį įvykusio teismo, kuriame buvo teisiami aktyviausi viešai susideginusio Romo Kalantos laidotuvių dalyviai, protokolo ištrauką. Pateikiamas teisiamojo Vytauto Kaladės paskutinis žodis prieš paskelbiant nuosprendį. (Protokolo kalba netaisyta.)
Suteikiamas paskutinis žodis teisiamajam V. Kaladei:
Didžiai gerbiamas teisme, aš pasinaudoju man, kaip kaltinamajam, suteikta teise į paskutinį žodį.
Gegužės mėnesį, 14 dieną, Kaune, miesto sodelyje, ugnis atėmė gyvybę Romui Kalantai. Tai labai skausminga mirtis tokiam jaunam vaikinui, kupinam tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų. Rodos, gyvenk, mylėk ir ieškok gyvenime savo vietos. Bet Romas savo gyvenimą nusprendė dėl jam vienam tiksliai žinomų priežasčių užbaigti ugnyje. Kas žino, gal dar karštesnė, didesnė ugnis liepsnojo jo jaunoje širdyje, bet ta širdis amžiams nustojo plakusi. Pats tragiškas mirties faktas pritraukė žmonių minią į miesto sodą. Jų niekas neorganizavo, nedezorientavo, jie ėjo į susideginimo vietą su liūdesiu veiduose ir įvairiais jausmais širdyse. Jiems, kaip ir visiems kitiems, nebuvo žinoma tikslūs R. Kalantos mirties motyvai. Bet jie ėjo ir ėjo. Savo pagarbą velioniui minia reiškė kukliai, padėdama ant susideginimo vietos baltų kalijų. Dar ilgai žmonės stovėjo sode sumišę, tylūs, pritrenkti tokios žiaurios mirties. Kai kurie klausdavo, kodėl jis taip? Apdegęs medis ir žemės lopinėlis apie jį, prisigėręs benzino ir Romo kvapo, akimirksniu tapo viso Kauno dėmesio centre. Žmonės ateidavo sodelin, dėdavo gėles, patylėdavo ir nueidavo toliau gyventi, dirbti, mylėti ir kentėti. Žemė, žemė, kuri girdėjo priešmirtinį Romo šauksmą, kuri girdėjo jo širdies silpstantį plakimą, apsidengė gležnais gėlių žiedais.
Man labai norisi, didžiai gerbiamas teisme, paklausti, ar tokia forma reiškiama žmonių pagarba velioniui pažeidė viešąją tvarką? Juk tada dar niekas netrukdė eismui, beje, mašinos ir nevažinėja per miesto sodą. Tad kodėl, nekreipiant dėmesio į žmonių jausmus, gėlės, kurias dėjo ant susideginimo vietos tyrų jausmų skatinami, buvo mindomos, metamos į šiukšlių dėžes? Kodėl, aš klausiu, buvo imtasi priemonių, tikslu neprileisti žmonių prie susideginimo vietos? Nejau žmogus negali mirti kaip nori ir kur nori? Naivu būtų galvoti, kad susirinkę žmonės prie susideginimo vietos bent šimtąja dalimi pažeidė viešąją tvarką.
Įsitikinę, kad jiems trukdoma prieiti prie susideginimo vietos, žmonės skubėjo prie R. Kalantos namų. Ten jau būriavosi minių minios, ne šimtas ir daugiau. Kaip kad rašo tardytojai Vilutis, Petruškevičius parengtinio tardymo protokoluose. Dvi plačios eilės žmonių iš priešingų pusių stengėsi [patekti] į vidų, veržėsi pamatyti paskutinį kartą velionį ir atiduoti jam pagarbą. Su kokiais jausmais širdyse ir mintimis ėjo jie pro karstą, žinoma jiems tik vieniems. Priešingoje gatvės pusėje buvo pristoję aibės žmonių. Visi skubėjo pamatyti Romą, kuris niekam gyvenime nepadarė blogo, o ir gero gal nelabai daug spėjęs padaryti, ramus, neatpažįstamai ugnies pakeistas, gulėjo karste. Ir tik iš nuotraukos, kuri kabėjo viršugalvy, žvelgė tas, kuris išėjo iš mūsų tarpo amžiams, negrįžtamai. Visi, kas norėjo dalyvauti laidotuvėse, iš tėvų sužinojo, kada Romą lydės į paskutinę kelionę.
Koks pasipiktinimas atsispindėjo žmonių veiduose, žodžiuose, gestuose. Kai atėjo 16 valandą į laidotuves, neberado to, kurio atėjo išlydėti.
Tada buvo norima visai miniai važiuoti į kapines, bet ir ten buvo nuimti autobusai. Visiems ir be žodžių buvo aišku, kad ne be pašalinės įtakos Romo laidotuvės buvo pagreitintos.
Nieks miniai neliepė užpildyti gatvę ir stichiškai nepasitenkinimo vedama užplūdo ją. Daugiausia jaunimas – Romo bendraamžiai. Buvo pradėta skanduoti šūkiai – TEGYVUOJA ROMAS! VALIO! Romas visada buvo mūsų širdyse! Nuotrauką! Taip šaukė jauni, taip šaukė ir pagyvenę žmonės. Taip, taip, ir pagyvenę žmonės, kuriems pirmą kartą gyvenime teko matyti, kaip mindžioja gėles, mėtė į šiukšlių dėžę, gėles, kurios buvo padėtos ant mirties vietos. Jie matė, kad įvairiom priemonėm trukdoma pagerbti velionį, kuris gyvas būdamas niekam blogo nepadarė ir kuris viso labo nė 18 metų neturėjo.
Tos, sau lygių neturinčios priemonės, kurių buvo griebtasi velionio atžvilgiu ir žmonių, kurie norėjo jį pagerbti, buvo paskutinis kantrybės lašas. Visi vieningai patraukė į miesto sodą. Kolonai dažnai tekdavo stabtelti, nes ėję iš paskos pagyvenę žmonės nespėjo eiti paskui jaunimą. Visi vieningai skandavo: „Į miesto sodą!“
Miesto sode savaime ratu apsuko medį, prie kurio kelios dienos atgal siaubingų skausmų varstomas, ugnies sužalotas, be sąmonės gulėjo Romas. Ne vienas tada susimąstė, dėl ko nusižudė Romas, dėl ko atsirado žmonių, kurie iš kailio nėrėsi norėdami sutrukdyti gėlių dėjimą, sodo lankymą. Ne vienas ir ne du matė sulaikant tą ar kitą už gėlių dėjimą. Todėl nedvejodami ėjo prie milicijos [su] piketo pagalba reikalauti, kad išleistų tuos, kurie dėjo gėles. Kaip jums žinoma, iš to nieko neišėjo ir dalis jaunimo grįžo į miesto sodą. Čia juos bandė grubiom priemonėm išskirstyti ir to pasėkoje gavosi visuotinės riaušės. Žmogau, mirdamas Romas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėles, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tą, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis, ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas: visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė.
Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šventas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis ją išniekinti.
Aš kategoriškai nesutinku su kaltinamosios išvados redakcija, esą aš dalyvavęs Kauno įvykiuose tik todėl, kad buvau baustas 15 parų. Gegužės 18 dieną aš pats asmeniškai mačiau sulaikant vaikiną už gėlių dėjimą ant susideginimo vietos. Man buvo žinoma, kad milicijos darbuotojai kitomis dienomis net leidę sau mindžioti ir mėtyti gėles į šiukšlių dėžes. Be to, iš anksčiau man buvo žinoma, kad minėtiems pareigūnams nesvetimas grubumas. Man buvo ne kartą pareikšta, kad aš šmeižęs milicijos darbuotojus, bet, kaip sako patarlė, kas daroma už sienų, tas bus žinoma... Pagrindiniais kaltininkais laikomi: aš, A. Kačinskas, R. Baužys, V. Urbonavičiūtė. Reikia pastebėti ir nusistebėti, kodėl nelaikomi kaltais tie, kurie mindė ir mėtė gėles į šiukšlių dėžes, neleido žmonėms lankyti sodelio, neleido 16 valandą išlydėti Romo Kalantos. Tai būtent tie asmenys savo netinkamu elgesiu suerzino ir suorganizavo žmones. Mano kaltė ta, kad aš kartu su kitais užtvėriau Panerių gatvę, skandavau, ėjau per Vilniaus [gatvę], Laisvės alėją iki milicijos pirmoje eilėje. Nieko nemušiau, nelaužiau ir kitus neskatinau taip daryti. Baigdamas aš apgailestauju dėl to, kas įvyko Kaune, ir gailiuosi, jei tie, kurie daužė langus, skaito mane iniciatoriumi šių veiksmų. Prašau teismą atsižvelgti į tai, kad ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose.
- Pasidomėkite, kas vyko Kaune susideginus R. Kalantai. Kodėl tie įvykiai vadinami Kauno pavasariu?
- Prieš ką protestuodamas susidegino R. Kalanta? Kokius žodžius jis šaukė susidegindamas? Kokie žodžiai buvo rasti jo užrašų knygelėje?
- Kokius šūkius skandavo protestuotojai per dvi neramumų Kaune dienas?
- Kaip manote, kodėl V. Kaladė savo kalboje neužsimena apie tikrąsias R. Kalantos susideginimo ir manifestacijų priežastis?
- Kaip jis apibūdina įvykius po R. Kalantos mirties? Ką nutyli?
- Kokiais argumentais V. Kaladė bandė gintis paskutinėje kaltinamojo kalboje? Beje, jis vienintelis iš teisiamųjų nepripažino savo kaltės, nors žinojo, kad gali dar labiau apsunkinti savo padėtį.
- Koks vaidmuo V. Kaladės kalboje skiriamas ugnies ir baltų gėlių simboliams? Kaip manote, kodėl gėlės tapo pasikartojančiu jo kalbos motyvu?
- Kaip manote, ar teisiamasis savo kalba gina tik save, o gal ir žuvusįjį? Kaip jis apibūdina R. Kalantą?
- Tekste minimi du adresatai: „didžiai gerbiamas teismas“ ir „žmogus“. Į ką, jūsų nuomone, kreipiasi teisiamasis, sakydamas „žmogau“ ir primindamas jam sąžinę? Perskaitykite dar kartą tas eilutes, kuriose kreipiamasi „žmogau“. Ko jis kviečia nedaryti? Kodėl jam tenka aistringai pasakyti ir tokius žodžius?
- Kaip reikėtų suprasti paskutinius kalbos žodžius? Kaip interpretuotumėte pasakymą „ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose“?
- Kalboje gausu užuominų, nuorodų į kitokį Kauno įvykių aiškinimą, nei skelbė tuometė valdžia. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad V. Kaladės paskutinis žodis virsta kaltinimu visai sovietinei sistemai.
- Kaip vertintumėte V. Kaladės paskutinę kalbą? Tuo metu jis buvo 25 metų, dėl silpnos sveikatos net nebaigęs mokyklos. Teisiamas sėdėjo kalėjime, todėl niekas negalėjo jam padėti parašyti šios kalbos. Ir jis niekam negalėjo pasiskųsti, iš nieko negalėjo sulaukti pagalbos.
- Pasidomėkite V. Kaladės asmenybe ir likimu.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI
- Prisiminkite visus aptartus egodokumentikos žanrų pavyzdžius ir aptarkite, kaip juose atsiskleidžia autorių asmenybės.
- Kokie egodokumentikos bruožai jums pasirodė įdomiausi?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"