Kaip skaityti poeziją? (4.1 tema)

Nuo penktos klasės mokėtės atidžiau skaityti literatūros kūrinius. Pamažu formavosi skaitymo įgūdžiai. Jų ypač prireiks per abitūros egzaminą savarankiškai analizuojant ir interpretuojant eilėraštį ar prozos kūrinio ištrauką. Gal kiek lengviau, jei poeto ar prozininko vardas jau pažįstamas, pamokose aptarėte jo kūrybą. O kaip elgtis ir nuo ko pradėti, jeigu rašytojo vardas negirdėtas, jeigu jo kūrybą skaitote pirmąkart?

Šiame skyriuje aptarsime keletą svarbių literatūros kūrinio bruožų, kurie turėtų padėti pažingsniui atskleisti, kas glūdi poezijos ar prozos kūrinyje. Beveik viskas, apie ką kalbėsime, jums jau girdėta, taigi prisiminsite, pasikartosite, gal susisteminsite sukauptas žinias. Pirmiausia aptarsime poeziją, o vėliau imsimės prozos.

Nuo ko pradėti savarankišką eilėraščio analizę ir interpretaciją? Pirmiausia keletą kartų lėtai perskaitykite eilėraštį. Pasižymėkite neaiškius žodžius ir frazes, išsiaiškinkite jų reikšmę. Svarbu įsidėmėti, kad interpretacija turi apimti visą eilėraščio tekstą, nes kiekviena jo dalis, kiekvienas žodis įneša prasminį indėlį į kūrinio visumą. Gerame eilėraštyje nebūna nieko nereikalingo. Rekomenduojamų ir privalomų rašytojų kūriniai (tiek proza, tiek poezija) jau atrinkti, todėl juos laikome nekeliančiais abejonių.

Skaitydami eilėraštį pasižymėkite pasikartojančius žodžius ir jų formas. Paprastai eilėraštyje plėtojamos dvi temos, jos dėliojamos priešpriešos principu (šiuo atveju skiriame du dalykus: bendrą eilėraščio temą, kuri yra abstraktesnė, ir dvi priešinamas pasikartojančių žodžių, jų formų serijas, kurias dėl patogumo irgi vadiname temomis). Kokios tos temos, iš karto galbūt nesuprantame, todėl keliame skaitymo hipotezę, o gilindamiesi į eilėraščio tekstą temų formuluotes galime keisti, tikslinti. Nenustebkite, jei temos labai abstrakčios, jos atskleidžia eilėraštyje supriešintas vertybes. Apčiuopdami supriešintas temas prie tų vertybių pamažu ir artėjame. Tam tikroje eilėraščio vietoje supriešintos temos gali suartėti.

Panagrinėkime du pavyzdžius: gerai žinomą Maironio eilėraštį „Trãkų pilis“ ir Alfonso Nykos-Niliūno eilėraštį „Vilnius 1943“.

Dėl platesnės šių temų interpretacijos reikėtų aptarti lyrinį subjektą, bet jau ir dabar galime formuluoti, kokia priešprieša paremtas šis eilėraštis: perskaitykite vien tai, kas pažymėta melsvai, – tai praeities vizija, rusvai pažymėtas tekstas – tai dabartis.

Tai sudėtingas eilėraštis, vertas platesnės analizės, bet kol kas apsiribokime dviejų pagrindinių temų atpažinimu ir sugretinimu.

Rinkdamiesi knygą, skaitydami jos anotaciją ar vertintojų citatas, atpažindami autoriaus pavardę, spręsdami, kokio žanro kūrinį skaitysime, kuriame abstrakčią skaitymo hipotezę, paremtą savo lūkesčiais. Smagu, kai knyga nenuvilia, bet dar smagiau, kai maloniai nustebina. Per literatūros pamokas aiškinomės, kodėl Maironio kūryba laikoma romantine, žinome, kad jis aukštino Lietuvos praeitį, todėl formuluoti eilėraščio „Trakų pilis“ skaitymo hipotezę lengviau. Bet poetas ne tik pakartoja tai, apie ką kalba kituose eilėraščiuose. Jis konkretina kalbėjimą pasirinkdamas praeities simbolį – Trakų pilies griuvėsius, be to, jautriai atskleidžia lyrinio subjekto išgyvenimus žvelgiant į tuos griuvėsius. Todėl aptardami kūrinį turime nuolat vertinti savo kaip skaitytojo lūkesčius, paremtus asmenine kalbine bei literatūrine patirtimi, ir lyginti juos su tuo, ką siūlo rašytojas. Tai pasakytina analizuojant ir viso kūrinio problematiką, ir smulkiausias detales. Pavyzdžiui, eilėraštyje ir vienas žodis gali pakeisti įprastą temos turinį.

Kaip pavyzdį panagrinėkime žemesnėse klasėse aptartą Aido Marčėno eilėraštį.

Visi žinome, kad raštas išsaugo žmonijos patirtį ateities kartoms, regis, yra nepavaldus laikui. Šių bendrųjų žinių konstatavimu ir pradedamas eilėraštis. Beje, eilėraštis sintaksiškai suskaidytas į tris dalis – jų ribas žymi brūkšniai. Antra dalis yra intarpas, kuriame pasakoma, apie ką rašoma, ir užsimenama apie rašančiųjų laikinumą. Dabar perskaitykime pirmą ir trečią eilėraščio dalis, kurios sintaksiškai priklauso tam pačiam sakiniui: Šioje žemėje viską / užrašyti gali – <...> ir nuplaus liepos lietūs, / ką kadais užrašei. Taigi užrašyti galima viską, bet lietus nuplaus, ką užrašei. Ši mintis prieštarauja teiginiui, kad tai, kas užrašyta, nepavaldu laikui ir išlieka ateičiai. Jei pažvelgtume iš tolimesnės laiko perspektyvos, ir laiškai, ir knygos, ir kitokie raštai sudūla, nėra amžini. Šitaip vertinant, eilėraščio pabaiga atrodo liūdna. Bet – čia pradedame siūlyti, kaip interpretuoti eilėraštį, – sugrįžkime į priešpaskutinę eilėraščio eilutę. Raštą nuplauna lietūs, taigi kalbama apie netektį, o poezijoje šis motyvas įprastai išreiškiamas rudeninio lietaus įvaizdžiu. Poetas pakeitė vieną žodį – vietoj tikėtino rudens, rudeninio parašė liepos lietūs. Kas nutiko? Prisiminkime, kuo skiriasi rudens ir vasariškas liepos lietus. Nuo rudens lietaus slepiamės, jį siejame su gamtos ciklo pabaiga, apmirimu, o liepos lietus gali būti ir šiltas, ir malonus. Liepos lietus nuplaus, ką užrašei, bet tokia netektis nėra dramatiška. Taigi poetas kviečia kitaip – gal su švelnia ironija – pažvelgti ne tik į žmogaus gyvenimo, bet ir į jo paliekamų darbų laikinumą.

Ar pastebėjote, kad aptardami tiek šio eilėraščio temą (rašymas), tiek lietaus motyvą rėmėmės tuo, ką visi neblogai žinome? Poeziją panašiai ir skaitome – lyginame kasdienybėje įprastas eilėraštyje pavartotų žodžių reikšmes (ne vien tiesiogines) su vadinamosiomis poetinėmis klišėmis (pavasario rytas ir rudeninis lietus – vienos jų).

Prozos kūriniuose pasakojama apie įvykius, keičiančius veikėjų situaciją. Šiuos pokyčius apibūdina sąvokos „fabula“ ir „siužetas“. Bet pokyčių matome ir poezijoje. Čia kalbame apie eilėraščio vyksmą, galintį turėti fabulos bruožų, bet dažniausiai tai supriešintų temų nusakymo, kalbėjimo būdo ir kitokie pokyčiai. Maironio „Trakų pilyje“ iš pradžių prisimenama garbinga pilies praeitis ir aptariamas dabartinis jos vaizdas, o eilėraščio pabaigoje žvilgsnio perspektyva keičiasi: pasirodo pro šalį važiuojantis lyrinis subjektas ir įvertina visą – pilies ir Lietuvos – padėtį. A. Nykos-Niliūno eilėraštyje panašiai iš pradžių pateikiama nacių ir žydų priešprieša Antrojo pasaulinio karo metais, o paskutiniame posme aprašytos padėties vertinimai suintensyvinami įvedant lyrinį subjektą, kuris kalba „mes“ vardu, ir visa karo metų drama dar susiejama su krikščioniškuoju (Motina nesuteptoji) ir antikinės mitologijos (šūksnis antikinei graikų deivei Thalassa!) kontekstais. Tai reiškia, kad konkreti žydų tautos drama karo metais yra apibendrinama. A. Marčėno eilėraštyje pokytis įvyksta priešpaskutinėje eilutėje: vietoj rudeniniai lietūs – liepos lietūs. A. Dronio eilėraštyje pokytis irgi akivaizdus: asmeninė lyrinio subjekto vizija, pasirodo, artima ir jo kovos draugams, o tai dar labiau sustiprina jų bendrystę.

Neretai eilėraščio vyksmo pokytis išryškėja iš pradžių pristatant vieną, o paskui kitą požiūrį į tą patį dalyką. Tai matome šiuolaikinės poetės Daivos Čepauskaitės eilėraštyje „Auksinė skruzdėlė“, kuriame kalbama apie skaitymo naudą (šis eilėraštis buvo aptartas žemesnėse klasėse).

Penktas eilėraščio posmas pradedamas prieštaravimu jau išdėstytai nuomonei, esą eilėraščių skaitymas yra beprasmis (Bet kartą aš eilėraštį skaičiau…), ir detaliai dalijamasi skaitymo patirtimi. Kita nuomonė neabejotinai artima lyriniam subjektui, o baigę skaityti eilėraštį pirmą jo dalį, t. y. keturis posmus, imame suvokti kaip ironišką. Taigi pokytis – šiuo atveju vertybinis – yra akivaizdus.

Jeigu pavyksta eilėraštį susieti su istoriniu ar kultūriniu kontekstu, jį interpretuoti lengviau, nes simbolines įvykių, piešiamų vaizdų, aptariamų idėjų reikšmes pasiūlo kontekstas. Pavyzdžiui, žinome, kad Maironis buvo romantikas, o lietuvių romantikams būdingas senosios Lietuvos aukštinimas, didingos tautos praeities ir nykios dabarties sugretinimas. Taigi simbolinė Trakų pilies reikšmė visiškai aiški. Romantizmo kontekstui artimas ir šios epochos dailininkų mėgstamas poetizuotas pilių, rūmų griuvėsių vaizdavimas. Remiantis šiuo kontekstu galima aptarti ir pro griuvėsius keliaujančio lyrinio subjekto emocijas, ašaringumą.

Istorinį kontekstą rodo ir A. Nykos-Niliūno eilėraščio „Vilnius 1943“ pavadinimas, ir kitos nuorodos, leidžiančios suprasti, kad kalbama apie žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais.

Aptartame A. Dronio eilėraštyje nerasime istorinio konteksto nuorodų. Neaišku, apie kokį karą kalbama, kas su kuo kariauja, kuriai kariaujančiai pusei priklauso lyrinis subjektas. Aiškumo suteikia eilėraščio parašymo data ir, jei atpažįstame, ukrainietiška poeto pavardė. 7 klasės literatūros vadovėlyje eilėraštį papildo jo vertėjo M. Buroko komentaras ir dvi jaunojo poeto nuotraukos (poetas bibliotekoje tarp knygų ir su karine uniforma):

Šie paaiškinimai įrašo eilėraštį į istorinį kontekstą, padeda suprasti lyrinio subjekto savijautą, atskleidžia svarbią šalčio ir šilumos temą.

Panašiai kūrinį siejame su kuria nors epocha, literatūros kryptimi ar srove. Skaitydami Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) sonetą prisimename Renesanso epochą ir jos vertybes; Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus eilėraštyje atpažįstame Barokui būdingą vaizdo medžiagą, gyvenimo laikinumo, lemties ir mirties temas; romantikų eilėraščiuose kartojasi individo ir visuomenės priešpriešos, nelaimingos meilės ir kitos temos. Beje, reikia pabrėžti, kad tik Romantizmo epochoje originalumas tapo viena pagrindinių kūrybos vertybių. Vėliau radosi smulkesnių literatūros krypčių ir srovių: modernizmas, impresionizmas, simbolizmas, futurizmas, postmodernizmas ir pan. Bet visos jos turi tam tikrų atpažinimo ženklų ir, jei eilėraštis ar kitas kūrinys gali būti siejamas su kuria nors literatūros kryptimi ar srove, jį įrašome į tos krypties ar srovės kontekstą su tam tikromis idėjomis, vertybėmis, medžiagos pateikimo būdais. Taigi bet koks kontekstas, kurį galima susieti su aptariamu kūriniu, suteikia skaitytojui papildomų orientyrų, padeda jį suprasti.

Pirmą kartą skaitydami nežinomo autoriaus eilėraštį patys turime atpažinti supriešintas temas ir vertybes, raktinius žodžius, kitaip sakant, susikurti eilėraščio skaitymo ir supratimo taisykles, pasitelkti analizei reikalingas literatūros mokslo sąvokas, tokias kaip kūrinio žanras, lyrinio subjekto vaidmuo, poetinės priemonės.

Paprastai įsigilinus kad ir į nežinomą kūrinį, išsiaiškinus žodžių reikšmes, pamažu apčiuopiant aprašomų dalykų pobūdį, kūrinio reikšmės ima skleistis, žingsnis po žingsnio formuojasi visuminė jo prasmė. Dar kartą pabrėžiame vieną dalyką: interpretacija turi aprėpti visą tekstą. Jeigu kuri nors, net ir nedidelė, teksto dalis lieka nuošalyje, reikia keisti skaitymo hipotezę, kad ir ta dalis būtų įtraukta į kūrinio prasmės audinį. Nereikia baimintis, jei vieną skaitymo hipotezę keičia kita ar kitos hipotezės, nes tai atliepia patį skaitymo principą: skaitydami nuolatos remiamės savo literatūrine, gyvenimiška patirtimi ir ko nors laukiame, ką nors numatome, o literatūros kūrinys nuolat mus stebina. Rašytojas ir kartoja, primena, ką mes žinome, ir atitrūksta nuo to, kas įprasta: prozinio pasakojimo veikėjas pasielgia netradiciškai, poezijos lyrinis subjektas atskleidžia savo unikalią patirtį arba randa originalų netikėtai aplankiusios tiesos ar jausminės patirties išraiškos būdą.

Ir paskutinis klausimas – kam reikalingas atidus eilėraščio skaitymas? Eilinis poezijos skaitytojas, tikėtina, pasitenkina viena eilėraščio interpretacija ir susidarytu įspūdžiu. Mums taip pat svarbus pirmas eilėraščio sukeltas įspūdis, nes jis formuoja pirmąsias skaitymo hipotezes, tik jomis vadovaudamiesi galime žengti gilyn ir svarstyti, kas lėmė tą įspūdį ir ar jis pagrįstas. Taip nuolat nejučiomis tikriname skaitymo hipotezes – jas patvirtiname arba atmetame ir keliame naujas, intuityvų skaitymą keičia sąmoningas skaitymas.

Svarbu suvokti auksinę grožinės literatūros, ypač poezijos, skaitymo taisyklę: nuolat skaitome dviem kryptimis. Rimavimas ne tik pagražina eilėraščio skambesį, bet ir mezga prasminius tinklus – antros surimuotos eilutės pabaiga grąžina skaitytoją prie pirmos eilutės prasmės. Paskutinės aptarto A. Dronio eilėraščio eilutės grąžina prie lyrinio subjekto vaikystės prisiminimų. Taigi poezija, ypač modernioji, yra iš daugybės nyčių nupintas prasmių tinklas, kuriame jungiasi žodžių ar frazių skambesys ir jų reikšmės, ryškėja turinio kontrastai ir jungtys su kontekstais (istoriniu, biografiniu ir kitais), kuriais ir remiamasi, ir atvirai ar netiesiogiai polemizuojama.

Išmokę skaityti ir suprasti eilėraštį, lengviau suprasime ir kitus, ne vien žodinius, pranešimus, pavyzdžiui, reklaminius ar kitokio pobūdžio vaizdo klipus, nes jie konstruojami panašiais principais.