Tema 4.3 (Lietuvių kalba 11)

Ramunės Brundzaitės eilėraščio interpretacija (4.2 tema)

Ramunės Brundzaitės eilėraščio interpretacija

Eilėraščiai labai įvairūs: vienuose svarbu, kas kieno vardu kalba ir kaip keičiasi kalbėjimo būdai, kituose svarbios erdvės ir laiko nuorodos, neretai primenančios fabulos elementus, dar kituose į pirmą planą iškyla ryškus stilistinis instrumentavimas ar rėmimasis kontekstais. Ši Ramunės Brundzaitės eilėraščio „Slėpynės“ analizė ir interpretacija – vienas iš pavyzdžių, kaip galima interpretuoti eilėraštį.
Ramunė Brundzaitė

Poetės R. Brundzaitės kūryba mokykloje nėra plačiai aptarinėjama, todėl į eilėraštį „Slėpynės“ pažvelgsime kaip į nežinomą pagal Lietuvių kalbos ir literatūros bendrojoje programoje nurodytą skirtį tarp žinomų ir nežinomų kūrinių. Akivaizdu, kad tai šių laikų poetė. Taip spręsti leidžia ir šiuolaikinio gyvenimo padiktuota eilėraščio tema – kaip žmogus jaučiasi prekybos centruose.

Eilėraštyje yra tik trys kableliai, visai nėra sakinio pabaigą žyminčių taškų, o vienoje vietoje du priešingos reikšmės teiginius skiria trys neįprasti brūkšniai. Tokia skyryba rodo, kad eilėraštis yra modernios formos, todėl jame galime ieškoti moderniajai poezijai būdingų bruožų, be to, ji gali klaidinti skaitytoją ir piršti skirtingas interpretacijas.

Eilėraščio analizę pradėsime nuo pavadinimo. „Lietuvių kalbos žodyne“ aiškinama, kad slėpynės yra „toks vaikų žaidimas, kai visi išsislapsto ir vienas jų ieško“. Vadinasi, šiame žaidime dalyvauja dvi pusės: tie, kurie slapstosi, ir tie, kurie ieško. Galima kelti skaitymo hipotezę, kad eilėraštyje kalbama apie vienus ir kitus.

Dar kartą peržvelkime eilėraštį ir paieškokime slėpimosi užuominų.

SLĖPYNĖS

Šis miestas per mažas slėptis
​čia vis tiek susitiksi visus tuos
​kuriuos labiausiai norėtum – – –
​kurių visai nenorėtum sutikti

Dažniausiai prekybos centruose
​jų daug, jie dideli, anonimiški
​bet kaip tik ten tenka slėptis už skalbimo miltelių
​subtili nuoroda į sielos išskaistinimą

Sako, geriausiai slėptis matomiausioje vietoje
​tai ir išsidėstau šalia sudaiktėjusių žodžių ir sužodėjusių žmonių
​ten kur lengviausiai galite mane rasti
​kur turiu vardą pavardę pažymėjimo numerį
​šiokį tokį svorį dailių skaičiukų lentelėje
​plastikinį kavos puodelį ir kelias cigaretes
​kurias dalijamės su vienatvės broliais
​siųsdami ratu lyg suktinę

Šis miestas per mažas slėptis
​ir per didelis būti surastai

Pirma eilėraščio eilutė Šis miestas per mažas slėptis pakartojama paskutiniame posme, bet turi jau kitą prasmę. Pirmame posme miestas laikomas mažu, todėl jame neįmanoma pasislėpti. O paskutinis posmas paradoksalus: miestas per mažas slėptis, bet jis per didelis būti surastai. Paskutinė eilėraščio eilutė rodo, kad žaidimas neįvyksta: tie, kas pasislėpę, neieškomi ir nesurandami.

Žinodami, kokia mintimi baigiamas eilėraštis, perskaitykime jį darkart mėgindami apčiuopti, kokios temos yra supriešinamos. Pirmo posmo trečia ir ketvirta eilutės sukuria priešpriešą tarp tų, su kuriais norima ir nenorima susitikti, bet ši tema, regis, neplėtojama. Antrame ir trečiame posmuose kalbama apie prekybos centrus ir juose vykstančias slėpynes.

Taigi susitiksi visus tuos (pirmas posmas) dažniausiai prekybos centruose (antro posmo pradžia), kurių daug, jie dideli, anonimiški. Toliau kalbama apie slėpimosi vietas.

Pirma vieta pasislėpti – už skalbimo miltelių. Tai lentynų su skalbimo milteliais metonimija. Kartu tai neaiški užuomina apie sielos išskaistinimą. Buitiniu lygiu būtų galima kalbėti apie išplovimą, išbalinimą, nes tokiais žodžiais kalbama apie skalbimo miltelių paskirtį. „Lietuvių kalbos žodyne“ pateiktos kelios žodžio skaistinti reikšmės: 1. daryti šviesų, ryškų, spindintį; 2. daryti skaistų, raudoną, rausvinti; 3. kilninti, taurinti. Matyt, eilėraštyje pavartota šviesinimo, o ne kilninimo ar rausvinimo reikšmė. Be to, aptariama eilutė ironiška, o šviesią, išvalytą sielą galima sieti su individualumo praradimu, beveidiškumu. Taip į grandinę sukimba anonimiški prekybos centrai ir beveidžiai jų lankytojai.

Antra slėpimosi vieta paradoksali: Sako, geriausiai slėptis matomiausioje vietoje (trečio posmo pirma eilutė). O kas prekybos centre geriausiai matyti? Reikėtų iššifruoti antros eilutės metaforą išsidėstau šalia sudaiktėjusių žodžių ir sužodėjusių žmoniųMūsų skaitymo hipotezė – čia kalbama apie knygas, išdėliotas prekybos centro lentynose. Reikia pagrįsti šią hipotezę, todėl skaitome toliau: ten kur lengviausiai galite mane rasti (trečia eilutė) ir kur turiu vardą pavardę (ketvirta eilutė). Kyla klausimas – kas tas mane, kas tas „aš“, kuris kalba?

Aptarkime eilėraščio lyrinį subjektą. Pirmame posme kalbama „aš“ („tu“) vardu, tai rodo veiksmažodžių formos norėtum, nenorėtum. Antrame posme žodžių junginys tenka slėptis leidžia įžvelgti kalbėjimą ir „aš“, ir „mes“ vardu. Trečiame posme tris kartus kalbama „aš“ vardu ir vieną – „mes“ (tie „mes“ pavadinami): išsidėstau; galite mane rasti; turiu vardą pavardę; dalijamės su vienatvės broliais. Šiuo aspektu labai svarbus paskutinis eilėraščio posmas ir lyrinio subjekto žodžiai būti surastai. Vadinasi, lyrinis subjektas yra moteriškosios giminės. Žinome, kad šio eilėraščio autorė – poetė R. Brundzaitė, išleidusi ne vieną poezijos knygą. Pasitelkus biografinį kontekstą tampa aišku, kokios knygos dėliojamos lentynose, tarp jų – tikėtina – yra knygų su šios autorės vardu ir pavarde. Nors knygų lentynose nebūtina sieti su šia autore, tai paaiškina eilėraščio užuominas, patvirtina skaitymo hipotezės kryptį.

Skaitant toliau kyla klausimas, kodėl turint šiokį tokį svorį skaičių lentelėje kalbančiosios rankoje toks paprastas (pigus) plastikinis kavos puodelis ir kodėl dalijamasi cigaretėmis. Vadinasi, komercine prasme knygų išdėstymas matomiausioje vietoje neteikia naudos nei kalbančiajai, nei vienatvės broliams, t. y. kitų lentynose išdėliotų knygų autoriams, nes jų neranda prekybos centro lankytojai. Dalijimasis keliomis cigaretėmis lyg suktine slepia du prasmės aspektus: trūkumą, neturtą ir vienatvės brolių bendrystę.

Taigi tavo knygos su aiškiai įrašytu vardu ir pavarde gali būti išdėliotos matomiausioje prekybos centro vietoje, bet pirkėjai tavęs nepastebi, tavimi nesidomi. Apie tai ir kalbama paskutiniame posme: čia negali pasislėpti, bet negali būti ir surastas. Slėpynės yra nuobodus ir beprasmis žaidimas, jei tavęs niekas neieško ir neranda.

Pirmame ir ketvirtame posmuose kalbama apie miestą (per mažas – per didelis), antrame ir trečiame – apie prekybos centrus. Akivaizdu, kad prekybos centrai ir jų lankytojai tapatinami su miestais ir jų gyventojais, žvelgiant dar plačiau – tai šiuolaikinės visuomenės metafora.

Apibendrinant vertėtų pasakyti, kad ir į kitas eilėraščio detales reikėtų pažvelgti metaforiškai. Jau kalbėjome apie skalbimo miltelius. Žvelgti plačiau galima ir į rašytojus kaip viešai prisistatančius, bet dėmesio nesulaukiančius visuomenės narius. Su jais nenorima susitikti, o be šių susitikimų, t. y. nekreipiant dėmesio į lentynose išdėliotas knygas, jie skursta (tai tarsi veidrodinis atsakas į pirmame posme lyrinio subjekto išsakytą nenorą kai ko susitikti prekybos centre). Tokia nevienareikšmė miesto ir šiuolaikinės visuomenės charakteristika atskleidžia ir lyrinio subjekto būseną. Viena vertus, jam svarbu miesto ar prekybos centro minioje išlaikyti išskirtinumą, individualumą, privatumą. Kita vertus, jis norėtų būti surastas, atpažintas, įvertintas, jis ilgisi bendrystės, tvaraus ryšio su kitais žmonėmis, kurie čia, mieste, pasmerkti likti vieniši ir kurie gal kiek autoironiškai vadinami vienatvės broliais. Regis, norima tikrų slėpynių – kad vieni kitų ieškotų ir surastų. Aplinkui – beveidžiai, išskalbtomis sielomis, nepastebimi ir kitų negebantys pastebėti, įvertinti žmonės. Vienintelė nedidelė bendrystės viltis – pasmerktųjų vienatvei brolija.

Eilėraštyje žaismingai priešinama užsisklendimas ir susitikimas, vienišumas ir bendruomeniškumas, unikalumas ir anonimiškumas. Visa tai apibūdina šiuolaikinę visuomenę ir atskleidžia, kaip joje jaučiasi šiuolaikinis žmogus. Poetė šiuo eilėraščiu nieko nemoko, tik kviečia skaitytoją remiantis asmenine patirtimi pagalvoti ir apie save – dažną prekybos centrų lankytoją.

Prašau palaukti