Jurgio Savickio novelės ištraukos interpretacija (4.4 tema)

Šiame skyriuje jau aptarėme pagrindinius eilėraščio ir prozos analizės ir interpretavimo žingsnius. Dabar susitelksime į konkretaus prozos kūrinio – Jurgio Savickio novelės ištraukos analizę ir interpretaciją remdamiesi brandos egzamino užduoties pavyzdžiu: Pateikite novelės ištraukos interpretaciją. Kurkite rišlų tekstą. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – didmiesčio vaizdavimas.

Novelės „Velnio šeinė katarinka“ autorius XX a. pirmos pusės lietuvių rašytojas J. Savickis yra žinomas iš mokyklinės programos. Tai leidžia atsakyti į svarbų teksto aptarimo klausimą – kokiu kontekstu remiantis reikėtų skaityti šią ištrauką: kaip tradicinį ar kaip modernų pasakojimą. Literatūros istorijoje šis rašytojas laikomas moderniosios lietuvių prozos pradininku ir siejamas su ekspresionizmo stilistine kryptimi. Galima prisiminti, kad iki tol lietuvių literatūrai nebuvo būdinga miesto ir užsienio šalių gyvenimo tematika. J. Savickio kūryboje vengiama moralizuoti, nuolatos klausiama, kokia veikėjų poelgių, sprendimų prasmė. Pasakojimo stilius žaismingas, vaizdas piešiamas fragmentiškai, mėgstama išryškinti detales, kuriamos paradoksalios situacijos, pasakotojas nevengia ironijos. Visa tai yra ekspresionizmo stilistinės krypties kūrinio bruožai.

Kalbėti apie fabulą ir siužetą, kai turime tik nedidelę novelės ištrauką, sudėtinga. Todėl pateiksime dvi aiškinimo versijas: platesnę, jei mokinys nėra skaitęs visos novelės, ir siauresnę, jei mokinys skaitęs ją visą (labiau tikėtina, kad visas novelės „Velnio šeinė katarinka“ tekstas mokiniams nėra žinomas). Aptardami novelės ištrauką, galime kalbėti tik apie fabulos fragmentus.

Ištraukoje pasakojama apie lietuvių ūkininkų Eimučio ir jo žmonos viešnagę XX a. pradžios Paryžiuje. Skaitydami sužinome, kad Eimutis jau lankęsis Paryžiuje, jis džiaugiasi vėl čia viešėdamas, žavisi didmiesčiu. Aptardami, kaip analizuoti ir interpretuoti prozos kūrinius, jau minėjome, kad pasakojime fabula atsiranda tuomet, kai turime dvi supriešintas erdves ir veikėją, kuris peržengia tų erdvių ribą. Analizuojamoje ištraukoje tai akivaizdu: supriešintos erdvės – lietuviškas sodžius ir didmiestis Paryžius, pagrindiniai veikėjai persikelia iš vienos erdvės (lietuviško sodžiaus) į kitą (Paryžių). Kitaip sakant, jie patenka į svetimą, menkai ar visai nepažįstamą aplinką.

Jau minėjome, kad egzamino užduoties rengėjai siūlo vieną iš šios ištraukos interpretavimo aspektų – didmiesčio vaizdavimas. Tai tiesiogiai susiję su prozos kūrinio analizei ir interpretacijai būdingu aspektu – veiksmo erdvės vaizdavimu. Kadangi miestas daro skirtingą įspūdį ištraukos veikėjams, juos ir aptarkime prieš pereidami prie Paryžiaus vaizdavimo analizės.

Abu veikėjai atvykę iš provincijos – Lietuvos sodžiaus. Ne pirmą kartą Paryžiuje viešinčiam Eimučiui šis didmiestis daro didelį, bet kitokį įspūdį negu jo žmonai, dar didesnei provincialei. Ji tarsi įkūnija prasčiokės sodietės tipažą, o jos noras aplankyti Veneros palocių priverčia suklusti. Ištraukoje šmėkšteli dar vienas veikėjas – dvaro ponaitis, kuris patarė Eimučio žmonai aplankyti šitą Paryžiaus įžymybę. Akivaizdu, kad patarimas slepia kažkokią istoriją, bet skaitydami ištrauką jos nesužinome.

Sutuoktiniams didelį įspūdį daro dinamiška, tranki Paryžiaus atmosfera. Didmiesčio ypatybės išryškinamos vienažodžiais sakiniais, kiekvienas jų – lyg vis kita eilėraščio eilutė: Trenksmas. / Ūžimas. / Turistų armija. / Kaitru. / <…> / Fiakrai. Toks kontrastingų įspūdžių fiksavimas, vaizdo fragmentų išskyrimas būdingas ekspresionistiniam vaizdavimui.

Paryžių kaip didmiestį charakterizuoja ne tik tai, ką veikėjai pastebi, bet ir tai, kaip jie jaučiasi. Eimutis jaučia, kaip Paryžiaus aplinka budina jo gyvybinę energiją, jaunatviškumą, norą daug pamatyti, patirti, netgi ką nors nuveikti (pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti). Jo žmona reaguoja kitaip: moters skruostai įkaitę ne tik nuo saulės (ji netinkamai apsirengusi – vilki juodai; paryžietės lengvai apsivilkusios), bet dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių. Pasakotojas pabrėžia Eimučio žmonos mažumą, menkumą: Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare, ji kaip kačiukė; glaudžiasi prie savo vyro.

Pagrindinis šios ištraukos įvykis – Eimučio žmonos pasiūlymas aplankyti dar vieną Paryžiaus įžymybę, t. y. Veneros palocių (pasakotojas paaiškina: Ji nori pasirodyti taip pat nesanti „tamsi“). Eimutienė nenutuokia, kad tai garsus Paryžiaus viešnamis (Palais du Vénus). Vyrą toks žmonos pageidavimas gerokai nustebina.

Apie veikėjų savijautą didmiestyje kalbama pasitelkiant lietuviško sodžiaus ūkininkams būdingą leksiką: ištraukos pradžioje troškimas sugrįžti į didmiestį palyginamas su provincijos žmonių noru pasimatyti su savo prieteliumi (pavartota senoji svetimybė, norminis žodis būtų bičiuliu); toliau sakoma, kad moteris baili kaip kačiukė (įprasta forma – katytė); žmona siūlo vyrui eiti apžiūrėti Veneros palocių (tarmiškai sulietuvintas originalus prancūziškas pavadinimas Palais du Vénus). Stebėdamas pramogų gausybę Paryžiuje, Eimutis replikuoja: daugiau negu pas mus. Toks Europos didmiesčio palyginimas su lietuvišku sodžiumi skamba komiškai, nes atrodo absurdiškas: XX a. pradžios Lietuvos sodžiuje vienintelė didesnė pramoga buvo bažnyčios atlaidai (būtent su ėjimu į atlaidus palyginamas moters siūlymas vyrui apžiūrėti viešnamį: Ji ištaria beveik kaip „nueikime į atlaidus“). Kaimo žmonių leksika kalbant apie didmiestį, Paryžiaus lyginimas su savojo sodžiaus aplinka yra paradoksalūs, ironiški, ir tai vėlgi artima ekspresionistiniam vaizdavimui.

Aptarę, kokį Paryžių mato novelės veikėjai, paanalizuokime pasakotojo perspektyvą. Jau minėjome pasakotojo ironiją veikėjų atžvilgiu. Tai atpažįstame iš sodietiškos leksikos vartojimo, nederančio prie didmiesčio aplinkos, kaip Paryžiuje nedera ir Eimučio žmonos apranga.

Pastebėtina, kad pasakotojas Paryžių lygina su pragaru ir teatru: viena vertus, miestas apibūdinamas kaip velniškų burtų ir kerų sfera (ištraukoje šias vietas pažymėjome melsvai): sakoma, kad Eimutienė bijo dingti parfumuotame vasaros pragare; Ūkininkės siela nieko negalėjo suprasti, kas čia dedas; Tarytum ją bus kas pamokęs ar užhipnotizavęs; aplinka atrodo kaip netikra, stebuklinga: Žmona žiūri į tuos stebuklus; Kaip somnambulė veda jį ši moteris čionai. Kita vertus, pabrėžiamas Paryžiaus teatrališkumas (šias vietas ištraukoje pažymėjome rusvai): Rodos, vieta prirengta vaidybai. Tuoj ims ir užplūs pulkai artisčių ir šokikių baltomis skraistėmis ir suvaidins išalkusiai publikai linksmybių misteriją. Arba išeis rūstūs graikų vaidilos ir savo gestais ir ritmika įkūnys mums amžiną grožį. Tokie gražūs atrodė simetriškai aikštėje sustatyti žibintai, ir tokia jauki ir šviesi buvo pati aikštė. Vis dėlto šios žvelgimo į Paryžių ir jo vertinimo perspektyvos nėra aiškios nežinant novelės visumos. Toks Paryžiaus apibūdinimas tampa fonu epizodui, kuriame Eimučio žmona išreiškia norą aplankyti Veneros palocių. Pasakotojas šį norą komentuoja siedamas su paryžietiška burtų ir kerų sfera: tarsi žmoną kas būtų užhipnotizavęs, vedė ji Eimutį kaip somnambulė. Ištraukoje minimas žmonos paaiškinimas, iš kur ji sužinojusi apie Veneros palocių, bet, kaip sako pasakotojas, Eimutis buvo fatalistas, jis nusprendžia žmoną nuvesti prie to Palociaus.

Jeigu esame skaitę visą novelę, neaiškias vietas galime aptarti pasitelkdami jos kontekstą. Novelės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Įamžėjęs viengungis Petras Eimutis, Amerikoje užsidirbęs pinigų, grįžta į Lietuvą ir ryžtasi susirasti žmoną. Mieste jo dėmesį patraukia elgetaujanti ir galbūt prostitucija užsiimanti sodžiaus mergina. Nesąmoningų impulsų vedamas Eimutis nusprendžia jai pasipiršti. Susituokę jie gyvena Eimučio ūkyje kartu su pagalbininku Kazimieru. Žmona – prasta ūkininkė, savo mentalitetu artimesnė bernui Kazimierui nei prasilavinusiam, pasaulio mačiusiam vyrui. Per lengvabūdišką pokalbį žmona paprašo vyrą parodyti jai Paryžių, apie kurį yra girdėjusi iš „ponaičio dvare“, – galima suprasti, kad iš vieno buvusių sugulovų. Vyras stengiasi nesigilinti į žmonos praeitį ir nusprendžia jos norą išpildyti. Pora apsilanko Paryžiuje. Po kelionės žmona lyg vedama instinktų ima suktis apie berną Kazimierą. Vieną naktį Eimutis aptinka ją Kazimiero glėbyje. Apstulbęs Eimutis padega klojimą, ugnis apima ir kitus sodybos pastatus. Palikęs gaisrą Eimutis išeina į miestą, iš ten traukiniu išvyksta į užsienį ir apsigyvena Alžyrè.

Visa novelė paaiškina keletą svarbių ištraukos užuominų. Pirmiausia – Eimučio žmonos domėjimasis Veneros palociumi nėra atsitiktinis ir turi tęsinį. Eimutį pasakotojas apibūdina kaip fatalistą, t. y. žmogų, kuris tiki lemtimi, mano, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, yra neišvengiama. Toks požiūris paaiškina ir kitus Eimučio poelgius, pavyzdžiui, kodėl žmóna pasirinko būtent šią moterį, kodėl padegė savo namus ir pan. Tačiau šie novelės aspektai neįeina į ištraukos analizės ir interpretacijos lauką.

Atidžiai skaitydami tik ištrauką turime apsiriboti daline novelės interpretacija, kuri neaprėpia kūrinio visumos ir leidžia aptarti tik didmiestyje atsidūrusių provincialų savijautą bei elgesį. Būtent apie tai galima kalbėti apibendrinant interpretaciją. Taip pat prisimintina, kaip vaizduojamas kaimo ir miesto konfliktas lietuvių literatūroje, kokias pasekmes sukelia sodiečių apsilankymas mieste arba sprendimas kraustytis į jį gyventi.