Tradicinis ir modernus pasakojimai
Pasakojimas yra tikrų arba išgalvotų istorijų sudėliojimas į grandinę. Jis gali būti eiliuotas arba prozinis. Senojoje literatūroje dominavo nuoseklus pasakojimas, bet ši tradicija ilgainiui buvo griaunama nukrypstant nuo pagrindinės temos, plėtojant įvykių komentarus, ilginant dialogus. Naujo tipo pasakojimas atsirado romantizmo literatūroje ir buvo susijęs su noru atmesti tradicines rašymo taisykles, daugiau dėmesio skirti individui, atskleisti sudėtingą jo vidinį pasaulį. Tradiciniame pasakojime veiksmą dažniausiai lemia moraliniai veikėjų sprendimai, vienas įvykis išprovokuoja kitą, o jų priežastys yra aiškios. Moderniame pasakojime veikėjų poelgiai dažnai būna paslaptingi, nenumanomi.
Kartais atrodo, kad modernaus pasakojimo autorius nesilaiko jokių taisyklių, kompozicijos ir stiliaus reikalavimų, todėl neaišku, kurį epizodą reikėtų laikyti kūrinio kulminacija, sunku suprasti pasakojimo tikslą. Tokiame pasakojime į gyvenimo taisykles, moralės normas žvelgiama kritiškai, diskutuojama apie vertybes.
Dar vienas modernaus literatūrinio pasakojimo požymis – paties rašymo proceso, literatūrinės kūrybos aiškinimas. Neatsitiktinai Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Garšva rašo eilėraštį. Broniaus Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ pagrindinis veikėjas mokosi rašyti romaną. Jo mokytojas senasis rašytojas taip aiškina savo kūrybos principus:
<…> išgyvenimai, ar kaip čia pasakius, laužo sakinius, žodžius, netelpa juose, nesileidžia būti logikos, sintaksinių ryšių tvarkomi, nuo jų spaudimo, slėgio žodžiai trupa, atkrinta tarsi lukštai, jie kažkur braunasi, klykia, myli, viliasi, neapkenčia, man nesvarbu, ką parašiau, kokia vieno ar kito sakinio prasmė, laiko nėra, matai, kaip byra smėlis, taip ir mūsų akimirkos, va tas byrėjimas, tas pilko smėlio šiugždėjimas plonam kaklely, visa spengia nuo įtampos…Modernios prozos rašytojas panašiai kaip poetas turi apčiuopti tai, kas dar neįgavę pavidalo, ir mėginti tai įvardyti. Pirmiausia tai sudėtinga žmogaus savijauta, būtinybė apsispręsti dramatiškomis aplinkybėmis. Toks rašymas – tai ir labai įtemptas galvojimas, svarstymas, nuolatinis asmeninės patirties vertinimas.
Atrodytų, šiuolaikinis prozinis pasakojimas, ypač romano, nebeturi jokių apribojimų, jo kuriama pasaulio tvarka nelengvai suvokiama, tekstas reikalauja iš skaitytojo nemenko literatūrinio išprusimo. Tačiau atsisakius tradicinio nuoseklaus pasakojimo, pasitenkinant lyg ir atsitiktinių įvykių fiksavimu, nesiekiant išbaigtos veikėjų charakteristikos kažkas vis dėlto suvaldo kūrinį užpildančių žodžių srautus. Prancūzų vadinamojo naujojo romano kūrėjas Klodas Simonas (Claude Simon) teigė:
Aš suteikiau formą, ritmą tam, ką aš buvau pasiruošęs rašyti. Aš nustačiau taisykles, kurios yra tokios pat griežtos kaip ir soneto taisyklės. Galima rimuoti situacijas arba personažus, kaip yra rimuojami žodžiai, galima pasitenkinti jų aliteracijomis.Šie keli modernaus prozinio rašymo bruožai rodo, kad analizuoti prozą reikia ne mažiau atidžiai nei poeziją. Aptardami tradicinį prozinį pasakojimą nagrinėjame įvykių grandinę, veikėjų santykius, pagrindinio veikėjo charakterį, stebime veiksmo vietą ir laiką, pasakotojo pasirinktą žvelgimo būdą, jo vertybines nuostatas, ir visa tai priartina prie kūrinio prasmės suvokimo. Moderniame pasakojime nuosekli įvykių tėkmė suskaidoma, susipina kelios įvykių grandinės, išorinį veiksmą neretai keičia vidinė pagrindinio veikėjo kova, detalūs tikrovės epizodai jungiami su įsivaizdavimu, vizijomis, pasakotojas tai žvelgia iš šalies, tai – gal net kitame sakinyje – tapatinasi su kuriuo nors veikėju ir aplinką stebi jo akimis. Nebelieka akivaizdžių tiesų, jos turi būti patikrinamos, iš naujo atrandamos.
Pagrindinius prozos kūrinio analizės žingsnius aptarsime remdamiesi Jurgio Savickio novele „Vagis“ ir cituodami kitų, daugiausia jau nagrinėtų, kūrinių ištraukas.
VAGIS
Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! – Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos.
Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo rišami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino.
Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė.
– Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas...
Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.
Šiandien ištiko nepaprasta diena.
Vagys pavogė tėtei tiesiog iš kūtės arklį.
Sukvietus talką ir padarius oblavą, arklys buvo rastas, o vagis sugautas ir, į rogių dugną įmestas, namon parvežtas.
Namon parvežus vagis buvo pririštas gryčioje prie skersinio spyrio, veržiančio įgubusią sieną. Vienmarškinis, žado nustojęs. Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju, užkrekusiu ant grubių atlapių marškinių, rodančių jo geležinę krūtinę.
Visi išsiskirstė, kas valgyti – svečių priimti, kas arklių – rogių sužiūrėti.
Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį kas būtų tvirtai laikęs. Jis negalėjo atspėti, kur jis bus jį matęs. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva... Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.
Kas tai „piktadarys“!
Šiaudą iš lovos ištraukęs, pasuoliu atsargiai prišliaužęs, jis badė vagiui šiaudu į nosį.
– Tu esi galingas, tu gali vienu žvilgsniu trenkti mane žemėn, bet tu nieko negali man padaryti, – taip klojosi vaiko galvoj minčių chaosas.
Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią.
Būdamas tikras ūkininkas, žinodamas, kad su plėšiku reikia elgtis, kaip įstatymai liepia, šeimininkas paklausė tikro veidmainio balsu:
– Gal, sveteli, pusryčių nori?.. Kiaulienos?
– Greit patį pavaišinsiu kiauliena.
Vagis nubudo. Pajuto, kad bėda artinas. Pasiryžęs buvo stoti už savo „razbainišką“ garbę ir atsakinėjo tyliu, pyktį sukuriančiu balsu.
– Tylėk, vagie. Tuoj tave čia pribaigsiu.
– Pamatysime, kuris pirmą.
Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų su pasagaitėmis.
– Štil! – nusidirbusio ir pavargusio žmogaus balsu šaukė šeimininkas, išbėgdamas iš trobos, nors vagis ir nemanė atsakinėti, tik piktos ugnies akimis lydėjo šeimininką.
Vaikas, užlindęs į palovio tolimiausią kampą, žiūrėjo nubudusiomis akimis į šitą baisią komediją.
– Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! – skaudžiai suspingsėjo vaiko smilkiniuose.
Vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį.
Kas bus toliau, jam šią valandą nerūpėjo. Jį niekas dabar negalėtų sustabdyti.
Ilgai valandai praslinkus, kuomet sunkiai pradėtasai darbas buvo veik baigiamas, jis sumanė paklausti:
– O tu man nieko nedarysi – tėtės nemuši? – Paskum su vyrišku budrumu pridėjo: – Žinai, toliau galiu neatraišioti!
Vagis buvo veik visai išliuosuotas, ir vaikas negalėtų kariauti su tokia pajėga, kaip pavasario upės beplaukią ledai. Nuteistas žmogus tylėjo įbedęs akis aslon. Jis galbūt pergyveno geriausias valandas savo amžiuje.
Kuomet paskutinė virvė nusmuko nuo vagies, jis, kupron susimetęs ir nenormalus, neskubėdamas atsidūrė prie durų. Kažką murmėdamas, tarytum: „Vaike, sudieu“, sugniaužė jį visą ir prispaudė prie krūtinės.
Dviejų kankinių „sudieu“.
Vagis lūkuriavo. Vaikui ašaros pripildė akis ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo pilkų su mėlynomis juosčiukėmis trinyčių.
Jo užgimusioje šią valandą sieloje suskambėjo krikštolinio gailesio šviesios jūros.
Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug brangaus.
Vakare vaikas išgirdo, kad vagį sugavo, pririšė prie geltonų mažų šlajukų ir vilko per sniegą, bet šio fakto jis neanalizavo. Jautė tiek tvirtos valios ateičiai.
Fabula ir siužetas
Pradedant analizuoti ir interpretuoti prozos kūrinį pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas ir kaip pasakojama. Kaip jau žinote, nuosekli kūrinyje vaizduojamų įvykių seka vadinama fãbula. Ji paremta laiko, erdvės, priežastingumo ir kitais loginiais ryšiais. Žemesnėje klasėje skaitytame Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau“ matome tokią įvykių seką: berniukas sumano pažaisti prerijų indėną; pasidabinęs plunksnomis, paėmęs lanką ir strėlių jis eina į medžioklę; pamatęs katytę ją pašauna; suvokęs, ką padarė, berniukas sulaužo lanką ir strėles; šūvis tampa reikšminga pamoka visam tolesniam pasakotojo gyvenimui.
Kuriant fabulą svarbiausi epizodai sudėliojami nuosekliai: užuomazgoje pristatomi veikėjai, veiksmo laikas ir erdvė, supažindinama su problematika; veikėjų tarpusavio susidūrimai stumia veiksmą į kulminaciją; įvyksta atomazga.
Fabulos įvykiai nuosekliai išdėstomi laiko tiesėje: vieną įvykį keičia kitas, dar kitas ir t. t. Bet apsakymas „Kliudžiau“ baigiamas tokiais žodžiais: Tai buvo vienintelis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje… Taigi fabulos laikas yra vaikystės, berniuko, kuris norėjo pažaisti indėnus, laikas, bet visa ši istorija papasakota vėliau, iš suaugusio žmogaus perspektyvos. Tai jau pasakojimo laikas. Pasakotojas žvelgia į savo vaikystę, įvertina anuometį įvykį, ir tai yra kita šio apsakymo plotmė, kurią padeda apčiuopti siužèto sąvoka.
Nuoseklus įvykių pasakojimas gali būti pertraukiamas, pavyzdžiui, prisimenant ankstesnį veikėjo gyvenimą arba apskritai pradedamas kulminacinėje fabulos vietoje: skaitytojas iš pradžių panardinamas į įvykių sūkurį ir tik tada paaiškinama konflikto priežastis, priešistorė. Toks pasakojimas labiau intriguoja ir sudomina. Taigi siužetas atskleidžia, kaip pasakojama fabula.
Tradicinis pasakojimas paprastai būna nuoseklus, chronologiškai pateikia įvykių seką, pasakotojas į įvykius dažniausiai žvelgia iš šalies ir pats juose nedalyvauja. Tokiu atveju fabula ir siužetas sutampa. Bet jeigu pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu, pats dalyvauja įvykiuose arba juos stebi iš arti, prisimena praeitį ir panašiai, tuomet fabulos ir siužeto plotmės atitolsta, įtampa tarp jų didėja. Modernus pasakojimas dažniausiai yra fragmentiškas, peršokama iš vienos erdvės ar laiko į kitą, įvykių seka gali būti sugriaunama, atsiranda spragų. Modernaus pasakojimo autorius pasikliauja skaitytojo gebėjimu iš pateiktų siužeto epizodų atkurti fabulą. Tik taip kūrinys bus suprastas.
Aptariant prozos kūrinio fabulą ir siužetą galėtų padėti toks požiūris: fabula atsiranda tuomet, kai turime supriešintas dvi erdves ir veikėją, peržengiantį tų erdvių ribą. Stebuklinėje pasakoje fabula atsiranda, kai kvailelis Jonelis iš namų iškeliauja ieškoti laimės ir patenka į paslapčių pilną mišką. Tuomet prasideda veiksmas, galime kalbėti apie fabulą ir siužetą. Tai akivaizdu ir J. Savickio novelėje: vagis įsiveržia į ūkininkų gyvenamąją erdvę ir pavagia arklį, vėliau jis sugaunamas ir pririšamas namuose.
Pasakojimo žanras
Analizuojant prozos kūrinį taip pat svarbu išsiaiškinti jo žanrą. Žanras sufleruoja, ko galima tikėtis: koks pasakojimo pobūdis, kokia kūrinio apimtis, kiek jame veikėjų. Pavyzdžiui, romane ar apysakoje į vieną grandinę gali būti sujungtos kelios istorijos, sukurta ištisa galerija veikėjų, o novelės, apsakymo pasakojimas trumpesnis, jame – vos vienas ar keli veikėjai. Žanro atpažinimas (arba nuoroda, koks tai žanras) padeda skaityti ir suprasti tekstą. Jei tai romano ištrauka, jos veiksmą ir veikėjus derėtų sieti su romano visuma. Jei tai novelė, žinome, kad laukia netikėtas veiksmo posūkis. J. Savickio novelėje tas netikėtas posūkis – vagies išlaisvinimas.
Pasakojimas žvelgiant iš šalies
Šiame epinio pasakojimo analizės etape galima aptarti pasakotoją ir pasakojimo būdą. Kaip žinome, kiekvienas pasakojimas turi pasakotoją ir pasakojamą istoriją. Pasakotojas į pasakojamus įvykius gali žvelgti iš šalies. Tuomet apie veikėjus kalbama trečiuoju asmeniu, „jis, ji“ vardu. Toks visažiniu vadinamas pasakotojas žvilgsniu aprėpia visą įvykių seką, žino, kuo baigsis istorija ir koks likimas laukia veikėjų. Jis mato veikėjų poelgius ir žino slapčiausias jų mintis bei ketinimus, jų praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus, aiškina neįsisąmonintus norus, jausmus. Toks pasakotojas vengia pasirodyti ir sudaro įspūdį, kad istorija rutuliojasi savaime. Šitokio efekto siekė XIX a. rašytojai realistai Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac), Giustavas Floberas (Gustave Flaubert) ir kiti. Lietuvių literatūroje tokį pasakotoją matome Žemaitės apsakymuose, Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“, kituose kūriniuose. Vis dėlto ir toks pasakotojas išsiduoda per pasakojime pateiktus vertinimus, komentarus, išreiškiančius jo požiūrį į gyvenimą, vertybes.
Kartais pasakotojas kreipiasi į skaitytoją, prabyla jam artima kalba komentuodamas įvykius ir veikėjus. Pavyzdžiui, Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pasakotojas neretai kreipiasi į įsivaizduojamą prasilavinusį skaitytoją aiškindamas veiksmo aplinkybes, vieno ar kito veikėjo charakterio bruožus, svarstydamas, darydamas apibendrinimus. Šie komentarai yra kitokio stiliaus nei gyva liaudies kalba paremti apysakos veikėjų dialogai ar pats pasakojimas. Štai kaip, nevengiant „miestietiškų“ žodžių, kalbama apie apysakos veiksmo vietą:
Jei reikėtų trumpai apibrėžti anų laikų gyvenimas, pasakytume: minimum ištaigų, bet kokių patogumų. Viskas daryta tik tiek, kiek būtinai reikalinga, be ko jokiu būdu neapsieisi, norėdamas išlikti gyvas. Pilkos dūminės mažutytės pirkelės, pilkos mažutės klėtelės, pilki ir kiti trobesiai. Ir viskas mirštamai nuobodžiai, vienodai sustatyta.Tokios frazės kaip minimum ištaigų ir mirštamai nuobodžiai rodo, kad pasakotojas nutolęs nuo tradicinio kaimo gyvenimo ir žvelgdamas į aplinką ją vertina.
Dar kartą perskaitykime J. Savickio novelę ir atkreipkime dėmesį į žaliai pažymėtus pasakotojo komentarus. Kadangi šioje novelėje jų gana daug, galima išskirti du pasakojimo sluoksnius: papasakota istorija, kas nutiko ūkininko troboje, ir į pasakojimą įsiliejantis, bet kai kur visai savarankiškas pasakotojo komentaras. Pasakotojas žino, ką galvojo ar bent nujautė vaikas, jis įrašo šią istoriją į krikščioniškojo humanizmo kontekstą. Priešpaskutiniame novelės sakinyje jungiasi vaiko kalbai artimos frazės (vagį sugavo, pririšė prie geltonų mažų šlajukų) su apsišvietusiam skaitytojui skirtais žodžiais (šio fakto jis neanalizavo). Įvykis iš kaimo gyvenimo, sakytum, paprastas, nors ir ne kasdienis, o komentaras sudėtingas, keliantis klausimų, į kuriuos nėra aiškių atsakymų.
Pasakojimas pirmuoju asmeniu
Kai pasakotojas dalyvauja įvykiuose, jis kalba pirmuoju asmeniu. Šį pasakojimo būdą galima sieti su keliais tikslais: siekiama sukurti istorijos tikroviškumo įspūdį (istoriją pasakoja jos dalyvis arba liudininkas) ir parodyti kalbančio veikėjo požiūrį. Pasakojimas pirmuoju asmeniu padeda atskleisti veikėjo vidinį pasaulį ir jo sudėtingumą. Suprantama, kad tuomet pasakojančio veikėjo vidinis pasaulis atskleidžiamas plačiau negu kitų. Kartais pasakojime išryškėja kelių veikėjų požiūris į tą patį dalyką ar situaciją. Tokiu atveju pasakotojas tapatinasi tai su vienu, tai su kitu veikėju. Pasakojimo pirmuoju asmeniu pradininku lietuvių literatūroje laikomas J. Biliūnas.
Subjektyvus pasakojimas, kai pasakotojas žvelgia į aplinką veikėjo žvilgsniu, įprastas B. Radzevičiaus kūriniams. Novelės „Po karo“ pasakotojas kalba berniuko vardu ir įvykius stebi jo akimis, taip tarsi apribodamas savąsias matymo galimybes. Kūrinio pradžioje piešiamas peizažas ir tik trečiame sakinyje pavartotos veiksmažodžio formos (nulipęs, priėjau ir kt.) rodo, kad aplinka stebima kažkieno žvilgsniu. Pamažu aiškėja, kad tas stebėtojas – berniukas:
Saulė jau buvo nusileidusi. Vėsus miško šešėlis krito ant kūdros, lomelėje kilo rūkas. Nulipęs nuo pašiūrėj sukrauto šieno, basomis priėjau prie vandens ir, nesiryždamas bristi, stovėjau ant lentos – žiūrėjau, kaip juodi gyviai, išnėrę iš pakraščio viksvų, brėžia vandens paviršium siūles. Pastovėję ant plonų kojyčių, jie staiga pasispirdavo ir pasiutišku greičiu mesdavosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Rankoje spaudžiau šiurkščią, standžią dumblu atsiduodančių maurų plaušinę – ja ir be muilo gerai nusitrindavau kojas. Tačiau tąkart mazgoti vis nesiryžau – trypčiojau koja į lentą ir baidžiau tuos gyvius. Pagaliau pasilenkiau, šliukštelėjau ant suskirdusių, apskretusių kojų vandens. Staiga išgirdau:– Algiuk!Atsigręžiau: priešais stovėjo vidutinio amžiaus vyras. Vilkėjo jis aptrinta kareiviška miline, vienoje rankoje laikė kuprinę, kitoje – lazdą.– Ar tu čia? – paklausė prieidamas, ir aš nė nepajutau, kaip mane pasigavo jo rankos. Seniai skusta barzda badė skruostą, aš atsilošiau.– Nepažįsti? – paklausė, tebežiūrėdamas į mane, – aš gi tavo tėvas.Bet aš tejaučiau, kad kūdros vanduo varva nuo kojų per jo milinę.B. Radzevičiaus kūrinių veikėjai dažnai nujaučia, kad netrukus kažkas atsitiks. Tokia neįsisąmoninta nuojauta apdovanotas ir šios novelės berniukas. Jis kažkodėl delsia pradėti praustis, dairosi, tarsi ko nors laukdamas, stebi vandens gyvius ir tuomet išgirsta žmogaus balsą. Plati nešališko pasakotojo matymo perspektyva leistų tuo pat metu stebėti ir prie vandens stovintį berniuką, ir prie jo artėjantį tėvą, bet apsiribojama berniuko akipločiu. Berniukas iš pradžių nepažįsta savo tėvo. Kad prie berniuko priėjo jo tėvas, ir skaitytojas sužino tik jam prisistačius. Pasakojimas neatskleidžia, ką galvoja berniuko tėvas, matome tik jo judesius: stovėjo, laikė, paklausė, pasigavo ir t. t.
Berniukas nieko neatsako tėvui, jis, regis, priblokštas susitikimo, nieko ir negalvoja, junta vien fizinį prisilietimą: aš nė nepajutau, kaip mane pasigavo jo rankos; seniai skusta barzda badė skruostą. Vėliau sužinome, kad neseniai mirė berniuko motina, sklido kalbos, kad tėvas žuvo kare. Berniukas lyg ir kažko laukė, bet netikėtas vyriškio – tėvo – prisilietimas jų dar nesuartina. Paskutinis ištraukos sakinys taiklia detale parodo, koks sudėtingas šis susitikimas. Tėvo glėbyje atsidūręs vaikas jau pajuto sąlytį su juo – grubus paėmimas į glėbį, badanti barzda, drabužio šiurkštumas, – bet mintys dar klaidžioja, jis pagalvoja apie tėvo miline nuo kojų varvantį vandenį.
Šiuolaikiniuose prozos kūriniuose pasakojimo perspektyva neretai keičiasi. Kartais net nepastebimai pereinama nuo vienos prie kitos, vėl grįžtama prie pirmosios ir t. t.
Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ pirma pastraipa prasideda tarsi epiniu vaizdu. Pasakotojas kalbėdamas trečiuoju asmeniu piešia veiksmo vietą, aplinką, pro kurią iš ryto eina pagrindinis veikėjas Antanas Garšva. Tačiau pastraipos pabaiga jau priklauso Garšvai, jo prisiminimams, įsivaizdavimams:
B. M. T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių popiet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu. Dvi negrės žaliom sukniom stebi išeinančius. Garšva užtraukia škotiškų marškinių ziperį. Šąla rankų ir kojų pirštai, nors rugpjūčio mėnuo New Yorke. Jis lipa laiptais aukštyn. Blizga išblizginti mokasinai. Ant dešinio mažojo piršto – auksinis žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas. Žiede išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai. Šviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie moters kojų. Gal aš mirsiu, gerbiamoji ponia, jei žūsiu – paskutinieji mano žodžiai bus – aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave…Vaizdas kuriamas tarsi šokinėjant kino kamerai, keičiant stebėjimo tašką. Sakinys Antanas Garšva išeina į peroną rodo neabejotiną Garšvos sekimą visažinio pasakotojo žvilgsniu. Tačiau kitas sakinys – Šešios iki keturių popiet – yra tarsi paties Garšvos pastaba žvilgtelėjus į perono laikrodį. Taigi šiuo atveju pasakotojas susitapatina su veikėju, perima jo žvelgimo būdą. Apie juodaodes žaliomis suknelėmis užsimenama taip pat žvelgiant iš Garšvos perspektyvos. Bet toliau vėl pasakojama trečiuoju asmeniu, stebint iš šalies: Jis lipa laiptais aukštyn. Pasakotojo mintys vis dar šokinėja: kalbama tai apie šąlančias rankas, tai apie blizgančius batus, tai apie žiedą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie vaizdai menkai susiję tarpusavy. Taip vaizduojama trūkinėjanti išsiblaškiusio Garšvos minčių grandinė, veikėjo sąmonės tėkmė, kuriai impulsus teikia aplinkos detalės, prisiminimai. Bet šąlantys pirštai ir regimi blizgantys mokasinai – tai du skirtingi pojūčiai – jungiasi į pirštus ir blizgėjimą suvienijantį žiedo vaizdą, o žiedas truputį ironiškai primena herojiškus sukilimo metus, mirties pavojų ir meilės prisipažinimą. Plėtoti tokią asociacijų grandinę pasakotojas gali tik susitapatinęs su veikėju, žvelgdamas „iš vidaus“, stebėdamas jo pojūčių, matomų vaizdo detalių ir jų sukeliamų asociacijų tėkmę.
Galima būtų paklausti, kuo motyvuotas toks, atrodytų, laisvas temų kaitaliojimas: atvykimas į peroną, juodaodės, o paskui – senelės žiedas, bajoriška meilė mirties akivaizdoje. Ši pastraipa, pirmi su Garšva supažindinantys sakiniai – tai kartu ir savotiška romano uvertiūra, kurioje nuskamba svarbiausios temos: ryški Niujorko realybė, labai stiprūs, niekada neapleidžiantys gimtinės prisiminimai, nuolatinis lipimas laiptais, nejaukus šaltis vasarą, galiausiai – meilės paieškos ir persekiojanti mirties grėsmė… Tad ne tiek svarbu, ar šioje pastraipoje žvelgiama iš šalies, ar veikėjo akimis, ar minties kryptį diktuoja pamatytas vaizdas, ar prisiminimas, – visa paklūsta aukštesnei kūrinio kompozicijos, poetinei teksto logikai, kuri realybės detalėms bei galvojimo fragmentams suteikia simbolines reikšmes.
Pasakojimo veikėjai
Pasakojimo audinys pinamas iš kelių tipų medžiagos: tai veikėjai su jų portretais, tarpusavio santykiais, vietos, kitaip sakant, erdvės, kurioje vyksta veiksmas, aprašymai ir laiko nuorodos (dabartis, praeities prisiminimai, ateities vizijos, svajonės). Dabar trumpai aptarsime veikėjus.
Kai kurių pasakojimų veikėjai turi ne tik vardą, bet ir bendresnį apibūdinimą, pavyzdžiui, kareivis, meškeriotojas, pamotė, našlaitė, plėšikas. Tokie apibūdinimai rodo, kad veikėjas yra savotiškas vaidmuo su jam būdinga visuomenine padėtimi, veiksmais, mąstymu. Šie ir panašūs vaidmenys yra tradiciniai, pasakotojui pakanka pavadinti kurį nors veikėją našlaičiu, ir skaitytojas jau žino, kas jam būdinga, kaip jis turėtų elgtis. Kai J. Biliūno ir J. Savickio to paties pavadinimo kūriniuose pasirodo veikėjas, kuris vadinamas vagimi, skaitytojas žino, ką tai reiškia. Tokie veikėjai gali būti vadinami tèminiais.
Į pasakojimą toks veikėjas atsineša savo tradicinio vaidmens turinį, bet gali elgtis neįprastai, ne pagal vaidmens scenarijų, pavyzdžiui, pamotė myli podukrą, ir tai sukelia poetinę įtampą tarp to, ko laukia skaitytojas ir ką jam pasiūlo rašytojas. Literatūros vadovėlyje aptartos Gi de Mopasano (Henri René Albert Guy de Maupassant) novelės „Du draugai“ veikėjai yra paprasti paryžiečiai, taikūs meškeriotojai, bet jų poelgis – netikėtai herojiškas. Taigi šios novelės meninė reikšmė kyla iš teminių vaidmenų ir veikėjų veiksmų neatitikimo.
Aptariamos J. Savickio novelės veikėjai nėra individualizuojami, jie net neturi vardų, truputį plačiau pristatomas tik troboje pririšto vagies portretas. Taigi jie apibūdinami bendriniais vardais, keliose vietose sinonimiškai:
- vaikas (jo portretas apsiriboja trinyčių paminėjimu);
- plėšikas, vagis (tai du teminiai vaidmenys, bet šiame pasakojime jie jungiami; vaikas klausosi pasakojimų apie senovės plėšikus, bet ir tekste vagis pavadinamas plėšiku – <…> ūkininkas, žinodamas, kad su plėšiku reikia elgtis <…>), novelės pabaigoje jis dar pavadinamas nuteistu žmogumi;
- tėvas, dar vadinamas šeimininku ir tikru ūkininku;
- kunigas (su juo palyginamas plėšikas iš senovės pasakojimų);
- Kristus (su juo palyginamas pririštas vagis);
- [benamis] – šis veikėjas tiesiogiai neįvardytas, bet pirmoje novelės pastraipoje apie jį kalbama tokiais žodžiais: žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos;
- kolektyvinis veikėjas – vagies gaudymo talkoje dalyvavę ūkininko kaimynai.
Iš esmės visi novelėje minimi veikėjai yra teminiai vaidmenys, gal tik Jėzų Kristų reikėtų laikyti savotiška emblema ar simboliu, bet vaiko sąmonėje tai susiję su kankinio vaidmeniu. Dabar pažiūrėkime, kaip novelėje santykiauja tai, ko iš veikėjų laukiama ir kaip jie pasirodo pasakojime.
Vagis iš pradžių vaiko sąmonėje iškyla kaip plėšikas, bet romantizuotu, anaiptol ne neigiamai vertinamu pavidalu: aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas. Troboje pririštas vagis vaikui panašus į nukryžiuotą Jėzų Kristų. Sulaukęs vaiko gailesčio, vagis paleidžiamas, dėkoja vaikui, bet vėliau vis tiek sugaunamas ir kaimiečių baudžiamas. Taigi suaugusieji vagį vertina ir su juo elgiasi taip, kaip įprasta elgtis su vagimi, o vaikas su juo pasielgia netikėtai. Beje, vagis kalbėdamas su tėvu stengiasi laikytis savo vaidmeniui įprasto elgesio modelio: [Vagis] pasiryžęs buvo stoti už savo „razbainišką“ garbę. Bet po to, kai vaikas jį išlaisvina, jis keičiasi – neskuba išeiti iš trobos, ir tai neatitinka tradicinio vagies elgesio.
Vaikas, sakytum, dar nepažįsta realybės ir iš pradžių plėšiką vertina kaip gražiai atrodantį įdomių pasakojimų veikėją. Kai vagis atsiduria troboje, jo vaizdas vaikui primena bažnyčioje kabantį nukryžiuotą Jėzų Kristų, kuris baudžiamas kaip nusikaltėlis, bet yra žmonių gerbiamas ir laikomas kankiniu. Taigi pagal vaiko vaidmens scenarijų jis į pasaulį žvelgia naiviai, nesiedamas vagies su ūkiui padaryta žala. Nustebęs, kaip žiauriai tėvas muša vagį, vaikas nusprendžia jį išlaisvinti. Taigi vaikas ir toliau elgiasi, sakytum, nuosekliai naiviai. Jo veiksmus komentuojantis pasakotojas šitame naiviame poelgyje įžiūri prasmę. Iš pradžių apie mušamą vagį stebintį vaiką sakoma: Vaikas <…> žiūrėjo nubudusiomis akimis į šitą baisią komediją. Žiūrėti nubudusiomis akimis reiškia imti žiūrėti kitaip, sąmoningiau, o tada – laikant tėvo elgesį neteisingu – ir nusprendžiama paleisti vagį. Novelės pabaigoje pasakotojas jau visai tiesmukai aiškina, kad tą valandą užgimė vaiko siela, tą dieną jis buvo įrašytas žmonių tarpan. Tai savotiškas iniciacijos, priėmimo į suaugusiųjų gretas, momentas. Svarbiausias žmonių tarpan patekusio asmens bruožas irgi įvardijamas – tai krištolinis gailesys. Suvoktos gyvenimo tiesos negali sugriauti net ir žinia, kad išlaisvintas vagis vėl sugautas.
Tėvo vaidmuo, vaiko akimis, yra pasikeitęs. Vaikas remiasi tradicine tėvo vaidmens samprata, bet realybėje mato ką kita: Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį!
Trumpai šmėkštelėjęs kunigas atitinka savo etaloninį portretą. Vaiko akimis, jis gražiai apsirengęs juodais rūbais, su blizgančiais kaliošais. Kunigą su plėšiku sugretino tas pats naivus, išoriniu panašumu paremtas vaiko žvilgsnis. Šį sugretinimą pasakotojas palydi tokiu komentaru: Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo. Vis dėlto kunigo pasirodymas nėra atsitiktinis, novelėje formuojasi ir pamažu stiprėja krikščionybės tema: iš pradžių anekdotinis kunigo aprangos prisiminimas, paskui nukryžiuoto Jėzaus Kristaus vaizdas, galiausiai – atjautos vagiui motyvas.
Taigi novelėje tarsi žaidžiama veikėjų teminiais vaidmenimis: viename epizode remiamasi tradiciniu jų turiniu, kitame epizode vaidmuo keičiasi, nes veikėjas atsiduria kitame kontekste, pavyzdžiui, plėšikas iš pasakojimų yra įdomus, troboje pririštas vagis yra tradiciškai baisus, stiprus, vėliau jis neskuba pabėgti ir apkabinęs vaiką jam dėkoja, o novelės pabaigoje vėl grįžta į savo vaidmenį – yra sugaunamas ir baudžiamas.
Erdvės nuorodos
Kalbant apie erdvės ir laiko nuorodas prozos kūrinyje, visuomet vertėtų paieškoti kontrasto, priešpriešos. Aptariamoje J. Savickio novelėje priešprieša išryškėja jau pirmuose sakiniuose, savotiškame pasakojamos istorijos įvade:
Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! – Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos.Savi namai, šiluma, pilna troba žmonių – taip įvardijama jauki ir saugi ūkininkų gyvenimo gerovė (pančių vijimas – tai vyriškas užsiėmimas ilgais žiemos vakarais, kai pasakojamos visokios istorijos, beje, virvės bus paminėtos kalbant apie pririštą vagį). Kitame poliuje – vienišas, užguitas, benamis, po pasaulį klajojantis žmogus. Ar čia turimas omenyje šio pasakojimo vagis, nėra aišku, bet benamis, plėšikas ir vagis neabejotinai sudaro bendrą veikėjų grupę, visi jie priklauso atvirai erdvei, kuri įsiveržia į privačią ūkininko erdvę, – vaikas įsivaizduoja per prisnigtą darželį ateinantį plėšiką, o arklys pavagiamas iš kūtės. Vėliau vagis atvežamas į namus, čia pririšamas, o netrukus paleidžiamas. Pasakojimo pabaigoje sužinome, kad jis vėl sugaunamas, bet erdvių priešprieša jau nebėra tokia svarbi.
Laiko nuorodos
Laiko požiūriu J. Savickio novelė skyla į kelias dalis. Pirma dalis – įvadinė, abstraktesnė. Tai neapibrėžtas laikas, kai pasakojama apie kaimiečių sambūrius dūmų prileistoje gryčioje, tarsi fonas pagrindiniam novelės įvykiui, kuris prasideda tokiu sakiniu: Šiandien ištiko nepaprasta diena.
Novelės įvykiai rutuliojasi dieną ir vakare, kai dar kartą sugaunamas vagis.
Novelės pabaigoje, kuri prasideda laiko nuoroda tarsi tas vakaras niekuomet nesiliautų, konkretus laiko matmuo nebetenka reikšmės, nes pokytis, įvykęs vaiko sąmonėje, tampa belaikis, nusidriekia į ateitį. Tai rodo paskutinis novelės sakinys Jautė tiek tvirtos valios ateičiai.
Dar vienas įdomus laiko aspektas – tai neįprastas išlaisvinto vagies delsimas pabėgti iš trobos: kupron susimetęs ir nenormalus, neskubėdamas atsidūrė prie durų; toliau jis apkabina berniuką ir atsisveikina; ir scenos pabaiga: Vagis lūkuriavo. Kodėl vagis nesiskubina bėgti, kol kas ne visai aišku, bet prie šitos scenos dar grįšime.
Literatūriniai ir kultūriniai kontekstai
Kūrinio suvokimą palengvina ir praturtina jo siejimas su istoriniu, kultūriniu ir kitais kontekstais, literatūros srove, stilistine kryptimi. Džovanio Bokačo (Giovanni Boccaccio) pasakojimas apie sakalą ir jo šeimininką lengviau suprantamas siejant jį su kultūrine, literatūrine Renesanso epocha (žmogaus kilnumo idėja, likimo vingiai, noveliškas pasakojimo pobūdis ir kita); su Romantizmo epocha sietina nelaimingos meilės tema padeda suprasti aptarto Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang Goethe) kūrinio „Jaunojo Verterio kančios“ herojaus savijautą ir poelgius; realistinės literatūros samprata padeda suprasti, kodėl būtent taip piešiamas Vingių šeimos gyvenimas ir charakteriai Žemaitės „Marčioje“. J. Savickio kūryba priskiriama ekspresionistiniam vaizdavimo būdui ir tai paaiškina, kodėl pasirinktas toks pririšto troboje, vėliau išlaisvinto vagies aprašymas (jis, kupron susimetęs ir nenormalus), kodėl taip – tarsi iš arti filmuojant – vaizduojamas jo mušimas (Vagies galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų su pasagaitėmis.), pagaliau modernizmui artimas pats tradicinių kaimo gyvenimo vertybių kvestionavimas pasakojant apie neįprastą vaiko poelgį.
J. Savickio novelė sunkiai suprantama be krikščioniškojo užuojautos, atjautos konteksto. Vaikas stebi žiauriai mušamą žmogų ir nusprendžia jį išgelbėti. Krikščioniškas gailestingumas dažnai iliustruojamas sūnaus palaidūno, kuris pagaliau grįžta ir kuriam atleidžiama, istorija. Vaiko poelgis keičia ir tradicinį vagies gyvenimo scenarijų. Galbūt jis pirmą kartą pajuto užuojautą ir todėl išlaisvintas delsia išeiti, neįprastai ilgai atsisveikina. Prisiminkime dar kelias novelės pabaigos frazes: Vagis buvo veik visai išliuosuotas ir vaikas negalėtų kariauti su tokia pajėga, bet vagis neskuba bėgti – Nuteistas žmogus tylėjo įbedęs akis aslon. Jis galbūt pergyveno geriausias valandas savo amžiuje. Šis laikas pavadinamas geriausiomis valandomis ne todėl, kad vagis galės lengvai išsisukti nuo bausmės, o todėl, kad jis pasijuto nuteistas ir kartu išlaisvintas bejėgio vaiko, galbūt pirmą kartą suvokė savo kaltę ir atjautos vertę. Taigi užuojauta nusidėjusiajam prikelia ir patį nusidėjusįjį.
Taip priartėjame prie mįslingiausios pasakotojo replikos, kuria komentuojamas vagies ir vaiko atsisveikinimas: Dviejų kankinių „sudieu“. Tai padėka ne už išlaisvinimą, o už galimybę susivokti, todėl ne toks svarbus greitas vagies sučiupimas tos dienos vakarą bei ūkininkų surengta egzekucija (pirmą kartą sučiuptas vagis įmetamas į roges, o pagautas antrąkart pririšamas prie rogių ir tempiamas per sniegą). Antro kankinio, vaiko, klausimas lieka atviras. Akivaizdu, kad elgdamasis priešingai negu tėvas jis pasipriešina kaimo bendruomenės vertybėms, todėl gali sulaukti priekaištų ir bausmės, bet apie tai novelėje – nė žodžio.
Apibendrinimas
Dabar sujunkime viską: veiksmo vietą ir laiką, veikėjų poelgius, pasakotojo komentarus ir būtiną biblinį, krikščioniškąjį kontekstą. Pasakojimas sudarytas tarsi iš dviejų plotmių. Viena plotmė – kasdienio gyvenimo istorija: iš ūkininko pavagiamas arklys, vagis sugaunamas, bet jį paleidžia ūkininko sūnus, tą patį vakarą vagis vėl sučiumpamas. Antra plotmė abstraktesnė. Tai kasdienės kaimo gyvenimo istorijos komentavimas. Komentarą randame jau pirmuose novelės sakiniuose, kai kalbama apie jaukiai ir šiltai gyvenančius žmones ir priešpriešą jiems – benamį žmogų. Mintis, kad ūkininkų gyvenimas pavydėtinas – U ta ta, šilta, gerai! – priklauso benamiam žmogui, kuriam pasakotojas jaučia užuojautą (kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos). Įvadinėje dalyje apie plėšikus kalbama iš esmės teigiamai. Prasidėjus pagrindiniam įvykiui pririštas vagis palyginamas su Jėzumi Kristumi. Beje, iš pradžių vaikas šiaudu bado vagiui nosį mėgaudamasis savo nebaudžiamumu (jis elgiasi panašiai kaip tėvas, kuris pašaipiai kalba su stipriu, bet pririštu vagimi). Pamatęs, kaip žiauriai tėvas muša vagį, vaikas išsigąsta ir čia įvyksta pokytis jo sąmonėje – vaikas nusprendžia pagelbėti kenčiančiam žmogui. Vaduojamas ir galų gale visai išlaisvintas vagis visai neskuba pabėgti – tai pokytis vagies sąmonėje ir elgesyje. Taigi tiek vaikas, tiek vagis patyrė esminį gyvenimo pokytį, pasakotojas paaiškina, kad vaikas tapo įrašytas žmonių tarpan, o vagis išgyveno geriausias valandas savo amžiuje. Šis pokytis yra svarbiausias novelės įvykis, todėl gyvenimiškos istorijos pabaiga nei vaikui, nei pasakotojui nėra tokia reikšminga, apie ją užsimenama tik keliais žodžiais ir visai nutylima, kuo vaikui baigėsi vagies paleidimas.
Grįžkime prie frazės, kurią pavadinome mįslingiausia pasakotojo replika. Vienas kankinys atgailaudamas dėkoja vaikui, jam pritaria ir pasakotojas (prisiminkime novelės pradžioje paminėtus benamius), antras kankinys – vaikas, kuris savo poelgiu rodo, kad tapo suaugusiuoju, kuris gali atjausti kitą žmogų ir nebijo pasipriešinti kaimo žmonių nuomonei. Aišku, berniukas viso to nesuvokia, jis elgiasi intuityviai, naiviai, bet, pasakotojo nuomone, teisingai. Taigi novelėje gvildenama problema – ne tik nusikaltimas, už kurį skiriama bausmė, bet ir atjauta dėl kažkokių priežasčių nusikaltusiam žmogui.
Šios novelės tema nekelia didesnių abejonių, o gvildenamą problemą reikėtų laikyti kūrinio interpretacijos rezultatu. O interpretacijoje, kaip žinome, visuomet yra hipotetiškumo, subjektyvumo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite pagrindinius epinio kūrinio analizės ir interpretavimo žingsnius.
- Pasirinkite patinkantį apsakymą arba novelę ir išanalizuokite remdamiesi šiais aspektais:
- Kokia pasakojimo fabula? Kaip fabula pasakojama, t. y. koks pasakojimo siužetas?
- Koks pasakojimo žanras?
- Kieno vardu pasakojama? Ar nuosekliai laikomasi pasirinkto pasakojimo būdo?
- Kokie pasakojimo veikėjai ir jų santykiai? Kaip kuriami veikėjų charakteriai? Ar remiamasi teminiais vaidmenimis?
- Kokių erdvės ir laiko nuorodų randate kūrinyje?
- Kokiai literatūros epochai ar stilistinei krypčiai priklauso kūrinys? Argumentuokite.
- Kokiais kontekstais galima remtis analizuojant šį kūrinį?
- Apibendrinkite atliktos analizės medžiagą ir parašykite apsakymo arba novelės interpretaciją. Kaip žinote, interpretacijos vertę lemia pagrįstumas, todėl savo teiginius argumentuokite ir junkite į rišlią pasakojimo grandinę.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"