Žodžių daryba – tai naujų žodžių darymas tam tikrais būdais iš jau esamų žodžių. Darybiškai žodžiai skiriami į paprastuosius ir darinius.
Paprastieji žodžiai tiesiog pavadina įvairius dalykus, nenurodydami jų ryšio su kitais: kelti, saulė, ugnis, žmogus, gėlė, rasti, gauti, geras, uoga, namas. Šie žodžiai iš nieko nepadaryti.
Dariniai ne tik ką nors pavadina, bet ir nurodo ryšį su kitu dalyku. Darinio reikšmė paaiškinama remiantis kitu žodžiu: artojas – tas, kuris aria; uogauti – rinkti uogas; valgykla – vieta, kur valgoma.
Žodis, kuriuo remiasi darinys, vadinamas pamatiniu žodžiu.
Priešdėlinė daryba – kai prie pamatinio žodžio pridedamas priešdėlis: ranka – apyrankė, sukti – pasukti, ilgas – pailgas.
Priesaginė daryba – kai darybos elementas yra priesaga: namas – namelis, darbas – darbininkas, uoga – uogauti.
Galūninė daryba – kai darybos elemento vaidmenį atlieka galūnė: stalas – stalius, pakilti – pakilus, briedis – briedė.
Dūryba – kiek kitoks darybos būdas, nes pamatiniai žodžiai yra du, tiksliau – žodžių junginys: gartraukis (garą traukti), kelkraštis (kelio kraštas), rudgalvė (rudos galvos).
Priešdėlių, priesagų ir galūnių dariniai yra vediniai. Jie daromi iš vieno pamatinio žodžio. Norint nustatyti pamatinį vedinio kamieną ar šaknį, reikia atmesti tuos darybos elementus, kurie yra prisijungę per paskutinį darybos žingsnį. Pavyzdžiui, vedinio gesinimas pamatinis kamienas yra gesin-, o vedinio gesinti pamatinė šaknis ges-.
Nosinės balsės rašomos dviejuose lietuvių kalbos priešdėliuose – į- ir są-: įlanka, įvadas, įkalnė, įprotis, įeiti, įšokti; sąjunga, sąmonė, sąžinė, sąlyga, sąveika.
Reikia įsidėmėti šių žodžių rašybą: lietuviškų ižas, yda, yla, ypač, ypatybė, yra, samana, savitas; tarptautinių idealas, idėja, iliuzija, ironija.
Čia i, y, sa nėra priešdėliai.
Iš dviejų žodžių sudaryti dariniai yra sudurtiniai žodžiai, kitaip – dūriniai. Tai daugiausia daiktavardžiai ir būdvardžiai: kalnakasys (kalną kasti), ratlankis (rato lankas), mėlynakis (mėlynų akių), raudonplaukis (raudonų plaukų).
Dūriniuose antrojo žodžio galūnė pasikeičia: garo laivas – garlaivis, tinklo raštas – tinklaraštis, pipirinė mėta – pipirmėtė, pilies vieta – piliavietė.
Dūrinio dėmenų sandūros balsiai ir tariami, ir rašomi: ilgaausis, žvairaakis, trumpaaulis. Priebalsius veikia asimiliacija, vadinasi, pirmojo kamieno priebalsis tariant arba suskardėja (šlapdriba), arba suduslėja (medkotis), arba susilieja (švarraštis), arba visai išnyksta (pusšimtis). Norėdami taisyklingai parašyti turime pakeisti žodį taip, kad aiškiai girdėtume supanašėjusį priebalsį.
Dūrinio dėmenis jungia jungiamosios balsės a, ė, i, y, o, u, ū: pirmadienis, kryžiažodis, eilėraštis, šaligatvis, dailyraštis, galvosūkis, viršukalnė, galvūgalis.
Jungiamosios balsės e nėra. Po minkštosios priebalsės prieš jungiamąją balsę rašome minkštumo ženklą: velniaraistis, piliakalnis, saldžialiežuvis.
Darybos reikšmė yra sudėtinė, apimanti pamatinio kamieno ir darybos elemento reikšmę:
beržynas, eglynas, dilgėlynas – tai vietos, kuriose yra daug to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu;
valgykla, valykla, skalbykla – patalpos, kuriose atliekamas pamatiniu žodžiu reiškiamas veiksmas;
gėlėtas, smėlėtas, žvaigždėtas – toks, kurio paviršiuje daug pamatiniu žodžiu pasakytų dalykų;
uogauti, grybauti, rūgštyniauti – rinkti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu.
Bendrą šaknį turintys žodžiai vadinami giminiškais: senas, senti, senovė, senelis, senvagė, senovinis, senybinis, pasenti, senatvė, senumas. Žodžių darybos galimybės nevienodos: iš vienų išeina šimtai darinių, iš kitų – vos vienas kitas. Visi vieno pamatinio žodžio dariniai vadinami darybos lizdu. Nors naujų žodžių galima pasidaryti ir iš paprastųjų žodžių, ir iš darinių, darybos lizdo pagrindinis (pats pirmasis) žodis būna paprastasis.
Balsės ą, ę, į, ų šaknyje rašomos tada, kai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi su an, en, in, un. Dažniausiai dvigarsis išnyksta bendratyje: grįsti – grindė; išsigąsti, išgąstis – išsigando.
Balsės ą, ę, į šaknyje rašomos tada, kai giminiškuose žodžiuose eina prieš s, š, ž ir tarp savęs kaitaliojasi: drąsa – drįsti – drąsuolis.
Nosinės raidės rašomos daiktavardžių ąsa, ąsotis, ąžuolas, ląsta, ląstelė, lęšis, vąšelis, žąsis šaknyse.
Nosinės raidės rašomos tik veiksmažodžio esamajame laike: šąla, bąla, sąla, mąžta, tęžta, glęžta, šąšta, gęsta.
Nosinių raidžių šaknyje nerašome, kai giminiškuose žodžiuose atsiranda ė arba o: dreskia, drasko, draskymas – drėskė; gresia, graso, grasinimas – grėsė; pagražinti – grožis.
Nosinės raidės nerašomos ir žodžių įgrysta, lysti (liesėti), tesėti, mastas, mastelis, ryžtas šaknyse.