Lietuva tampa valstybe

Gyvename seniai visuotinai pripažintoje Lietuvos valstybėje ir vis dėlto kartais suabejojame, kiek mūsų valstybei metų. Vieni sako, kad daugiau nei 100, kiti tai neigia ir pateikia savų variantų. Tad pamėginkime išsiaiškinti nusikeldami į XIII amžių. Maždaug prieš aštuonis šimtus metų, XIII a. pirmoje pusėje, Lietuvos valstybė tik kūrėsi. Tai buvo sudėtingi ir permainingi laikai. Juos mums primena kiekvienų metų vasarą švenčiama Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. Tai buvo laikai, kai Lietuvos žemes vienijo ir valstybės valdovu tapo Mindaugas. Kokia tai buvo diena? Bet pradėkime nuo pačių pradžių.

XII a. Europą sudarė krikščioniškos karalystės ir kunigaikštystės, o dabartinėje Lietuvos teritorijoje tuo metu gyveno atskiros baltų gentys (5.1 pav.). Gentinėje visuomenėje svarbią vietą užėmė genties vadas, tačiau jis toli gražu nebuvo visagalis, jo galią ribojo genties sueiga, į kurią rinkdavosi laisvi genties vyrai. Dažnai šios didesnės ar mažesnės gentys tarpusavyje kovojo (5.2 pav.). Nebuvo jokio pastovesnio politinio darinio. Baltų gentis iš vakarų ir šiaurės spaudė XII–XIII a. sandūroje į Baltijos jūros rytų regioną su kryžiaus žygių idėja atsikėlę Vokiečių ir Kalavijuočių (vėliau – Livonijos) ordinai (5.3 pav.). Pagrindinis šių žygių tikslas buvo karai su Baltijos rytuose gyvenančiomis pagonių gentimis ir jų krikštas – Vokiečių ir Livonijos ordinai siekė prievarta pakrikštyti pagonis baltus. Tuo metu prie baltų genčių žemių pietuose šliejosi Lenkija, rytuose – Kijevo Rùsios kunigaikštystės. Taigi pagonių baltų gentys buvo nedidelė salelė krikščioniškų valstybių apsuptyje.

Tais laikais nesutarimus ir kitus klausimus krikščioniškos valstybės sprendė ne tik karais, bet ir sutartimis. Nors XIII a. pr. Lietuvos kaip valstybės, kurią išreikštų valdovo asmuo, dar nebuvo, į Haličo ir Voluinės kunigaikštystę iš skirtingų dabartinės Lietuvos teritorijoje buvusių žemių atvyko keliolika kunigaikščių. 1219 m. jie sudarė taikos sutartį su Haličo ir Voluinės kunigaikštystės kunigaikštiene Ona Romanova ir jos sūnumis Danieliumi ir Vasilka (A šaltinis).

Ši sutartis liudija, kad penki iš atvykusių lietuvių kunigaikščių buvo vyresnieji, priklausantys trims giminėms, ir jie turėjo paisyti žemesnių genčių kunigaikščių ir didikų nuomonės. Taigi sutartis buvo sudaryta dalyvaujant skirtingų žemių atstovams. Tarp vyresniųjų kunigaikščių buvo ir Mindaugas (?–1263), tačiau tuo metu jis dar nebuvo galingiausias ir svarbiausias.

XIII a. pradžioje Mindaugo paveldėta žemės valda (domenas) buvo nedidelė ir driekėsi Lietuvos pietuose, Merkio upės apylinkėse. Istorikai mano, kad 1235 m. mirė Mindaugo brolis Dausprungas. Dausprungaičiai Tautvilas ir Gedvydas buvo maži ir negalėjo valdyti savo tėvo žemės, tad jo valdas užėmė Mindaugas ir, kaip teigiama viename iš metraščių, vienas pradėjo valdyti Lietuvos žemę. Nuo tada Mindaugas ėmė aktyviai veikti ir prie savo domeno prijungė kitas baltų žemes (jótvingių, Dainavõs, Skalvõs) bei tokius slavų miestus kaip Naugardùką, Gardiną, Valkaviską. Šios prievarta ir derybomis prie Lietuvos, plytėjusios tarp Nemuno ir Neries upių, prijungtos žemės apie 1240 m. tapo Mindaugo Lietuva (5.4 pav.), Mindaugas tapo jos valdovu. Taigi Lietuvos valstybė buvo sukurta maždaug XIII a. viduryje. Į šiaurę nuo Neries buvusių Nalšiõs ir Déltuvos žemių kunigaikščiai turėjo pripažinti Mindaugo viršenybę, nes jis jau buvo galingas, valdė daug žemių ir privertė paklusti ne vieną gentį ir genties kunigaikštį.

Kunigaikščio Mindaugo galia augo ne tik tarp pagoniškų baltų genčių, bet ir tarp aplinkinių krikščioniškų valstybių. Su vienomis jis siekė susitarti, į kitas rengė grobiamuosius žygius. Savo galią Mindaugas didino atimdamas iš kitų kunigaikščių žemes ir valdas, tad didino ir savo priešų skaičių. Suaugę jo sūnėnai Tautvilas ir Gedvydas buvo nepatenkinti, kad Mindaugas valdo jų tėvoniją, ir siekė ją susigrąžinti, todėl 1248–1250 m. tarp giminaičių ir juos remiančių kunigaikščių bei didikų vyko karas.

Dausprungaičiai Tautvilas ir Gedvydas subūrė gausias pajėgas prieš Mindaugą. Jų pusėje buvo jų dėdė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Haličo ir Voluinės didysis kunigaikštis Danielius ir Rygõs vyskupas Mikalojus. Įvertinęs sudėtingą savo padėtį Mindaugas kreipėsi į Livonijos ordino magistrą Andrių fon Štirlandą paramos. Šis nesutarė su Rygos vyskupu ir Rygos miestu ir siekė išplėsti regione savo įtaką. O Mindaugui reikėjo, kad magistras jį užtartų prieš Ròmos popiežių Inocentą IV (5.5 pav.) ir padėtų priimti krikštą. Juk tokį aukštą asmenį krikštyti galėjo tik paties popiežiaus paskirtas vyskupas. Tik tada Mindaugas būtų pripažintas teisėtu valdovu ir sumažėtų Ordino bei kitų priešininkų grėsmė. Be to, tai buvo vienintelis kelias link karaliaus karūnos. Livonijos ordinui už tarpininkavimą ir pagalbą Mindaugas pažadėjo dovanoti žemių (5.6 pav.). Taigi tarp Andriaus fon Štirlando ir Mindaugo buvo sudarytas abipusiškai naudingas sandėris.

1251 m. Mindaugas su ištikimiausiais didikais pasikrikštijo ir išsiuntė savo pasiuntinį Parbų pranešti popiežiui Inocentui IV apie krikštą. Popiežius išdavė raštą, kuriame nurodė, kad Mindaugas turi būti vainikuotas kaip Lietuvos karalius (B šaltinis). Taip Mindaugui pavyko kuriam laikui susidoroti su vidaus sunkumais ir įtvirtinti savo valdžią Lietuvoje. Po poros metų, 1253 m. liepos 6 d., Mindaugas buvo karūnuotas. Su Mindaugu buvo karūnuota ir jo žmona Morta, ji tapo Lietuvos karaliene. Kaip teigia kai kurie to meto rašytiniai istorijos šaltiniai, Morta darė didelę įtaką savo vyro sprendimams. Būtent ji įkalbinėjo Mindaugą priimti krikštą ir padėjo jam spręsti politinius galvosūkius. Morta siekė, kad Lietuvoje greičiau plistų krikščionybė. Po Mindaugo ir Mortos karūnacijos Lietuva tapo karalyste ir buvo pripažinta kitų Europos krikščioniškųjų monarchijų.

Tapęs karaliumi Mindaugas pradėjo veikti kaip Europos krikščioniškosios valstybės monarchas. Jis kreipėsi į popiežių ir 1255 m. gavo leidimą dar gyvas būdamas karūnuoti savo sūnų Ruklį kaip būsimą Lietuvos karalių. Tai turėjo duoti pradžią karaliaus sosto paveldėjimo tradicijai, Mindaugas siekė įtvirtinti savo dinastiją, kuri valdytų Lietuvos karalystę.

Vis dėlto tapęs karaliumi Mindaugas neišvengė nei išorinių, nei vidinių sunkumų. Vokiečių ordinas, dar vadinamas Kryžiuočių ordinu, matydamas, kad priėmęs krikštą ir tapęs Lietuvos karaliumi Mindaugas savo valstybėje veikia kaip visateisis Europos monarchas, suprato, jog tai kenkia jo planams Baltijos jūros rytų regione. Pirmiausia – siekiui sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas. Todėl Vokiečių ordinas nepripažino Mindaugo krikšto ir siekė jam pakenkti. Tad Vokiečių ordino karo žygiai į Žemaitiją tęsėsi. Daug šalies didikų ir kunigaikščių buvo pagonys, todėl piktinosi, kad Mindaugas priėmė krikštą ir bendradarbiauja su Livonijos ordinu. Jie siekė priversti Mindaugą atsisakyti krikšto, grįžti prie protėvių tikėjimo ir vėl kovoti su Vokiečių ordinu. Tad žemaičių didikų ir lietuvių kunigaikščių, iš kurių garsiausi buvo Treniota ir Daumantas, spaudimas Mindaugui didėjo.

1260 m. Durbės mūšyje žemaičiai nugalėjo Vokiečių ordino kariuomenę. Po šio pralaimėto mūšio Vokiečių ordinas itin nusilpo ir jo nukariautos gentys sukilo. Tai matydamas Mindaugas susiviliojo žemaičių pasiūlymu pribaigti Vokiečių ordiną. Mindaugas suvokė, kad jei Vokiečių ordinas įveiks žemaičius, jam reikės su juo kovoti. Bet ar tai reiškė, kad Mindaugas atsisakė krikščionybės, kurią taip gynė jo žmona Morta? Sunku pasakyti. Greičiausiai Mindaugas norėjo vienu šūviu nušauti du zuikius: padedamas žemaičių įveikti Vokiečių ordiną, kuris ateityje, ko gero, turėjo kelti dar didesnių rūpesčių, ir likti krikščioniu, kad neprarastų savo, kaip karaliaus, ir savo valstybės, kaip karalystės, pripažinimo. Todėl Mindaugui reikėjo laviruoti tarp krikščionių ir pagonių. Deja, neaišku, kaip Mindaugas, kaip tikrai gabus politikas, būtų toliau sprendęs šį politinį uždavinį, jei ne lemtingas įvykis.

Tuo metu prieš Mindaugą buvo rengiamas sąmokslas. Jį rengė žemaičių kunigaikštis Treniota, trokštantis tokios galios, kokią turėjo Mindaugas, ir Nalšios kunigaikštis Daumantas, siekiantis keršto, nes Mindaugas, 1262 m. mirus karalienei Mortai, pasigrobė jo žmoną, Mortos seserį. Tad abu kunigaikščiai susitarė, ir Daumantas ėmė veikti. 1263 m. jis su bendrininkais pasivijo Mindaugą, keliaujantį su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu po savo valdas, ir visus tris nužudė.

Nužudžius Mindaugą ir jo sūnus buvo sugriautas pradėtos kurti krikščioniškos karalystės pamatas. Juk tais laikais valdovas ir valdančioji dinastija išreiškė pačią valstybę (C šaltinis). Lietuva prarado karalystės vardą, nes į sostą įžengė valdovas pagonis – juo labai trumpai buvo Treniota. Valdovų pagonių krikščioniškoje Europoje nepripažino karaliais ir jų valdžią laikė neteisėta. Lietuva grįžo į pagonybę ir prarado galimybę plėtotis kaip krikščioniška valstybė. Vokiečių ordinas nugalėjo prūsų gentis ir įsitvirtino jų žemėse, tad nuo XIII a. antros pusės kova su Vokiečių ordinu smarkėjo (5.7 pav.). Gindami savo žemes ir siekdami sustiprinti valstybę vėlesni Lietuvos valdovai susidūrė su didėjančiais sunkumais. Kokie tai buvo sunkumai ir kaip juos pavyko įveikti pradėjusiai kurtis naujai galingai valdovų dinastijai, sužinosite kitose šio vadovėlio temose.