Raštas ir mūrinė architektūra XIV–XV a. Lietuvoje

Kiekviena visuomenė kuria savą kultūrą. Šiame amžius trunkančiame procese sukuriama įvairių dalykų (ne tik statinių ar daiktų). Išlikę ir išsaugoti jie padeda mums pažinti prieš šimtmečius gyvenusius žmones, jų gyvenimo sąlygas, pasaulėžiūrą, mąstyseną. Istorikai, kalbėdami apie praeitį, remiasi ne tik raštais ar dokumentais, bet ir menu, kaip antai architektūra, išlikusiais statiniais. Būtent šie praeityje gyvenusių žmonių sukurti dalykai liudija apie visuomenės kultūrą. Jie ir yra pažinimo šaltiniai (rašytiniai, daiktiniai, vaizdiniai), apie kuriuos kalbėjome vadovėlio pradžioje. Tačiau ne visų visuomenių sukurti daiktai išlieka ir liudija apie žmonių gyvenimą. Laikui bėgant jų sukurti daiktai sunyksta. Todėl apie pagonišką, ikikrikščionišką, Lietuvą ir jos kultūrą žinome mažai. Žinių apie lietuvių ir kitų baltų genčių kultūras trūkumą galima paaiškinti dviem svarbiais dalykais: jos neturėjo rašto ir nestatė mūrinių pastatų.

Kadangi Baltijos jūros rytų regione gyvenančios baltų gentys nepažinojo rašto, apie jas sužinome iš čia atkeliavusių europiečių. Nuo XII–XIII a. sandūros krikščionių autorių paliekamų žinių apie čia gyvenusius lietuvius ir kitus baltus daugėjo. Nemažai atvykėlių apsigyveno Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų užkariautose pagonių baltų žemėse. Į vietinius krikščionys žiūrėjo kaip į laukinius, garbinančius stabus ir mažai ką išmanančius. Kadangi lietuviai ir kitos baltų gentys neturėjo rašto ir nepaliko apie save jokių rašytinių liudijimų (A šaltinis), sunku pasakyti, ką ir kaip baltai mąstė, kaip įsivaizdavo pasaulį. Beveik viskas, kas parašyta apie lietuvius XII–XIV amžiuje, buvo sukurta krikščionių autorių dvasininkų. Pagoniškoje XIII–XIV a. Lietuvoje valdovų, pavyzdžiui, Mindaugo ar Gedimino, aplinkoje buvo raštingų krikščionių. XIII a. viduryje karaliaus Mindaugo aplinkos dvasininkai surašė kelis raštus lotynų kalba. O XIV a. pradžioje Gedimino aplinkoje buvę pranciškonų vienuoliai surašė Gedimino laiškus. Taigi, galime sakyti, kad pagoniškoje Lietuvoje rašto kultūros nebuvo. Vis dėlto rašto kultūra ne vienintelis dalykas, skyręs pagonių ir krikščionių kultūras.

Kitas svarbus visuomenės kultūrą liudijantis dalykas – architektūra. Deja, iki šių dienų neišliko jokių antžeminių pagoniškos visuomenės statinių. Taip yra todėl, kad pagrindinė lietuvių statybinė medžiaga buvo medis. XII–XIV a. gynybiniai įtvirtinimai, pilys ir gyvenamieji bei ūkiniai pastatai buvo mediniai. Per karus jie sudegė ar buvo sugriauti, ar dėl vietinio klimato sutrešo ir supuvo. Kad jų būta, žinome iš archeologinių kasinėjimų, nes žemėje mediena geriau išsilaiko. Išraiškingiausi iki šių dienų išlikę ir pagonių epochą menantys gamtos ir žmogaus kūriniai yra piliakalniai (23.1 pav.). Toli gražu ne ant kiekvieno piliakalnio stovėjo pilis, tačiau šiandien vyrauja būtent toks piliakalnio supratimas (23.2 pav.). Neretai piliakalniai buvo šventos vietos, kur būrėsi gentys. Šiandien piliakalniai mums liudija ir apie praėjusių laikų Lietuvos kraštovaizdį (B šaltinis).

Viduramžiais didžioji dalis pastatų buvo mediniai. Pastatyti mūrinį pastatą buvo sudėtinga, brangu ir reikėjo daug laiko. Be to, mūrinio pastato statyba reikalavo ypatingų žinių, išmanymo ir patirties. Laikui bėgant Viduramžių Europoje radosi vis daugiau meistrų, gebančių pastatyti mūrinį statinį. Todėl mūrinių statinių – bažnyčių ir pilių – buvo statoma vis daugiau. Viduramžių Europoje mūriniai pastatai buvo statomi iš akmenų ir plytų. Kur žemės paviršiuje buvo lengvai pasiekiama uoliena, mūriniai statiniai dažniausiai buvo statomi iš akmens. O štai šiaurės Vokietijoje, Dãnijoje ar Lénkijoje pagrindinė mūrinio statinio medžiaga buvo degtos molinės plytos (23.3 pav.). Lietuvoje riedulių (akmenų), kuriuos būtų galima panaudoti statyboje, žemės paviršiuje buvo itin mažai. Todėl XIV a. pabaigoje didžioji dalis Viduramžių statinių krikštą priėmusioje Lietuvoje buvo pastatyta iš plytų. Plytas reikėjo pagaminti iš molio ir išdegti itin karštoje krosnyje. Gamybos procesas buvo sudėtingas ir reikalaujantis žinių.

Nuo XIV a. pabaigos plintant krikščionybei lėtai kito Lietuvos kultūros, o kartu ir krašto vaizdas. Iš krikščioniškų šalių į Lietuvą keliavo meistrai ir mūrininkai. XIV a. Lietuvoje buvo pastatyti pirmieji mūriniai statiniai (23.4 pav.). Pirmiausia buvo statomos mūrinės katalikų bažnyčios ir svarbios didžiojo kunigaikščio pilys (23.5 pav., C šaltinis). XIV–XV a. tik nedidelė dalis iš plytų ir vietinių riedulių pastatytų didžiojo kunigaikščio pilių liudija, koks tai buvo sudėtingas ir brangus darbas. Juk XIV–XV a. LDK beveik nebuvo vietinių meistrų ir mūrininkų, galinčių organizuoti mūrinių bažnyčių, pilių statybas ir jomis rūpintis. Dažniausiai dirbo svetimšaliai, o jų darbas buvo itin brangus. Išliko Vytauto Didžiojo laiškas, kuriame jis prašo Vokiečių ordino didžiojo magistro atsiųsti jam mūrininką. Taigi mūrinių statinių buvo nedaug ir jie buvo itin svarbūs. XV a. daugiausia mūrinių bažnyčių ir pilių buvo pastatyta valstybės branduolyje, jo miestuose ir gyvenvietėse, kaip antai: Kaunè, Krėvoje, Lydojè, Mẽdininkuose, Naugardukè, Trãkuose, Vilniuje (23.6 ir 23.7 pav.).

XIV–XV a. LDK teritorijoje vis daugiau buvo statoma mūrinių pastatų, jie įgaudavo gotikos architektūros bruožų. Suprantama, nes didžioji dalis meistrų, projektavusių ir stačiusių šiuos pastatus, buvo atvykę iš katalikiškosios Europos ir, kaip dabar sakytume, vadovavosi savo krašto mada. Taigi, nors ir vėliau, bet gotikos architektūra pasiekė Lietuvą. Garsiausi Lietuvoje gotikinio stiliaus sakraliniai statiniai buvo sukurti XV–XVI a. sandūroje. Tai Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje (23.8 pav.). Išskirtiniai yra ir iki šiol išlikę gotikinio stiliaus Perkūno namai Kaune, čia buvo įsikūrusi Hanzos kontora. Tai itin retas vėlyvosios gotikos architektūros pastatas (23.9 pav.). Deja, XIV–XV a. statytų pilių sveikų neišliko, tik jų dalys, pavienės sienos ar bokštai. Viduramžių Lietuvos pilis šimtus metų niokojo karai, jos buvo apleistos ir pamirštos (23.10 pav.). XX a. antroje pusėje kai kurios buvo atstatytos (23.11 pav.). Vis dėlto iš akmens ir plytų statytos bažnyčios ir pilys nėra vienintelis krikščionių kultūros palikimas, liudijantis esminius Lietuvos istorijos pokyčius.

Krikščionybė dažnai vadinama rašto religija. Europoje plintant krikščionybei plito ir rašto kultūra. Raštas buvo svarbus dėl daugelio dalykų. Reikėjo užrašyti valdovo valią, įsakus, privilegijas, įstatymų rinkinius. Raštas tapo nepamainoma priemone valstybei valdyti ir bendrauti per atstumą. O Bažnyčios gyvenime raštas ir rašytinis dokumentas buvo dvasininkų kasdienybė. Taip pat dvasininkai – labiausiai išsilavinusi visuomenės grupė – rašė krònikas ir metraščius, kūrė įvairius tekstus. Kilmingiesiems raštas tapo svarbus, nes rašytiniu dokumentu galėjo įrodyti savo kilmingumą ir nuosavybę. Taigi užrašyta mintis tapdavo žodžiais, perduodamais iš kartos į kartą kaip vertingas tekstas, kurį reikia saugoti. Nuo XIV a. pabaigos plintant krikščionybei Lietuvoje sparčiai plito ir raštas, rašytiniai dokumentai ir knygos.

Valdant Vytautui Didžiajam, XIV–XV a. sandūroje, pradėta kurti didžiojo kunigaikščio kanceliarija – valdovo raštinė. Joje dirbo raštininkai ir jų padėjėjai. Didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje buvo surašomi įvairūs dokumentai, privilegijos Bažnyčiai ir kilmingiesiems, laiškai. Taip pat čia imta kaupti ir saugoti dokumentus, atkeliaujančius iš kitų šalių. Išduodami ir gaunami dokumentai buvo surašyti įvairiomis kalbomis: lotynų, rusėnų, vokiečių, kiek vėliau ir lenkų (23.12 pav.). Didžioji dalis dokumentų, surašytų valdovo kanceliarijoje, buvo rusėnų kalba, nes didelėje LDK teritorijos dalyje buvo kalbama rusėniškai (23.13 pav.). Šiose žemėse jau buvo rašto kultūra, todėl ši kalba tapo itin svarbi valstybės valdyme ir gyvenime. Be abejonės, Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, dokumentai didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje buvo rašomi ir lotynų kalba. LDK buvo išduodamos lotynų kalba surašytos privilegijos Katalikų bažnyčiai, kilmingiesiems, miestams (23.14 pav.). Tokie dokumentai tapdavo įrodymais, todėl buvo labai svarbūs. Taip pat ir Katalikų bažnyčios veikla Lietuvoje buvo neįmanoma be lotynų kalba rengiamų dokumentų, Šventojo Rašto, Mišiose naudojamų lotyniškų knygų.

Kad raštas atliktų savo paskirtį, reikia raštingų žmonių, gebančių jį parašyti ir perskaityti. Vadinasi, reikėjo įstaigų, kurios galėtų to išmokyti. Rusėniškose LDK žemėse jau anksčiau būta vienuolynų mokyklų, bet jos buvo stačiatikiškos. Katalikų bažnyčia buvo vienintelė institucija, galėjusi užtikrinti švietimą katalikiškoje Lietuvoje. Jau žinote, kad Viduramžiais Vakarų Europoje veikė vienuolynų ir katedrų mokyklos. Todėl būtų galima manyti, kad tokių švietimo įstaigų atsirado ir pakrikštytoje Lietuvoje. Buvo įsteigta Vilniaus vyskupija, pasirodė pirmieji katalikų dvasininkai. Anksčiau manyta, kad pirmoji Lietuvos mokykla buvo 1397 m. įkurta Vilniaus katedros mokykla. Dabar istorikai tuo abejoja. Tačiau tikrai neabejoja, kad nuo XV a. pradžios Lietuvoje prie katalikų bažnyčių buvo steigiamos mokyklos. 1409 m. Vytautas Didysis pasirūpino, kad Trakuose būtų įkurta parapijos mokykla. Iki XV a. vidurio buvo įkurta ir Vilniaus katedros mokykla. O apie XV a. vidurį Žemaičių vyskupijos centre buvo įsteigta Medininkų katedros mokykla.

Iš pradžių mokyklą įsteigti Lietuvoje buvo gana sunku. Jai reikėjo ne tik lėšų, bet ir lietuvių kalbą mokančių kunigų, mokytojų. Žinoma, šie mokytojai turėjo būti išsilavinę ir mokėti lotynų kalbą. Viduramžiais lotynų kalba buvo švietimo ir mokslo kalba. Ja buvo surašyti visi svarbiausi tekstai. Vis dėlto laikui bėgant Lietuvoje katalikiškų mokyklų daugėjo. Mokyklų steigimas, aprūpinimas ir valdymas tapo Katalikų bažnyčios reikalu (D šaltinis). XVI a. pradėjo kurtis ir miesto mokyklos. Švietimas tapo būtinas, nes reikėjo raštingų žmonių. Valdovo sprendimai, miesto tarybos nutarimai, tarptautinės sutartys – visur buvo naudojamas raštas ir rašytinis dokumentas.