Nauji architektūros ir dailės stiliai: renesansas ir barokas

Renesansas buvo ne tik kultūrinis sąjūdis, siekiantis atgaivinti Antikos meną ir apskritai antikinės kūrybos idealus. Žodžiu „renesansas“ įvardijamas ir dailės bei architektūros stilius, Europoje vyravęs XV–XVII a. pradžioje. Jis atsirado Florencijoje, iš čia pasklido po kitus Itãlijos, Apeninų pusiasalio miestus ir gyvenvietes. Kadangi Apeninų pusiasalyje buvo senovės Ròmos civilizacijos centras, čia išliko daug Antikos palikimo (statinių, skulptūrų), žadinančio menininkų vaizduotę. Renesansas prasidėjo nuo Antikos laikų architektūros teoretikų raštų studijavimo ir išlikusių antikinių statinių tyrinėjimo (5.1 pav.). Ilgainiui šis susidomėjimas davė vaisių. Renesanso menininkai pastebėjo ir įsitikino, kad Antikos architektūra pagrįsta griežtomis proporcijomis, kiekvieno pastato detalės, atskiri statinio elementai sudaro darnią ir simetrišką visumą (5.2 pav.). Kiekvienos detalės dydis ir pavidalas suderintas su kitų statinio detalių dydžiais ir pavidalais. Ir viskas apskaičiuota, tiksliai nustatytas pastatą sudarančių architektūros elementų santykis.

Renesanso architektūroje buvo keletas svarbių elementų: orderis, piliastras, pusapskritė arka ir kupolas. Pagrindinis renesansinio pastato architektūros elementas, tiesiogiai perimtas iš antikinės architektūros, buvo kolona papuoštu viršumi. Tokia kolona su architektūros elementu viršuje vadinama orderiu – laikančiąja pastato konstrukcija. XV–XVI a. išplėtoti antikinio orderio tyrimai sudarė sąlygas renesanso architektams kurti griežtai proporcingų formų statinius (A šaltinis). Renesanso architektūros statiniuose buvo naudojami trys pagrindiniai senovės graikų išplėtoti orderiai: dorėniškasis, jonėniškasis ir korintiškasis. Prie jų renesanso architektūros teoretikai ir architektai priskyrė toskaniškąjį ir kompozitinį orderius (5.3 pav.). Orderiai kaip pagrindiniai architektūros elementai statiniams suteikė vientisumą. XV–XVI a. jie buvo naudojami tiek sakralinių, tiek pasaulietinių renesanso stiliaus pastatų statyboje griežtai vadovaujantis antikinės architektūros teorija bei praktika.

Kitas iš antikinės architektūros perimtas elementas – piliastras (lot. pila – kolona, stulpas). Tai vertikalus stačiakampio arba daugiakampio skerspjūvio sienos kyšulys, skirtas konstrukcijai sustiprinti, bet dažniausiai naudotas pastato puošybai (5.4 pav.). Piliastrus puošė augalų, gyvūnų (zoomorfiniai) ar kitokie gamtos motyvai. Kitas renesanso architektūrai svarbus elementas – pusapskritė arka arba arkada (5.5 pav.). Arkada yra vienodų, kolonų remiamų arkų eilė. Be abejonės, tokios arkados mums primena Romos Koliziejų. Renesansinį pastatą paprastai vainikavo kupolas – pusrutulio formos skliautas. Tai buvo architektūrinis pastato viršūnės elementas (5.6 pav.). Jis suteikė pastatui erdvės ir daugiau šviesos. Visi šie antikinės architektūros elementai renesansinį pastatą darė vientisą ir proporcingą. Kitaip tariant, teorija ir matematinis pastato bei jį sudarančių elementų proporcijų apskaičiavimas davė norimą rezultatą. Daugelį šių architektūros elementų galima pamatyti Vatikanè, garsiojoje Šv. Petro bazilikoje (5.7 pav.). Vienas iš šios šventovės kūrėjų buvo jums jau žinomas architektas ir dailininkas Mikelandželas.

XVI a. renesanso dailės ir architektūros idėjos bei formos paplito ir kitose Europos šalyse, pirmiausia Prancūzijoje, Šventõjoje Ròmos impèrijoje ir Nýderlanduose. Kiekvienoje iš jų renesanso architektūra įgavo savitų bruožų (5.8 pav.). Todėl neretai sakoma, kad yra įvairių renesanso atmainų, pavyzdžiui, šiaurietiškasis renesansas. Tačiau kiekviena renesanso atmaina išsaugojo pagrindinius renesanso principus: architektūros elementų proporcijas ir griežtą simetriją. Galiausiai renesanso architektūra, kaip ir ankstesni architektūros bei dailės stiliai, laikui bėgant įgavo kitokių bruožų. Todėl menotyrininkai vėl kalbėjo apie naujas meno madas.

XVI a. pabaigoje Europoje radosi naujas architektūros ir dailės stilius. Jo atsiradimą greičiausiai reikėtų sieti su architektų noru eksperimentuoti, tobulinti ir plėtoti žinomas dailės ir architektūros formas. Šios naujų meno raiškos formų paieškos iš esmės keitė griežtą renesanso architektūrą. Pirmiausia renesanso architektūra prarado pirminį griežtumą ir proporcingumą, darėsi sudėtingesnė, įmantresnė ir puošnesnė (5.9 ir 5.10 pav.). Tai buvo naujo stiliaus pradžia. Šis architektūros ir dailės stilius buvo pavadintas barokù. Baroko architektūra suklestėjo ir vyravo XVI a. pabaigoje – XVIII a. viduryje. Portugalų kalboje žodis barroco reiškia neapdorotą, neaiškios formos perlą, o italų kalboje barocco – įmantrus, puošnus. Iš tiesų ši architektūra panaši į perlą. Baroko architektūros klestėjimo laikais, XVII a., Europos valdovai ir galingiausi kilmingieji statėsi ištaigingus dvarus ir rūmus, apsuptus sodų (5.11 pav.). Šie didžiulius plotus užimantys statinių kompleksai darėsi vis sudėtingesni, ištaigingesni. Juose turėjo tilpti visa valdovo ar kilmingojo aplinka – kilmingi pavaldiniai ir patarnautojai. Statinių dydis ir mastas turėjo rodyti šeimininko galią ir padėtį. Baroko architektūros statiniams suprojektuoti ir pastatyti reikėjo specialistų – tiksliuosius ar inžinerijos mokslus baigusių architektų (B šaltinis).

Taigi, baroko architektūra buvo daug puošnesnė, įmantresnė ir teatrališkesnė nei renesanso. Šie bruožai būdingi ir sakralinei baroko architektūrai, kuri tapo išties įspūdinga. Baroke, kitaip nei griežtų proporcijų simetriškame renesanse, esama daug puošybos elementų, banguotų formų, didingumo ir teatrališkumo. Toks pasirinkimas nėra atsitiktinis. Jis susijęs su XVI a. Europoje plitusiomis Reformacijos idėjomis ir Katalikų bažnyčios siekiu su jomis kovoti, stabdyti protestantizmą.

Jėzuitai, kovodami su Reformacija, ieškojo paveikių būdų, kaip į katalikų bažnyčias sugrąžinti tikinčiuosius. Vienu iš būdų tapo architektūra. Jėzuitai manė, kad sakralinei architektūrai reikia naujų formų. Ir neklydo. Baroko sakralinės architektūros turtingumas, skulptūrų išraiškingumas, puošyba ir sudėtingos, įmantrios, banguotos formos, įvairios detalės prikaustydavo žmonių žvilgsnius, jaudino ir vedė tikėjimo link. Tad sakralinė baroko architektūra katalikiškosios Europos kraštuose plito su įsigalinčiais jėzuitais. Būtent jėzuitų ordino platinamas baroko architektūros stilius, jo puošnumas ir teatrališkumas turėjo patraukti žmones į katalikybę. Juk XVII a. kova su Reformacija tęsėsi. Barokas buvo viena išraiškingiausių ir pagaviausių priemonių šioje kovoje (5.12 pav.).

Jėzuitų indėlis į baroko architektūros sklaidą išties buvo išskirtinis. Vykdami į įvairius Europos kraštus kovoti su protestantizmu ir skleisti katalikų tikėjimo jie kaip vieną kovos ginklų nešėsi baroko architektūrą. Galiausiai jėzuitų misijos, o su jomis ir barokas peržengė Europos žemyno ribas. Būtent barokas buvo pirmasis Europos architektūros stilius, su jėzuitų misijomis pasiekęs Centrinę ir Pietų Ameriką bei Aziją (5.13 pav.). Žinoma, Naujajame Pasaulyje ir Azijoje jis įgavo savitų bruožų, atliepiančių vietines tradicijas ir vietos gyventojų grožio suvokimą (5.14 ir 5.15 pav.). Vis dėlto ir šiuose žemynuose barokas išsaugojo esminius bruožus (didelius kupolus, puošnumą, banguotus elementus), primenančius, kad čia jėzuitai skleidė Katalikų bažnyčios mokymą.

XV–XVI a. sandūroje Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje (LDK) vis dar buvo statoma gotikos architektūros statinių, kaip antai Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje. Trumpai tariant, renesanso architektūra vėlavo atkeliauti į LDK, todėl nespėjo įsitvirtinti ir paplisti taip, kaip buvo paplitusi Vakarų Europoje. Deja, daugumą renesansinių statinių ištiko nekoks likimas. Nemažą dalį pastatų XVI a. pirmoje pusėje sunaikino gaisrai – dažni tų laikų miesto svečiai. Tokia lemtis ištiko Vilniaus Žemutinę pilį ir katedrą (C šaltinis). Be to, kai kurie renesansiniai pastatai vėlesniais amžiais buvo perstatyti ir įgavo kitų architektūros stilių bruožų. Galiausiai kai kurie iš jų buvo tiesiog nugriauti, kaip antai Vilniaus gynybinė siena, pradėta statyti XVI a. pradžioje. Dalis sienos išliko iki šių dienų, tačiau kai kurios jos dalys buvo sąmoningai nugriautos XIX a. pradžioje. Tada buvo nugriauti ir renesansiniai Subačiaus vartai – vieni iš buvusių šios gynybinės sienos vartų (5.16 pav.). Vis dėlto meluotume, jei sakytume, kad LDK teritorijoje neliko renesanso architektūros pėdsakų. Nors renesanso architektūra ir vėlavo, nors šalyje ir nebuvo pasiektos šio stiliaus meistriškumo aukštumos, sukurta pasaulietinių ir sakralinių renesanso statinių, dalis jų išliko iki šių dienų (5.17 ir 5.18 pav.).

Renesansinių LDK statinių pagrindiniai architektūros elementai ir meniškumas primena renesanso tėvynės – Apeninų pusiasalio (Italijos) – statinius. Tai suprantama, juk renesanso mados į LDK sklido būtent iš ten. Vienas išraiškingiausių ir garsiausių tokios renesanso architektūros statinių yra Vilniaus universiteto alumnatas, kuriame gyveno ir mokėsi būsimi katalikų dvasininkai (5.19 pav.). Išskirtinis šio statinio bruožas – arkados, sudarytos iš kolonų ir jas jungiančių pusapskričių arkų. Jau žinote, kad arkados, kolonų remiamų arkų eilė, buvo vienas išraiškingiausių renesanso architektūros elementų ir itin paplito pasaulietiniuose pastatuose. Vilniaus universiteto alumnatas pastatytas XVII a. pradžioje, vertinant renesanso architektūros plitimo Europoje aspektu, gana vėlai. Beveik tuo pat metu LDK atsirado naujų formų statinių. XVI–XVII a. sandūroje LDK prasidėjo Baroko epocha. Krašte išplito baroko architektūra, kupolas – naujas architektūros elementas – netrukus atsirado ir LDK sakralinėje architektūroje.

Barokas buvo pirmasis architektūros ir dailės stilius, LDK ir Europoje pradėjęs plisti tuo pačiu metu, XVI a. pabaigoje. XVII–XVIII a. šis architektūros stilius Lietuvojè pasiekė išskirtines menines aukštumas. Per beveik du šimtmečius buvo pastatyta daugybė barokinių bažnyčių, didikų rūmų ir dvarų. Kaip ir Europoje, jų architektūra pasižymėjo puošnumu ir teatrališkumu. Didikų dvarai ir rūmai tapo prabangiomis rezidencijomis (5.20 pav.) ir, žinoma, kultūros bei švietimo židiniais. Tačiau Lietuvos didikai rūpinosi ne tik savo rezidencijomis. Tais laikais pamaldumas ir tikėjimas buvo itin svarbi žmogaus gyvenimo dalis, todėl LDK kilmingieji rėmė, finansavo ir rūpinosi naujų bažnyčių statybomis bei senųjų atnaujinimu. XVII–XVIII a. ši veikla LDK kilmingiesiems tapo ypač svarbi. Jų pastangomis ir lėšomis buvo pastatytos įspūdingiausios barokinės krašto bažnyčios (5.21 ir 5.22 pav.).

XVIII a. LDK susiformavo savita baroko architektūra, kartais vadinama Vilniaus baroku. Ji siejama su garsiausiu LDK baroko architektūros kūrėju Jonu Kristupu Glaubicu (apie 1700–1767). J. K. Glaubicas buvo vokiečių kilmės architektas, mokslus išėjęs Gdanske. Nuo XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio dirbo Vilniuje ir toliau nuo valstybės centro nutolusiose rusėniškose žemėse (Polocke, Mstislavlyje). Vis dėlto įspūdingiausi jo kūriniai – Vilniuje. Šiame mieste išlikęs didžiausias J. K. Glaubico kūrybos palikimas. Ir šiandien stovi jo suprojektuoti sakraliniai vėlyvojo baroko architektūros statiniai, kaip antai Vilniaus universiteto architektūriniam ansambliui priklausanti Šv. Jonų bažnyčia ar Šv. Kotrynos, Misionierių ir kitos bažnyčios (5.23 ir 5.24 pav.). J. K. Glaubico kurtiems statiniams būdingas lengvumas ir vertikalumas, vientisa kompozicija. XVIII a. viduryje Vi̇lnius tapo miestu su besistiebiančiomis į dangų barokinių bažnyčių ir varpinių viršūnėmis. Iki šių dienų Vilnius garsėja kaip barokinių bažnyčių miestas.