A
- Absoliutı̇̀zmas – monarchijos forma, XVII–XVIII a. įsitvirtinusi kai kuriose Europos valstybėse (Prancūzijoje, Danijos ir Norvegijos karalystėje, Prūsijoje). Absoliutinei monarchijai būdinga itin stipri monarcho valdžia, valdovas buvo aukščiau įstatymo. Vyravo griežta valdžios centralizacija, sprendimus priimdavo valdovas ir valstybės centre sutelkti jam pavaldūs pareigūnai.
- Alõdas – pagal paveldėjimo teisę iš tėvų paveldėta žemės valda.
- Anglikonýbė – viena iš pagrindinių protestantizmo atšakų, susikūrusių per Reformacijos sąjūdį. Ši konfesija nuo XVI a. ketvirtojo dešimtmečio išplito ir įsitvirtino Anglijos karalystėje, tapo valstybine religija. Nuo tada Anglikonų bažnyčios galva yra Anglijos monarchas.
B
- Baròkas – XVI a. antroje pusėje – XVIII a. pirmoje pusėje Europoje išplitęs architektūros ir dailės stilius. Baroko architektūrai būdingas iškilmingumas, įmantrumas, prabanga, išraiškinga puošyba, teatrališkumas. Šio architektūros stiliaus sklaida sietina su jėzuitų veikla. Tai pirmasis Europoje susiformavęs architektūros stilius, nuo XVII a. pradžios plitęs ir kituose žemynuose: Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Azijoje.
- Baũdžiava – administracinė, teisinė ir ūkinė valstiečių priklausomybė nuo žemės savininko (valdovo, kilmingojo, dvasininko). Baudžiava LDK galutinai buvo įtvirtinta XVI a. viduryje, kai valstiečiai tapo visiškai pavaldūs žemės savininkui, jo pareigūnams. Baudžiauninkai dirbo jiems paskirtą žemę ir už ją mokėjo natūrinius bei piniginius mokesčius, taip pat tam tikrą dienų skaičių metuose dirbo pono žemę ir atliko įvairias prievoles.
- Benefı̇̀cija – valdovo Bažnyčiai (dvasininkams) dovanotos žemės valdos ar kitas turtas.
- Bùlė – viešas Romos popiežiaus raštas svarbiu reikalu. Bule Romos popiežius skelbė kryžiaus žygius, kvietė į kovą su eretikais ir steigė universitetus.
D
- Dešimtı̇̀nė – valstiečio mokestis (natūrinis ar piniginis) Bažnyčiai, jį sudarė dešimtoji valstiečio ūkio metinių pajamų dalis.
G
- Gı̇̀ldija – Viduramžių pirklių susivienijimas, profesinė bendrija. Tokio susivienijimo tikslas buvo ginti savo narių interesus, plėtoti susivienijimo veiklą ir įtaką. Viena garsiausių Viduramžių pirklių gildijų – miestų prekybos sąjunga Hanza.
- Gòtika – architektūros ir dailės stilius, XII–XV a. vyravęs Europoje. Jai būdingos smailėjančios arkos, statinio aukštumas, lengvumas, dideli langai, vitražai, šviesos žaismas statinio viduje. Pagrindiniai konstrukciniai elementai – kontraforsai ir arkbutanai.
H
- Humanı̇̀zmas – pažiūrų sistema, iškelianti ir aukštinanti žmogaus vertę, kiekvieno asmens individualumą. Ši sistema ėmė formuotis XIV–XV a. italakalbių žemių intelektualams, rašytojams ir menininkams vis geriau pažįstant Antikos paveldą, antikinių autorių kūrybą. Humanizmas tapo neatskiriama Renesanso, kaip kultūrinio judėjimo, dalimi.
J
- Jėzuı̇̀tai (Jė́zaus draugijà) – vienuolių ordinas, 1540 m. įkurtas I. Lojolos. Jėzuitai daug keliavo, mokėjo bendrauti, skyrė didelį dėmesį švietimui. Jėzuitų ordinas atliko ypatingą vaidmenį XVI–XVII a. Katalikų bažnyčios kovoje su Reformacija. Jo pastangomis dalis į protestantizmą perėjusių Europos šalių ir žemių grįžo į katalikybę. Jėzuitai itin stengėsi skleisti krikščionybę Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Azijoje.
K
- Kalifãtas – VII a. susikūrusi islamiška valstybė. Ją valdė kalifas, savo rankose sutelkęs didžiulę, beveik neribotą, pasaulietinę ir religinę valdžią.
- Kalvinı̇̀zmas – viena gausiausių ir įtakingiausių protestantizmo atšakų. Ši konfesija formavosi per Reformacijos judėjimą Prancūzijoje, Ženevoje ir ilgainiui išplito dalyje šveicariškų kantonų, Nyderlanduose, o vėliau ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kalvinizmo mokymo kūrėjas ir pagrindinis vadovas buvo J. Kalvinas, XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje suformulavęs pagrindinius kalvinizmo principus, vėliau gyvenęs Ženevoje ir vadovavęs vietos kalvinistų bendruomenei.
- Káncleris – nuo XV a. LDK centrinės valdžios pareigūnas. Jis vadovavo didžiojo kunigaikščio raštinei, buvo atsakingas už archyvą ir didįjį valstybės antspaudą. Be šio antspaudo negaliojo joks valdovo raštinėje parengtas dokumentas. XVI–XVIII a. kanclerio pareigas ėjo galingiausių LDK didikų giminių (Goštautų, Radvilų, Sapiegų, Pacų) atstovai.
- Kapitalı̇̀zmas – socialinė ir ekonominė sistema, kai visuomenėje svarbiausia kapitalas (pinigai, materialiniai ir finansiniai ištekliai), laisvas jo judėjimas ir pelno siekis. XVI–XVII a. Vakarų Europoje iškilę pirkliai ir finansininkai plėtojo tarpžemyninę prekybą jūrų keliais, savo veikla siekė kuo didesnio pelno. Kai kada ankstyvųjų Naujųjų laikų kapitalizmas vadinamas prekybiniu kapitalizmu.
- Katalı̇̀kiškoji refòrma – XVI a. viduryje – XVII a. Katalikų bažnyčios vykdytos vidaus pertvarkos, griežtesnė katalikų dvasininkų priežiūra. Jomis buvo siekiama burti dvasininkus ir dvasiškai atnaujinti Katalikų bažnyčią. Vykdant katalikiškąją reformą itin svarbus vaidmuo teko jėzuitų ordinui.
- Kãtedra – vyskupijos centro katalikų bažnyčia, vyskupo būstinė. Katedra buvo svarbiausia apylinkių, aplink ją gyvavusių parapijų, – visos vyskupijos bažnyčia.
- Kazõkai – Abiejų Tautų Respublikos pietryčių gyventojai, turėję tam tikrą statusą ir ėję ypatingas pareigas. Jie buvo kariai, atsakingi už valstybės sienos apsaugą ir gynybą. XVII a. kazokai pareikalavo daugiau teisių ir savo gyvenamų žemių autonomijos, todėl valstybėje kilo vidaus nesutarimų ir neramumų.
- Konfèsija – sąvoka, suprantama ir kaip išpažįstama religija, ir kaip bendruomenė. Per Reformaciją šalia katalikybės susiformavo kelios naujos krikščioniškosios konfesijos, tikinčiųjų bendruomenės: evangelikų liuteronų (liuteronybė), evangelikų reformatų (kalvinizmas) ir anglikonų (anglikonybė).
- Krònika – Viduramžių pasakojimas, kuriame chronologine tvarka aprašomi įvykiai. Kronikoje paprastai buvo rašoma apie svarbius politinius įvykius, karus, valdovų žygius, įstabius gamtos reiškinius, nelaimes. Kronikos yra vienos iš svarbiausių istorijos šaltinių.
L
- Lãžas – neatlyginamas valstiečių darbas kilmingųjų ir dvasininkų žemėse.
- Lietuvõs Statùtas – XVI–XVII a. LDK teritorijoje veikęs įstatymų rinkinys (kodeksas). XVI a. LDK buvo parengti trys Lietuvos Statutai (1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas, 1566 m. Antrasis Lietuvos Statutas ir 1588 m. Trečiasis Lietuvos Statutas). Politinei LDK tautai (didikams ir bajorams) šis teisynas tapo jų teisių bei laisvių gynimo garantu ir LDK politinio savarankiškumo ženklu.
- Liuteronýbė – viena gausiausių ir įtakingiausių protestantizmo atšakų. Konfesija susiformavo per Reformacijos judėjimą. Pirmiausia liuteronybė išplito Šventosios Romos imperijos žemėse, Danijos ir Norvegijos, Švedijos karalystėse. Liuteronybės pradininkas ir mokymo kūrėjas – M. Liuteris.
- Lúomas – visuomenės grupė, išskiriama pagal kilmę, turimas teises ir einamas pareigas. Luomas buvo paveldimas, gaunamas gimstant. Viduramžiais buvo trys pagrindiniai luomai: dvasininkų, kilmingųjų ir valstiečių. XI–XII a. pradėjo formuotis dar viena visuomenės grupė – miestiečiai.
M
- Mãgdeburgo téisė – miesto savivaldos teisė. Pavadinimas kilo iš Magdeburgo miesto vardo. Nuo XII a. pabaigos ši teisė išplito Vidurio Rytų Europoje.
- Manufaktūrà – XVI–XVIII a. Europos įmonė. Manufaktūrų veikla buvo pagrįsta rankų darbu. Jų savininkai samdė amatininkus, darbininkus ir šie po vienu dirbtuvių stogu gamino tam tikro tipo daiktus, dirbdami atskiras jų dalis skirtinguose gamybos etapuose. Taip atsirado specializacijos: amatininkai ir darbininkai tapo tam tikros vienos srities, vieno gamybos etapo specialistais. Specializavus gamybą augo darbo našumas ir sparta, gerėjo gaminių kokybė. Europoje veikė daug įvairių manufaktūrų: spaudinių, popieriaus, tekstilės, stiklo, porceliano, gobelenų ir kt.
- Mečètė – islamo religijos maldos namai.
- Medievı̇̀stika – istorijos mokslo šaka, tirianti Viduramžius. Istorikai, tiriantys Viduramžiais sukurtus tekstus, daiktinius ir vaizdinius istorijos šaltinius, vadinami medievistais.
P
- Pontı̇̀fikas – Katalikų bažnyčios vadovas, Romos popiežius.
- Privilègija – valdovo išduotas dokumentas, kuriuo dvasininkams, kilmingiesiems ar miestiečiams buvo suteikiamos tam tikros teisės ir laisvės.
R
- Reformãcija – religinis socialinis judėjimas, XVI a. pradžioje kilęs Šventojoje Romos imperijoje ir apėmęs visą Europą. Simbolinė Reformacijos pradžia – 1517 m. M. Liuterio prie Vitenbergo katedros durų pritvirtintos 95 tezės. Jose M. Liuteris kritikavo Katalikų bažnyčią, ypač prekybą indulgencijomis. Reformacijos judėjimo vadovai skelbė, kad katalikų dvasininkai nutolo nuo Kristaus mokymo ir Šventojo Rašto, ir kvietė Bažnyčią grįžti prie savo ištakų, remtis tik Šventuoju Raštu.
- Renesánsas – XV–XVI a. Italijoje kilęs ir po Europą pasklidęs kultūrinis sąjūdis. Jis suklestėjo, kai intelektualai, menininkai ir rašytojai, atradę ir įvertinę Antikos meną, filosofiją bei grožinę literatūrą, sumanė atgaivinti Viduramžiais pamirštus romėnų ir graikų dailės, literatūros ir architektūros idealus bei formas. Tuo metu pradėjo formuotis taip pat vadinamas architektūros bei dailės stilius.
- Rı̇̀terių kultūrà – Viduramžių kilmingųjų pasaulietinės literatūros, renginių ir gyvenimo būdo visuma. Išraiškingiausi šios XII–XV a. klestėjusios kultūros elementai buvo riterių romanai ir riterių turnyrai.
- Romãnika, romãninis stı̇̀lius – dailės ir architektūros stilius, X–XII a. vyravęs Europoje. Jai būdingos masyvios sienos, pusapskričiai langai, minimali puošyba.
- Rusė́nai – XIV–XVIII a. LDK gyvenę rytų slavai, išpažinę daugiausia stačiatikybę. Iš rusėniškų LDK žemių kilo nemenka dalis LDK kilmingų giminių (Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai). Rusėnų kalba parašyta didelė dalis XIV–XVIII a. LDK istorijos šaltinių.
S
- Schizmà – 1054 m. įvykęs krikščionių skilimas į Romos katalikus ir Konstantinopolio stačiatikius (ortodoksus). Per schizmą Bažnyčia galutinai pasidalijo į Romos katalikų bažnyčią ir Konstantinopolio stačiatikių bažnyčią.
- Seı̇̃mas – aukščiausioji ATR valdžios institucija, atstovavusi politinei tautai (didikams ir bajorams). Seimas ir karalius jungė Lenkiją ir Lietuvą į vieną politinį darinį. Ši valdžios institucija buvo sudaroma iš Lenkijos ir Lietuvos kilmingųjų. Kiekvieno pavieto bajorai į bendrą ATR Seimą siuntė po du savo atstovus.
- Senjòras – kilmingas asmuo, valdęs žemesnės kilmės asmenis, kuriems už ištikimybę ir tarnybą suteikdavęs žemės (feodų) ar kitų dovanų.
- Stačiatikýbė – krikščionių Bažnyčios mokymas, išpažįstantis vieną triasmenį Dievą. Galutinai katalikybė ir stačiatikybė atsiskyrė XI a. viduryje. Priešingai negu katalikybė, teigianti, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, stačiatikybė pripažįsta, jog Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo. Skiriasi stačiatikybės ir katalikybės pamaldos, tradicijos, architektūros ir dailės bruožai.
T
- Teològija – mokslas apie Dievą, Bažnyčios mokymą ir religiją. Viduramžiais teologija siekė protu pagrįsti Dievo buvimą. Garsiausias Viduramžių teologas – šv. Tomas Akvinietis.
- Tvãnas – 1655–1660 m. laikotarpis, kai beveik visą Lenkijos ir Lietuvos Valstybę siaubė Maskvos ir Švedijos kariuomenės, teritorijoje siautė epidemijos.
U
- Unı̇̀tai – graikų apeigų katalikai. Ši konfesija, Lenkijos ir Lietuvos Valstybėje įtvirtinta 1596 m. Brastos bažnytine unija, pripažino Romos popiežiaus autoritetą ir pagrindines Katalikų bažnyčios skelbiamas tikėjimo tiesas, tačiau išsaugojo savo tradicijas, šv. Mišių tvarką, senąją bažnytinę slavų kalbą.
V
- Vaivadà – XV–XVIII a. LDK aukščiausiasis vietos valdžios pareigūnas. Nuo XVI a. antros pusės visa LDK teritorija buvo suskirstyta į administracinius teritorinius darinius – vaivadijas (pvz., Trakų, Vilniaus, Naugarduko, Brastos). Joms vadovavo iš didikų ir bajorų giminių iki gyvos galvos skiriami vaivados.
- Valãkų refòrma – XVI a. viduryje Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdose pradėta vykdyti žemės pertvarka. Jos tikslas buvo padidinti įplaukas į didžiojo kunigaikščio iždą. Todėl didžiajam kunigaikščiui priklausanti žemė buvo išmatuota valakais, o pavienių gyvenamųjų vietų ir vienkiemių valstiečiai sukelti į suplanuotus gatvinius kaimus. Čia valstiečiams buvo skirti sklypai, jie turėjo mokėti mokesčius nuo dirbamosios žemės ploto ir jos kokybės.
- Vasãlas – kilmingas asmuo, prisiekęs savo senjorui ištikimai tarnauti ir įsipareigojęs ginklu padėti jam kovoti. Už tai senjoras jam atsilygindavo žemės valda (feodu) ar kitomis dovanomis.
- Vienuolijà – vienuolių dvasininkų bendruomenė, kurią sieja tam tikros griežtos taisyklės (regula), gyvenimo būdas, drausmė. Garsiausios ir gausiausios Viduramžių vienuolijos buvo benediktinai, dominikonai ir pranciškonai.
- Výskupas – aukštas Katalikų bažnyčios dvasininkas, vadovaujantis vyskupijai. Jo būstinė – katedra – svarbiausia vyskupijos bažnyčia.
Išraiška
$$+
$$−
$$·
$$:
$$
$$√
$$√
$$x
$$x
$$∞
$$;
$$(
$$)
$$[
$$]
$$=
$$≠
$$≤
$$≥
$$<
$$>
$$≈
$$≡
$$||
$$±
$$∓
$$x
$$%
$$€
$$Text
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"