Tema 1.3 (Literatūra IV)

Gyvenimas

Alberas Kamiu

Prancūzų filosofas, rašytojas, teatro režisierius, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Alberas Kamiu (1913–1960) buvo moralinis gyvenamojo meto autoritetas, jo poveikį juto ne viena karta. Pasak Ž. P. Sartro, „šiame amžiuje, priešindamasis istorijai, Kamiu įkūnijo gyvą ilgos moralistų gretos palikimą – galbūt vienus originaliausių kūrinių prancūzų literatūroje. Jo atkaklus, vienpusiškas ir tyras, griežtas ir jausmingas humanizmas stojo į nelygią kovą su neišvengiamais ir bjauriais šio laiko įvykiais. Tačiau kaip tik atkakliai su jais nesitaikstydamas jis vėl patvirtino mūsų epochai, kad moralus poelgis egzistuoja.“ Gana panašiai apie A. Kamiu reikšmę jo skaitytojams Lietuvoje yra kalbėjęs filosofas Arvydas Šliogeris: „Mums Kamiu buvo tik kontūras, apibrėžiantis laisvos minties, tauraus charakterio, maištingos sielos ir nepaperkamos sąžinės siluetą. Jis buvo mūsų pasaulietinis šventasis ir kitokio, širdies dosnumu ir sielos pilnatve trykštančio, gyvenimo pranašas.“

A. Kamiu gimė ir augo Alžyre, kuris tuo metu (iki 1962 m.) buvo Prancūzijos kolonija. Jo tėvas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą ir motina turėjo sunkiai dirbti, kad viena išlaikytų du sūnus, seną motiną ir ligonį dėdę. Albero vaikystė prabėgo Alžyre, pasak rašytojo, „pusiaukelėj tarp skurdo ir saulės“. Iš pradžių jį mokė valdinga senelė, o pradinėje mokykloje gabų vaiką globojęs mokytojas paskatino toliau mokytis licėjuje ir laimėti stipendiją. Septyniolikmetis Alberas buvo atsidūręs ties mirties slenksčiu, nes susirgo džiova. Jaunuolis kurį laiką nebegalėjo plaukioti ir žaisti taip mėgstamo futbolo, tačiau baigė licėjų ir ėmė studijuoti filosofiją Alžyro universitete. Džiova buvo apgydyta, bet pasireiškė ir vėliau.

Studijų metai buvo permainingi: A. Kamiu ėmė rašyti pirmąsias esė, įstojo į komunistų partiją (po kelerių metų išstojo, nes nepritarė jos klasių kovos programai), subūrė teatro aktorių trupę. Baigęs studijas universitete, A. Kamiu tapo Alžуro radijo aktoriumi ir laikraščio „Alger républicain“ („Alžyro respublika“) reporteriu. Jis buvo ir vienas šio laikraščio įkūrėjų. Žurnalistas A. Kamiu kritikavo pernelyg griežtą prancūzų valdžios elgesį su Alžyro gyventojais, nors prancūzų kolonijinio valdymo niekada iš esmės nepasmerkė. 1937 m. pasirodė pirmoji rašytojo esė knyga „Išvirkščioji ir geroji pusės“, pradėtas rašyti pirmas romano „Svetimas“ variantas, pavadintas „Laiminga mirtis“. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui rašytojas jautė pareigą stoti į kariuomenę, bet dėl sveikatos nuo karinės tarnybos buvo atleistas.

1940 m. jo laukė didelės permainos: už kolonistų politikos kritiką valdžia uždarė laikraštį, A. Kamiu neteko darbo ir išvyko į Prancūzi, į Paryžių, kur tapo laikraščio „Paris-Soir“ („Vakarinis Paryžius“) redaktoriumi, baigė rašyti romaną „Svetimas“. Nacių okupacijos metais įsitraukė į Pasipriešinimo judėjimą. 1942 m. pasirodė romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“, kurie A. Kamiu atnešė pripažinimą. Karo metais jis dar parašė „Laiškus bičiuliui vokiečiui“, dramas „Kaligula“ ir „Nesusipratimas“, pradėjo rašyti antrą romaną „Maras“.

Pokariu A. Kamiu daug dėmesio skyrė teatrui: siekdamas sujungti pačias įvairiausias raiškos formas, pastatė savo dramas „Apgultis“ ir „Teisieji“. 1951 m. A. Kamiu išleista esė „Maištaujantis žmogus“ sukėlė aštrią polemiką su Ž. P. Sartru ir kitais buvusiais bičiuliais egzistencialistais, kurie pritarė revoliucijos idėjai ir buvo linkę būsima šviesia ateitimi pateisinti totalitarinį Sovietų Sąjungos režimą. A. Kamiu palaikė Rytų Europos disidentus, įžvalgiai pasisakė prieš stalinizmą, lygino jį su nacių ir kitais prievartos režimais, tvirtino, kad jokia ideologija, jokie gražios ateities pažadai negali pateisinti žmogžudysčių. Vis dėlto rašytojas savo politiniais įsitikinimais buvo veikiau kairysis antistalinistas, ne dešinysis.

Rašytojo, kaip aktyvaus publicisto, balsas visuomenei tapo vis girdimesnis: 1945 m. jis perspėjo apie atominės bombos keliamą grėsmę žmonijai, 1953 m. palaikė Rytų Berlyno sukilimą socialistinėje Vokietijoje, 1956 m. pasmerkė Sovietų Sąjungos veiksmus malšinant sukilimą socialistinėje Vengrijoje, reikalavo paliaubų Prancūzijos ir Alžyro kare, pasisakė prieš mirties bausmę. 1956 m. pasirodė naujas jo romanas „Krytis“, to meto skaitytojų suvoktas kaip rašytojo nuovargio ir pesimizmo išraiška. 1957 m. rašytojo kūryba Stokholme įvertinta Nobelio premija.

Paskutiniais gyvenimo metais A. Kamiu daug dirbo teatre: statė spektaklius pagal mėgstamų autorių Viljamo Folknerio (William Faulkner), Fiodoro Dostojevskio kūrinius, rengėsi burti naują aktorių trupę. 1960 m. sausio 4 d. kūrybą nutraukė autoriaus žūtis per autokatastrofą. A. Kamiu nacionaliniai klausimai rūpėjo mažiau nei socialinė nelygybė, teismų teisingumo problemos, bendrieji žmogaus būties klausimai. Augęs skurdžioje prancūzų kolonistų šeimoje Alžyre, kuriame stiprėjo nepriklausomybės šalininkų judėjimas, jis nepalaikė prievartos, manė, kad prancūzų kolonistai ir vietos žmonės dar gali taikiai sugyventi. „Esu nei čia, nei ten“, – turėdamas galvoje savo ryšį su abiem Viduržemio jūros krantais dienoraštyje rašė A. Kamiu. Gavęs Nobelio premiją įsigijo namą pietų Prancūzijoje, Lurmareno miestelyje. Vykdant jo norą palaidotas to paties miestelio kapinėse. Minint penkiasdešimtąsias A. Kamiu mirties metines, palaikus norėta perkelti į Panteoną Paryžiuje, kur laidojami itin nusipelnę Prancūzijai žmonės, tačiau rašytojo sūnus nesutiko.

1962–1964 m. išleistos jo „Užrašų knygelės“, 1971 m. – jau minėtas romanas „Laiminga mirtis“, 1994 m. – nebaigtas romanas „Pirmasis žmogus“. Į lietuvių kalbą išversti visi A. Kamiu romanai, kelios dramos, nemažas pluoštas esė, užrašų knygelės.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Remdamiesi lentele, pasvarstykite, kaip politiniai įvykiai paveikė A. Kamiu gyvenimą ir kūrybą, ką tuo metu jam reiškė įsipareigojimas.

Albe­ro Ka­miu gyveni­mas ir kūry­ba

Politi­niai įvy­kiai Euro­poje

1913

Gimė Alžyre.

؜

؜

؜1914

؜Tėvo mirtis po sužeidimo mūšyje prie Marnos.

1914–1918

Pirma­sis pasau­linis karas.

؜

؜

1917

Ginkluo­tas pervers­mas Rusi­joje, valdžią užė­mė bolše­vikai.

1918

Mokslų pradžia.

؜

؜

؜

؜

1922

Italijoje į valdžią atėjo B. Muso­linis.

؜

؜

1924–1929

Stalino diktatū­ros įsigalė­jimas Soviе­tų Sąjun­goje.

1931–1936

Studijos universitete.

1933

Vokie­tijoje į valdžią atėjo A. Hitle­ris.

1934–1937

Narystė komunistų partijoje.

؜

؜

1936

Įsteigė Darbo teatrą. Alžyro radijo aktorius.

1936

Pilieti­nio karo pradžia Ispani­joje.

1937

Laikraščio „Alžyro respublika“ žurnalistas (iki 1940). Pirmoji esė knyga „Išvirkščioji ir geroji pusės“. Pradėjo rašyti romaną „Laiminga mirtis“.

؜

؜

1938

Apybraižų rinkinys „Jungtuvės“.

1938

A. Hitle­ris užė­mė Austri­ją. Miun­cheno sutar­tis.

1939

Nepavykęs bandymas išeiti savanoriu į Prancū­zijos kariuomenę.

1939

Ispani­jos valdžio­je įsitvir­tino genero­las F. Fran­kas. Molo­tovo–Riben­tropo paktas.

؜

؜

1939–1945

Antra­sis pasau­linis karas.

1940

Persikėlė į Paryžių. Laikraščio „Vakarinis Paryžius“ redaktorius. Parašė romaną „Svetimas“.

1940

Prancū­zija pralai­mėjo Vokie­tijai (birže­lio 14 d. užim­tas Pary­žius). Birže­lio 15 d. Sovie­tų Sąjun­ga okupa­vo Lietu­vą, o netru­kus ir Latvi­ją, Esti­ją.

1942

Įsitraukė į pogrindinį Pasipriešinimo judėjimą. Pasirodė romanas „Svetimas“ ir esė „Sizifo mitas“.

؜

؜

1943

„Laiškai bičiuliui vokiečiui“. Pirmoji romano „Maras“ versija.

؜

؜

1944

Drama „Nesusipratimas“.

1944

Sąjungi­ninkų kariuo­menė išsilai­pino Prancū­zijoje. Pary­žiaus išlaisvi­nimas.

1944–1947

Laikraščio „Combat“ („Kova“) redaktorius.

؜

؜

1945

Drama „Kaligula“.

1945

Nacių teis­mas Niurn­berge.

1947

Romanas „Maras“.

1947–1955

Šalto­jo karo pra­džia. Įkur­ta NATO. Varšu­vos sutar­ties pakto kari­nė organiza­cija. Rytų blokas Euro­poje.

1948–1949

Pastatytos dramos „Apgultis“ ir „Teisieji“.

؜

؜

1951

Esė knyga „Maištaujantis žmogus“.

؜

؜

؜

؜

1953

J. Stali­no mir­tis. Nera­mu­mai Ry­tų Berly­ne.

1954

Esė knyga „Vasara“.

1954–1962

Prancū­zija įsitrau­kia į karą Alžy­re.

1956

Romanas „Krytis“.

1956

Soviеtų Sąjun­ga numal­šino su­kili­mą Vengri­joje. Maro­ko ir Tuniso nepri­klau­somy­bė nuo Prancū­zijos.

1957

Nobelio premija. Novelių rinktinė „Tremtis ir karalystė“.

؜

؜

1960

Žuvo per autoavariją.

؜

؜

؜

؜

1962

Paskelb­ta Alžy­ro nepri­klau­somybė.

  1. Alžyre yra tvirtinančiųjų, kad A. Kamiu asmens drama – pagal kilmę būti kolonizatoriumi, o pagal socialinį statusą – kolonizuotu žmogumi. Ką apie tokį požiūrį manote jūs? Kaip ši dvilypė padėtis galėtų būti susijusi su rašytojo plačiai aprašytu svetimumo, nepritapimo jausmu?
  2. Perskaitykite du tekstus ir, jais remdamiesi, apibūdinkite A. Kamiu. Pirmas fragmentas iš pokalbio su rašytojo dukra Katerina, antras tekstas A. Kamiu, sužinojusio apie jam paskirtą Nobelio premiją, laiškas savo pirmajam mokytojui Liuji Žermenui.

Iki tėčio mirties nežinojau, kad jis garsus. Tik kai mirė, supratau. Ir čia nėra jokio pavydo. Man jis buvo tėvas. Keista, labai keista. Dievinau jo juoką. Kitiems Albert’as Camus buvo mitas, bet ne tėvas. Jo šlovė, kurios nesuvokiau ir nuo kurios jis išsaugojo mus, užgulė mano brolį ir mane, ir mus sugniuždė. Man buvo keturiolika metų. <…>

Kai mokykloje klausdavo, kokia mano tėvo profesija, atsakydavau „rašytojas“, bet man iškildavo klausimas. Stalius – tai profesija. Bet rašytojas? Vyras, kuris lieka namuose ir „rašinėja“ prie savo stalo, yra veik kaip ir tinginys… Niekas negalėjo jo trukdyti. Tačiau kai jam neduodavo ramybės, pykdavo retai. Jis buvo griežtos laikysenos, dėmesingas valgiui ir pagarbus kitiems. Man kur kas labiau patikdavo motinos ar senelės antausiai. Kai iškrėsdavau kvailystę, žinojau jų tarifą. Susimokėdavau ir vėl pradėdavau ramiai iš naujo. Kai būdavau šalia tėtės, pakakdavo tik jo žalsvai kaštoninių akių žvilgsnio ir kelių žodžių, kad už žolę žemesnis pasidarytum. Kai pasakiau, kad noriu ruoštis Pirmajai Komunijai, jis paklausė, ar dėl to, kad tikiu Dievą ar kad noriu gražios suknelės ir dovanų. Iškart supratau, kad reikalas baigtas. „Manai, kad šitai žavu?“ Bent jau buvo aišku. Jam atrodė, kad jei turi stogą ir knygų, vadinasi, turi viską, ko mums reikia. Mūsų namuose nežinojome, kas yra perteklius. Turėjai prašyti naudingų dovanų. Prašyti kuprinės per Kalėdas, net gražios kuprinės – netinka. Paskutinė dovana, kurią per gimtadienį man įteikė tėvas, buvo rašomasis stalas. Žinoma, gražus rašomasis stalas… Bet kai sunkiai sirgau, jis man padovanojo „Teppaz“ firmos patefoną. Tai taip neatitiko namų dvasios, kad buvau įsitikinusi, jog netrukus mirsiu.

<…> Rašyti – vadinasi, nesutarti, nebūti išgirstam. Šitai gerai žinojo mano tėvas. Buvau maža mergaitė, tačiau jutau aplink jį priešiškumą. 1951 metais, išleidęs „Maištaujantį žmogų“, jis sudrebina tabu. Tuo metu neturėjai teisės kibti prie Sovietų Sąjungos. Nors visi žino, kad gulagas egzistuoja. Visi kalba, kad jis egzistuoja dėl svarbaus reikalo. Visi tyli. O jis nusprendžia prabilti. Ir šitai kai kam nepatinka. Sykį <…> randu tėvą, nuleidusį galvą, svetainėje, sėdintį žemame krėsle. Aš jam sakau: „Tau liūdna, tėti?“ Jis pakelia galvą, pažiūri tiesiai man į akis ir atsako: „Ne, aš – vienas.“ Šito niekada neužmiršau. Šitai mane taip pakurstė! Nežinojau, kaip jam pasakyti, kad su manimi jis negali būti vienas.

Vertė Vytautas Bikulčius

2 1957 m. lapkričio 19 d.

Brangus pone Žermenai,

leidau kiek aprimti triukšmui, kuris visas pastarąsias dienas lydėjo mane, kol atėjau pakalbėti su jumis iš visos širdies. Ką tik man suteikė pernelyg didelę garbę, kurios nei siekiau, nei prašiau. Tačiau kai sužinojau naujieną, pirmiausia po motinos pagalvojau apie jus. Be jūsų, be tos nuoširdžios rankos, kurią jūs ištiesėte tuo metu man, vargšui vaikui, be jūsų pamokų ir jūsų pavyzdžio nieko tokio nebūtų nutikę. Nekuriu sau pasaulio iš tokios garbės, bet jis tampa bent proga pasakyti jums, kas buvote ir vis dar esate man, ir jus patikinti, kad jūsų pastangos, jūsų darbas ir dosni širdis, kurią jūs įdedate į juos, tebėra gyvi viename iš jūsų mokinukų, kuris, nepaisydamas savo amžiaus, ir toliau lieka jūsų dėkingas mokinys.

Iš visų jėgų apkabinu jus.

Alberas Kamiu

Vertė Vytautas Bikulčius
  1. Perskaitykite daugiau dukters atsiminimų susiradę straipsnį bibliotekoje arba internete (Catherine Camus, „Camus – mano tėvas“, Literatūra ir menas, 2010-01-29).
  2. Po žinios apie Nobelio premiją A. Kamiu savo užrašuose įrašo: „Nobelis. Keistas prislėgtumo ir melancholijos jausmas. 20-metis, skurdžius ir pilkas, aš pažinau tikrąją šlovę.“ (1957 m. spalio 17 d.). Kaip suprantate, kodėl išgyvenamas tas keistas jausmas?

Rašome

Parašykite kam nors iš savo artimųjų, draugų ar mokytojų laišką, kuriame išreikštumėte dėkingumą.

Meno ir rašytojo vaidmens samprata

Meno ir rašytojo vaidmens suvokimą atskleidžia A. Kamiu kalba, pasakyta Švedijoje 1957 m. gruodžio 10 d. įteikiant Nobelio premiją.

Priimdamas apdovanojimą, kuriuo mane teikėsi pagerbti jūsų laisvoji Akademija, aš jaučiu ypač didelį dėkingumą, nes suvokiu, kaip labai šis atpildas pranoksta mano asmeninius nuopelnus. Kiekvienas žmogus, juolab kiekvienas menininkas, geidžia būti pripažintas. Aš irgi. Bet sužinojęs apie jūsų sprendimą aš negalėjau susilaikyti nepalyginęs jo sukelto atgarsio su tokiu savim, koks esu iš tikrųjų. Ir kaip žmogus, dar gana jaunas, kurio visas turtas tėra vien abejonės ir rašomas kūrinys, žmogus, pratęs gyventi darbo vienatvėje ar draugystės prieglobsty, kaipgi jis būtų galėjęs ramiai, be panikos išklausyti nuosprendį, kuris jį, vieną, užsisklendusį savyje, staiga nubloškė į akinančios šviesos srautą? O ir ką jis galėjo jausti priimdamas šią pagarbą tokiu metu, kai kiti Europos rašytojai, netgi patys didieji, priversti tylėti, o jo gimtoji žemė be paliovos niokojama?

Aš, žinoma, sutrikau ir pajutau vidinį nerimą. Šiaip ar taip, norėdamas susigrąžinti ramybę, turėjau susitaikyti su pernelyg dosniu likimu. O negalėdamas prilygti jam tik savo nuopelnais, nesugalvojau nieko kito, kaip pasitelkti į pagalbą tai, kas visą gyvenimą palaikė mane pačiais kraštutiniausiais atvejais – savo meno ir rašytojo vaidmens sampratą.

Tad leiskite man, kupinam dėkingumo ir draugiškų jausmų jums, kaip įmanoma nuoširdžiau išdėstyti šią sampratą.

Asmeniškai aš negaliu gyventi be savo meno. Bet jo aš niekad nekėliau aukščiau visko. Atvirkščiai, jeigu jis man ir būtinas, tai kaip tik todėl, kad nėra koks išskirtinis dalykas ir leidžia man tokiam, koks esu, gyventi taip, kaip gyvena visi. Menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tuo būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai ir bendriausiai tiesai. O tas, kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis prisipažins esąs toks pat kaip ir visi.

Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti. O jei šiam pasauly jiems tenka pasirinkti, tai jie pasirenka visuomenę, kurioje, anot garsiojo Nyčės posakio, viešpataus nebe teisėjas, o kūrėjas, kad ir kas jis būtų – darbininkas ar intelektualas.

Rašytojo vaidmuo užkrauna jam ir sunkias pareigas. Dėl savo esmės jis negali šiandien tarnauti tiems, kurie lemia istoriją: jis tarnauja tiems, kurie ją išgyvena. Priešingu atveju jis liks vienas ir be savo meno. Jokia tironija su savo milijoninėm kariaunom neišgelbės jo nuo vienatvės – net tada, ir ypač tada, kai jis sutinka žengti su jomis koja kojon. Tik bevardžio kalinio, kenčiančio pažeminimus kitame pasaulio krašte, tylėjimas gali išplėšti rašytoją iš tremties, bent jau tais atvejais, kai jis, apgaubtas laisvės privilegijų, sugebės prisiminti šią tylą ir išgarsins ją meno priemonėmis.

Nė vienas iš mūsų nėra pakankamai didis tokiam pašaukimui. Bet kad ir kokiomis aplinkybėmis gyventų kūrėjas – nežinomas ar šiuo metu pripažintas, sukaustytas tironijos grandinėmis ar laikinai turintis saviraiškos galimybę, – jis gali vėl sugrįžti žmonių bendrijon ir būti pateisintas su sąlyga, jeigu sutiks – žinoma, pagal išgales – vykdyti dvigubą misiją: tarnauti tiesai ir laisvei, tuo įrodydamas, koks kilnus ir didis yra jo amatas. Jis yra pašauktas sutaikyti kuo daugiau žmonių, todėl negali pakęsti melo ir vergovės, kurie visur, kur tik įsigali, didina vienatvę. Kad ir kokios būtų mūsų asmeninės negalios, mūsų kilniajam amatui visada teiks peno dvi sunkiai įvykdomos priedermės: sakyti tiesą ir priešintis priespaudai.

<…>

Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį. Tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys. Jos užduotis galbūt dar sunkesnė – neleisti, kad šis pasaulis suirtų. Paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje susipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika, negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien gali viską sunaikinti, bet jau nebesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko, kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnaite, ši karta, remdamasi vien neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim. Pasaulyje, kuriam gresia susiskaldymas, kur mūsų didieji inkvizitoriai stengiasi visiems laikams įtvirtinti mirties karalystes, ši karta suvokia, kad ji – tarsi beprotiškai bėgdama prieš laikrodžio rodyklę – privalo atkurti tarp tautų taiką, kuri nebūtų pagrįsta vergove, vėl suvienyti darbą ir kultūrą ir kartu su visais ieškoti naujos Sandoros skrynios. Mes nesame tikri, kad toji karta kada nors įveiks šią milžinišką užduotį, bet tikra tai, kad visame pasaulyje ji yra jau du kartus susilažinusi – dėl tiesos ir laisvės – ir, progai pasitaikius, sugeba be neapykantos dėl jų numirti. Todėl ją reikia sveikinti ir palaikyti visur, kur tik ji yra, o ypač ten, kur ji aukojasi. Šiaip ar taip, tik jai, būdamas tikras, kad iš širdies tam pritarsite, norėčiau atiduoti tą garbę, kurią man ką tik suteikėte.

<…>

Taigi parodęs save tokį, koks esu iš tikrųjų – ribotą, įsiskolinusį, išpažįstantį nelengvą tikėjimą, – baigdamas jaučiuosi daug laisviau, galėdamas įvertinti man suteiktą apdovanojimą kaip be galo kilnų ir didį ir taip pat pareikšti, jog priimu jį kaip pagarbos ženklą visiems tiems, kurie kovodami tą pačią kovą neturėjo nė mažiausios privilegijos, o, priešingai, kentė vargą ir persekiojimus. Tad man belieka iš visos širdies jums padėkoti ir kaip asmeninį dėkingumo įrodymą viešai duoti tą pačią seną ištikimybės priesaiką, kurią kiekvienas tikras menininkas tylėdamas kasdien duoda sau pačiam.

Vertė Laima Rapšytė
Alberas Kamiu 1957 m. – kai gavo Nobelio premiją

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip A. Kamiu charakterizuoja pats save?
  2. Kaip rašytojas vertina teikiamą apdovanojimą? Atsakymą pagrįskite citatomis.
  3. Kokią istorinę politinę situaciją turi galvoje A. Kamiu sakydamas: „O ir ką jis galėjo jausti priimdamas šią pagarbą tokiu metu, kai kiti Europos rašytojai, netgi patys didieji, priversti tylėti, o jo gimtoji žemė be paliovos niokojama?“ Atsakykite remdamiesi istorijos žiniomis ir tekste minimais faktais.
  4. Raskite sakinį, nusakantį kalbos temą ir tikslą.
  5. Kokia, pasak A. Kamiu, meno paskirtis?
  6. „Rašytojo vaidmuo užkrauna jam ir sunkias pareigas“, – teigia A. Kamiu. Kokias pareigas jis mini kalboje ir kodėl jos sunkios?
  7. Rašytojas kalba ir kaip savo kartos atstovas. Kokius svarbiausius tikslus ir uždavinius, būtinus įgyvendinti, jis kelia savo kartai?
  8. Apibendrinkite, kokias vertybes saugoti ir ginti, pasak A. Kamiu, įpareigotas menininkas.
  9. Savais žodžiais paaiškinkite, kokią priesaiką „kiekvienas tikras menininkas tylėdamas kasdien duoda sau pačiam“.
  10. Kurią kalbos vietą galima vadinti kalbos reziumė? Į kokius klausimus šioje vietoje atsakoma glaustai ir iš esmės?
  11. Kurios A. Kamiu kalbos mintys, apibūdinančios pokario pasaulį, aktualios ir šiandien? Atsakymą pagrįskite.

Kūryba: nuo absurdo iki maišto

A. Kamiu palikimas stebėtinai įvairus: straipsniai, esė, romanai, novelės, dramos kūriniai… Vis dėlto pagal tematiką jį galima skirti į kelias grupes. Pats rašytojas savo kūrybą dalijo į du didžiuosius ciklus: apie absurdą (neigimo ciklas) ir apie maištą (teigimo ciklas). Pirmąją grupę sudaro esė „Sizifo mitas“, romanas „Svetimas“ ir dramos „Kaligula“ bei „Nesusipratimas“, antrąją − romanas „Maras“, dramos „Apgultis“ ir „Teisieji“, esė „Maištaujantis žmogus“. Tai atitinka bendrą autoriaus minties raidą – nuo absurdo suvokimo iki maišto prieš jį.

Papildomai galima išskirti dar bent dvi jo tekstų grupes. Viena – aistringos jaunystės kūriniai, kuriuose poetiškai ir jausmingai kalbama apie Alžyro gamtos grožį, jo šviesą ir džiaugsmą bei ten patirtas skurdo kančias (esė „Išvirkščioji ir geroji pusės“, „Jungtuvės“). Vėlyvojoje kūryboje plėtojama daugiausia vienatvės tema: esė knyga „Vasara“, kurioje Viduržemio regiono motyvai pateikiami niūriau nei ankstyvojoje eseistikoje, novelių rinktinė „Tremtis ir karalystė“, ypač romanas „Krytis“, parašytas kaip gyvenimu nusivylusio keturiasdešimtmečio advokato monologas numanomam klausytojui.

A. Kamiu yra įtaigus rašytojas ne tik dėl savo absurdo žmogaus sampratos, bet ir dėl itin ištobulinto stiliaus, jo grynumo, aiškumo ir paprastumo, santūrios ir saikingos kalbos grožio. Dėl tokio stiliaus jis laikomas klasiku, lyginamas su didžiaisiais praeities rašytojais.

Pokariu jo idėjos plačiai paplito. Tiesa, laikraščiai jas iškraipydavo ir supaprastindavo. Vis dėlto A. Kamiu tapo moraliniu savojo meto autoritetu. Jo kūryba skaitytojus kvietė nesitaikstyti su absurdiška kasdienybe net ir tada, kai jos neįmanoma pakeisti, neiti prieš savo sąžinę, branginti minties laisvę.

Toliau aptariama A. Kamiu esė ir du jo romanai, svarbiausi didžiųjų jo kūrybos temų – absurdo ir maišto – pavyzdžiai: „Svetimas“ ir „Maras“. Pasak autoriaus, juos rašydamas jis vis aiškiau suvokė žmonių solidarumo ir jų bendros veiklos svarbą. Lyginant šiuos romanus matyti, kaip keitėsi A. Kamiu stilius, kaip jo santūri kalba pasiekė tokį tikslumą, kad stilius tapo beveik nebepastebimas. Abu romanai lietuvių kalba išleisti 1968 metais.

Prašau palaukti