Senovės graikų teatras

Graikų teatro griuvėsiai Sicilijos saloje, Taorminoje, 1870–1900 m.

Pirmoji teatro epocha

Prieš pustrečio tūkstantmečio Atėnai gyveno aukso amžių. Pasibaigus karams su persais, polis kelis dešimtmečius stiprėjo, gražėjo, klestėjo. Šiuo neilgu taikos ir gerovės laikotarpiu Atėnuose iškilo teatras. Ne veltui V a. pr. Kr. vadinamas pirmąja didinga teatro epocha Europos kultūros istorijoje.

Senovės graikai davė pasauliui teatrą kaip reikšmingą kultūros reiškinį, sukūrė dramos žanrus tragediją ir komediją, pagaliau apibendrino neilgą teatro klestėjimo istoriją – paliko Europos kultūrai dramos teoriją. Pasak režisieriaus Gintaro Varno, visi šekspyrai, rasinai, moljerai, ibsenai, čechovai išaugo iš graikų tragedijų, kurios kėlė amžinuosius būties klausimus ir skatino žiūrovus juos apmąstyti.

Daugiau

Choras ir aktoriai

Graikų teatras kilęs iš vyno dievo Dioniso garbinimo apeigų. Svarbiausia pavasario šventė, kaip minėjome, buvo Didžiosios Dionisijos. Tada ir vykdavo didieji teatro renginiai: kelias dienas iš eilės į Atėnų teatrą rinkdavosi tūkstančiai žiūrovų stebėti vaidinimų.

Iš pradžių tie vaidinimai būdavo choriniai: po aikštelę aplink aukurą judantis vyrų choras šlovindavo Dionisą, prašydavo jo malonės, primindavo kurį nors jo mitą. Vėliau šalia choro atsistojo aktorius ir tarp jų užsimezgė dialogas. Taip atsirado svarbiausias dramos elementas – veiksmas (gr. drama).

Choras antikinėje tragedijoje itin svarbus – sulig jo pasirodymu ir išėjimu prasideda ir baigiasi veiksmas, jis išsako pamatines moralines ir filosofines idėjas, vertina įvykius, veikėjų poelgius. Choro giesmės turėjo tam tikrus pavadinimus: parodas (gr. parodos) – atėjimo giesmė, stasimonas (gr. stasimon) – stovimosios giesmės, atliekamos tarp dialogų, egzodas (gr. exodos) – išėjimo giesmė. Kadangi choras būdavo aikštelėje visą laiką, negalėjo keistis veiksmo vieta. Taip savaime klostėsi veiksmo, vietos ir laiko vienovės dėsnis: veiksmas vyksta nuosekliai, vienu metu (paprastai vieną dieną) ir vienoje vietoje. Šios taisyklės dramaturgai laikysis ir po dviejų tūkstančių metų.

Choro vaidmuo ilgainiui menko: scenoje atsirado antras, vėliau – ir trečias aktorius. Sudėtingiausius, sunkiausius vaidmenis atlikdavo pagrindinis aktorius, vadinamas protagonistu. Kartais orchestroje pasirodydavo ir nekalbantys veikėjai (sargybiniai, miesto žmonės ir kt.) – nebyliosios kaukės.

Teatre vaidindavo tik vyrai. Visą galvą dengiančios kaukės padėdavo įkūnyti įvairius personažus: tamsesnė kaukė vyro, šviesi moters, jei kaktoje daug raukšlių – tai pagyvenęs žmogus. Kaukė perteikdavo ir veikėjo jausmus: jei psichologinė būsena keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Kad atrodytų didingesni ir proporcingi (galva su kauke juk didelė), aktoriai apsiaudavo specialų storapadį apavą – koturnus, vilkėdavo ryškiaspalvius apdarus.

Teatre būta ir mechanizmų, pakeliančių ar nuleidžiančių aktorių. Jei netikėtoje atomazgoje į veiksmą įsikišdavo dievas, reikėdavo jį nuleisti iš dangaus. Taip radosi populiarus posakis ἀπo μηχανῆς θεός [apó michanís theós], lotyniškai deus ex machina – dievas iš mašinos.

Daugiau

Kaip atrodė teatras?

Senovės teatro pavidalą turi dabartinės cirko, sporto, koncertų arenos, tik jų sienos dirbtinės. Graikai teatrą įrengdavo kalno šlaite. Į viršų kylančiuose suoluose tilpdavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žiūrovų. Tad buvo svarbu ir didesnės nei įprasta figūros, ir aktorių skambūs balsai bei fizinė ištvermė. Beje, akustika tokiose vietose puiki – dabar keliaudami po Graikiją galite ją išbandyti.

Graikų teatrai neturėjo stogo ir uždangos: kaip per senovines dievo Dioniso apeigas, kalno šlaite susėdę žmonės stebėdavo vyksmą aikštelėje. Tad kartais sakoma, kad pati graikų teatro konstrukcija demokratiška. Teatru (gr. theatron) ir buvo vadinamos vietos žiūrovams atsisėsti.

Choras ir aktoriai vaidindavo apskritoje aikštelėje, vadinamoje orchestra, kurios viduryje stovėdavo Dioniso aukuras. Už aikštelės – skena (gr. skēnē – palapinė), vėliau specialus statinys aktoriams persirengti ir pasiruošti vaidinti. Prireikus jis atstodavo rūmus ar šventyklą, o uždengtas ištapyta drobe tapdavo jūros ar kalnų scenovaizdžiu. Prie skenos įrengta pakyla ilgainiui virto tokia scena, kokią matome mūsų laikais.

Geriausiai išlikęs klasikinis graikų teatras yra Epidaure. Jis įrengtas IV a. pr. Kr. ir po daugelio šimtmečių išsiskiria stebėtinai gera akustika – atodūsį ar šnabždesį žiūrovai girdi net paskutinėse eilėse, o iš viso jame telpa apie 13 000 žiūrovų. Akivaizdu, kad graikai gerai pažino gamtos dėsnius ir mokėjo jais pasinaudoti. Mūsų salės, aprūpintos naujausia garso technika, dažnai neprilygsta antikiniams teatro statiniams. Epidauro teatras nukentėjo mažiau nei kiti, nes ilgą laiką jį saugiai dengė 6 m storio žemės sluoksnis. Jis buvo atkastas XIX a. pabaigoje, restauruotas ir nuo 1938 m. vėl veikia. Dabar jame kasmet rengiami dramos festivaliai, įvairių šalių teatro trupės vaidina antikines dramas.

Antikinio teatro kaukės, II a. antra pusė

Tragedijos aktoriaus statulėlė, I a.

Epidauro teatras

Daugiau

Dramaturgų varžybos

Per Didžiąsias Dionisijas, gamtos atgimimo šventę, vykdavo dramaturgų varžybos. Kasmet rungdavosi po tris autorius. V a. pr. Kr. jie žiūrovų teismui pateikdavo savo pačių pastatytas tris mitinio ar istorinio siužeto tragedijas ir linksmą satyrų dramą. Vieno tragiko kūrybai būdavo skiriama visa diena. Išvakarėse aktorius arba pats autorius žymiose Atėnų vietose suvaidindavo neilgą sceną žiūrovams sudominti, kad jų susirinktų kuo daugiau. Žiūrėdami vaidinimą, kurio siužetas žinomas iš mito, žiūrovai aktyviai reaguodavo į aktorių vaidybą, choro giesmes. Kita vertus, šios šventės buvo dievo Dioniso, patyrusio visokių kančių, bet mėgstančio linksmai pašėlioti, garbinimo elementas.

Atėnų valdžia rūpinosi teatru, kuris buvo ne vien pramoga, nes ugdė piliečius, stiprino jų pagarbą dievams ir įstatymui. Teatro įtaka asmenybės ugdymui pabrėžiama Aristotelio (384–322 m. pr. Kr.) veikale „Poetika“: drauge su personažais išgyvendamas baimę ir gailestį, tragedijos žiūrovas apvalo tuos jausmus savo sieloje. Vadinasi, toks apsivalymas – katarsis – padaro žmogų doroviškai tvirtesnį ir emociškai sveikesnį, nes atpalaiduoja nuo viduje susikaupusio blogio, neigiamų patirčių.

Daugiau

Dramos žanrai

Nuo Antikos laikų išlikę pagrindiniai dramos žanrai – tragedija ir komedija. Τράγος [trágos] graikiškai ožys, ᾠδή [odí] – giesmė, tad vieni tyrinėtojai tragediją sieja su Dioniso palydovais satyrais: ditirambus dievui giedodavo vyrai, apsisiautę ožkų kailiais, užsidėję ragus. Kiti teigia, kad ožka būdavo aukojama pirmą šventės dieną arba teikiama kaip apdovanojimas paskutinę. Iš pradžių tragedijos kurtos tik mitų motyvais. Tačiau ilgainiui teatras prarado ryšį su Dioniso kultu.

Komedija kilusi iš apeiginių vaidinimų, primenančių mūsų Užgavėnes (κῶμος [kómos] – linksmas persirengėlių būrys). Tikėta, kad smagios, nešvankios dainos skatina derlingumą ir vaisingumą. Klasikinio laikotarpio Atėnų komedija buvo daugiausia politinė, nes demokratinis valdymas, viešųjų reikalų svarstymas teikdavo nemažai medžiagos. Deja, komedijų išliko visai nedaug. Iš V a. pr. Kr. turime vienuolika Aristofano komedijų, o kitų autorių, kurių žinoma bent pusšimtis vardų, tėra menki fragmentai.

Herodo Atiko Odeonas

Daugiau

Žymiausi dramaturgai

Teatro klestėjimo laikais gyveno trys garsiausi tragedijų kūrėjai – Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Aischilas vadinamas klasikinio teatro kūrėju, jam priskiriami nuopelnai tobulinant teatro dekoracijas, aktorių kaukes, koturnus ir kt. Atėniečiai ypač gerbė Sofoklį, ginantį tradicinę gyvenseną ir moralę, vadino jį dievų numylėtiniu. Sofoklis kūrė didingus personažus, kurie iki galo lieka ištikimi savo principams, t. y. tokius, kokie žmonės turėtų būti. Euripidas moderniausias iš šių trijų dramaturgų: jis įtaigiai vaizdavo žmonių aistras, sukūrė įspūdingų moterų paveikslų, garsėjo naujomis idėjomis, todėl jau amžininkų buvo vadinamas scenos filosofu.

Komedijos aktoriaus statulėlė, V–IV a. pr. Kr.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Žiūrėdami vaizdo medžiagą „Senovės Graikijos teatras“, pakartokite, ką išmokote apie Europos teatro ištakas, pasižymėkite, ką naujo sužinojote.
- „Senovės Graikijos teatras“. 1 dalis
- „Senovės Graikijos teatras“. 2 dalis
Nupieškite (nubraižykite) antikinio teatro schemą. Pakomentuokite, kaip jis atrodė, kuo mūsų teatras į jį panašus ir kuo skiriasi.
Raskite internete, kaip mokslininkai, taikantys šiuolaikinius tyrimo metodus, aiškina puikią Epidauro teatro akustiką.
Paieškokite informacijos ir aptarkite, kaip ir kodėl Atėnų valdžia rūpinosi teatru.
Jau žinote, kad Sofoklis vaizdavo idealius žmones. Pasidomėkite, ar tokius pat didingus veikėjus kūrė ir Aischilas, Euripidas. Kuris dramaturgas sukūrė tragediją apie kerštingąją Medėją, nelaimingą karalių Edipą, titaną Prometėją – kultūros istorijoje žinomus personažus?

Daugiau

Aischilas

Amžininkai gerbė Aischilą (525–456 m. pr. Kr.) ir kaip narsų karį, kovojusį garsiuose Maratono, Salamino, Platajų mūšiuose, ir kaip dramaturgą, 13 kartų nugalėjusį varžybose. Aischilo dramos (išliko septynios ir nemaža fragmentų) didingos, parašytos puikiomis eilėmis, veikėjai nepaprasti – dievai, pusdieviai, herojai. Tragedijos priežastimi tampa juos apėmęs išdidumas, pavydas, kerštingumas. Kai veikėjai savo poelgiais pažeidžia dievų tvarką, nusikalsta teisingumui, likimas juos baudžia. Bet Aischilas tiki pasaulio darna ir pastovumu, todėl dramose siekia parodyti, kad tvarka gali būti atkurta, prieštaravimai išspręsti, kad galingos, žūtbūtinai kovojančios jėgos gali rasti kompromisą.

Ankstyviausia išlikusi graikų drama – Aischilo „Prikaltasis Prometėjas“, parašyta remiantis Prometėjo mitu apie 470 m. pr. Kr. Tai nedidelė tragedija, vaidinama apie porą valandų. Kartu buvo vaidinamos dar dvi iki šių laikų neišlikusios dramos: „Prometėjas ugnianešys“ ir „Išlaisvintasis Prometėjas“. Po jų – satyrų drama, taip pat mito tema, bet su linksmu ožiakojų Dioniso palydovų satyrų choru. Toks vieno poeto keturių dramų ciklas vadinosi tetralogija ir buvo vaidinamas visą dieną.

Aischilo tragedijoje „Prikaltasis Prometėjas“ ant scenos sienos pavaizduotos kalnų uolos. Iš dviejų aktorių pokalbio aišku, kad dievas Hefaistas atėjo į pasaulio pakraštį prikaustyti prie uolos Prometėjo už tai, kad jis davė žmonėms ugnį. Vienas aktorius išeina, o kitas pasikeičia kaukę ir pradeda kalbėti Prometėjo žodžius: „Žiūrėkit jūs, ką dievas kenčia nuo dievų!“ Pasirodo nimfų Okeanidžių choras, kuris gieda užuojautos giesmę. Paskui Okeanides sugrįžta antrasis aktorius – jų tėvas, titanas Okeanas. Jis susitaikė su dievais ir ragina Prometėją padaryti tą patį. Prometėjas nesutinka. Nimfos gieda sielvartingą giesmę. Prometėjas joms pasakoja, ką yra padaręs dėl žmonių. Vėl pasirodo antrasis aktorius su raguota kauke – tai karalaitė Ijo, už meilę Dzeusui paversta karve ir bėganti už jūrų marių. Prometėjas ją guodžia ir pranašauja, kad iš jos palikuonių rasis herojus, kuriam lemta jį išvaduoti, – tai būsiąs Heraklis. Choras gieda apie Ijo likimą. Antrasis aktorius pasirodo su nauja kauke ir su lazda rankoje. Tai dievų pasiuntinys Hermis. Jis reikalauja, kad Prometėjas atskleistų paslaptį, kuri leistų Dzeusui valdyti per amžius. Prometėjas išdidžiai atsisako: „Visi dievai man šlykštūs!..“

Kaip ir kitose antikinėse tragedijose, veiksmas susijęs su baimės ir užuojautos jausmu, tragiškasis herojus kenčia ir kelia pagarbą. Jį išaukština kilnūs, pasiaukojantys poelgiai.

Aischilo biustas

Daugiau

PRIKALTASIS PROMETĖJAS

VEIKĖJAI

GALIA

PRIEVARTA – nebylus asmuo

HEFAISTAS – ugnies dievas, kalvis

PROMETĖJAS – titanas, žmonių geradarys

Okeanidžių (nimfų, Okeano dukrų) CHORAS

OKEANAS – titanas, Prometėjo motinos Temidės brolis

IJO – dievo Inacho duktė

HERMIS – Dzeuso pasiuntinys

Daugiau

PROLOGAS

Tolimosios Skitijos kalnai. Hefaistas, Galia ir Prievarta veda Prometėją ir rengiasi prikalti jį prie uolos

؜	GALIA Į nepasiekiamą atvykom žemės kraštą, Šalin laukinių skitų – dykumon tuščion. Dabar įvykdyti turėsi tu, Hefaiste, Čionai įsakymą, kurį tau davė tėvas.
5	Tau piktadarį šį stipriais plieniniais pančiais Prie skardžio aukštojo pritvirtinti reikės. Pagrobęs iš dangaus, jis drįso tavo žiedą, Visų menų šaltinį – spindinčiąją ugnį Mirtingiems dovanoti. O už tokią kaltę
10	Turės dabar kentėt dievų uždėtą bausmę. Tegu išmoksta jis paklusti Dzeuso valdžiai Ir nusikrato noro gelbėti žmonėms.
؜	؜

؜	HEFAISTAS Jūs tą įsakymą, o Prievarta ir Galia, Kurį iš Dzeuso gavot, esate įvykdę,
15	Ir čia daryti jums jau nieko nebelieka. Bet ar išdrįsiu aš sau giminingą dievą Čia smurtu prirakint prie áudringos uolos? O vis dėlto tatai turėsiu aš išdrįsti, Nes juk didžiai sunku nepaisyt tėvo žodžių. (Kreipdamasis į Prometėją)
20	Temidės protingosios vaike aukštaminti! Variniais pančiais aš prie šios niūrios viršūnės Tave prieš savo norą nenorom prikalsiu, Ir čia nei jokio balso niekad neišgirsi, Nei mirtingųjų veido niekad neregėsi.
25	Tiktai karšta liepsna žaruojančiosios saulės Tavosios odos spalvą žiauriai nublukdys. Ir džiaugsmas ims tave, naktis kai margarūbė Paslėps dienos tau šviesą ir kai auštant vėl Rytinio šerkšno šaltį saulė išblaškys.
30	Ir nuolatos tu jausi baisią skausmo naštą, Nes tas, kuris tave iš šios žiaurios kankynės Išlaisvinti turės, dar juk nėra užgimęs. Štai vaisiai tavo meilės, rodytos žmonėms. Pats dievas būdamas, rūstaujančių dievų
35	Nepaisei ir žmonėms per daug teikei garbės. Už tai tu būsi sargas šios liūdnos uolos. Be miego, visad stačias, kelių nesulenksi, Vaitosi nuolatos ir aimanuosi karčiai, Bet veltui: Dzeuso nepalenkiama širdis –
40	Kiekvienas juk nuožmus, naujai pagrobęs valdžią.
؜	؜

؜	GALIA Gerai. Ko gi gaišti ir graudinies tuščiai? Ar tau nėra grasus dievams šlykščiausias dievas? Jisai juk tavo garbę išdavė žmonėms!
؜	؜
؜	HEFAISTAS Daug reiškia giminystė ir bendri darbai.
؜	؜
؜	GALIA
45	Aš sutinku. Bet kaip tu savo tėvo žodžių Gali nepaklausyt? Ar tai nebus baisiau?
؜	؜
؜	HEFAISTAS Pilna tu atžarumo ir tikrai žiauri.
؜	؜
؜	GALIA Nes nepadės nė kiek čia tavo raudos. Kam gi Tau reikia vargti veltui, be jokios naudos?
؜	؜
؜	؜HEFAISTAS
50	Kaip savo amato dabar neapkenčiu!
؜	؜
؜	GALIA Dėl ko gi? Tavo menas, kalbant atvirai, Nėra juk priežastis nelaimių dabartinių.
؜	؜
؜	HEFAISTAS O vis dėlto geriau jį kitas būtų gavęs.
؜	؜
؜	GALIA Dievams priklauso viskas, tik valdžia ne jų.
55	Nėra juk niekas laisvas, Dzeusą teišskyrus.
؜	؜

؜	HEFAISTAS Žinau ir atsakyti neturiu tau nieko.
؜	؜
؜	GALIA Bet paskubėki jam uždėti grandines, Kad tėvas neišvystų gaištančio tavęs.
؜	؜
؜	HEFAISTAS Nejaugi nematai? Jau pančiai parengti.
؜	؜
؜	GALIA
60	Paėmęs juos dabar, ant rankų jam uždėk. Galingai kūju smogęs, prie uolos prikalk jį.
؜	؜

„Vulkanas sukausto Prometėją“, dail. Dirkas van Baburenas, 1623 m.

؜	HEFAISTAS Šį darbą jau darau ir, rodosi, ne veltui.
؜	؜
؜	GALIA Suduok dar kartą čia ir neatleisk priveržęs – Jis išeitį gudriausią visados suras.
؜	؜
؜	HEFAISTAS
65	Šios rankos jis tikrai nebegalės išlaisvint.
؜	؜
؜	GALIA Dabar tvirtai prikalk gudruoliui kitą ranką, Idant suprastų jis, kad Dzeusas protingesnis.
؜	؜
؜	HEFAISTAS Mane jisai tik vienas keikt galės teisėtai.
؜	؜
؜	GALIA Šio kylio įžūlaus plieninį dantį stvėręs
70	Kiaurai jam per krūtinę pervaryk jėga.
؜	؜
؜	HEFAISTAS Verkiu dėl tavo skausmo, vargše Prometėjau.
؜	؜
؜	GALIA Tu vėl svyruot imi? Tau gaila Dzeuso priešų? Žiūrėk, kad dėl savęs netektų aimanuoti!
؜	؜
؜	HEFAISTAS Tu reginį matai, kurio nekenčia akys.
؜	؜
؜	GALIA
75	Matau, kad gauna jis vien tai, ko nusipelnęs. Diržais dar šonus jam apjuosti pasistenk.
؜	؜
؜	HEFAISTAS Kas reikia – pats žinau. Per daug manęs neragink.
؜	؜
؜	GALIA Ne, raginsiu tave balsu didžiu ir griežtu: Eik apačion dabar, suveržk jam žiedu kojas!
؜	؜
؜	HEFAISTAS
80	Matai – jau padaryta: darbas šis neilgas.
؜	؜
؜	GALIA Dabar jam kojų pančius pasistenk suveržti: Atmink, kad griežtas bus tavų darbų teisėjas!
؜	؜
؜	HEFAISTAS Šneka liežuvio tavo – pavėdi į veidą!
؜	؜
؜	GALIA Graudinkis sau, jei nori, tik nedrįsk prikaišiot
85	Nei įžūlumo man, nei prigimties šiurkščios.
؜	؜
؜	HEFAISTAS Mes galim eiti jau: supančiotas jis visas.
؜	؜
؜	GALIA (Prometėjui) Būk įžūlus dabar ir dovanas dievų Trumpamžiams dovanok pavogęs. Argi tau Galės tie mirtingieji kančią apmalšinti?
90	O numatytoju be reikalo tave Vadina dangiškieji. Nes ir tau pačiam Koks numatytojas juk būtų reikalingas, Kuris parodytų, kaip šios dalios išvengti.
؜	؜

؜	Hefaistas, Galia ir Prievarta pasišalina
؜	؜
؜	PROMETĖJAS (po ilgokos pauzės, lyg atbusdamas iš sustingimo)
؜	O dieviškas dangau! O vėjai greitasparniai!
95	O skaisčios upių versmės! Marių begalinių Bangų beribis šypsni! Tu, motute žeme! Ir saulės visaregio rato aš šaukiuosi: Žiūrėkit jūs, ką dievas kenčia nuo dievų! Jūs matote, koks įžeidimas
100	Man plėšo širdį. Ir kentėsiu Aš daugelį tūkstančių metų. Naujasis viešpats laimingųjų Štai kokią prieš mane išrado Bausmę gėdingą!
105	Deja, deja, vaitosiu aš iš skausmo Ir šiandien, ir rytoj. Kada gi bus Kančių manųjų galas? Bet ką gi aš kalbu? Žinau tikrai aš visa, Kas turi būt, iš anksto. Nė viena kančia
110	Nebus man netikėta. Kas likimo lemta, Turėsiu kęst kantriausiai, nes gerai žinau, Kad būtinybės galios neįveiks jau niekas. Aš negaliu tylėti dėl dalios savosios Nei netylėt dėl jos. Mat dovanas žmonėms
115	Suteikęs, šį likimą, vargšas, užsitraukiau. Pavogęs iš dangaus ir nendrėje paslėpęs, Aš atnešiau žmonėms ugnies šaltinį slaptą, Kuris visų menų išmokė mirtinguosius Ir naudą didelę jiems atnešė drauge.
120	Už tokias tad kaltes kenčiu aš šitą bausmę, Po atviru dangum prikaltas prie uolos. Oi! Oi! Deja! Deja!
؜	؜

؜	Artinasi Okeanidžių choras
؜	؜
؜	Koks tai balsas, koks kvapas atskrido manęsp? Ar iš dievo jisai, ar mirtingo žmogaus?
125	Ar nežinomas pusdievis siunčia jį man? Ar atvyko prie šios tolimosios uolos Pamatyti kančių, ar kitokiu tikslu? Štai aš supančiotas, tas dievas nelaimingas, Tas Dzeuso priešas! Aš visiems dievams,
130	Kurie tik lanko Dzeuso rūmus, Sukėliau neapykantą žiauriausią Už didelę meilę žmonėms! O varge! Kokį triukšmą vėl girdžiu? Gal paukščiai skrenda į mane ir švilpia
135	Nuo jų greitų sparnų plakimo oras? Mane baugina visa, kas artėja!
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Kokią Prometėjo bausmės priežastį įvardija Galia?
Kaip Hefaistas komentuoja pareigą prikalti Prometėją prie uolos? Ar jis pritaria Dzeuso sprendimui?
Kodėl Galia šaiposi iš prikalto Prometėjo: „O numatytoju be reikalo tave / Vadina dangiškieji. Nes ir tau pačiam / Koks numatytojas juk būtų reikalingas“?
Aptarkite Prometėjo monologą (94–136) apie savąją lemtį.
1. Į ką jis kreipiasi?
2. Apie kokį įžeidimą jis kalba?
3. Ar tai, kad Prometėjas žino savo likimą, kaip nors keičia jo padėtį?
4. Už kokias dovanas žmonėms Prometėjas jaučiasi esąs baudžiamas?

Daugiau

PARODAS

Pasirodo Okeanidžių choras sparnuotuose vežimuose

I strofa

؜	CHORAS Nebijok: atplasnojo prie šitos uolos, Lenktyniaudamas savo greitaisiais sparnais, Tėvo kietąją širdį palenkęs,
140	Pulkas tavo bičiulių. Mane lydėjo čia audringi vėjai, Nes aidas kalamosios geležies Prasiskverbė mūs urvo gilumon Ir gėdą šventąją many išsklaidė:
145	Sparnuotu vežimu aš atskridau basa.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Vaje! Vaje! Tetijos vaisingosios dukros, Merginos tėvo Okeano, Kurs nepaliaujama srove
150	Plačiai apjuosia visą žemę, Žiūrėkit į mane, matykit, Kaip, pririštas plieniniais pančiais, Einu viršūnių šios uolos Nepavydėtiną sargybą!
؜	؜

I antistrofa

؜	CHORAS
155	Aš matau, Prometėjau, ir išgąstis mano akis Ašaringa migla nugalėjo. Aš išvydau, kaip džiūsti tu čia, prie uolos, Dėl skaudaus įžeidimo, Kurį plieno sutvirtino pančiai.
160	O juk vairuotojai nauji Olimpą valdo: Dzeusas neteisėtai, Naujus įstatymus įvedęs, viešpatauja Ir tai, kas kitados didinga buvo, Dabar paniekint nori.
؜	؜

؜	PROMETĖJAS
165	Geriau mane jis būtų nugramzdinęs Į požemį, į Hado viešpatiją, Kurion liūdnai negyvėliai keliauja, Į begalinį Tartarą, surišęs Žiauriom ir nenutraukiamom grandinėm,
170	Idant nei dievas koks, nei kitas kas iš šitų Mano kančių linksmybės nesisemtų. Dabar gi, nelaimingas vėjo žaislas, Kentėdams priešui džiaugsmą aš teikiu!
؜	؜

II strofa

؜	CHORAS Kas iš dievų toks kietaširdis būtų,
175	Kas džiaugsmą savo čia galėtų rodyt? Kurio nesugraudins kančia tavoji? Nebent tik Dzeuso! Visados Atkaklią savo valią siekia Jisai primesti. Dangiškąją gentį
180	Jis nori tuo pavergti. Taip ir liks, Kol pasisotins jo žiauri širdis, Ar kol kas nors klastingai pasigrobs Taip sunkiai įsigyjamąją valdžią.
؜	؜

؜	PROMETĖJAS Ateis diena, valdovui laimingųjų
185	Dar būsiu aš iš tikro reikalingas, Nors stiprūs pančiai mano kojas riša. Norės jisai, kad naują atidengčiau Jam sąmokslą, kuris atimt ketina Ir skeptrą jo, ir padėtį garbingą.
190	Manęs nė kiek jo kalbos saldžiabalsės Nei jo visi meldimai neįtikins. Grasinimų siaubingų nepabūgęs, Aš niekados jam nieko neatskleisiu, Kol iš žiauriųjų pančių neišlaisvins
195	Ir dar, be to, už tokį įžeidimą Man nesutiks prideramai atlygint.
؜	؜

II antistrofa

؜	CHORAS Nors ir drąsus tu esi, ir nelaimių kartybėj Niekam nenori nė kiek nusileist, Vis dėlto tavo kalba per laisva.
200	Verianti baimė kamuoja man širdį: Baisiai bijau aš dėl tavo likimo. Ar kada nors pamatyti galėsi Tolimą uostą savųjų kančių? Krono sūnaus neprieinamas būdas,
205	Ir nenumaldoma Dzeuso širdis.
؜	؜

؜

PROMETĖJAS

Aš žinau, kad žiaurus yra Dzeusas. Teisybę

Vien tik sau pasiglemžęs jis turi. Tačiau

Suminkštės jojo būdas, kai šitaip

Bus palaužtas jisai.

210

Tada, atšiaurų pyktį numalšinęs,

Jis man ir sąjungą skubiai pasiūlys,

Ir nuoširdžios draugystės paprašys.

؜

CHORAS

Mums viską atidenk ir pasakyk aiškiausiai,

Kuo Dzeuso kaltinamas tu esi? Už ką

215

Kankina jis tave taip žiauriai ir gėdingai?

Paaiškink mums dabar, jei nepakenks tai niekam.

؜

؜	PROMETĖJAS Tikrai skaudu yra man apie tai kalbėti! Bet ir tylėt sunku – aš visad nelaimingas. Kai neapykanta dievus apėmus buvo
220	Ir kai nesantaika iškilo tarpe jų: Vieni norėjo Kroną nulaipint nuo sosto, Kad viešpats būtų Dzeusas, o kitiems rūpėjo, Kad Dzeusui niekados dievų valdyt netektų, – Tada aš, duodamas geriausių patarimų,
225	Visai nesugebėjau įkalbėt titanų, Vaikų Dangaus ir Žemės. Žiaurios jųjų dvasios Vien temokėjo niekint priemones gudrias. Jie tarėsi be vargo nugalėt įstengsią, Vien prievartos keliu. O man ne vieną sykį
230	Temidė motina ir Žemė – vienas veidas Vardų didžios galybės – buvo pranašavus, Kaip toji ateitis turėtų išsipildyt: Kad viešpataujančius ne smurtu, ne jėga Reikėtų nugalėti, o klasta įveikti.
235	Kai jiems aš visa tai išaiškint žodžiais troškau, Nesiteikė visai jie į mane žiūrėti. Ir pasirodė man, kad būtų protingiausia Su motina išvien prie Dzeuso prisidėti, Pagalbos trokštančio, ir jį tuomet paremti.
240	Man patariant, anuomet Tartaro tamsiųjų Landynių gelmėse nukaršusįjį Kroną Jie paslėpė kartu su jo kovos draugais. Dievų valdovas Dzeusas, šitiek iš manęs Pagalbos susilaukęs, nori gi dabar
245	Tokiom žiauriom bausmėm už visa atmokėt! Mat tokia jau liga visi tironai serga: Pasitikėjimo neturi nė draugams. Ko klausiate mane, dabar paaiškint noriu: Dėl ko taip neteisingai baudžia jis mane.
250	Kai atsisėdo jis į savo tėvo sostą, Tuojau dievams pradėjo dovanas dalyti Ir šitaip jis tvirtai pastatė savo valdžią. Tačiau visai nepaisė vargšų mirtingųjų: Jis troško ištisai jų gentį sunaikinti
255	Ir kitą giminę visai naujai sukurti. Tam nesipriešino, mane išskyrus, niekas. Aš vienas išdrįsau išlaisvint mirtinguosius, Kad nenužengtų jie, sutriuškinti, pas Hadą. Ir tik dėl to mane kamuoja šitos kančios,
260	Skausmingos iškentėti, o regėti graudžios. Žmonių gailėdamasis, gailesčio patsai Iš nieko nesulaukiau. Žiauriai kankinuos, Ir šitas vaizdas Dzeusui neatneš garbės.
؜	؜

؜

CHORAS

Tasai krūtinėj turi širdį geležinę

265

Ar iš akmens tasai nutekintas yra,

Kurs nesipiktintų dėl tavo šių kančių.

Ir aš taip pat išvysti jųjų nenorėjau,

Juk, jas išvydus, širdį spaudžia sopulys!

؜

؜	PROMETĖJAS Turbūt draugams graudu žiūrėti į mane.
؜	؜
؜	CHORAS
270	؜Gal vis dėlto šiek tiek toliau buvai nuėjęs?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Žmonėms aš nebeleidau numatyt likimo.
؜	؜
؜	CHORAS O kokius suradai nuo šios ligos jiems vaistus?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Apdalijau juos aklomis aš viltimis.
؜	؜
؜	CHORAS Taip, brangią dovaną žmonėms padovanojai!
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
275	Be to, aš atnešiau ir ugnį mirtingiesiems.
؜	؜
؜	CHORAS Tad trumpaamžiai turi švytinčiąją ugnį?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Kurios dėka išmoks jie daugelio menų.
؜	؜
؜	CHORAS Už tokias tad kaltes tave kamuoja Dzeusas, Nė kiek neleisdamas apsiramint skausmams,
280	Ir tavo šių kančių net galo nematyt?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Bus galas tik tada, kai Dzeusas panorės.
؜	؜
؜	CHORAS Ar panorės? Nesitikėk! Gal nematai, Kad nusikaltęs tu? O apie tavo kaltę Ir man nemalonu, ir tau skaudu kalbėti.
؜	؜
285	Bet tai palikime, geriau pasiieškokim, Kas išvaduos tave iš šitų štai vargų.
؜	؜

؜	PROMETĖJAS Lengvai galės tasai ir vargstančius pamokyt, Ir kenčiantiems patart, kurs skausmo nepažino. O aš gerai iš anksto visa tai žinojau,
290	Laisva, laisva valia esu aš nusikaltęs. Nenoriu šito neigt. Ir, gelbėdamas žmones, Vargus didžius aš užsikroviau sau pačiam. Nors negalvojau aš, kad taip turėsiu nykti, Kankinamas čionai ant šios aukštos uolos,
295	Kad atsidursiu aš ant šito pliko kalno. Bet nevaitokite dėl skausmo dabartinio, Nužengusios į žemę, būsimą likimą Patirkit iš manęs ir viską sužinokit. Aš jus prašau, prašau, skausmu pasidalykit
300	Su tuo, kurs šiandien kenčia. Juk kitu laiku Aplanko ir kitus klajojanti nelaimė.
؜	؜

؜

CHORAS

Mes į tavąjį šauksmą

Atsiliepsim mielai, Prometėjau!

Tad, koja lengva

305

Apleidusi greitąjį sostą

Ir eterį, paukščių šventuosius takus,

Aš einu į šią žemę kalnuotą,

Tavuosius vargus

Pilnai trokšdama išklausyti.

؜

؜	Ore pasirodo Okeanas ant sparnuoto žirgo
؜	؜
؜	OKEANAS
310	Atvykau pas tave, Prometėjau, Baigęs tolimą, ilgą kelionę, Greitasparnį valdydamas paukštį Vien tik savo valia, be žaboklių. Tavo kančios, žinok, teikia skausmo ir man.
315	Aš manau, kad ne vien giminystė Šitaip verčia mane pasielgti, Bet ir šiaip, nepažįstu nė vieno, Kurį gerbčiau daugiau už tave. Tai tikroji tiesa. Tai suprasi.
320	Aš nemėgstu tuščiai pataikauti. Tad parodyk, ką reikia daryti, Kuo čionai tau padėti turėsiu, Idant niekad sakyt negalėtum, Jog turi sau bičiulį tikresnį
325	Negu aš, Okeanas.
؜	؜

Mozaika, vaizduojanti Okeaną ir Tetiją

؜	PROMETĖJAS (su ironija) O! Ką matau! Ir tu? Tu ateini taip pat Pažvelgt į mano vargą? Kiek pasiryžimo! Bendravardes sroves ir išduobtus savaime Urvus stogais uolotais – visa tai palikus,
330	Atvykt į šitą žemę – geležies tėvynę! Ar atėjai išvysti manojo likimo Ir pasipiktinti dėl mano šių skausmų? Tad štai tas reginys! Štai Dzeuso tas bičiulis, Kuris padėjo tironiją jam įtvirtint!
335	Kokiom jisai kančiom mane palenkti nori!
؜	؜

؜	OKEANAS Matau aš, Prometėjau, ir tau noriu duot, Nors tu ir pats gudrus, sveikiausią patarimą. Suprask, kas tu esi, parodyk naują būdą, Nes naują turime dabar dievų valdovą.
340	O jei aštrius žodžius taip šiurkščiai svaidysi, Gal Dzeusas pats tave, nors daug aukščiau jis sėdi, Išgirs, ir pyktis jo, dabar teikiąs tau skausmo, Tada iš tikro jau vien žaislu pasirodys. O nelaimingasai! Sutramdyk rūstį savo,
345	Galvok, kas šitą kančią tau nutraukt galėtų. Gal ir atrodo tau, kad aš kalbu niekus, Tačiau per daug išpuikusi žmonių kalba Juk tokio atpildo sulaukia, Prometėjau. Esi nenuolankus, nepasiduodi vargui,
350	Prie šių vargų gal nori susilaukt naujų? Pasinaudok geriau pamokymu manuoju: Prieš akstį nesispirk. Juk tu ir pats matai: Nuožmus ir visagalis vienvaldys mus valdo. Dabar jau eisiu aš ir, jei tiktai galėsiu,
355	Tave iš šių vargų išlaisvint pamėginsiu; O tu nusiramink ir liaukis piktžodžiavęs. Esi per daug protingas: argi nežinai, Kad visados bausmė beprotę kalbą lydi?
؜	؜

؜

PROMETĖJAS (vis su ta pačia ironija)

Pavydžiu tau tikrai – nekaltas pasirodei,

360

Išdrįsęs su manim pradėti visą žygį.

Tačiau dabar gana, manim nebesirūpink:

Jo niekas neįtikins, nieko jis neklauso.

Žiūrėk, kad tau pačiam nekliūtų dėl kelionės!

؜

OKEANAS

Geriau tu išmanai pamokyt artimuosius

365

Negu save: darbai parodė tai, ne žodžiai.

Bet aš turiu keliaut, nesulaikyk manęs.

Viliuos, viliuosi aš, kad man malonę šitą

Galės suteikti Dzeusas, ir iš šių vargų

Tave tada tikrai galėsiu išvaduoti.

؜

؜	PROMETĖJAS
370	Už tai tave giriu ir gyręs nesiliausiu: Juk paslaugumui tavo niekas neprikiš. Bet šitaip varginti savęs gal nereikėtų, Nes veltui vargsi tu ir vargdams neatneši, Nors vargti baisiai trokšti, man jokios naudos.
375	Todėl verčiau nurimk ir nuošaliai laikykis. Jei aš ir nelaimingas, vis dėlto nenoriu, Kad manosios nelaimės slėgtų ir kitus. Oi ne, mane kankina ir dalia Atlanto, To brolio manojo, kur, vakarų šaly
380	Tvirtai stovėdamas, pečiais parėmęs laiko Dangaus ir žemės stulpą, didžią sunkenybę. Taip pat pagailo man Tifono šimtagalvio, Iš žemės kilusio, to priešiško siaubūno, Kilikijos olų gyventojo narsingo,
385	Kada taip žiauriai parblokštą išvydau jį. Jis prieš visus dievus kovon pakilęs buvo, Iš jo baisių nasrų tada mirtis sruveno, Gorgonės liepsnos jam žaibavo iš akių. Atrodė, sunaikins jis Dzeuso viešpatystę.
390	Tačiau sutiko jį strėlė budrioji Dzeuso, Žemyn trenkiąs perkūnas, kurs liepsna kvėpuoja, Ir pagyrūniškas jam išmušė kalbas. Į pačią širdį jam perkūno smūgis trenkė; Netekdamas jėgų, jis virto pelenais.
395	Bejausmis kūnas jo tad guli išsitiesęs Prie jūros sąsiaurio, ir slegia jį dabar Baisus sunkumas Etnos, o viršūnėj kalno Sau kala geležį sėdėdamas Hefaistas. Ir kada nors iš ten siaubingai išsiverš
400	Karšti ugnies verpetai, plėšrūs jų nasrai Sugrauš plačius laukus Sicilijos derlingos. Štai tokiu tad pykčiu Tifonas atsiraugės – Liepsningu sūkuriu godžių ugnies strėlių, – Nors suanglėjęs būtų jis nuo Dzeuso žaibo.
405	Patyręs tu esi, ne man tave ir mokyt, Tad gelbėkis patsai, kaip išmanai geriausiai. O aš išsemt turėsiu šitą savo dalią, Kol Dzeusas atsileis, kiek apraminęs širdį.
؜	؜
؜	OKEANAS O argi nežinai tu šito, Prometėjau,
410	Kad širdį sergančią pagydyt gali žodžiai?
؜	؜

؜	PROMETĖJAS Jei tinkamu metu ją norima suminkštint Ir ūmiai dvasiai niekas prievartos netaiko.
؜	؜
؜	OKEANAS O jeigu kas išdrįs ir panorės mėginti, Kokios bausmės sulauktų – man tu pasakyk.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
415	Tai būtų bergždžias darbas ir paika kvailystė.
؜	؜
؜	OKEANAS Norėčiau šia liga ir aš bent kiek pasirgti: Protingam naudingiau protingam neatrodyt.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Atrodo, ši klaida bus mano padaryta.
؜	؜
؜	OKEANAS Šiais žodžiais aiškiai vėl mane siunti namo.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
420	Kad verkdams dėl manęs neįsigytum priešo.
؜	؜
؜	OKEANAS Ar to, kuris užvaldė visagalį sostą?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Taip, saugokis, kad jo širdis neįsižeistų.
؜	؜
؜	OKEANAS Tava nelaimė mus pamoko, Prometėjau.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS (įniršęs) Keliauk, skubėk ir saugok šitokias mintis!
؜	؜
؜	OKEANAS
425	Jau iškeliauju aš, man šitaip šaukt nereikia. Jau drebina sparnais šį platų oro kelią Sparnuotas keturkojis: noriai pailsintų Savoj arklidėj jis nuvargusius kelius.
؜	؜
؜	Okeanas išskrenda
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Kodėl scenoje pasirodo Okeanidžių choras? Kaip jis vertina Dzeuso valdymą?
Kodėl Prometėjas mieliau būtų priėmęs kitokią bausmę – būti nugramzdintas į Tartarą?
Kokią savo ateitį numato Prometėjas (184–189)? Kodėl Dzeusui jis dar bus reikalingas (206–212)?
Kaip Choras vertina Dzeuso elgesį ir kaip Prometėjo žodžius apie Dzeusą (174–183; 197–205)?
Išnagrinėkite Prometėjo monologą apie savo kančių priežastis (217–263).
1. Dėl ko Prometėjas nesutarė su senąja, titanų, karta ir Kronu?
2. Ką jam buvo pranašavusi motina Temidė?
3. Kodėl dievų kartų kovoje Prometėjas pereina į Dzeuso pusę? Kaip jis padeda Dzeusui tapti dievų valdovu?
4. Kuo Prometėjas kaltina pagalbos iš jo sulaukusį Dzeusą?
5. Dėl ko titanas pasipriešino Dzeusui?
6. Kodėl jis vyriausiojo olimpiečio skirtą bausmę laiko neteisinga?

Kuo Prometėjas apdovanojo žmones?
Kaip Choras vertina Prometėjui skirtas kančias: bausmė teisinga ar ne?
Paaiškinkite Prometėjo žodžius: „Laisva valia esu aš nusikaltęs.“
Kaip prisistato Okeanas? Kodėl jis atvyko aplankyti Prometėjo?
Kodėl Prometėjas ironiškai atsako Okeanui (326–332)? Kodėl jis save vadina Dzeuso bičiuliu?
Kaip, pasak Okeano, turėtų elgtis ir kalbėti Prometėjas? Kodėl taip? Kaip supratote Okeano žodžius Prometėjui: „Protingam naudingiau protingam neatrodyt“?
Kaip manote, ar Okeanas priekaištauja Prometėjui: „Per daug išpuikusi žmonių kalba / Juk tokio atpildo sulaukia“? Ar iš tiesų Prometėją galima laikyti išpuikusiu?

Daugiau

PIRMAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜	Raudu aš, Prometėjau,
430	Tavo liūdno likimo. Srautas ašarų veržias Iš silpnųjų akių man, Vilgo skruostus manuosius, Ir nedžiūsta šaltinis.
435	Negailestingas Dzeusas valdo Pagal įstatymus savus Ir ietim išdidžiai grasina Dievams, laimingiems kitados.
؜	؜

I antistrofa

؜	Visas kraštas jau skamba
440	Vien graudingom dejonėm. Tavo didžiąją garbę, Kur senovėj turėjai Draug su broliais savaisiais, Žmonės mini ir verkia.
445	Šventosios Azijos sodybų Taip pat gyventojai visi Užjaučia tavo graudulingas, Pasibaisėtinas kančias:
؜	؜

II strofa

؜

Ir gyventojos drąsios

450

Net Kolchidės pakrančių –

Kariauninkės merginos,

Ir būriai narsių skitų,

Kur Meotijos vandenys?

Laiko tolimą krantą,

؜

II antistrofa

455

Taipgi Arijos žiedas,

Pasišventęs Arėjui,

Ir Kaukazo uolynuos

Prisiglaudusio miesto

Siautulingos kariaunos,

460

Kurios žvangina ietim.

؜

Epodas

؜	Teko tik vieną anksčiau man matyt nelaimingą titaną. Spaudžia jį vargas sunkus ir nuoskaudos pančiai plieniniai. Dievas Atlantas jisai, kurs, nepaprastą jėgą turėdams, Ašį galingą dangaus savo nugara remia ir stena…
465	Taip stovės jis per amžius, o jūros banga, Su banga susidūrusi, baubia. Aimanuoja gelmė pragorinė… Po žeme nuolat gaudžia juodieji urvai, Kur Hadas valdovas. Ir upių srauniųjų
470	Šventieji šaltiniai tik gailiai vaitoja.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS (ilgokai patylėjęs) Jūs nemanykite, kad manyje puikybė Ar išdidumas tyli. Ne, man širdį graužia Mintis, kad taip mane išniekino gėdingai. O juk ne kitas kas, bet aš išdalijau
475	Garbingas dovanas šitiems naujiems dievams. Bet nutylėkim tai. Juk apie tai kalbėt Jums, žinančioms, nereikia. Kančią mirtingųjų Pažinkit ir kaip juos, visai kvailus kadaise, Protingus padariau, mąstyti pamokinęs.
480	Aš ne žmonėms prikišti apie tai kalbėsiu, Bet to, ką jiems daviau, išaiškint noriu naudą. Juk jie žiūrėdami anksčiau žiūrėjo veltui, Taip pat klausydami jie nieko negirdėjo. Per ilgą laiką jie kaip sapno vien šešėliai
485	Daiktų gausybėje nebuvo susivokę. Jie plytinių namų statyti nemokėjo, Po saule stovinčių, dailidės menas buvo Jiems svetimas visai. Jie po žeme gyveno Kaip judrios skruzdėlės, tamsių urvų gelmėj.
490	Jiems trūko tikro ženklo, kad atskirt mokėtų Pavasarį gėlėtą nuo žiemos ar vaisių Turtingo rudenio; nesąmoningai viską Darydavo, kol aš išaiškinau žvaigždynų Jiems užtekėjimą ir slaptą nuskendimą.
495	Taip pat skaičiavimą, visų menų puikiausią, Ir raidžių sąryšį jiems tąsyk išradau. Aš jiems padovanojau atmintį darbingą, Tą mūsų motiną, kuri sukūrė viską. Uždėjau pirmas pavalkus aš gyvuliams,
500	Į jungą įkinkiau juos, kad savaisiais kūnais Jie pavaduotų žmones prie sunkių darbų. Paklusnų atvedžiau aš prie vežimo žirgą Lyg papuošalą kokį turto prabangos. Ir niekas, be manęs, jūreiviams neišrado
505	Vežėčių linasparnių, klaidžiojančių jūroj. Tokių štai reikmenų mirtingiems suradau. Bet, nelaimingas aš, jau pristigau gudrybės, Kad išsilaisvinčiau iš vargo pats dabar.
؜	؜
؜	CHORAS Kenti gėdingą kančią ir, pametęs protą,
510	Klejoji tu. Tarytum gydytojas blogas Nusimeni susirgęs ir neišmanai, Kokiais save galėtum vaistais bepagydyt.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Jei išklausytum viską, dar daugiau nustebtum, Kiek išgalvojau aš gudrybių ir menų.
515	Štai kas svarbiausia bus: anksčiau susirgę žmonės Negaudavo pagalbos – vaisto neturėjo Suvalgyt ar išgert, ar vien tiktai patepti. Be vaistų džiūdavo, kol aš parodžiau jiems, Kaip reikia gydyklus gaivinančius maišyti,
520	Kad nuvaikytų nuo savęs visas ligas. Aš nustačiau žmonėms daug būdų pranašauti. Išskyriau iš sapnų aš pirmas tuos, kurie Tikrove turi virst. Išaiškinau šauksmus, Jiems nesuprantamus. Tiksliausiai nusakiau
525	Ženklų, kely regėtų, reikšmę pranašingą. Išmokiau sekt skridimą riestanagių paukščių. Parodžiau jiems paukščius, kur gera pranašauja, Ir bloga lemiančius savąja prigimtim. Parodžiau, kaip gyvent kiekviens geriausiai mėgsta,
530	Kas laikosi krūvoj, kas ko nekenčia, myli. Išaiškinau žmonėms, kad vidurių gluotnumas Ir jų spalva parodo, ar dievybėms aukos Malonios gali būt. Tulžies ir kepenų Grožybę paslaptingą, riebalais apklotas
535	Galūnes ir šlaunis sudeginęs ilgąsias, Aš žmones įvedžiau į slėpiningą mokslą Ir aiškius padariau liepsnos skaisčiosios ženklus, Kurių pirmiau nematė žmonės lyg akli. Ir tai ne viskas dar. Kas pasakyt galėtų,
540	Kad žemės gelmėse atradęs prieš mane Ir geležį, ir varį, auksą ir sidabrą Tiek daug slaptų gėrybių, taip žmonėms naudingų? Žinau tikrai, kad nieks. Nebent plepys – melagis. Žodžiu, suglaudus viską, viena atsimink:
545	Visų menų išmokė žmones Prometėjas.
؜	؜
؜	؜CHORAS Tad bent dabar žmonėms per daug nebūk naudingas Ir neapleisk savęs, patekusio nelaimėn. O viltį aš turiu, kad tu, numetęs pančius, Dar būsi ne menkesnis ir už patį Dzeusą.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
550	Toli gražu negreit lemtingasis likimas Įvykdys visa tai – dar begalės kančių, Nelaimių tūkstančiai mane turės prislėgti. Tiktai tada šių pančių aš išvengt galėsiu: Už būtinybę juk gudrumas daug silpnesnis.
؜	؜
؜	CHORAS
555	O pasakyk, kas laiko būtinybės vairą?
؜	؜

؜	PROMETĖJAS Trys moiros ir kerštingosios erinijos.
؜	؜
؜	CHORAS Nejaugi Dzeusas bus silpnesnis ir už jas?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS To neišvengs jisai, kas jam likimo skirta.
؜	؜
؜	CHORAS O kas gi skirta jam, be amžinos valdžios?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
560	Tau nevalia žinot, ir to manęs neklausk.
؜	؜

؜	CHORAS Jei taip slepi, matyt, tai bus kažkas didinga.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Jūs pašnekėkite geriau apie ką kita, O apie tai dabar ne laikas trimituot. Tylėti aš turiu kaip išmanydamas,
565	Nes, šitą paslaptį išsaugojęs, išvengsiu Nelaimių šiurpulingų ir gėdingų pančių.
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Kaip žmonės vertina Prometėjo kančias?
Dėl ko jam „širdį graužia“? Kur jis regi didžiausią neteisybę?
Kokią naudą Prometėjas suteikė žmonėms, kokių menų juos išmokė?
Ką pataria Choras Prometėjui, išmokiusiam žmones visokių naudingų dalykų?
Kaip Prometėjas aiškina, kas yra būtinybė ir kas laiko jos vairą?
Kodėl Prometėjas neatskleidžia Dzeusui ateities paslapčių?

Daugiau

ANTRAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜	Tegu niekad visagalis Dzeusas, Šio pasaulio išdidus valdovas, Mano godoms nesidaro priešas.
570	Negaišuodama dievams aš noriu Atnašauti pagarbių aukų, Skersdama jiems jaučių prie dainingo Okeano tėviškų krantų. Tegu būna skaisčios mano kalbos.
575	Tegu man palieka šitie norai Ir many negęsta niekados.
؜	؜

I antistrofa

؜	Saldu, kai viltys drąsios Ilgą gyvenimą lydi Ir kai gaivina sielą
580	Džiaugsmas šviesusis. Bet aš drebu išvydus, Kaip tave plėšo Skausmas beribis. Nes, Dzeuso nepabūgęs,
585	Tu sumanei patsai Per daug, o Prometėjau, Išaukštint mirtinguosius.
؜	؜

II strofa

؜	Pagalvok, koksai nedėkingumas, O bičiuli, už visas malones!
590	Pasakyk, kokios iš trumpaamžių Paramos sulaukei ar pagalbos. Argi tu ikšiol nepažinai Tos silpnybės jų nepajėgios, Panašios į sapną? Josios pančiai
595	Slegia mirtingųjų aklą gentį. Niekad Dzeuso sukurtos darnos Nepranoks sprendimai trumpaamžių!
؜	؜

II antistrofa

؜	Aš tai patyriau, Prometėjau, Išvydus tavo žiaurią dalią.
600	Visai kitokia nei dabar Mane daina skrajūnė lankė, Kai aš per tavo vestuves Prie tavo guolio ir maudyklės Vedybinę giedojau giesmę,
605	Kai mano sesę Hesionę Tu paviliojai dovanom Ir ją vedei kaip tikrą žmoną.
؜	؜
؜	Pasirodo Ijo, beprotė su karvės ragais ant kaktos
؜	؜
؜	IJO Koksai čia kraštas? Kas jame gyvena? Kuo tas vardu, kurį čionai matau
610	Žabojamą šio krašto akmenynų? Kokia audra palaužė jo jėgas? Už ką tave taip pražūtingai baudžia? Tu man atleisk, kuriam gale pasaulio Aš klaidžioju, nelaimių nukamuota?
615	Oi, oi, deja! Deja! Ir vėl mane tas pats gylys kankina, Šešėlis Argo, kilusio iš žemės! Jį nuvaryk, o žeme, man baisu Šį piemenį regėti tūkstantakį.
620	Keliauja jis, klasta jo žvilgsnį lydi – Nė mirusio jo žemė nepaslėps! Jisai mane, iš pragaro išnėręs, Vis persekioja nuolat nelaimingą, Ir alkana smiltynuose pajūrio
625	Klajoju aš be atvangos, be tikslo…
؜	؜

Strofa

؜	Vamzdeliai gi, vašku pildyti, skamba Miegūsta gaida. Vargas man, deja! O, vargas man! Kurlink, kurian kraštan Nublokš mane šios tolimos klajonės?
630	Ir pasakyk, sūnau žiaurusis Krono, Kokią gi kaltę manyje radai? Kuo aš kalta, kad tu esi paskyręs Man šitą kančią? Vargas man, dėl ko Siaubingo gylio gainiojamą vargšę
635	Taip kankini, netekusią galvos? Mane sudegink ugnimi savąja Ar žemėje mane giliai paslėpk, Ar jūron mesk pabaisoms sudraskyti! Tik išklausyki šias maldas, valdove!
640	Per daug mane klajonės šios gausingos Užgrūdino, o negaliu patirti, Kur aš išvengt galėsiu šių kančių. Raguotosios merginos šauksmą ar girdi?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Kas gali neišgirsti gainiojamos gylio
645	Merginos Inacho? Jinai, aistringa meile Uždegus Dzeusui širdį, priversta dabar Be paliovos bėgioti, nes Hera nekenčia jos.
؜	؜

Antistrofa

؜	IJO Tu iš kur pažįsti mano tėvo vardą? Taigi nelaimingai pasakyk merginai,
650	Kas esi, belaimi, kas tu, kurs teisingai Kenčiančią merginą taip pavadinai, Paminėjęs netgi deivės siųstą ligą, Kur mane džiovina ir skausmingai plėšo Nirštančiais dygliais.
655	Atvykau, o varge, šuoliais alkana Bėgdama nuo Heros nuoskaudų piktų, Jos rūsčių sprendimų žiauriai iškankinta. Vargas man, ar rastum iš nelaimingųjų Tokį, kurs kentėtų lygiai su manim?
660	Pasakyk man aiškiai, kas manęs dar laukia. Ką kentėt turėsiu? Priemonę parodyk, Nuo ligos šios vaistą, jei žinai tik tokį! O, patark merginai, klaidžiojančiai vargšei!
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tau pasakysiu aiškiai, ką žinoti trokšti,
665	Mįslių nepainiodamas, žodžiais paprastais, Kaip juk ir pridera į bičiulius byloti: Žmonėms kurs davė ugnį, Prometėjas, – aš!
؜	؜
؜	IJO O tu, išganymą visiems žmonėms atnešęs, Drąsusis Prometėjau, čia dėl ko kenti?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
670	Aš neseniai baigiau nelaimių savo raudą.
؜	؜
؜	IJO O man ar šios malonės nesuteiktum tu?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Ko nori, klausk ir viską iš manęs patirsi.
؜	؜
؜	IJO Atleisk man: prie uolos kas prikalė tave?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Ranka Hefaisto, o sprendimas – Dzeuso.
؜	؜
؜	IJO
675	Už kokias gi kaltes kenti tu tokią bausmę?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Vien tiek ir ne daugiau galiu aš tau paaiškint.
؜	؜
؜	IJO Tai bent parodyk man klajonių mano galą Ir pasakyk, kada nebekentėsiu aš.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS To nežinoti tau geriau bus nei žinoti.
؜	؜
؜	IJO
680	Tu nuo manęs neslėpk, kas lieka man kentėti.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Negaila šią malonę padaryti tau.
؜	؜
؜	IJO Tai ko gi tu gaišti ir nesakai man visko?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Nenoriu sąmyšio sukelti tavo dvasioj.
؜	؜
؜	IJO Šis tavo rūpestis jau man nemalonus.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
685	Jei taip jau trokšti tu, kalbėsiu. Tai klausyk.
؜	؜
؜	CHORAS Palauk. Nedidelę ir man suteik malonę: Pirmiau patirkime tą visą jos nelaimę, Jai pačiai pasakojant piktą savo dalią, Paskui tu jai praneši likusius vargus.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
690	Tu privalai, Ijo, maloniai jų klausyti, Juoba kad tavo tėvo sesers jos yra. Nes skųstis ir raudot dėl savojo likimo Tada, kai ašarą iš girdinčių kam nors Išspausti tai galės, – nėra dalykas tuščias.
؜	؜
؜	IJO
695	Dėl ko turėčiau aš nepaklausyti jūsų? Ko trokštat, visa jums papasakosiu aiškiai. Tačiau kalbėdama aš raudu, prisiminus Tą dievo siųstą audrą, grožio sunykimą, Kurs nelaimingąją mane staiga užgriuvo.
700	Be paliovos tada regėjimai naktiniai Po mano kambarius mergautinius skrajojo Ir šiuos švelnius žodžius kartojo nuolatos: „O tu, didžiai laiminga, įstabi mergele, Ko mergauji taip ilgai, jei yra tau lemtos
705	Jungtuvės garbingiausios? Uždegei tu Dzeusą Strėle aistros galingos; su tavim jis trokšta Pasidalyti meile. Tu gi, o mergaite, Neniekink Dzeuso guolio, bet išeik į Lernos Derlingas ganyklas prie kaimenių ir tvartų
710	Tėvelio tavojo, idant ir Dzeuso akys Galėtų pailsėt po ilgesio geismingo.“ Tokie sapnai mane per ištisas naktis Kamavo, nelaimingą, kol savajam tėvui Pareikšti išdrįsau apie nakčių kankynę.
715	Ir į Pitoją jis, ir į Dodonę tąsyk Ne vieną kartą savo žmones siuntė klausti, Kaip turi žodžiais ar darbais dievams įtikti. Parnešdavo jie jam iš ten žosmių daugprasmių, Vis nesuprantamai, miglotai išreikštų.
720	Bet Inachas galop sulaukė ištarmės, Kuri aiškiausiais žodžiais liepė įsakmiai Iš tėviškės namų visai mane išvyti Ir leisti klaidžioti po tolimus kraštus. O jei įsakymo jis vykdyt nenorėtų,
725	Tada ugninį žaibą Dzeusas jam atsiųstų, Kuris jo giminę išnovytų visai. Įtikintas tokių Loksijo pranašysčių, Mane išvyti ryžos tėvas iš namų, Nenoromis mane nenorinčią išvarė,
730	Bet, Dzeuso pažabotas, tai įvykdė jis. Pakito man tuoj pat ir išvaizda, ir protas. Kaip matote, dabar esu raguota. Nuolat Gylys mane skausmingai gilia aštriaburnis. Siutingais šuoliais aš mečiausi prie girdyklos
735	Kerchnėjos srovingosios ir viršūnės Lernos. Mane lydėjo ten piemuo, iš žemės kilęs, Kiršus be galo Argas, ir takus manuosius Jis nesuskaitomom stebėjo akimis. Bet atėmė staiga likimas netikėtas
740	Gyvybę jam pačiam. Mane gi varinėja Po tolimus kraštus šmaikštus dievų botagas. Ir nepaliaujamai gylys mane kankina. Girdėjai tai, kas buvo. Jei tikrai dabar Tu pasakyt gali, kas man išvargti lieka,
745	To nuo manęs neslėpk. Iš gailesčio tiktai Nešildyk sielos man tu žodžiais melagingais, Nes pramani kalba yra liga bjauriausia.
؜	؜
؜	CHORAS Oi! Oi! Deja! Užtenka! Aš niekad, niekad nemaniau,
750	Kad tokios keistos kalbos Pasieks mano ausis! Tai nepakenčiama, baisu! Kokia kančia, kokia skriauda siaubinga! Tai lyg akstis aštriausia
755	Verte man veria sielą! O varge, varge! O likime! Apie Ijo žiauriausią dalią Mąstydama, visa aš virpu.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tu per anksti vaitoji, baimės apsiausta, –
760	Palauk, kol sužinosi visa tai, kas lieka.
؜	؜
؜	CHORAS Kalbėk, neslėpki nieko: sergantiems saldu Ir likusius skausmus pažint iš anksto aiškiai.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Pirmesnį prašymą lengvai aš jums išpildžiau: Jūs troškote anksčiau, kad viską ji pati
765	Papasakotų jums apie vargus savuosius. Dabar klausykite, kokias kančias reikės Jaunuolei šitai dar nuo Heros iškentėti. O tu žodžius manuosius, Inacho dukter, Į širdį įsidėk: jie tau nurodys kelią.
770	Į saulę tekančią pirmiausia atsigręžus, Per neariamus tu iš čia žygiuok laukus. Pas klajoklius skitus atvyksi. Jie namuos Pintiniuose gyvena ant greitų vežimų, Ore aukštai pakibę, šaunančiais iš tolo
775	Lankais apkarstyti. Prie jų nė nesiartink, Bet eik pro šalį tą, laikydamasi nuolat Skardingo jūros kranto, kur dejuoja bangos. Ten iš kairiosios pusės gelždirbiai ir kalviai Gyvena chalibai. Jų saugotis tau reikia:
780	Laukiniai jie visai ir žiaurūs svetimšaliams. Prie upės Atžaros, pateisinančios vardą, Atvyksi tu; per ją nepersikelsi tolei (Nes persikelt sunku), kol prie paties Kaukazo, Aukščiausio iš kalnų, tu neprieisi. Upė
785	Iš jo viršūnių savo iškvepia galybę. Įveikus aukštumas visai šalia žvaigždžių, Toliau tau tiesiai į pietus reikės žingsniuoti. Ten minios amazonių, priešininkių vyrams (Vėliau Temiskirėj joms įsikurti teks,
790	Prie Termodonto upės – ten rūsčiosios jūros Yra nasrai plėšrieji, pamotė laivų Ten Salmidesija, jūreiviams atšiauriausia), Bet tau labai mielai nurodys josios kelią. Prie sąsmaukos tada Kimeriškos atvyksi
795	Ties pat siauriausiais vartais jūros. Ją palikus, Per sąsiaurį turėsi žengt drąsia širdim. O mirtingiesiems liks per amžius tavo žygio Didingas atminimas: Bosforas dėl jo Ir vardą savo gaus. Galop Europos dirvą
800	Apleidusi, atvyksi Azijos žemynan. Ar neatrodo jums tasai dievų valdovas Tiek pat visur žiaurus ir lygiai prievartingas? Juk, trokšdamas su mirtingąja susijungti, Jis, dievas, pasmerkė tokioms klajonėms ją.
805	Sunkus, mergele, tau piršlėm jaunikis teko. Nes to, ką iš manęs esi dabar išgirdus, Dar net nė įžanga laikyti negali.
؜	؜
؜	IJO O, vargas man! Deja! Deja!
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Ir vėl tu dūsauji ir aimanuoji? Ką gi
810	Darysi, jei patirsi likusias nelaimes?
؜	؜
؜	CHORAS Tu pasakysi jai, ką dar turės kentėti?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Juk tai audringa jūra negandų šiurpių.
؜	؜
؜	IJO Tai kam gyventi man? Ko greitomis nuo šitos Stačios uolos žemyn nepuolu aš iš tikro,
815	Kad išsilaisvinčiau iš šių visų vargų, Į žemę atsitrenkus? Nes geriau iš karto Numirti, nei kentėti ištisas dienas.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
820	O jei reikėtų tau skausmus manuosius kęsti? Juk man likimo net numirt nėra nulemta (Išsivadavimas tai būtų iš kančių!). Dabar gi nematyt vargų manųjų galo, Kol Dzeusas nuo valdžios nušalintas nebus.
؜	؜
؜	IJO Tai Dzeusas iš tiesų bus nuverstas nuo sosto?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Turbūt pradžiugintų šis įvykis tave.
؜	؜
؜	IJO
825	Kaip nesidžiaugčiau aš, kentėdama nuo Dzeuso?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Kad taip iš tikro bus, tau leidžiama žinoti.
؜	؜
؜	IJO O kas galės atimt iš jo valdovo skeptrą?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tušti ir neprotingi jo paties sprendimai.
؜	؜
؜	IJO Kuriuo būdu? Sakyk, jei nenustoji nieko.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
830	Kartumo jam suteiks jo būsimos jungtuvės.
؜	؜
؜	IJO Jis žmoną ves ar deivę? Jei gali, sakyk.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Kam klausi? Apie tai negalima kalbėti.
؜	؜
؜	IJO Ar sutuoktinė jį nuo sosto nuvarys?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Ji sūnų pagimdys, už tėvą pranašesnį.
؜	؜
؜	IJO
835	Ir Dzeusas negalės išvengti šios lemties?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Ne, negalės, kol aš, iš pančių išvaduotas…
؜	؜
؜	IJO O kas gi išvaduos, jei Dzeusas to nenori?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tai palikuoniui tavo lemta padaryti.
؜	؜
؜	IJO Ką tu sakai? Tave išlaisvins mano vaikas?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
840	Po dešimties kartų trečiosios giminės.
؜	؜
؜	IJO Man prasmę šios žosmės atspėti dar sunku.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tai ir vargų savųjų nesistenk patirti.
؜	؜
؜	IJO Ką man esi žadėjęs, nenuslėpk dabar.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Aš vieną iš dviejų tau dovanosiu sakmę.
؜	؜
؜	IJO
845	O iš kokių? Sakyk ir duok man pasirinkt!
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tai rinkis: arba tau aš pasakysiu aiškiai, Kas lieka tau kentėt, ar kas mane išlaisvins.
؜	؜
؜	CHORAS Iš šių dviejų malonių vieną jai parodyk, O kitą man suteik. Neniekink mano žodžių:
850	Jai klajones paskelbk, kurias klajoti lieka, O man vaduotoją. Štai šito trokštu aš.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Jei taip geidaujate, aš prieštaraut nenoriu Ir pasakysiu visa, ko panūdot jūs. Klaidžiąsias keliones aš tau, Ijo, atskleisiu.
855	Širdies lentelėse įrašius jas, atmink. Per tėkmę perėjus, dviejų žemynų ribą, Link saulės lankomų rytų liepsnotaveidžių, Ir, persikėlusi per ošiančiąją jūrą, Kistenės lygumas gorgoniškas pasieksi,
860	Forkidės kur gyvena, trys merginos – senės, Panašios į gulbes. Jos bendrą valdo akį Ir vieną dantį turi. Ir į jas nei saulė Nežvelgia spinduliais, nei mėnuo panaktinis. O šalia jų – gorgonės, trys sparnuotos sesės,
865	Kur gyvates, ne plaukus, turi ant galvos. Nekenčia žmonės jų: kiekvienas mirtingasis, Išvydęs jųjų veidą, tuoj kvėpavęs liaujas. Tokių dalykų tau reikėtų pasisaugot. Bet apie kitą baisų reginį klausyk.
870	Tu saugokis taip pat ir aštriasnapių grifų, Šunų tyliųjų Dzeuso, ir raitos kariaunos Vienakių arimaspų, kur aplink auksinę Plutono upės tėkmę kraštą apgyvenę. Prie jų nė nesiartink. O po to atvyksi
875	Į žemę tolimą, pas juodą gentį. Saulės Šaltinių kraštas ten, prie etiopų upės. Tu, pagal jos krantus judėdama pirmyn, Prieisi nuolydį; iš Biblo aukštumų Ten Nilas šventą srovę, gert malonią, leidžia.
880	Jis ir nuves tave į Nilotidę, šalį Trikampę tą, kur tau ir ainiams tavo lemta Atokiai esančią įkurti nausėdiją. Jei nesuprantamo ar neaiškaus paliko Iš viso to kas nors – paklausk dar antrą sykį
885	Ir aiškiai pasistenk suprasti visa tai. Juk laiko aš turiu daugiau, negu kad noriu.
؜	؜
؜	CHORAS Jei tau kas nors dar liko ar esi praleidęs Ką nors iš to, ką jai papasakot turėjai Apie didžiai gaištingas josios klajones,
890	Tai pasakyk. O jei tu pasakei jau viską, Tai dar parodyk mums ir antrąją malonę, Kurios mes prašėme, o tu neužmiršai.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Apie kelionę savo viską ji išgirdo. O kad žinotų ji, kad klausė netuščiai,
895	Aš pasakysiu jai, ką iškentėt jai teko, Kol čia atvykt turėjo. Tai manųjų žodžių Tikrumo jai ir bus įrodymas geriausias. Apsakymų didžiausią tuntą aš praleisiu Ir eisiu prie paties klajonių tavo galo.
900	Kai į molosų šalį, taigi, atvykai, Per gaugarą Dodonės, kur orakulas Yra garsus ir sostas Dzeuso Tesprotiškio, Neįtikėtinas stebuklas atsitiko: Prašneko į tave šventieji ąžuolai,
905	Kurie tave aiškiausiai ir be mįslingumo Pasveikino kaip taurią Dzeuso sutuoktinę, Jei tau tokia garbė patiktų ateity. Po to, įsiutusi, tu jūros pakraščiu Prie Rėjos įlankos plačiausios nuskubėjai,
910	Iš kur, paklydusi, nubėgai vėl atgal. O ateities laikais ta įlanka turės, Gerai žinok tatai, Ijoniškosios vardą, Ir tai visiems žmonėms primins šį tavo žygį. Štai tau įrodymas, kad aš protu savuoju
915	Daugiau galiu regėt, nei matoma kitiems. O tai, kas lieka, jums ir jai drauge sakysiu, Bendrus kalbų pirmųjų pėdsakus užėjęs. Yra Kanobo miestas žemės pakrašty, Prie Nilo sąnašų ir žiočių. Būtent čia
920	Tave ir vėl protingą Dzeusas padarys, Ranka švelniąja savo vien tik palytėjęs. Tu juodąjį tada Epafą pagimdysi, Kurs iš gimimo būdo vardą savo gaus. Ir ims jis gausų derlių iš visų tų žemių,
925	Kurias drėkina dosniai Nilas plačiasrovis. Po jo karta penktoji penkiasdešimtvaikė Ne savo noru vėl į Argą atkeliaus. Tai moteriškos bus. Ir jos norės jungtuvių Su savo giminaičiais pusbroliais išvengti.
930	O šie, sujaudinti lyg vanagai plėšrieji, Trumpam nuo vejamų balandžių atsilikę, Atvyks ir sieks jungtuvių, nors ir neturėtų Jų siekti. Dievas gi atims gyvybę jiems, Ir juos pelasgų žemei lemta bus priglausti.
935	Sutramdys juos Arėjas, moterų ranka, Nakties globojama, išdrįsęs nužudyti. Taip, vyrui kiekvienam žmona atims gyvybę, Krūtinėj paskandinus peilį dviašmenį. Tegu tik mano priešai tokią meilę mato!
940	Bet vieną iš merginų apkerės aistra Ir negalės jinai, netekus ryžtingumo, Užmušti sutuoktinio, kaip sumaniusi. O iš dviejų blogybių pasirinks geriau Būt laikoma baile nei žmogžude šlykščiąja.
945	Ir pagimdys jinai valdovų Argo gentį. Ilgai kalbėčiau aš, jei pasakočiau viską. Iš šitos giminės iš tikro kils drąsuolis, Garsus lankanešys, kurs iš vargų mane Išlaisvins. Pranašystę tokią man apreiškė
950	Temidė motina, senovės titanidė. O kaip, kada tai buvo – apie tai kalbėt Reikėtų ilgą laiką, ir jokios naudos, Patyrus visa tai, nė kiek tu nelaimėtum.
؜	؜
؜	IJO O varge, varge!
955	Ir vėl mane mėšlungis traukia, Ir degina beprotis įsiutimas. Ir vėl ugninis spangio geluonis Mane kankina. Iš baimės daužo man širdis krūtinę.
؜	؜
960	Ir aš be perstojo vartau akis, Kur bėgu, nežinodama. Vėl blaško mane padūkęs kvapas įsiutimo. Nebevaldau liežuvio, ir be tikslo Į negando šlykštaus bangas
965	Šie mano žodžiai daužos drumzlini.
؜	؜
؜	Ijo, gylio kankinama, išbėga
؜	؜

Strofa

CHORAS

؜

Tikrai, tikrai tas išmintingas,

Kurs pirmas širdyje nešiojo

Ir liežuviu paskelbė mintį,

Jog giminiuotis kiekvienam

970

Pagal save geriausiai būtų.

O tas, kurs dirba rankų darbą,

Neturi trokšti sutuoktuvių

Nei su išlepintomis turto,

Nei su išaukštintom kilmės.

؜

Antistrofa

975

O, kad niekad, kad niekad,

O galingosios moiros, kad niekad manęs nematytumėt

Bendrininkės kilnaus Dzeuso guolio!

Ir kad dangiško vyro nesiekčiau!

Nes aš virpu, regėdama čia,

980

Kaip nekenčianti vyro Ijo mergystė,

Žiauriai plėšoma Heros sukeltų nelaimių,

Nelaimingai klajoja…

؜

Epodas

؜

Lygiųjų aš jungtuvių nebijau,

Bet į mane dievų galingų meilė

985

Tenemeta lemtingo savo žvilgsnio.

Tokios kovos kovoti negaliu:

Be išdavų jos pastangos palieka.

Nė nežinau, kuo tapti aš turėčiau

Ir kaip išvengti Dzeuso nutarimų.

؜

؜	PROMETĖJAS
990	Nors Dzeusas mintyse dar pilnas išdidumo, Tačiau ir nusižemint laikas jam ateis. Mat rengiasi jisai sutuoktuves iškelti, Kurios jį ilgainiui turės numest nuo sosto Ir nuo valdžios nušalint. Tąsyk tėvo Krono
995	Įvykęs bus visai senasis prakeikimas, Kuriuo prakeikė Dzeusą, virsdamas nuo sosto. Tikrosios išeities iš šitokių nelaimių Nė vienas iš dievų parodyt jam negali, Išskyrus vien mane. O aš žinau aiškiausiai,
1000	Kokiu būdu jisai galėtų išsigelbėt. Dėl to tegu dabar sau sėdi ir raminas, Pasitikėdamas aukštybių griaudimu, Ugningą vylyčią kratydamas ranka, Nes tai ničnieko jam nebegalės padėti:
1005	Jis negarbingai kris žiauriuoju kritimu. Mat neįveikiamą jis rengia nejučiom Pats prieš save dabar kovotoją siaubingą, Kuris už žaibą ras dar galingesnę liepsną Ir griausmą, pranašesnį netgi už perkūną.
1010	Sutramdys šis tridantį, ietį Poseidono, Pabaisą jūros tą ir drebintoją žemės. O atsidūręs tokioje nelaimėj Dzeusas Supras, kiek skiriasi vergystė nuo valdžios.
؜	؜

؜	CHORAS Tu Dzeusui pranašauji vien tik tai, ko trokšti.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
1015	Be to, ko noriu aš, sakau, kas išsipildys.
؜	؜
؜	CHORAS Tai reikia spėt, kad Dzeusas susilauks valdovo?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Ir sunkesnius vargus už šiuos turės pakelti.
؜	؜

؜	CHORAS Kaip žodžių panašių ištarti nebijai?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS O ko bijosiu aš, jei mirti man nelemta?
؜	؜
؜	CHORAS
1020	Bet tau galės uždėti dar skaudesnę bausmę.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tegu sau uždeda: aš viskam pasirengęs.
؜	؜
؜	CHORAS Kas gerbia Adrastėją, tas yra išminčius.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Tai garbink ir maldauk, ir pataikauk valdovams, O man mažiau už nieką rūpi tavo Dzeusas!
1025	Tegu šį trumpą laiką veikia jis ir valdo, Kaip nori: jam neteks ilgai dievų valdyti. Bet štai aš pasiuntinį Dzeuso čia matau, Valdovo naujojo visų uoliausią tarną. Turbūt nepaprasta ką nors jis man praneš.
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Remdamiesi I antistrofa ir II strofa, aptarkite, kaip dabar Choras vertina Prometėjo poelgį.
Už ką ir kaip Ijo yra kankinama? Ką ji papasakoja apie save?
Ką Prometėjas pasakoja apie Ijo ateitį? Kodėl tolesnį jos gyvenimą metaforiškai pavadina „audringa jūra negandų šiurpių“?
Kuo panašūs Ijo ir Prometėjo likimai? Kuo jie skiriasi?
Kokią Dzeuso valdymo pabaigą pokalbyje su Ijo pranašauja Prometėjas?
Kaip manote, ar savo likimo žinojimas (Ijo palikuonis išlaisvins Prometėją) suteikia kančioms prasmę?
Kaip į pasakojimą apie Ijo likimą reaguoja ji pati ir kaip Choras (954–989)?
Prometėjas skelbia: „Nors Dzeusas mintyse dar pilnas išdidumo, / Tačiau ir nusižemint laikas jam ateis.“ Ar Dzeusas galėtų išvengti negarbingo kritimo?
Dėl ko scenos pabaigoje Choras ginčijasi su Prometėju? Paaiškinkite jo žodžius „man mažiau už nieką rūpi tavo Dzeusas!“ Kodėl Chorui sako „tavo Dzeusas“?

Daugiau

[ANTRO STASIMONO tęsinys]

Pasirodo Hermis

Ant lekito – dievas Hermis keliautojo drabužiais, sparnuotais sandalais, nešinas šauklio lazda

؜	HERMIS
1030	Aš tau, gudruoli, tau, kandžiausiam iš kandžiausių, Išdrįsusiam trumpamžiams garbę dovanoti Ir prieš dievus kaltam, ugniavagiui, sakau: Nurodyt jungtuves tau liepia mano tėvas, Kurios, kaip tu giries, pašalins jį nuo sosto.
1035	Man be jokių mįslių išpasakok tatai, Ir viską kuo smulkiausiai, kad man antrą sykį Netektų čia keliaut. Nes juk matei, kad Dzeuso Suminkštint neįstengsi šitaip, Prometėjau.
؜	؜

؜	PROMETĖJAS (pašaipiai) Tai bent tikra kalba tarnaujančio dievams!
1040	Kokia ji iškilminga ir pilna puikybės! (Su pykčiu) Naujokai esat jūs, naujoviškai ir valdot. Įsivaizduojat sau, kad liūdesys negali Tvirtovių jūsų siekti. Argi nemačiau, Kaip iš tvirtovių šitų krito du valdovai?
1045	Ir pamatysiu aš, kaip nubildės trečiasis, Kurs viešpatauja šiandien. Šitas jo kritimas Pats gėdingiausias bus, ir jis įvyks netrukus. Gal kartais tau atrodo, kad naujų dievų Turėčiau aš bijot arba prieš juos drebėti?
1050	Nė kiek! Nė trupučio! O tau geriau patarsiu Vėl nuskubėt keliu, kuriuo esi atvykęs, Nes nieko iš manęs patirti neįstengsi.
؜	؜

؜	HERMIS O juk į šitokių skaudžių nelaimių uostą Tik per puikybę savo tu esi patekęs.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
1055	Aš savo nelemties į tavąją vergystę, Gerai įsidėmėk, neišmainyčiau niekad. Nes aš greičiau vergausiu kad ir šitai uolai, Nei būsiu pasiuntiniu ištikimu Dzeuso. (Okeanidėms) Mat reikia įžūliai su įžūliaisiais elgtis.
؜	؜
؜	HERMIS
1060	Atrodo, tau smagi ši būklė dabartinė.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Ar man smagi? Mielai matyčiau savo priešus Taip besismaginant – jų tarpe ir tave.
؜	؜
؜	HERMIS Tai dėl nelaimių tavo aš taipogi kaltas?
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Visi dievai man šlykštūs, kalbant atvirai,
1065	Nes jie už gera man piktu atsimokėjo.
؜	؜
؜	HERMIS Tau protą atėmė, matyt, smarki liga.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Jei priešų neapkęst – liga, tai aš – ligonis.
؜	؜
؜	HERMIS Tavęs laimingo nieks pakęsti negalėtų.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Deja!
؜	؜
؜	HERMIS Štai šito žodžio Dzeusas nepažįsta.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
1070	Bet laikas subrandins ir jį išmokys visko.
؜	؜
؜	HERMIS O tu dar neišmokai būti išmintingas.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Dar ne. Nes su tavim nė nekalbėčiau, verge!
؜	؜
؜	HERMIS Ko trokšta tėvas, rodos, nesakysi nieko.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS (ironiškai) Kodėl gi ne! Juk taip aš jam esu dėkingas!
؜	؜
؜	HERMIS
1075	Tu iš manęs šaipaisi kaip iš kokio vaiko!
؜	؜
؜	PROMETĖJAS O ar ne vaikas tu? O ar ne dar kvailesnis, Jei iš manęs ką nors tikiesi sužinoti? Nėra tokios kančios, nėra tokios gudrybės, Kuria mane priverstų Dzeusas tai paskelbti,
1080	Kol dar nenuimti man šie gėdingi pančiai. Todėl tegu sau svaido jis liepsningą žaibą Ir drebia baltasparniais sniego tumulais, Tegu sumaišo viską griausmas požeminis. Tai nepalenks manęs, ir aš nepasakysiu,
1085	Kas ilgainiui turės nuversti jį nuo sosto.
؜	؜
؜	HERMIS Tu pagalvok, ar tau galės tai būt naudinga.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS Seniai tas nutarta ir apgalvota buvo.
؜	؜
؜	HERMIS Išdrįsk, o beproti, išdrįsk gi pagaliau Teisingai samprotaut apie nelaimes savo.
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
1090	Tu nusibodai man ir veltui mėginai Mane įtikinti lyg bangą vandenyno. Tegu į tavo galvą niekad neateina Mintis, kad aš galiu, pabūgęs Dzeuso keršto, Pasidaryt romus ir dar maldauti imsiu
1095	Visų nekenčiamą, į jį rankas ištiesęs Lyg moteris kokia, kad jis mane iš šitų Grandinių išvaduotų. Niekad to nebus!
؜	؜

؜	HERMIS Aš, rodosi, per daug ir veltui čia kalbėjau. Juk mano prašymai kietos tavo širdies
1100	Nė kiek nejaudina. Kaip jaunas kumelys Tu žąslus kandžioji ir prieš vadžias kovoji. Tačiau tu smarkauji gudraudamas silpnai: Juk vienas išdidumas be grakštesnio proto Suprast patsai gali mažiau už nieką reiškia,
1105	Bet pagalvok, kas bus, jei mano šitie žodžiai Tavęs neperkalbės. Kokia audra nelaimių Ir skausmo potvynis turės tave užlieti! Pradžioj šį aukštą skardį tėvas sudaužys Perkūnais ir žaibais. Šiurkščiam uolos glėby
1110	Tave gramzdindamas, paslėps jis tavo kūną. Bet pagaliau, kai baigsis ilgas laiko tarpas, Tu grįši vėl į šviesą. Čia tave užpuls Sparnuotas Dzeuso šuo, erelis kraugeringas. Kasdien atskrisdamas kaip neprašytas svečias,
1115	Jis juodas kepenis tavąsias godžiai ės Ir tavo stambų kūną į skutus suplėšys. Ir šitokios kančios tu nesulauksi galo, Kol iš dievų kuris vargų tavųjų naštą Sutiktų perimti ir panorėtų žengti
1120	Pas saulės spindulių nelankomąjį Hadą, Į pat gelmes tamsiąsias Tartaro niūraus. Tad pagalvok geriau; čia tau ne pramanytas Gyrimasis tiktai, o kalbos kuo rimčiausios. Nes Dzeuso lūpos jokio melo nepažįsta,
1125	Kiekvieną savo žodį vykdo jis tiksliai. Apsimąstyk ir ryžkis; niekad nemanyk, Kad būti išdidžiam geriau negu protingam.
؜	؜

„Sukaustytas Prometėjas“, dail. Tomas Koulas, 1847 m.

؜	CHORAS Mums rodos, Hermis sako tau teisybę. Jis ragina tave, puikybės atsisakius,
1130	Protingos išminties geriau pasiieškoti. Jo paklausyk. Nes gėda klysti išmintingam.
؜؜	؜
؜	PROMETĖJAS Žinojau aš, ką jis paskelbt atėjo. O kad nuo priešo kęsti privalau – Aš nematau čia nieko negarbingo.
1135	Todėl tegu jis svaido į mane Ugningo žaibo garbinius aštriuosius! Tegu jis orą virpina griausmais, Tegu įsiunta nirtulingi vėjai, Ir kvapas jų iš pagrindų, galingai,
1140	Su šaknimis tesukrečia šią žemę! O jūrų bangos, ūždamos piktai, Tesusimaišo su dangaus žvaigždynų Takais aukštaisiais! Tartare juodam, Sūkuriuose žiauriosios būtinybės,
1145	Tegu jisai gramzdina mano kūną! Visai užmušti jis manęs negali!
؜	؜
؜	HERMIS Tokių sprendimų ir tokių kalbų Tik iš bepročių tegali išgirst. Ar trūksta ko jo daliai nelaimingai,
1150	Kad virstų jis pamišėliu tikru? Ar jis žaboja savo beprotystę? (Okeanidėms) O jūs, kurios užjaučiat jo nelaimes, Iš šitų vietų traukitės tuojau! Kitaip rūstus maurojimas perkūno
1155	Jums protą gali žiauriai sužalot.
؜	؜
؜	CHORAS Kitaip kalbėk ir kitą patarimą, Kuris labiau įtikintų, man duok. Nes žodžio šio, kurį dabar ne vietoj Man pasakei, pakelti negaliu.
1160	Kaip man drįsai pasiūlyti niekšybę? Drauge su juo aš noriu kęst ką reik. Aš įpratau bodėtis išdavikais Ir nepažįstu ydos aš kitos, Kurią už šitą niekinčiau labiau!
؜	؜

؜	HERMIS
1165	Na, tai atminkit, ką aš jums kalbėjau. Ir, kai pagautos negando jūs būsit, Be reikalo nekaltinkit likimo! Ir nesakykit, kad nenumatyton Nelaimėn jus yra įstūmęs Dzeusas!
1170	Ne, ne! Įstumsit pačios jūs save! Juk ne staiga, ne slapčiomis atslinkęs, Apnarplios jus raizgus nelaimių tinklas: Juk viską pačios aiškiai žinot jūs. Kalta čia bus vien tik kvailystė jūsų!
؜	؜
؜	PROMETĖJAS
1175	Visa štai žemė dreba ir siūbuoja! Mauroja štai kimus perkūno aidas, Ugningi žybsi žaibo garbiniai Ir dulkės sukas oro sūkuriuos.
1180	Vieni kitiems paskelbę žiaurią kovą, Sukilo vėjai. Šokdami piestu, Visi jie pučia priešingom kryptim. Išvien su jūra oras susimaišė! Tai šitaip aiškiai puola mane Dzeusas,
1185	Tikėdamas man baimės įvaryti. O šventas varde motinos manos Ir tu, dangau, kuris vairuoji šviesą, Visoms būtybėms bendrą, juk matai, Kaip neteisingai aš turiu kentėti!
؜	؜
؜	Griaudžiant perkūnui, skyla uola, ir Prometėjas prasmenga žemėn

Vertė Ričardas Mironas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Glaustai papasakokite, kas pavaizduota finalinėje dramos scenoje.
Ko iš Prometėjo reikalauja scenoje pasirodęs Hermis? Kokiomis naujomis Dzeuso bausmėmis jis grasina?
Įsiskaitykite į Prometėjo monologą (1132–1146). Koks čia pasirodo protagonistas? Kodėl nuolat kartojami geidžiamosios nuosakos veiksmažodžiai (tegu svaido, tegu virpina, tegu įsiunta, tesukrečia…)? Ką atskleidžia paskutinė šio monologo eilutė?
Kieno pusę Prometėjo ir Hermio ginče palaiko Choras? Ar jo pozicija keičiasi? Paaiškinkite išsamiau.
Ar galima teigti, kad Prometėjas ir Choras panašiai supranta garbę? Atsakymą paremkite tekstu.
Ką paskutiniais savo žodžiais praneša Prometėjas?

Apibendriname

Aptarkite šios tragedijos fabulą.
1. Kokiais įvykiais pradedamas dramos veiksmas, kokiu baigiamas?
2. Kas yra pagrindiniai veikėjai arba jiems atstovaujantys asmenys?
3. Kurie antraeiliai veikėjai yra svarbūs? Kuo?
4. Kur ir kada vyksta dramos veiksmas?
5. Ar Aischilas laikosi antikinei dramai būdingo veiksmo laiko ir vietos vienovės principo?

Aptarkite pagrindinį šios tragedijos veikėją Prometėją.
1. Kokiai dievų kartai jis priklauso? Kieno pusėje dalyvauja prasidėjus titanų ir naujųjų dievų kovai?
2. Už ką Prometėjas baudžiamas? Kodėl jaučiasi įžeistas tokios Dzeuso bausmės?
3. Dėl ko jis atsisako nusileisti Dzeusui ir priima dabartinius ir būsimus kankinimus?
4. Kodėl Prometėjo padėtis yra tragiška? Jo nemirtingumas didina ar mažina tragizmą?
5. Aptarkite, ar pagrindinis tragedijos veikėjas patyrė kokį nors pokytį.
6. Kodėl Prometėjas laikomas nesavanaudžio žmogaus pagalbininko simboliu?
7. Su kokiomis vertybėmis siejamas Prometėjo paveikslas Aischilo tragedijoje?
8. Remdamiesi tekstu, įrodykite, kad net sukaustytas titanas yra laisvas.

Aptarkite Prometėjo santykį su Choru, Okeanu, Ijo, Hermiu. Kaip su jais Prometėjas kalbasi? Kodėl taip?
Kaip Choras vertina vaizduojamas situacijas, Prometėjo elgesį? Ar jo nuomonė keičiasi?
Aptarkite Ijo likimą, jos pasmerktumą. Kodėl jos likimas susijęs su Prometėju? Kaip manote, ar Ijo – tragiškoji veikėja?
Remdamiesi Prometėjo žodžiais aptarkite, kaip atrodė žmonių giminė prieš tai, kai titanas ėmėsi jiems padėti. Apibendrintai paaiškinkite, ką Prometėjas suteikė žmonėms. Kodėl jis laikomas civilizacijos ir kultūros kūrėju?
Aptarkite šios dramos konfliktą: tarp ko ir dėl ko jis kyla? Kokius skirtingus įsitikinimus ar principus, kokias tiesas gina konfliktuojančios jėgos?
Kaip manote, kas žiūrint tragediją turėtų kelti užuojautą, gailestį?

Diskutuojame

Ar pritartumėte Hermio žodžiams, skirtiems Prometėjui: „niekad nemanyk, / Kad būti išdidžiam geriau negu protingam“ (1126–1127)?

Rašome

Europos kultūroje Prometėjas yra maištingumo simbolis. Minint jo vardą prisimenami darbai žmonių labui ir pasipriešinimas Dzeusui (apie tai kalbėta aptariant Prometėjo mitą). Prisiminkite kurį nors mūsų laikų žmogų, kuris savo darbais panašus į Prometėją:

jis pasipriešina aukštesnėms jėgoms, pavyzdžiui, valdžiai ar paplitusiai visuomenės nuomonei;
jo veikla skirta padėti žmonėms (juos iš ko nors išlaisvina, jiems ką nors suteikia, pamoko ir pan.);
už savo pastangas jis nesiekia atlygio;
už savo veiklą jis yra baudžiamas, turi kentėti.

Pasiskirstykite poromis ar grupėmis, sukurkite apie tą žmogų pasakojimą (200–250 žodžių) ir perskaitykite klasėje.

Kuriame

Pasiskirstę vaidmenimis inscenizuokite paskutinę dramos sceną (Prometėją aplanko Hermis). Žinodami, kad Chorą sudaro 15 aktorių grupė, Prometėjo ir Hermio vaidmenims paruoškite po kelis dublerius. Jei yra galimybė, sukurkite scenografiją, kaukes, paaukštintą aktorių apavą. Vaidinkite emocingai skaitydami tekstą, nepamirškite teatrališkų gestų.

Daugiau

Sofoklis

Sofoklio biustas

Sofoklį (497–406 m. pr. Kr.) atėniečiai didžiai gerbė kaip savo polį mylintį, jam tarnaujantį pilietį, kaip žmogų, dievų apdovanotą gražia išore ir visokiomis dorybėmis, kaip talentingą poetą. Jo kūrybingiausias laikas sutapo su Atėnų iškilimo, taikos, demokratijos klestėjimo laikotarpiu. Sofoklis parašė per šimtą dramų, mus pasiekė tik septynios. Daugiau kaip dvidešimt kartų jis yra laimėjęs tragikų varžybas.

Sofoklis, varžybose nurungęs Aischilą, stengėsi tobulinti teatrą: sumažino choro vaidmenį ir aktorių skaičių padidino iki trijų, išplėtojo dialogus, dėl to labiau išryškėjo pagrindinis dramos elementas – veiksmas. Be to, jis naudojo spalvingas dekoracijas. Atėniečiai vertino Sofoklio dramose rodomą pagarbą tradicinėms moralinėms vertybėms, papročiams.

Kadangi poetą domino žmogaus psichologija, jis kūrė savitus, stiprius personažus. Dėl to jo kūriniai apibūdinami kaip charakterių dramos. Nors žmogaus likimą lemia aukštesnės galios, Sofoklio veikėjai ryžtingai siekia tikslo, iki galo lieka ištikimi sau, savo principams. Šie kilnūs, didingi charakteriai įkūnija populiarią kalokagatijos idėją.

Iš septynių išlikusių Sofoklio tragedijų geriausiai žinomos „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“, sukurtos Edipo mito motyvais. Šiuos kūrinius dramaturgas rašė skirtingais laikotarpiais: „Antigonę“ sukūrė maždaug penkiasdešimties, „Edipą karalių“ – septyniasdešimties, „Edipą Kolone“ – devyniasdešimties.

Daugiau

Ką pasakoja Tėbų ciklo mitai

Tėbų karaliui Lajui Delfų orakulas išpranašavo žūtį nuo sūnaus rankos ir kraujomaišą, nes paskui sūnus, pats to nežinodamas, ves savo motiną. Todėl tik gimusį sūnų tėvai nusprendė nužudyti – liepė piemeniui numesti nuo kalno. Šiam pagailo kūdikio, tad atidavė jį auginti kitam piemeniui iš Korinto. Tas nunešė berniuką bevaikiam savo valdovui. Gavęs Edipo vardą, vaikas augo Korinte kaip karaliaus sūnus.

Kartą puotaujant vienas svečias Edipą pavadino netikru sūnumi. Jaunikaitį tai įskaudino, ir jis leidosi ieškoti tiesos. Delfų orakulo ištarmė buvo ta pati: Edipas užmušiantis tėvą ir vesiantis motiną. Išsigandęs jaunuolis negrįžo į Korintą.

Vienoje kryžkelėje jis susivaidijo su važiuotais keleiviais, nes tie nedavė kelio. Per susirėmimą visi sutiktieji žuvo. Tai buvo Lajas su palyda.

Edipas atėjo į Tėbus. Prie miesto vartų buvo apsigyvenusi pabaisa Sfingė – pusiau moteris, pusiau liūtė. Ji kiekvienam einančiam pro šalį užmindavo mįslę ir neįminusį nužudydavo. Edipas mįslę įminė ir išgelbėjo miestą. Dėkingi tėbiečiai paskelbė jį karaliumi ir išleido už jo našlę karalienę. Laimingai gyveno Edipas, susilaukė dviejų sūnų, Eteoklio ir Polineiko, ir dviejų dukterų, Antigonės ir Ismenės. O paskui atėjo nelaimė: kilo baisus maras.

Edipas ir Sfingė, pavaizduoti ant pelikos

Motina Jokastė (akt. Nelė Savičenko) tarp konfliktuojančių brolių Polineiko (akt. Mantas Zemleckis) ir Eteoklio (akt. Paulius Markevičius) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

Daugiau

Tėbų ciklas Sofoklio kūriniuose

Tragedijoje „Edipas karalius“ Sofoklis vaizduoja žmogų, kuriam nepavyko išvengti savo lemties. Kad išgelbėtų miestą nuo maro, Edipas turi surasti buvusio valdovo žudiką. Ir sužino kraupią tiesą: jis pats yra ieškomas žmogžudys. Žinojimas, kurio jis siekė, atneša tik kančią. Edipo žmona ir motina Jokastė nusižudo, o jis pats išsiduria akis, taip save bausdamas už sielos aklumą.

Kita tragedija – „Edipas Kolone“ – parodo tolesnį Edipo likimą. Neregiu tėvu rūpinasi duktė Antigonė. Sūnūs, iš pradžių dalijęsi valdžia Tėbuose, susikivirčija. Išvytas iš miesto vyresnėlis Polineikas su sąjungininkų kariuomene rengiasi jį pulti. Išpranašauta, kad mūšio baigtis priklauso nuo to, kur bus Edipo kapas. Tačiau Edipas prakeikia abu sūnus ir kančiomis išpirkęs kaltes miršta šventoje giraitėje ant kalvos Kolono kaime. „Antigonėje“ vaizduojami įvykiai po Edipo mirties. Šeimos tragedija dar nebaigta – tėvams tekusi nelemtis persekioja vaikus.

2016 m. režisierius Gintaras Varnas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį „Oidipo mitas“. Pasakojimas apie Edipo ir jo vaikų lemtį čia sudėtas iš graikų tragedijų – Sofoklio „Edipo karaliaus“ ir „Antigonės“, Euripido „Finikiečių“, Aischilo „Septyneto prieš Tėbus“ – ir šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Jono fon Diufelio (John von Düffel, g. 1966) dramos „Edipo miestas“ fragmentų.

Perskaitykite Daivos Šabasevičienės interviu su režisieriumi ištrauką ir atsakykite į klausimus.

Kaip apibūdintumėte svarbiausias antikinių tragedijų temas?

Antikos dramaturgai tragikai nekūrė siužetų, o naudojo jau žinomus mitų siužetus, juos perkurdami ar savaip interpretuodami. Realybė buvo savotiškas tabu ar blogo skonio ženklas, ji graikų teatre įsigalėjo tik sunykus tragedijai, kaip pagrindiniam, dominuojančiam žanrui, ir įsitvirtinus naujajai komedijai (iš esmės helenizmo laikais). Mitai leido tragikams kelti ir atverti esminius klausimus – žmogaus ir pasaulio (tiksliau, jo vietos pasaulyje), žmogaus ir dievų, likimo ir laisvos valios, aukojimosi ir kančios, asmenybės ir valstybės. Ir nors graikų tragedijos forma aiški, skaidri, kanonizuota, o dialogai logiški ir tikslūs, veiksmą scenoje suprasti nėra sudėtinga, sunkiausia suvokti kitką – „kodėl?“

Ar tai žmogaus kaltė, jo „tragiška klaida“, ar dievų valia, ir žmogus tėra žaislas dievų rankose? Kodėl dievai būna nuožmūs, net įnoringi, o kartais atrodo, kad jie tiesiog tyčiojasi iš žmogaus, užkraudami jam nesuvokiamas kančias? Manau, tie klausimai patiems graikams buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairiopai interpretuojamos ir aiškinamos.

Tai aistrų ir minties teatras, kuris, rodydamas žmogų kritinėje situacijoje, kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti. Gal todėl kai kas to meto graikų teatrą vadina „aukštąja graikų visuomenės mokykla“. Tragedija turėjo žmogų apvalyti nuo aistrų, priminti skaudžias mitinių herojų klaidas ir nusikaltimus, kelti baimę ir gailestį. (Garsioji katarsio sąvoka – tarp daugybės kitų – irgi graikiška.)

Kuo ši istorija gali būti įdomi šiuolaikiniam žmogui?

Oidipo mitas kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Kas yra žmogaus lemtis? Ar jis turi laisvą valią? Už ką ir kodėl niekuo dėtą žmogų lemtis sutraiško? Galų gale – kas ta lemtis? Kodėl vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas, nuodėmes, nusikaltimus? Kas yra prakeiksmas? Kas – pranašystė?

Ar gali savo poelgiais nutraukti blogą giminės lemtį? Žmogus – didis ar menkas? Kaip žinoti, gėris tai ar blogis? O dievai? Kodėl jie tokie abejingi žmogui ir jo naikinimo instinktui? Kas svarbiau – tavo moralinis įsitikinimas ar valstybės įstatymas?

Koks jūsų spektaklio motyvas jums pačiam atrodo svarbiausias?

Trilogijoje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ ryškėja dar viena labai graži tema – jaunų, drąsių asmenybių tema. Tai du jaunuoliai – Menoikėjas (Kreonto sūnus, paauglys) ir Antigonė (Oidipo duktė), kurie, būdami visai jauni, yra gražios išimtys tamsios lemties ir dar tamsesnių aistrų tampomos žmonijos fone. Vienas aukojasi už savo miestą, kita aukoja save dėl aukštesnio – dievų – įstatymo.

Mitas suteikia viltį: miestą – šalį – žmoniją gali išgelbėti tokios jaunos asmenybės. Ne minia, ne įstatymai, ne politikai, bet individualistai autsaideriai – šnibžda mums senieji graikų tragikai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Kokias temas, pasak G. Varno, svarstė graikų tragedija?
Kodėl antikinės tragedijos mūsų laikais įvairiai interpretuojamos?
Kokias šiuolaikiniam žmogui aktualias problemas kelia Edipo mitas? Išskirkite dvi, jūsų nuomone, iš tiesų svarbias. Paaiškinkite pasirinkimą
Kokia spektaklio idėja svarbi režisieriui? Suformuluokite ją savais žodžiais.

Daugiau

ANTIGONĖ

VEIKĖJAI

KREONTAS – Tėbų karalius

EURIDIKĖ – jo žmona

HAIMONAS – jų sūnus

ANTIGONĖ – Kreonto giminaitė, Haimono sužadėtinė

ISMENĖ – jos sesuo

TEIRESIJAS – aklas žiniuonis

SARGYBINIS

Pirmas ir antras Kreonto ŠAUKLYS

Tėbiečių senių CHORAS

Kreonto asmens SARGYBINIAI ir TARNAI, Euridikės TARNAITĖS

Daugiau

PROLOGAS

Aikštė priešais karaliaus rūmus Tėbų pilyje. Į rūmus trejos durys: vidurinės dvivėrės, šoninės vienpusės, visos uždarytos. Greit turi aušti

Iš dešinės ateina Antigonė gedulo rūbais su nedidele urna rankose. Pasibeldžia į dešines duris ir tyliai pasikalba su išėjusia į jos beldimą tarnaite. Tarnaitė pasišalina. Antigonė eina į vidurį scenos. Netrukus pro tas pačias duris pasirodo Ismenė. Antigonė skuba jos pasitikti

؜	ANTIGONĖ Ismene, mylimoji mano seserie! Ar tu žinai, kad mūs Edipo negandais, Kol būsim gyvos, Dzeusas plakti nenustos? Nei sielvartų jokių, nei skausmo nebėra,
5	Nei gėdos, nešlovės ar nedalios tokios, Kurių dar mes abi nebūtume regėję. Ir šiandien visas miestas kalba, kad šaukliams Valdovas liepė vėl paskelbt įsakymą. Girdėjai tu ką nors, ar nieko nežinai,
10	Kokių nelaimių broliams atnešė vaidai?
؜	؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Ismenė (akt. Dovilė Kundrotaitė) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	ISMENĖ Žinios aš, Antigone, neturiu jokios, Skaudžios nei malonesnės, dar nuo tos dienos, Kai mes abi netekom brolių abiejų, Nuo vienas kito rankos kritusių liūdnai.
15	Tik Argo kariauna šią naktį jau atgal Patraukė, ir daugiau aš nieko nežinau. Tačiau nuo to nebus geriau man nei blogiau.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Aš tai žinojau ir todėl tave iš rūmų Išsikviečiau, nes vienai noriu pasakyt.
؜	؜
؜	ISMENĖ
20	Kas atsitiko? Vėl turbūt liūdna žinia.
؜	؜

؜	ANTIGONĖ Kreontas mūsų brolius perskiria kapu: Pagerbęs vieną, antrąjį paniekino. Palaidojo į žemę Eteoklį jis Gražiai, kaip reikalauja krašto paprotys,
25	Ir tas jau turi garbę mirusių šaly. O kūną Polineiko, kritusio liūdnai, Įsakymą viešai paskelbęs per šauklius, Užgynė laidot ir bet kam raudoti jo. Neapverktas teguli ir nelaidotas,
30	Tegu sau kelia vaišes prašmatnias pesliai. Kreontas malonusis, sako, tai visiems Paskelbęs, tau ir man, pabrėžiu aš – ir man. Įsakymą šį savo, jei nežino kas, Dar liepęs pakartot ir anaiptol neleisiąs
35	Nepaisyt niekam jo: kas drįsiąs nepaklust, Tas miesto aikštėje sukniubs po akmenim. Žinai štai viską, ir matysim greit, ar tu Garbinga ar menka gerų tėvų duktė.
؜	؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) ir Polineikas (akt. Mantas Zemleckas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	ISMENĖ O vargšė! Ta bėda ne mano pajėgoms,
40	Nei aš atnarpliot, nei sunarpliot ką galiu.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Tu ryšies veikt ir kęsti su manim, sakyk?
؜	؜
؜	ISMENĖ O kam tu ryžties? Ką galvoji tu daryti?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Padėsi mirusį šiai rankai tu paimti.
؜	؜
؜	ISMENĖ Manai tu jį palaidot? Uždrausta visiems.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ
45	Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo, Jei tu nenori. Niekad neapleisiu jo.
؜	؜
؜	ISMENĖ Beprote tu! Kai taip Kreonto uždrausta?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Ne jam uždraust, kas mano priedermė šventa!
؜	؜

؜	ISMENĖ Tu atsiminki, seserie, kaip mūsų tėvas
50	Pražuvo be garbės, paniekintas visų, Kai pats, pamatęs savo nuodėmes baisias, Sava ranka išvėrė sau akis abi. Ir motina-žmona (draugėj abu vardai) Taip negarbingai kilpoj pabaigė dienas.
55	Toliau du broliai viena ta pačia diena, Savižudos tie vargšai, galvas neramias Nuo vienas kito rankos gavo paguldyti. O šiandien mes abi, dar gyvos likusios, Niekingai žūsim, jei šalies įstatymų,
60	Karaliaus valios ir valdžios negerbsime. Tu pamiršti, kad gimėm mudvi moterim Ir stot į grumtynes su vyrais negi mums. Kieno galia didesnė, tas ir valdo mus. Mums lemta vien klausyt, nors kartais ir skaudu.
65	Aš požemių dievus maldauju nuolankiai, Tegu jie man atleidžia, priverstai jėgos. O tų, kas turi valdžią, aš turiu klausyti. Daugiau, nei pagali, daryt ne priedermė.
؜	؜

؜	ANTIGONĖ (šaltai ir išdidžiai atsitraukdama) Nebeprašau ir, nors norėtum tu pati
70	Dabar padėt, man džiaugsmo jokio nebebus. Daryki sau, kaip išmanai, o aš gi jį Palaidosiu. Tuomet man gera bus ir mirti. Gulėsiu aš prie jo, prie mielojo miela, Už meilės priedermę kalta, bet ne paika:
75	Čia žemėj reikalinga būsiu neilgai, O ten gulėsiu amžius. Tu gali, jei nori, Verst niekais pareigą, uždėtąją dievų.
؜	؜
؜	ISMENĖ Jos niekais neverčiau ir neverčiu, tačiau Žmonių nepaisyt valios aš per daug silpna.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ
80	Gerai. Dangstykis tuo sveika, o aš einu Supilsiu kapą savo broliui mylimam.
؜	؜
؜	ISMENĖ O, nelaiminga! Kaip baisu man dėl tavęs.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Nebūgštauk dėl manęs. Pati savęs žiūrėk.
؜	؜
؜	ISMENĖ Nors niekam šio sumanymo nesisakyk,
85	Laikyki paslapty. Tylėkime abi.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ O ne! Sakyk! Tylėdama užtrauksi sau Pagiežos dar daugiau nei skelbdama visiems.
؜	؜
؜	ISMENĖ Karšta širdis tau ten, kur stingsta ji kitiems.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Aš padarysiu tai, ką liepia pareiga.
؜	؜
؜	ISMENĖ
90	Jei tu valiosi. Sieki nepasiekiama.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Jei nevaliosiu – krisiu nepalūžusi.
؜	؜
؜	ISMENĖ Ko neįmanoma, neverta nė pradėti.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Jei taip kalbėsi, aš pradėsiu neapkęsti, Ir mirusis teisėtai neapkęs tavęs.
95	Palik mane su mano beprotybe šia, Iškęsiu baisumus šituos: jie mažesni, Tikėk, nei mirti negarbinga mirtimi. (Nueina)
؜	؜
؜	ISMENĖ Ir eik sau, jei panūdai taip, tačiau žinok: Nors tu elgies paikai, saviems lieki sava.
؜	؜
؜	Liūdna grįžta pro tas pačias šonines duris. Scena kurį laiką tuščia. Aušta
؜	؜

Daugiau

PARODAS

Iš miesto pusės ateina penkiolikos senių, Tėbų didžiūnų, choras. Pirmieji tekančios saulės spinduliai apšviečia rūmus

؜

CHORAS

I strofa

100	Niekad dar nežėrėjai taip Tėbams septynvarčiams tu, O saulės spinduly skaistus. Sušvitęs vėl šiandieną mums Virš Dirkės vandenų tyrų,
105	Dienos auksinės žibury, tu Argo karį ginkluotąjį, Baltu skydu švytruojantį, Galvotrūkčiais bėgt privertei, Aštrius paspaudęs žąslus.
110	Atžygiavo jisai mūsų žemėn plačion, Priprašytas rūsčių Polineiko kalbų, Ir nuskriejo per ją, nudundėjo grasiai Su galingu, skurdžiu kaip erelio riksmu, Apsisiautęs baltais tartum sniego sparnais,
115	Savo ginklais margais Ir kuoduotais šalmais mirguliuodamas.
؜	؜

I antistrofa

؜	Ir apsupo jis mūs namus Iečių, kraujo godžių, ratu Ir plėšė jau septynvarčius.
120	Bet pasitraukė, nei gerklės Sau nepasotinęs krauju, Nei bokštų iškilian vainikan Ugnį mest nesuskubdamas: Didį triukšmą už jo pečių
125	Arėjas kėlė, ir prieš jį Stojo slibinas drąsiai. Tėvas Dzeusas tarškios pagyrūnų kalbos Neapkenčia begal ir pažvelgęs į juos, Kaip galingu srautu jie atplūsta į mus
130	Ir kaip auksu visi žvanga jie išdidžiai, Tuoj paleido žaibu, kai nuo sienų aukštų Jie galvojo bemat Užgiedosiantys pergalės giesmę.
؜	؜

II strofa

؜	Partrenktas griuvo ant žemės, kurs nešė ugnį
135	Ir it pamišėlis viską nusiaubti baudės, Bakcho apsvaigintas, Nešamas niršo kaip vėtros. Bet išėjo kitaip: Vietoj vienų kitus savo galybe didžia
140	Teikės trenkt smarkusis Arėjas. Septyni jų vadai vartuos septyneriuos Rado tvirtas jėgas jų puolimui atremt. Todėl Dzeusui, tikram nulėmėjui kovų, Jie ginklus varinius paaukojo visi.
145	Tiktai jie, nedori, vienos močios vaikai, Vieno tėvo abu, dabar stoję pikton Žūtbūtinėn kovon, rado mirtį kartu, Viens kitam aštrią ietį suvarę.
؜	؜

II antistrofa

؜	Bet susilaukėme pergalės skambiavardės,
150	Daugiavežimiams ji Tėbams meilingai šypso. Tad kautynių šiurpą Iš atminties mes išmeskim Ir šventovės dievų Šiąnakt tegu skambės džiaugsmo giesmėm, o Tėbų
155	Žemė lai dunda po šokančių Kojom, Bakchui pavyzdį rodant. Bet Kreontas aure, valdovas šalies, Kuriam lėmė dievai sprendimu nesenu Krašto sostą užimt, štai ateina, kažką
160	Sugalvojęs daryt, nes pasiuntęs šauklius Į vyriją čionai susirinkti visiems Įsakė jis krašto didžiūnams.
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Tragedijos prologas atskleidžia koliziją – priešingų siekių, tikslų susidūrimą. Dėl nesutarimo payra buvusi darna. Antigonei ir Ismenei reikia pasirinkti, kaip toliau elgtis. Paaiškinkite, kokioje situacijoje Edipo dukterys turi apsispręsti.
Ką ketina daryti Antigonė ir ką Ismenė?
Dirbdami poromis, užrašykite vienos ir kitos veikėjos pasirinkimo motyvus. Kurie jus labiau įtikina?
Ar Antigonė supranta, kokios bus pasekmės? Kodėl ji neabejoja savo pasirinkimo teisingumu?
Kokius seserų charakterius atskleidžia pirmas dialogas?
Ar pritartumėte nuomonei, kad Ismenė silpna, o Antigonė herojiška? Savo vertinimą pagrįskite tekstu.
Paaiškinkite paskutinę Ismenės repliką.
Kokį konfliktą numanome iš prologo? Kokia pagrindinė šio konflikto priežastis?

Daugiau

PIRMAS EPEISODIJAS

؜

KREONTAS

(Asmens sargybinių lydimas, ateina iš lauko pusės ir kreipiasi į chorą)

؜	Išgelbėti mes, žmonės. Miestą it bangom Užliejo ir išnirti leido vėl dievai.
165	Kiekvieną atskirai kviečiau aš jus ateiti, Pasiųsdamas šauklius, nes atmenu gerai, Kad Lajo sostui rodėte jūs pagarbą, Vėliau Edipui, kolei miestą valdė jis, O kai pražuvo pats, tuomet ir jų vaikams
170	Visa širdim jūs buvot vis ištikimi. Dabar, kai leido dviguba lemtis abiem Tą pačią dieną žūt nuo vienas kito ieties Ir susitept rankas, praliejus brolio kraują, Tad sostą su valdžia turiu paimti aš,
175	Kaip artimiausias žuvusiųjų giminė. Suvokti dvasią, norus ir mintis žmogaus Juk neįmanoma tol, kol įstatymais Ir turima valdžia savęs jis neparodė. Kas, viso krašto valdžią drįsęs pasiimti,
180	Sumanymų gerų neįgyvendina Ir, baimės pilnas, nė liežuvio neapvers, Tą valdovu blogu laikiau aš ir laikau. O kas tėvynės garbę vertina mažiau Už draugystes, tas niekas mano akyse.
185	O aš (paliudys Dzeusas visa regintis) Nenutylėsiu, jei matysiu, kad žmonėms Nelaimė artinas, dangstydamos gėriu, Nei to, kas mūsų žemei priešas, niekados Aš nelaikysiu bičiuliu žinodamas,
190	Kad ji – mūs eldija ir plaukdami su ja, Kol ji klestės, draugų turėsim visuomet. Tokiais įstatymais tvarkysiu šalį aš. Ir šiandien įsakiau paskelbti jau žmonėms Dėl brolių tų, Edipo tų dviejų sūnų:
195	Kad Eteoklį, kurs tėvynę gindamas Paguldė galvą žūtbūtinėje kovoj, Palaidotų kapan su apeigom visom, Kurios atliekamos, palydint didžiūnus. O dėl jo brolio tikrojo, dėl Polineiko,
200	Kurs ištremtas sugrįžo ir kėsinosi Gimtinį miestą ir gimtos šalies dievus Paleisti pelenais, kėsinos atsigerti Jis brolių kraujo, o kitus paverst vergais – Dėl jo paskelbė kraštui nuosprendį šaukliai:
205	Nelaidoti kapan ir jo neapraudot. Nelaidotas teguli nešlovės ženklan, Tegul puotauja šunys ir pikti pesliai. Toks mano požiūris, ir niekšai niekados Nebus pagarboje labiau negu dori.
210	Kas ištikimas miestui – mano pagarbos Ir gyvas, ir numiręs lygiai susilauks.
؜	؜

؜	CHORO VADOVAS Turi, Kreontai, valią šiandien vienas spręst, Kas mūsų krašto priešas, kas bičiulis jo. Įstatymą visokį taikyti gali
215	Ir mirusiems, ir mums, kur esame gyvi.
؜	؜
؜	KREONTAS Žiūrėkit, kad įsakymą įvykdytų.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Kam nors jaunesniam tu šią pareigą pavesk.
؜	؜
؜	KREONTAS Sargybą prie lavono aš jau pastačiau.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Tai ką daugiau dar teiksies mums tu įsakyti?
؜	؜
؜	KREONTAS
220	Nenuolaidžiauti tiems, kas vykdyt nenorės.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Nėra bepročio tokio, kurs norėtų mirt.
؜	؜
؜	KREONTAS Nors atpildas ir toks, tačiau viltis laimėti Sugundo žmones ir įtraukia pražūtin.
؜	؜
؜	Prisiartina sargybinis
؜	؜

؜	SARGYBINIS Valdove, negaliu sakyt, kad bėgau čion
225	Uždusdamas, kiek leido kojų greitis man. Ne sykį aš sustojęs pagalvodavau, Ar nepasukt atgal man iš pusiaukelės. Širdis kartojo nuolat man, sakydama: „Ko skubiniesi, vargše, atsiimt bausmės?
230	Beproti, ko gaišuoji! Jei iš kito ko Kreontas sužinos, ar tuosyk neskaudės?“ Su šitokiom mintim skubėjau palengva, O taip ir trumpas kelias virsta begaliu. Prisiverčiau galop ateiti pas tave
235	Ir pasakyti viską, nors nėra nė ką. Tad atėjau dabar čia kupinas vilties Daugiau nenukentėsiąs, nei užsipelniau.
؜	؜

؜	KREONTAS Kas pasidarė? Ko tu nusiminęs toks?
؜	؜
؜	SARGYBINIS Pirmiausia pasakysiu dėl savęs: ne aš
240	Tai padariau ir kas padarė nežinau, Ir neteisinga bėdą versti ant manęs.
؜	؜
؜	KREONTAS Gudrauti moki ir sukiesi vis ratu, Vis vietoj, bet naujieną pasakyt reikės.
؜	؜
؜	SARGYBINIS Naujienos tos baisumas verčia neskubėti.
؜	؜
؜	KREONTAS
245	Sakyki viską tuoj ir dinki iš akių.
؜	؜
؜	SABGYBINIS Tuojau ir pasakysiu: mirusį kažkas Palaidojo ir dingo, kūną apibėręs Sausa smiltim, kaip reikalauja paprotys.
؜	؜
؜	KREONTAS Ką pasakei? Kas drįso padaryti tai?
؜	؜

؜	SABGYBINIS
250	Aš nežinau. Nei kirvio kirčio nematyti. Nei rėžio jokio kauptuku: aplink plika Sudžiūvus žemė kaip uola, nė ratų joj Pravėžų nėr jokių – padarė be žymės. Ir kai dieninis sargas mums parodė tai,
255	Visus pagavo klaikas mus ir nuostaba: Neberegėt, nors žemėn jis neužkastas, Tik dulkėm užbertas nuo prakeiksmo baisaus. Žvėries plėšrūno niekur nei šunų nėra Nė jokio pėdsako nei kojų, nei dantų.
260	Pradėjome tada mes bartis tarp savęs, Nes sargas sargą kaltino, ir jeigu būtų Muštynės kilę, skirt nebūtų buvę kam. Kiekvienas kaltininkas buvome dabar, Bet nenutvertas, tad ir gynėsi visi.
265	Mes būtum ėmę rankom karštą geležį, Per ugnį ėję ir visais dievais prisiekę, Jog nei padarėm, nei pagelbėjom kam nors Šį darbą sugalvot ir jį įvykdyti. Po ginčų pagaliau, beprasmių ir ilgų,
270	Prakalbo vienas, ir visiems, to pritrenktiems, Žemai nusviro galvos: negalėjome Nei prieštarauti, nei atsakymą surasti, Kaip padaryt geriau. O jis pasakė mums, Kad reikia tau pranešt ir slėpti nevalia.
275	Nusvėrė žodis jo, ir man, nelaimingajam, Štai burtas lėmė didžią priedermę atlikt. Ne savo noru atėjau ir nešauktas, Nemielas niekam su blogom žiniom vajys.
؜	؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) laidoja Polineiką spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	CHORO VADOVAS Seniai, valdove, lenda man galvon mintis:
280	Gal dievas pasiuntė šio darbo padaryti.
؜	؜
؜	KREONTAS Nutilki, kol rūstybė nepašoko man, Kad nepaliktum kvailas senio metuose. Kalbi, ko kęst negalima, ir tvirtini, Jog dievas ėmęs rūpintis numirėliu.
285	Ar kaip geradarys, iš pagarbos didžios, Palaidotas bus tas, kurs deginti šventovių, Kolonom apsuptų, atėjo, grobt aukų, Nusiaubti žemės šios, sugriaut įstatymų? Ar gal dievus laikai piktadarių globėjais?
290	Negali būt! Nors Tėbų žmonės jau seniai Vos gali bepakęst ir murma prieš mane, Slaptai kraipydami galvom: nenori mat Sprandų į jungą duot ir man dorai paklusti. Tad šitokių ką nors, aš puikiai suprantu,
295	Papirko pinigais, kad jį palaidotų. Žmonėms blogybių niekas nepridarė tiek, Kiek pinigas: už jį ir miestai išgriauti, Ir daug žmonių išguita iš gimtų namų. Ištvirkdo dorą sielą ir pamoko jis
300	Pasaulyje pasukt begėdiškais keliais, Parodo nedorybių pavyzdį žmonėms, Kaip sąžinę apgaut bet kokiame darbe. Bet kas už pinigą padarė darbą šį, Tam laikas bus pelnytai susilaukt bausmės.
305	Todėl kaip Dzeusui šventą pagarbą jaučiu, Suprask mane gerai, prisiekdamas sakau: Jei to, kurs nusikalto laidodamas jį, Nepastatysit radę jūs man prieš akis, Per maža bus į Hadą tiesiai jus pasiųsti:
310	Gyvi karodami atskleisit kaltę šią Ir sužinosit jūs, kur pelno sau ieškoti, Kai gausit, kas priklauso. Aš pamokysiu, Kad ne kiekvienas pelnas gali būt smagus Ir kad kreivu keliu pelnyti pinigai
315	Dažniau pražudo žmogų, nei pagelbsti jam.
؜	؜

؜	SARGYBINIS Ar leisi pasakyt, ar pasisukt ir eiti?
؜	؜
؜	KREONTAS Dar nematai, kokie įžūlūs tavo žodžiai?
؜	؜
؜	SARGYBINIS Ausis labiau ar širdį tau užgauna jie?
؜	؜
؜	KREONTAS Dar klausinės, kur slypi mano apmaudas?
؜	؜
؜	SARGYBINIS
320	Kaltasis širdį sužeidė, o aš ausis.
؜	؜
؜	KREONTAS Matau, kad apsigimęs tu esi plepys.
؜	؜
؜	SARGYBINIS Tačiau nesu aš tas, kurs jį palaidojo.
؜	؜
؜	KREONTAS Kurs savo sielą pardavė už pinigą.
؜	؜
؜	SARGYBINIS Aiman!
325	Baisu, kad taip manai ir kad manai netiesą.
؜	؜

؜	KREONTAS Tuos manymus paliki sau. O man, žinok, Jei kaltininko neatvesit – pamatysit, Kad negarbingas pelnas neša vien vargus. (Nueina)
؜	؜
؜	SARGYBINIS Geriau, kad atsirastų. Bet ar pasiseks,
330	Ar nepavyks jo rast, likimas tai nulems. O tu nė kojos mano čia neberegėsi. Nebeturėjęs šiandien nė jokios vilties, Aš gyvas ir turiu dėkoti vien dievams. (Nueina)
؜	؜

Daugiau

PIRMAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜	Daug nuostabių daiktų pasauly,
335	Bet nuostabiausias jų – žmogus. Jūron pilkojon leidžias jis, Kaukiančių vėtrų nepaisydamas, Kai bangos šniokščia ir šoka Lig padangių aukštų.
340	Ir deivių jis vyriausią, Žemę, Nuovargio niekad nejaučiančią, vargina, Metai iš metų grąžydamas žambrį, Arklio sau pasijungęs veislę.
؜	؜

I antistrofa

؜	Ir lengvasparnių paukščių pulką
345	Prisivilioja sau klastom Ir žvėrių veisles visokias, Ir gyvūnus gelmių juodų Tinklais, kietai numegztaisiais, Gaudo gudrus žmogus.
350	Sutramdo jis laukinį žvėrį, Papūstakartį, kalnais kopinėjantį, Sprandą po jungu palenkia jis arkliui Ir kalnų nejaukintam jaučiui.
؜	؜

II strofa

؜	Balsu ir kaip vėjas lakiom
355	Mintim jis išmoko skrajot Ir būti bendrijos nariu, jis moka Gintis nuo šalto speigo Ir čaižių lietaus strėlių. Laimės vaikas,
360	Nelaimei jis kelią iš anksto Pastoja. Tik vieno Hado Išvengti jis bejėgis, Nors vaistų prieš sunkias ligas Prigalvojo.
؜	؜

II antistrofa

365	Gudrumas nepaprastas jį Pamoko visokių menų Ir lenkia į pikta arba į gera. Krašto papročius gerbi, Priesaikos dievams laikais –
370	Kraštui laimė. Nelaimę gi neša kiekvienas, Pasukęs iš doro kelio. Vietos jam prie židinio Tegu nebus ir tam, kas jį
375	Drįs užtarti.
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Pirmame epeisodijuje naujasis valdovas Kreontas apibūdina situaciją ir išsako savo ketinimus. Kokiomis nuostatomis jis vadovaujasi? Kas jam, kaip valdovui, svarbiausia? Kaip vertinate jo principus?
Kaip Kreontas paaiškina pirmą savo įsaką – uždrausti laidoti Polineiką?
Kodėl Kreontas būtent taip reaguoja į atneštą žinią?
Raiškiai perskaitykite valdovo samprotavimą, kodėl nežinomi „piktadariai“ drįso palaidoti žuvusįjį. Kokį motyvą įžvelgia Kreontas? Ką tai sako apie jį patį?
Ar skaitytojas patiki Kreonto aiškinimu? Kodėl?
Kaip šioje scenoje jaučiasi sargybinis? Kodėl jis sako kojos daugiau čia nekelsiąs?
Choras išsako visuomenės nuomonę. Kaip choro vadovas vertina Kreonto valią? Jo nuomonė tvirta ar keičiasi?
Kokia choro giesmės tema? Kokias tiesas jis skelbia? Suformuluokite bent tris teiginius.
Kaip choro giesmė susijusi su Kreonto ir sargybinio scena?

Daugiau

ANTRAS EPEISODIJAS

Veikėjai tie patys. Nuo lauko pusės sargybinis atveda Antigonę

؜	CHORO VADOVAS Gal stebuklas čia koks, aš nebeišmanau, Bet, regėdamas tai, kaip galiu nesakyt, Kad mergaitė šita Antigonė tikrai? O! Edipo, žmogaus nelaimingo, duktė
380	Nelaiminga! Iš kur tau drąsa negudri Taip daryti? Sargai bus suėmę tave Ir atvaro dabar Nepaklususią valiai valdovo.
؜	؜
؜	SARGYBINIS Tas darbas padarytas šios nedorėlės
385	Mes ją pagavom laidojant. O kur Kreontas?
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Iš rūmų jis išeina štai pačiu laiku.
؜	؜
؜	Ateina Kreontas
؜	؜
؜	KREONTAS O kas yra? Kam laimė neša čia mane?
؜	؜

؜	SARGYBINIS Valdove! Žmogui niekad nedera prisiekti: Ateis mintis kitokia – ir melagis tu.
390	Ir aš buvau prisiekęs nebegrįžti čion, Nes tavo grasymai išgąsdino mane. Bet netikėtam džiaugsmui juk ribų nėra Ir jis pralenkia bet kokius malonumus. Tad ateinu, nors dievagojausi pirma,
395	Ir atvedu mergaitę, kur nutvėriau aš Betaisant kapą. Burto nereikėjo mesti: Ne kito ji kieno, o mano radinys. Dabar, valdove, kaip tu nori, imki ją, Iškvoski ir nuteisk, o aš išteisintas
400	Ir laisvas jau esu nuo grėsusios bėdos.
؜	؜

؜	KREONTAS Bet kaipgi ją tu atvedei? Kame radai?
؜	؜
؜	SARGYBINIS Ji žmogų laidojo. Nūn viską jau žinai.
؜	؜
؜	KREONTAS Ar tiesą tu sakai ir supranti, ką sakąs?
؜	؜
؜	SARGYBINIS Radau ją laidojant numirėlį, kurį
405	Buvai uždraudęs. Aš suprantamai kalbu.
؜	؜
؜	KREONTAS Kaip pastebėjai ir kaip vietoj sučiupai?
؜	؜

؜	SARGYBINIS Įvyko viskas taip. Aš parėjau atgal, Prislėgtas tavo žodžių ir grasinimų, Nupurtėm dulkes, dengiančias numirėlį,
410	Ir kūnas tręštantis paliko nuogas vėl. Tuomet susėdom ant kalvos visi mes taip, Kad vėjas pūsdamas jo kvapo neatneštų, Ir vienas kitą budinom ir barėme Piktai, jei koks nenauda rengėsi užsnūst.
415	Taip slinko laikas, kol į vidurį dangaus Žėrėdamas pakilo saulės skritulys Ir ėmė kepint. Viesulas tuomet ūmai Užėjo ir sumaišė dangų su žeme Po visą lygumą, lapus nuo medžių plėšė
420	Ir nešė kaukdamas, ir buvo jų pilna Padangė. Užsimerkę baisą kentėme Kaip dievo bausmę. Kai aprimo vėtra kiek, Mergaitė, matom, rauda taip graudžiu balsu, It paukštė nuskriausta, kai randa grįžusi
425	Išplėštą savo lizdą ir vaikų vien pūkelius. Taip verkė ir mergaitė, nuogą radusi Numirėlį, ir siuntė prakeiksmą visiems, Kas buvo jį taip baisiai vėl apnuoginę. Užpylė rieškučias ji dulkių vėl sausų
430	Ir triskart liedama iš sklidino ąsočio, Dailaus, varinio, pagerbė numirusį. Pamatę viską šokome ir ją tuojau Pastvėrėme, nė gintis nemėginančią. Kai kaltinom už tai, ką šiandien darė ji
435	Ir ką anksčiau, stovėjo nesigindama. Man malonu, tiesa, tačiau ir gaila jos. Pačiam sveikam išeiti iš baisios bėdos Labai smagu, bet savo artimuosius stumti Į ją – skaudu. Tačiau gi viską reikia imt
440	Širdin mažiau už savąjį išganymą.
؜	؜
؜	KREONTAS (Antigonei) Tai tu! Tai tu, nūn galvą taip nuleidusi, Sakyk: prisipažįsti darius tai ar ne?
؜	؜

؜	ANTIGONĖ Prisipažįstu. Padariau ir nesakau, jog ne.
؜	؜
؜	KREONTAS (sargybiniui) Tu laisvas nuo sunkios kaltybės ir gali
445	Keliaut, kur širdį traukia, – į visas šalis. (Antigonei) O tu man pasakyk be smulkmenų, trumpai: Įsakymą žinojai, kad to nevalia daryti?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Žinojau. Kaipgi nežinosiu. Skelbė jį.
؜	؜
؜	KREONTAS Tai kaip drįsai įstatymui tu nusižengti?
؜	؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	ANTIGONĖ
450	Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man. Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms. Įsakymo gi tavo nelaikau aš taip Galingu, kad mirtingas, menkas būdamas
455	Pranoktų nerašytą amžiną dievų Įstatymą, kuris ne šiandien ir ne vakar Mums duotas ir kurio pradžios nežino niekas. Todėl tavęs nepaisiau, nebijodama Žmogaus rūstybės, kad nereiktų prieš dievus
460	Man atsakyt, nes mirti juk reikės, ar ne, Nors nuosprendžio tu nepaskelbtum. Betgi jei Prieš laiką gausiu mirt – laikysiu laime sau. Vienuos varguos kaip aš gyvenantis žmogus Ar gali nelaikyti laime sau mirties?
465	Likimo tokio susilaukti man, tikėk, Nėra skaudu. Bet jeigu savo motinos Sūnaus negyvo būčiau nepalaidojus – Skaudžiau už mirtį būtų. O dabar nė kiek. Jei tau atrodau aš kvailai padariusi –
470	Žinok: mane vien kvailas kaltins kvailumu.
؜	؜

؜	CHORO VADOVAS Kaip tėvas buvo atkaklus, taip ir duktė Jo atkakli: nemoka blogiui nusilenkti.
؜	؜
؜	KREONTAS Tačiau žinoki: būdas, atkaklus per daug, Greičiau palūžta. Juo kietesnis plienas bus,
475	Karštam žaizdre laikytas ir užgrūdintas, Juo jį lengviau nulauši ir sutrupinsi. Mažučiais žąslais gali suvaldyt žmogus Karščiausią žirgą, ir todėl nepridera Per daug sau leisti tam, kas kito valdžioje.
480	O ji nepaisyt nieko ryžosi tuomet, Kai laužė žinomą visiems įstatymą. Dabar, po pikto darbo, vėl ji įžūli, Didžiuojasi žygiu ir juokias į akis. Ne vyras būsiu aš ir didvyrė bus ji,
485	Jei panieka ši valdžiai liks nenubausta. Nors būtų artimesnė man už seserį Ir už visus, kas Dzeusą gerbia mūs namuos – Nei ji, nei jos sesuo išvengti negalės Rūsčios dalios. Ir ta vienodai bus kalta,
490	Kad brolio kapo supylimui pritarė. Ir ją pašaukit, rūmuos neseniai mačiau Iš proto einančią dėl sielvarto sunkaus. Dvasia mat linkus greit kaltybę išsiduoti, Kai būsi pikta ką sumanęs paslapčiom.
495	Nepakenčiu, kai nusikalstant užkluptas Dar žodžiais savo kaltę gražina žmogus.
؜	؜

؜	ANTIGONĖ Tu nori man dar ko daugiau, ne vien mirties?
؜	؜
؜	KREONTAS Nenoriu. Gavęs ją, aš viską būsiu gavęs.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Tai ko dar lauki? Tavo žodžiai nežada
500	Man gera nieko ir daugiau nebežadės. O tau gi nepatinka mano poelgiai. Bet argi būčiau nusipelnius kada nors Didesnę šlovę kaip dabar, palaidojus Į kapą brolį? Ir pagirtų jie visi
505	Už tai mane, tik baimė kausto liežuvius. Vieniems valdovams laimė šypso visados: Ką nori gali ir daryti, ir kalbėt.
؜	؜
؜	KREONTAS Viena tu iš kadmiečių visa tai regi.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Ir jie regėtų, tik burna jiems užčiaupta.
؜	؜
؜	KREONTAS
510	Ne gėda tau galvot kitaip negu visi?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Jokios nėr gėdos kraujo gimines mylėti.
؜	؜
؜	KREONTAS O kritusis nuo jo ne kraujo brolis tau?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Tikriausiai brolis: močios tos pačios ir tėvo.
؜	؜
؜	KREONTAS Kodėl gi jam nerodai pagarbos jokios?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ
515	Šių tavo žodžių nepatvirtins mirusis.
؜	؜
؜	KREONTAS Tu jį gerbi vienodai su nedorėliu.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Ne vergas žuvo koks, o tikras brolis man.
؜	؜
؜	KREONTAS Šią žemę plėšdamas, o tas ją gindamas.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Bet Hado nuostatai vienodi jiems abiem.
؜	؜

؜	KREONTAS
520	Tu dorojo nelygink su nedorėliu.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ O kas gi žino, kaip tenai pažiūrima?
؜	؜
؜	KREONTAS Ir po mirties man priešas bičiuliu netaps.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Ne neapkęsti, o mylėti aš gimiau.
؜	؜
؜	KREONTAS Nuėjusi į ten, jei nori, juos mylėk.
525	O aš kol gyvas, moteriškė netvarkys.
؜	؜
؜	Ateina Ismenė
؜	؜
؜	CHORAS Ir Ismenė antai atidarė duris, Gailias ašaras dėl seseries liedama. Akyse jai migla, o raudonį skruostų Jau nuplovė seniai
530	Pro blakstienas prapliupusios srovės.
؜	؜
؜	KREONTAS Įšliaužusi tu kaip gyvatė į namus, Slapsteis ir gėrei kraują, o aš nemačiau, Kad auga man dvi bėdos ir dvi priešės sostui. Sakyk dabar: ir tu padėjai seseriai
535	Supilti kapą, ar sakysi – nežinau?
؜	؜
؜	ISMENĖ Padėjau pilti aš, jei sako taip sesuo, Ir atpildą už kaltę kęsiu draug su ja.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ O ne! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis. Tu nenorėjai, tad nepriėmiau tavęs.
؜	؜
؜	ISMENĖ
540	Tačiau tu nelaiminga, tad ne gėda man Nelaimių jūron plaukti su tavim drauge.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Kieno tai darbas, žino požemių dievai. Bet nemiela man draugė, žodžiais mylinti.
؜	؜
؜	ISMENĖ Tik tu, o sese, nepaniekinki manęs,
545	Leisk mirti su tavim ir mirusį pagerbti.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Nemirsi su manim. Kur rankos nepridėjai, To nesisavink. Bus gana, kad mirsiu aš.
؜	؜
؜	ISMENĖ Ar mielos dienos bus, kai liksiu be tavęs?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Kreontą klausk. Jis vienas tavo rūpestis.
؜	؜
؜	ISMENĖ
550	Kam užgaulioji tu mane be reikalo?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Juoku tuo aš juokiuos iš širdgėlos didžios.
؜	؜
؜	ISMENĖ Kuo aš galėčiau tau dabar pagelbėti?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Save tu gelbėk. Nepavydžiu, kad gyva lieki.
؜	؜
؜	ISMENĖ O vargše! Aš nebūsiu tau dalios sesuo?
؜	؜
؜	ANTIGONĖ
555	Tu apsisprendei juk gyvent, o aš gi mirti.
؜	؜
؜	ISMENĖ Kalbėjau aiškiais žodžiais, ne užuominom.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Protinga tu. Kitiems ir aš gi nekvaila.
؜	؜
؜	ISMENĖ Tačiau kaltė vienoda mūsų abiejų.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Gyvensi, būk rami. O mano siela jau
560	Seniai numirus, kad padėtų mirusiems.
؜	؜
؜	KREONTAS Abi pamišę jos, tik jų viena dabar Neteko proto, o kita kai užgimė.
؜	؜
؜	ISMENĖ Tikra tiesa, valdove, protas, kiek turi, Bėdon patekus žmogui, išgaruoja greit.
؜	؜
؜	KREONTAS
565	Kaip tau, kai blogo darbo stvėreis su blogaisiais.
؜	؜
؜	ISMENĖ Kaip vargšė aš gyvensiu vieniša be jos?
؜	؜
؜	KREONTAS Nebesakyk „be jos“: daugiau jos nebėra.
؜	؜
؜	ISMENĖ Ir tu žudysi sužadėtinę sūnaus?
؜	؜
؜	KREONTAS Yra taip pat vaisingų dirvų ir kitų.
؜	؜
؜	ISMENĖ
570	O kaip į porą tiko jiedu viens kitam!
؜	؜
؜	KREONTAS Blogų žmonų sūnums aš savo nelinkiu.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Haimone mielas! Kaip paniekino tave!
؜	؜
؜	KREONTAS Ir tu, ir tos vedybos įkyrėjot man.
؜	؜
؜	ISMENĖ Ir drįsi tu atimti savo sūnui ją?
؜	؜
؜	KREONTAS
575	Taip, jų šitas vedybas Hadas išardys.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Tu pasiryžęs ją žudyti, kaip matau.
؜	؜
؜	KREONTAS Tikrai matai. Nėra ko laukti. Ei, tarnai, Nuveskit jas į vidų, ir reikės žiūrėti, Kad moterys šios neištrūktų iš akių.
580	Tikri drąsuoliai bėga, kai tik Hadas jiems Pažvelgia į akis, prisėlinęs artyn.
؜	؜
؜	Antigonę ir Ismenę išveda sargybiniai
؜	؜

Daugiau

ANTRAS STASIMONAS

؜

CHORAS

I strofa

؜	Laimingi, kurių gyvata nežino skausmų. O kam dievo ranka namus sudrebino, tą Aplaidžia lydės su kiekviena karta baisesnė.
585	Taip lygiai Trakijos vėjai Jūroje blaško bangas, Iš tamsių vandenyno gelmių padangėn išvertę, Su juodu smėliu sumaišytas. Aukštos gi uolos krantų
590	Nuo dūžių gaudžia ir sunkiai vaitoja.
؜	؜

I antistrofa

؜

Ir ant Labdakidų namų iš seno, regiu,

Baisūs negandai vienas po kito griūva ir griūva,

Iš kartos karton nesiliaudamas dievas juos baudžia,

Atgauti kvapo neduoda.

595

Štai ir dabar, vos šviesa

Daigus paskutinius Edipo namų pabučiavo,

Kraujuotu dalgiu juos pakirto

Požemių dievas rūstus,

Beprasmis žodis ir proto aptemimas.

؜

II strofa

600

Visagalybės tavo, Dzeuse,

Žmogaus puikybė nepranoks.

Lenkias jai ir įveikiantis viską miegas,

Ir neilstančios dievų

Dienos. Amžinai jaunas tu valdovas

605

Aukštojo Olimpo,

Tvieskiančio skaisčią šviesą.

Ir praeičiai, ir ateičiai

Galioja įstatymas vienas visiems ir visad:

Žmogaus gyvata negando neišsilenks.

؜

II antistrofa

610	Vilties galybe apgaulioji! Vieniems palaimos tu versmė, Kitiems – lengvasparnių svajonių dužimas. Žmogų nejučiom supi, Kol karšta liepsna papades nusvilins.
615	Išmintis dėl to mums Pamoką duoda gerą: Kas blogį pradeda laikyt Gėriu, nusižengti to širdį dievas pats patrauks. Tada gi jau greit negandas jį pasitiks.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS
620	Ir Haimonas antai, mielas tavo sūnus, Pats jaunasis, turbūt atsiskubina čion, Nusiminęs begal Dėl vestuvių ir dėl Antigonės dalios, Dėl greitai nutrūkusios meilės.
؜	؜

Daugiau

TREČIAS EPEISODIJAS

Prie Kreonto prisiartina Haimonas

؜

KREONTAS

625

Tuoj sužinosime geriau už žiniuonis.

Sūnau, turbūt girdėjai mūsų ištarmę

Dėl sužadėtinės ir atskubi vainoti?

Ar gal aš mielas tau, bet ką darydamas?

؜

HAIMONAS

Aš – tavo, tėve. Tu pamokymais gerais

630

Man rodai kelią, ir visad aš eisiu juo.

Jokių vestuvių nestatysiu aš aukščiau

Užu tave, kurs gėrio kelrodis esi.

؜

؜	KREONTAS Teisingai sprendi savo širdyje, sūnau: Aukščiau už viską tėvo turi būt valia,
635	Dėl to karštai geidauja žmonės visados Savoj šeimoj turėti paklusnius vaikus, Kurie gebėtų priešui atmokėt piktu Ir gerbtų bičiulius, kaip tėvas gerbia juos. O ką sakysi dėl žmogaus, kurio vaikai
640	Nenaudos auga? Ar ne tai, kad auga jam Vieni vargai, o priešams proga pasijuokti? O tu, sūnau, dėl malonumo nepamesk Galvos, dėl moters nesuklupki ir žinok, Jog vietoj meilės dvelkia amžinu šalčiu,
645	Kai namuose bloga žmona. Ar gali būti Labiau už blogą draugę peršinti opa? Tu kaip nuo priešo nusigręžk nuo tos mergaitės, Tegu Hade ji už ko kito ištekės. Juk ją sugavo, ir įrodymai tikri:
650	Iš viso krašto nepakluso ji viena. Todėl neliksiu prieš visus aš melagiu, Turės ji mirt. Lai Dzeuso, savo protėvio, Pagalbos šaukias. Jei savus auginsiu aš Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi.
655	Kas savo namuose yra be priekaišto, Ir miesto reikaluos tas sąžiningas bus. Ir drąsiai pasakyt galiu, kad toks žmogus Mokės gražiai valdyt ir pats valdžios klausys. Toks audroje visad kaip ąžuolas stovės,
660	Bičiulis geras tau ir patikimas bus. O kas įstatymus ims mindžiot išdidžiai Ir valdžią turintiems pradės nurodinėti, Negaus toks pagyrimo niekad iš manęs. Ką miestas pastatys, to reikia ir klausyti
665	Lig smulkmenų, ar bus teisingas jis ar ne. Nėra didesnio blogio už anarchiją¹, Miestus sužlugdo ji, į prapultį namus Įtraukia ir pasukusias atgal eiles Kovos metu pražudo. O kas laikosi
670	Tvirtai – pulkais gyvybes gelbsti tiems drausmė. Mes turim ginti tvarką ir įstatymus Ir niekad nesilenkti moters užgaidoms. Geriau nuo vyro rankos žūti, jei reikės, Nei moteriškės vergo vardą užsitraukti.
؜	؜

¹ Anárchija (ἀν-αρχία) – tiesiogiai verčiant bevaldystė.

؜	CHORO VADOVAS
675	Jei dėl senatvės savo mes neklystame, Atrodo, tavo lūpom kalba išmintis.
؜	؜
؜	HAIMONAS Dievai žmonėms suteikia, tėve, išmintį, Tarp žemės gėrių tai didžiausia dovana. Kad neteisybė visa tai, ką tu kalbi,
680	Nei aš galėčiau, nei mokėčiau pasakyti. Bet ir kitaip galvojant gali būt tiesos. Man buvo proga už tave anksčiau regėti, Kaip nusiteikęs kas, ką giria ir ką peikia. Eiliniam žmogui tavo žvilgsnio juk baisu,
685	Jis nesakys, kas tau girdėti nesmagu. O aš gi iš šalies galiu pasiklausyti, Kaip tos mergaitės visas miestas gailisi, Kad ji, tauriausia žemės moterų visų, Už šaunų žygį turi negarbingai mirti.
690	Mat ji neleido broliui, kritusiam kovoj, Nelaidotam palikt, kad šunys alkani Draskytų kūną jo arba plėšrūnai paukščiai. Ar ji nenusipelnė žėrinčios šlovės? Tai tokios kalbos sklinda tarp žmonių slapta.
695	O man už tavo laimę ir gerovę, tėve, Nėra brangesnių turtų niekur ir nebus. Ar gali būt pasauly sūnui kas gražiau Už tėvo šlovę, kaip ir tėvui už sūnaus? Tačiau tu nelaikyk vien savo poelgių
700	Tiesos mastu, pareiškęs, kad jos nėr kitur. Kas tariasi išminčius vienas esantis Ir iškalbesnis, ir gabesnis už visus, Kai tokį pakedensi – tuščias pasirodys. O kas išminčius tikras, tam ne gėda bus
705	Ir kito paklausyt, ir nesispirt per daug. Regėjai juk medžius per potvynį prie upės: Palinkę lieka sveikos jaunos atžalos, O atkaklius stuobrius išrauna su šaknim. Kas jūroje įtempia per kietai bures
710	Ir neatleidžia jų nė kiek, tas plaukia tuoj Dugnu į viršų apsivertusiu laivu. Todėl suminkštink širdį tu ir nusileisk. Tiesa, aš jaunas, bet, jei mano nuomonė Tau reiškia ką, gali laikyti vyresniu.
715	Žmogus iš prigimimo pilnas išminties. O trūkstant jos (ir šitaip būna juk dažnai), Ir kito patarimų paklausyt gražu.
؜	؜

Haimonas (akt. Arnas Ašmonas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

Kreontas (akt. Arūnas Sakalauskas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	CHORO VADOVAS Valdove, paklausyk, teisybę sako jis. Ir tu, ir jis – abudu kalbate gražiai.
؜	؜
؜	KREONTAS
720	Aš – senas jau žmogus ir mokytis dabar Turėčiau iš jaunuolio šito išminties?
؜	؜
؜	HAIMONAS Ne išminties, o teisingumo. Jaunas aš, Tačiau ne metų, o dalyko reik žiūrėti.
؜	؜
؜	KREONTAS Dalykas gi – pagerbti tvarką ardančius?
؜	؜
؜	HAIMONAS
725	Nesiūlau aš blogiesiems rodyt pagarbą.
؜؜	؜
؜	KREONTAS O ji neapimta blogumo šio ligos?
؜	؜
؜	HAIMONAS Kas Tėbuos ją pažįsta, niekas to nesako.
؜	؜
؜	KREONTAS Nurodinės man žmonės, ką turiu daryti?
؜	؜
؜	HAIMONAS Žiūrėki, tu kaip mažas pradedi kalbėt.
؜	؜
؜	KREONTAS
730	Ar kitas kas, ar aš valdovas šioj šaly?
؜	؜
؜	HAIMONAS Kur vienas šalį valdo – ne valstybė ten.
؜	؜
؜	KREONTAS Ar ne valdovams turi priklausyt šalis?
؜	؜
؜	HAIMONAS Vien tyrlaukiuos galėtum vienas viešpatauti.
؜؜	؜
؜	KREONTAS (chorui) Matau, iš vieno eina jis su ta merga.
؜	؜
؜	HAIMONAS
735	Jei ta merga man – tu. Aš rūpinuos tavim.
؜	؜
؜	KREONTAS Prieš tėvą stoji tu už ją, nenaudėli!
؜	؜
؜	HAIMONAS Nes aš matau, kaip tiesai tu nusikalsti.
؜	؜
؜	KREONTAS Nusikalstu, kad valdžią savąją ginu?
؜	؜
؜	HAIMONAS Jos negini, jei mindai priesakus dievų.
؜	؜
؜	KREONTAS
740	Prakeiktas būdas toks! Už moterį pikčiau.
؜	؜
؜	HAIMONAS O ką aš padariau taip baisiai negražiai?
؜	؜
؜	KREONTAS Kiekvienas tavo žodis sukas apie ją.
؜	؜
؜	HAIMONAS Apie tave, mane ir požemių dievus.
؜	؜
؜	KREONTAS Tačiau tu niekuomet nevesi jos gyvos.
؜	؜
؜	HAIMONAS
745	Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką.
؜	؜
؜	KREONTAS Grasindamas tikies, jog tavo bus viršus?
؜	؜
؜	HAIMONAS Ar grasymas kalbėt prieš ištarmes tuščias?
؜	؜
؜	KREONTAS Kai verksi, atsigosi proto neturįs.
؜	؜
؜	HAIMONAS Nebūtum tėvas – pavadinčiau bepročiu.
؜	؜
؜	KREONTAS
750	Mergos pajungtas, dar kalbės jis prieš mane!
؜	؜
؜	HAIMONAS Kalbi tu vienas, kito nemanai klausyti.
؜	؜
؜	KREONTAS Tiesa? Olimpu aš prisiekiu, tu žinok: Nepasidžiaugsi užgauliodamas mane. Atveskit tą nenaudėlę, ji čia tuojau
755	Turės man galą gaut jaunikio akyse.
؜	؜
؜	HAIMONAS O ne! Negaus. Nė negalvoki apie tai. Nemirs ji mano akyse, ir tu manęs Daugiau neberegėsi savo akyse. Ieškoki beprotystę mėgstančių draugų. (Nueina į lauko pusę)
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS
760	Iš įniršio, valdove, nūn pabėgo jis, O tokis sielvartas jo metuos pavojingas.
؜	؜
؜	KREONTAS Tebėga nors daryt, ko nevalios žmogus, Tačiau mergaitė nuo likimo nepabėgs.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Abidvi jas galvoji bausti mirtimi?
؜	؜
؜	KREONTAS
765	Kur nekalta, tos ne. Gerai, kad pasakei.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS O kokia mirtimi galvoji baust aną?
؜	؜
؜	KREONTAS Išsiųsiu dykumon, kur jokio nėr žmogaus, Ir uždarysiu akmeniniame urve, Palikęs valgio tiek, kiek leidžia jai kaltė,
770	Kad miesto nesuterščiau aš žmogaus krauju. Ji garbina vien Hadą iš visų dievų, Tegu tad prašo jį išgelbėt nuo mirties Arba teįsitikins, būdama tenai, Koks tuščias darbas garbint požemių dievus. (Nueina)
؜	؜

Daugiau

TREČIAS STASIMONAS

؜

CHORAS

Strofa

775

Erote neįveikiamas!

Erote, ieškantis aukų!

Tu ilsiesi, viešėdamas

Ant švelniųjų skruostų mergaitės,

Tu plazdeni virš vandenų

780

Ir prastoje lūšnoj.

Trumpadienis žmogus nei amžini dievai

Niekas tavęs neišvengs,

O ką aplankai – pamyšta.

؜

Antistrofa

؜	Tu ir doras širdis verti
785	Tapt nedorom ir pražudai. Tu ir gimines šiuos dabar Priešais pavertei, kad kovotų. Tačiau šviesus ir patrauklus Žvilgsnis mergaitės šios
790	Viršų ims: ta galia jai amžinų duota Nuostatų, ir neįveiks Žmogus Afroditės žaismo.
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Siedami antrą ir trečią epeisodiją, paaiškinkite, kaip Sofoklis stiprina draminę įtampą.
Palyginkite Antigonės ir Kreonto, tėvo ir sūnaus pokalbių scenas.
1. Kuo panaši jų kompozicija?
2. Kokia Antigonės ir Haimono laikysena valdovo akivaizdoje?
3. Kaip keičiasi veikėjų būsena, jausmai?

Dirbdami poromis išsiaiškinkite, kaip veikėjai pagrindžia savo poelgius, sprendimus.

Tyrinėdami veikėjų kalbas bei replikas, savais žodžiais suformuluokite ir įrašykite dar po tris argumentus.
Savo darbą pristatykite bendraklasiams. Atidžiai klausydamiesi kitų, papildykite ir patikslinkite savo formuluotes.
Palyginkite veikėjų argumentus: kurio teiginiai yra svariausi, kuris silpniausiai pagrindžia savo poziciją.
Pasvarstykite, kokios vertybės svarbiausios veikėjams. Suformuluokite kiekvieno veikėjo kalbos pagrindinę idėją.

؜	ANTIGONĖ	KREONTAS	HAIMONAS
1.	Privalu laikytis per amžius nusistovėjusių papročių.	Niekam nevalia laužyti valdžios įsakymų.	Visi miesto gyventojai gailisi Antigonės.
2.	؜	؜	؜
3.	؜	؜	؜
4.	؜	؜	؜
PAGRINDINĖ MINTIS
؜		؜	؜

Aiškindami ir grįsdami savo sprendimus, veikėjai kartu apibendrintai išsako ir požiūrį į žmogų. Raskite ir raiškiai perskaitykite tas vietas, kur reiškiamos jų esminės moralinės nuostatos.
Ar veikėjai įsiklauso į oponento žodžius? Ar jų konfliktas gali būti išspręstas taikiai? Kodėl taip manote?
Scenoje antrą kartą pasirodžiusi Ismenė elgiasi kitaip nei prologe. Kodėl ji nori būti be kaltės kalta? Kokios jos elgesio paskatos?
Haimonas išsako Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybė nestipri, jei valdovas savivaliauja. Ar Kreontas iš tiesų gina autokratinį, tironišką valdymą? Atsakymą pagrįskite jo žodžiais.
Patyrinėkite trečią stasimoną.
1. Remdamiesi skaitytomis scenomis, pasvarstykite, kodėl giesmė pradedama kreipiniu į neįveikiamą Erotą. Kodėl jis neįveikiamas? Koks jo poveikis žmogui?
2. Apie kokią Antigonės galią užsimena choras?

Diskutuojame

Sofoklio „Antigonę“ itin mėgo Atėnų žiūrovai. Jie audringai reaguodavo į veikėjų ginčus, į aktorių vaidybą. Kaip manote, kuriam iš veikėjų ir kodėl jie labiausiai pritardavo?
Kurio veikėjo poziciją palaikytumėte jūs? Naudodamiesi užpildyta lentele ir epeisodijų aptarimu, pagrįskite pasirinkimą.

Daugiau

KETVIRTAS EPEISODIJAS

Sargybinių lydima, iš rūmų pro kairiąsias duris išeina Antigonė

؜

CHORO VADOVAS

O! dabar iš visų santūrumo ribų

Aš galėčiau išeit, kai šį vaizdą regiu,

795

Ir bejėgis esu akių versmes užtvenkt:

Antigonė įžengs į jaunikio namus,

Kurie amžiams visus nuramina.

؜

Daugiau

KOMAS

I strofa

؜	ANTIGONĖ Pažvelkite, gimtojo miesto žmonės, Į paskutinę
800	Išeinu kelionę, paskutinį Kartą regiu aš saulę Ir daugiau neberegėsiu. Hadas Veda gyvą mane Į Acheronto
805	Krantą, nesulaukusią Vestuvių, nebelydės jų giesmės Niekad manęs jau: Esu Acherontui aš pažadėta.
؜	؜
؜	CHORAS Tave lydi šlovė ir žmonių pagarba,
810	Negyvųjų šalin iškeliaujančią nūn, Ir dienas tu baigi ne ligos pakirsta, Ne nuo priešo aštraus kalavijo, oi ne: Savo noru gyva, kaip nė vienas žmonių, Išeini tu į Hado šešėlius.
؜	؜

I antistrofa

؜	ANTIGONĖ (svajingai)
815	Žuvus liūdnai, sako, Tantalo duktė, Viešnia iš Frigijos, Prie aukštųjų gūbrių Sipilo. Tenai akmens atskala Ją pastvėrė lyg vijoklis kibus
820	Ir, kaip žmonės kalba, Jos nenustoja Plovę lietūs ir sniegas. Ašarom vilgo jos vargšės akys Keteras kalno.
825	Taip lėmė dievas užmigti ir man – amžiams.
؜	؜
؜	CHORAS Betgi deivė jinai, nemirtingų duktė, O mes žmonės menki, mirtingųjų vaikai. Tau, mirtingai, tačiau su dievais amžinais Pažadėta dalia, tai didis dalykas
؜	؜

II strofa

؜	ANTIGONĖ
830	Taip juoktis iš manęs? Dievai senolių mano! Tyčiotis iš nemirusios, Šviesą reginčios? O mieste! O garsingi Turtais miesto didžiūnai!
835	O Dirkės vandenys ir gojau, Puošiąs Tėbę gražiaratę – Jūs būkite liudytojai man: Kieno įsakymu einu aš duobėn, Savų neapverkta, – kapan,
840	Kokio dar neregėjo nieks. O nelaiminga! Nebe saviškė aš gyviesiems Nei mirusiems, nei vieniems, nei kitiems.
؜	؜
؜	CHORAS Drąsumo ribą peržengus,
845	Prie teisingumo sosto tu, Mieloji dukra, suklupai. Taip tėvo kaltę atperki.
؜	؜

Antigonė (akt. Jovita Jankelaitytė) ir choro vadovas (akt. Povilas Budrys) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

II antistrofa

؜	ANTIGONĖ Tu palietei skaudžiausią mano sielvartą – Nedalią tėvo, kritusią
850	Ant trijų kartų Ir ant visos šlovingos Labdakidų giminės. O motinos prakeiktas guoli, Pasidalytas su sūnum,
855	Su mano tėvu močios vargšės, Iš jų esu aš gimus nelaiminga. Pas juos nūn amžiams išeinu, Prakeikta aš, netekėjus. O broli mielas!
860	Per nelaimingas vestuves Tu pats žuvai ir mane pražudei…
؜	؜
؜	CHORAS Pagerbti – priedermė šventa. Tačiau valdžios, kieno ji bus, Nepaklausyti nevalia:
865	Tu sauvaliaudama žuvai.
؜	؜

؜	ANTIGONĖ (liūdnai) Be raudų ir be vestuvinės giesmės Lydi vargšę į paskutinę kelionę, Ir saulės skaisčiojo žibinto nelaimingai Nebevalia regėti.
870	Mano dalios neapraudotos nė Ašara nepalydi.
؜	؜
؜	Iš rūmų pro kairiąsias duris išeina Kreontas. Muzika nutyla
؜	؜

Spektaklio „Oidipo mitas“ scena, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜

KREONTAS

Jūs žinot, kad prieš mirtį raudos nesiliaus,

Jei žmogui leisi aimanuoti ir vaitot?

Nuveskite greičiau ir uždarykit ją

875

Skliautuotame kape, kaip jums aš įsakiau,

Tegu ten liks viena ir, jei norės, numirs,

Arba galės gyvent pastogėj toj tamsioj.

O mes prieš tą mergaitę nesame kalti:

Nežudom jos, tik nuo gyvųjų atskiriam…

؜

؜	ANTIGONĖ (išėjusi į scenos vidurį)
880	O kapo duobe! O vestuvių kambary! O būste amžinai tamsus! Einu į jus Pas savo gimines, kurių be skaičiaus jau Priglobė Persefonė mirusių šaly. Iš jų aš paskutinė ir nelaimingiausia
885	Žengiu į Hadą, amžiaus nepabaigusi. O kai nužengsiu, tvirtą viltį gaivinu, Kad būsiu ten ir tėvui aš miela, ir tau, O motina brangi, ir tau, bedalis broli, Nes mirusius aš savo rankomis abu
890	Jus numazgojau, aprengiau ir atnašas Ant kapo jums nuliejau. O ką nūn turiu, Kad tavo kūną, Polineikai, pridengiau? Dorųjų akimis – aš pagerbiau tave. Jei būčiau buvusi aš motina vaikų,
895	Arba jei vyras būtų buvęs užmuštas, Dėl jų nebūčiau krašto valios laužiusi. Kas duoda teisę šitokius žodžius kalbėti? Jei būtų žuvęs vyras, kitą gaučiau sau, Netekusi sūnaus, galiu sulaukt ir kito,
900	O kai ir motina, ir tėvas ilsisi – Man brolis niekados nė joks nebeužgims. Toks buvo pagrindas pagerbti man tave, Tačiau Kreontas tai palaikė nuodėme, Baisiu įžūlumu, o broli mylimas.
905	Ir šiandien štai už rankų veda jau mane, Jaunutę, netekėjusią, nežinančią Šeimos palaimos nei vaikų auginimo. Be artimųjų nelaiminga aš gyva Žengiu į šaltą kapą mirusių šalin.
910	Kokiam dievų įstatymui nusižengiau? Kaip nelaimingai man bežvelgti į dievus, Kurio pagalbos šauktis, kai sulaukiau štai Už darbą šventą šventvagiško atpildo? Bet, jeigu akyse dievų bus tai gražu,
915	Nukentus pripažinsiu, kad suklydau aš. O jeigu jų kaltė – lai ne daugiau atkęs Jie už mane, padarę didžią skriaudą man.
؜	؜

؜	CHORAS Ta maištinga audra su smarkiais viesulais Jos sieloje vis nenurimsta.
؜	؜
؜	KREONTAS
920	Už tai tie atsakys, kam nuvesti liepiau, Jie vaitos man visi, kad nerangūs tokie.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ Šie žodžiai, deja, mane stumia kaskart Vis artyn prie mirties.
؜	؜
؜	KREONTAS Nuraminti tavęs ir paguost negaliu,
925	Kad ne visa bus taip, kaip nusprendžiau iškart.
؜	؜
؜	ANTIGONĖ O Tėbai, mano gimtas mieste, Ir dievai mūs tėvų! Veda mane, ir negaliu neiti. Tik pažiūrėkit, Tėbų didžiūnai,
930	Kaip karalaitė jūs paskutinė Ir nuo kokių žmonių tur kęsti, Kad priedermę šventą atliko.
؜	؜
؜	<…> Antigonę išveda
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Įrodykite, kad ketvirtas epeisodijas – lyriškiausias iš skaitytųjų.
Kaip manote, kokius žiūrovų jausmus siekė pažadinti Sofoklis tokia scena?
Antigonės išgyvenimus atskleidžia skirtingo pobūdžio tekstai – pakaitomis su choru giedama rauda (komas) ir veikėjos monologas. Kokie motyvai sieja abu tekstus?
Dėl ko labiausiai sielojasi Antigonė, atsisveikindama su gyvųjų pasauliu?
Į kokį kapą Antigonei lemta įžengti? Kodėl raudoje ji prisimena Niobės likimą?
Kaip į graudžius Antigonės žodžius reaguoja choras? Ar jis stengiasi paguosti, nuraminti, suprasti? O gal priešingai – smerkia ir kaltina?
Kodėl Antigonės dalia atrodo dar liūdnesnė nei jos mirusių artimųjų? Ar yra kas paguostų, sustiprintų Tėbų karalaitę?

Diskutuojame

Choras priekaištauja Antigonei peržengus ribą. Kaip manote, ar žmogus, be atodairos pasielgęs pernelyg drąsiai ir kitų laikomas išsišokėliu, visada nusipelno bausmės?

Daugiau

PENKTAS EPEISODIJAS

Kreontas sėdi akmens sėdynėje, paskendęs nelinksmose mintyse. Pasigirsta lazdos bilsmas į akmens grindinį ir pasirodo berniuko vedamas aklas žiniuonis Teiresijas

؜	TEIRESIJAS Drauge mes du ateinam, Tėbų viešpačiai, Nes veda vienos akys ir akliems žmonėms
990	Tėr vienas kelias – sekti paskui kelvedį.
؜	؜
؜	KREONTAS Ką nauja pasakysi mums, Teiresijau?
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Aš pasakysiu. Tu tik žiniuonies klausyk.
؜	؜
؜	KREONTAS Aš tavo žodžio niekuomet neniekinau.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Todėl mūs miestą ir vedi geru keliu.
؜	؜
؜	KREONTAS
995	Turiu aš pripažint: naudingas man buvai.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Tu atsidūrei vėl ant ašmenų lemties.
؜	؜
؜	KREONTAS O kas yra? Nuo tavo žodžių man šiurpu.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Ženklai tau mano meno viską pasakys. Sėdėjau aš spėjimų vietoje senoj,
1000	Kurion visokių paukščių priskrenda pulkai, Ir štai girdžiu – jie klykia nesuprantamai, Neaiškiais ir baisiais iš įniršio balsais. Iš to aš supratau, jog drasko jie nagais Viens kitą, ir sparnų girdėjos švokštesys.
1005	Pagautas baimės, aš ėjau prie aukuro, Jį kūriau tiesai sužinoti, bet ugnis Nebedavė liepsnos, tiktai į žarijas Srove iš kulšių skystis liejosi riebus Ir smilkdamas spragsėjo, sprogusi tulžis
1010	Ištiško į visas puses, o riebalai, Pridengę kulšis, smuko tirpdami šalin. Berniukas matė viską ir pasakė man. Likau be atsako po apeigos šventos. Berniukas man vadovas, kaip ir aš kitiems.
1015	Dėl tavo nuosprendžio mūs miestas kenčia nūn. Ir aukurai visi, ir židiniai namuos Subjauroti visi ir paukščių, ir šunų, Kurie Edipo sūnų draskė žuvusį. Tai štai dėl ko dievai nepriima aukos
1020	Nei mūs maldų, nei kulšių degančių liepsnos Ir paukščiai klykia nesuprantamais balsais, Prilesę tiršto kraujo žuvusio žmogaus. Todėl apsigalvoki, vaike, nes žmonėms Visiems juk prigimta daryt klaidas nesyk.
1025	O jei žmogus suklydo kartą, dar nebus Beprotis jis ir nelaimingas, jei bėdon Įpuolęs negulės ir stengsis pasikelti. Užsispyrimas rodo neišmanymą. Būk atlaidesnis mirusiam ir žuvusio
1030	Neliesk. Ar dera baust mirtim numirusį? Tau noriu gera, tad sakau, o mokytis Iš to, kas pataria gerai, juk malonu.
؜	؜

؜	KREONTAS O seni! Kaip šauliai į taikinį visi Jūs taikot į mane ir pranašystėmis
1035	Neduodat man ramybės, jūsų padermė Seniai įkainojo ir pardavė mane. Pelnykitės, prekiaukit Sardų elektru, Jei norą turite, ir auksu indišku, Bet kapo jam jūs niekad nesupilsite.
1040	Tegu ereliai Dzeuso nūn suplėšo jį Ir gabalais prie sosto jo nusineša – Ir bjaurasties tokios nenusigąsiu aš, Ir laidoti neleisiu, nes gerai žinau: Dangaus dievus suteršti – ne žmogaus jėgoms.
1045	Ir taip, Teiresijau, suklumpa daugelis Ir baisiai negarbingai, kėslus nedorus Dangstydami gražiausiais žodžiais dėl naudos.
؜	؜

Teiresijas (akt. Vytautas Anužis) ir Kreontas (akt. Arūnas Sakalauskas) spektaklyje „Oidipo mitas“, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	TEIRESIJAS Ek, žmonės! Ar žino jų bent vienas, ar supranta kas…
؜	؜
؜	KREONTAS
1050	Ką nori pasakyti? Tiesą nusibodusią?
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Kiek sveikas protas yr už viską mums verčiau.
؜	؜
؜	KREONTAS Kiek neišmanymas didžiausia yda – tiek.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS O tu, deja, gi pilnas ydos šios esi.
؜	؜
؜	KREONTAS Žiniuoniui aš nenoriu atsakyt piktai.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS
1055	O atsakai, pareiškęs, kad meluoju aš.
؜	؜
؜	KREONTAS Visokia žiniuonystė – meilė pinigo.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS O iš valdovų sauvaliavimo telauk.
؜	؜
؜	KREONTAS Ar nežinai, kad tu su valdovu kalbi?
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Žinau. Tu miestą per mane išgelbėjai.
؜	؜
؜	KREONTAS
1060	Gudrus tu žiniuonis, tik mėgsti pameluot.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Priversi pasakyt, kas sieloj slypi dar.
؜	؜
؜	KREONTAS Sakyk! Tik pelno nedarykim sau iš to.
؜	؜
؜	TEIRESIJAS Ir iš tiesų aš toks atrodau? Taip sakai?
؜	؜
؜	KREONTAS Žinoki: mano valios nenupirksi tu.
؜	؜

؜	TEIRESIJAS
1065	Tada įsidėmėk: nebe kelias varsnas Danguj greitieji saulės nušuoliuos žirgai, Ir atiduosi mirusį už mirusius Tu vieną vaiką, savo kūno atžalą, Dėl to, kad šviesai ir tamsybėms kaltas tu,
1070	Nes gyvą sielą nuožmiai uždarei kapan, O mirusio neduodi požemių dievams, Laikai nelaidotą, be apeigų šventų. Žinok: nei tu gi, nei šviesos dievai tokios Neturi teisės, smurtas tavo darbas šis.
1075	Už tai tau atmokės kerštu ir prapultim Dievų ir Hado dukterys erinijos, Ir negandai šitie užkris ir ant tavęs. Regėsi pats, ar aš čia papirktas kieno Kalbu. Matau, kad valandėlė nepraeis,
1080	Ir tavo namuose jau žmonės ims raudoti. Visur įniršę miestai kyla prieš tave, Nes kūnus jų vaikų ištąsė gabalais Didsparniai paukščiai, žvėrys, šunys alkani, Ir kvapas nešvankus užtvino šventą miestą.
1085	Strėles aš tokias kaip šaulys (tu privertei) Paleidau ir pataikiau tiesiai tau širdin, Ir niekur nuo jų skausmo nepabėgsi tu. (Berniukui) Dabar mane parveski tu namo, sūnau, Tegu išlieja pyktį ant jaunesnių jis
1090	Ir mokos laisvės tiek liežuviui nebeduoti, Tegu daugiau gaus proto, nei turėjo nūn.
؜	؜
؜	Teiresijas su berniuku nueina
؜	؜

؜	CHORO VADOVAS Nuėjo žiniuonis su ištarme baisia. Valdove, daug jau metų, kai mana galva Pražilo, nubolavo, bet nepamenu,
1095	Kad būtų miestui pamelavęs jis kada.
؜	؜
؜	KREONTAS Žinau aš tai ir pats, ir dreba man širdis. Bet nusileisti juk baisu, o dar baisiau, Kad užsispyrus negandos palauš mane.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Tau reikia šalto proto, Menoikėjo vaike.
؜	؜
؜	KREONTAS
1100	Sakyki, ką daryti. Paklausysiu aš.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Nueiki ir paleisk mergaitę iš olos, O mirusiam jos broliui kapą pats supilk.
؜	؜
؜	KREONTAS Tu taip galvoji ir liepi man nusileisti?
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Ir kuo greičiau, valdove, nes dievų bausmė
1105	Nutraukia veikiai pikta geidžiančių dienas.
؜	؜
؜	KREONTAS Oi oi! Sprendimą savo man pakeist sunku. Tačiau su būtinybe stot į kovą nevalia.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Eik pats ir padaryk, kitiems to nepaveski.
؜	؜
؜	KREONTAS Nedelsdamas einu. Tarnai, greičiau visi,
1110	Ir čia kur esat, ir kur nesate, kirvius Pastverkit ir – į kalvą, kur iš čia matyti. O aš, kadangi jau kitaip nuspręsta nūn, Pats mazgą užmezgiau, pats ir atmegsiu jį. Baisu pamanius, jog dienas geriausia baigti,
1115	Įvykdžius amžių duotus mums įstatymus. (Nueina) <…>
؜	؜

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Kodėl pasirodo žynys? Kokie pranašingi ženklai jį paskatino ateiti?
Palyginkite senojo žynio ir Haimono priekaištus Kreontui: kokį valdovo elgesį abu laiko ydingu, trumparegišku?
Nebe pirmą kartą valdovas teisina savo sprendimą. Jis stengiasi rasti paaiškinimą, kodėl kiti elgiasi ne pagal jo valią. Kuo jis kaltina žynį?
Įsiskaitykite į paskutinį žynio monologą.
1. Pasirenkite suvaidinti monologą, tarsi būtumėte aktoriai. Kaip jį sakysite? Kodėl žynys kalbėtų kaip tik taip?
2. Tik pasirodęs Teiresijas giria Kreontą, vedantį miestą geru keliu. Kaip pasikeičia žynio nuomonė? Dėl kokių priežasčių?
3. Paaiškinkite žynio ištarmę, kad valdovas nusikalto šviesai ir tamsybėms.

Remdamiesi visu epeisodiju, paaiškinkite, kam skirta pirma Teiresijo replika – sau ar Kreontui? Aptarkite tiesioginę ir perkeltinę jos reikšmę: apie kokį žmonių aklumą ir kokį kelvedį jis kalba?
Kaip jaučiasi Teiresijo pranašystės priblokštas Kreontas? Kodėl jam sunku apsispręsti? Ar galima teigti, kad valdovas pagaliau praregi?
Apibendrinkite.
1. Kaip ir kodėl scenoje pasikeičia žynio ir Kreonto santykiai?
2. Koks vaidmuo skaitytame epizode tenka choro vadovui?
3. Kokias veikėjų savybes atskleidžia penktas epeisodijas?

Diskutuojame

Remdamiesi šiuo ir kitais kūriniais bei savo patirtimi, apsvarstykite, ar atkaklumas, užsispyrimas visada žmogui padeda.

Rašome

Parašykite samprotaujamojo rašinio „Principingumas ir užsispyrimas – tas pat?“ pastraipą: iškelkite problemą, svarstymą pagrįskite dviem trimis argumentais, suformuluokite pagrindinę mintį

Daugiau

EGZODAS

Vakaras. Iš lauko pusės ateina susijaudinęs Kreonto šauklys, vienas tų, kurie su juo buvo nuėję laidoti Polineiko

؜	ŠAUKLYS
1155	Kaimynai Kadmo jūs ir Amfiono rūmų! Žmogus kol žemėj gyvas, tokio meto nėr, Kurį galėčiau laimint arba peikti aš. Likimas iškelia, likimas ir sužlugdo Laimingą lygiai kaip ir nelaimingąjį,
1160	Ir kas žadėta žmogui, nieks nepasakys. Kreontui, rodės, verta buvo pavydėti. Nuo priešų išvadavo Kadmo žemę jis, Paskui, paėmęs valdžią į savas rankas, Laimingai valdė, džiaugdamasis ainija.
1165	Ir šiandien viskas dingo. O kada žmogus Praranda šviesų džiaugsmą, jį tuomet laikau Nebe gyvenančiu, bet gyvu mirusiu. Teprisikrauja turtų, kiek tik nori, jis Ir tegyvena kaip karalius, bet jei laimės
1170	Jis neturės – tik dūmų vien šešėlis bus Gėrybės visos jo, su laime lyginant.
؜	؜

Spektaklio „Oidipo mitas“ scena, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	CHORO VADOVAS Tu kokį skausmą atneši valdovams vėl?
؜	؜
؜	ŠAUKLYS Mirimo. Ir gyvieji dėl mirties kalti.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS O kas žudikas ir kas užmuštas, sakyki.
؜	؜
؜	ŠAUKLYS
1175	Haimonas žuvo. Guli kraujo klanuose.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Nuo tėvo rankos krito jis ar nuo savos?
؜	؜
؜	ŠAUKLYS Pats nuo savos, iš keršto tėvui už jos mirtį.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS O! kaip teisingai tu, žiniuoni, pasakei!
؜	؜
؜	ŠAUKLYS Jei toks dalykas, kitką turime aptarti.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS
1180	O aš matau – ateina Euridikė čion, Žmona Kreonto. Ar iš rūmų taip sau dar Išeina, ar išgirdus negandą sūnaus?
؜	؜
؜	Prieina Euridikė
؜	؜

؜	EURIDIKĖ Gerieji žmonės! Aš naujieną išgirdau, Vos slenkstį peržengus, maldom ketindama
1185	Pagarbinti Paladę, deivę didžiąją. Aš velkę tik atšaunu durų užsklęstų, Ir štai nelemtas klyksmas mūs namų žmogaus Man pervėrė ausis. Iš išgąsčio kritau Tarnaičių aš glėbin ir apmiriau visa.
1190	Kokia naujiena toji, pakartokit man, Daug negandų patyrus, išklausysiu ją.
؜	؜

Spektaklio „Oidipo mitas“ scena, rež. Gintaras Varnas, 2016 m.

؜	ŠAUKLYS Mieloji viešpate! Aš viską pats mačiau Ir tiesą pasakysiu tau neslėpdamas. Kam švelninti žodžiu, jei paaiškės ir aš
1195	Melagis liksiu? Juk tiesa visad tiesi. Kaip tarnas paskui vyrą tavo aš ėjau Už lygumos į kalvą, kur be pagarbos Gulėjo kūnas Polineiko, visas jau šunų Suplėšytas. Mes, deivę kryžkelių tuomet
1200	Ir niūrųjį Plutoną melsdami karštai, Idant rūstybę savo teiktųsi palenkti, Nuplovėm vandeniu šventu jo palaikus, Paguldėm ant žalių alyvmedžio šakų Ir žemėje gimtoj supylėm aukštą kapą.
1205	Tuomet priėjome prie akmenim grįstos Vestuvių menės Hado sužadėtinei. Iš mūsų kažkuris išgirdo aimanas Graudžias begal iš kapo to nešventinto Ir paskubėjo tai Kreontui pasakyti.
1210	Tas greit artyn priėjo ir, išgirdęs pats Gailingą skundą, suvaitojo ir tuojau Sušuko nusiminęs: „Vargas man dabar! Ar nejautė širdis? Ar ne pačiu sunkiuoju Iš nueitų kelių turiu šiandieną eiti?
1215	Sūnaus man balsas glosto ausį. Bėkite Greičiau į viršų prie to kapo jūs, vaikai, Ir pro kiaurymę ten, išlupę akmenį, Įlįskite ir pažiūrėkit, ar tikrai Haimonas skundžias ar klaidina mus dievai.“
1220	Paklausėme valdovo nusiminusio Ir pažiūrėjom. O ten kapo gelmėje Kabojo ji už kaklo pasikorusi Ant virvės, iš paklodės rėžių susuktos, Šalia gi jis, apglėbęs kūną mirusį,
1225	Raudojo savo sužadėtinės mielos, Dėl tėvo žingsnio ir dėl meilės prarastos. Tik suvaitojo tėvas, kai išvydo juos, Įbėgo tuoj vidun ir šaukė verkdamas: „O nelaimingas! Ką darai? Kas šovė tau
1230	Į galvą nūn, dėl ko tu proto netekai? Išeik, sūnau, maldauju ir prašau tave.“ Baisiom akim į jį tepažvelgė sūnus, Nusuko veidą ir, netaręs nieko jam, Pastvėrė durklą dviašmenį. Tėvas dar
1235	Pašoko draust, bet per vėlai, nes jau sūnus, Įtūžęs ant savęs, įtempdamas jėgas Suvarė šonan durklą ir su sąmone Dar apglėbė mergaitę rankom kruvinom. Tuomet, dar sykį sunkiai atsidusdamas,
1240	Nudažė baltus skruostus raudonais lašais. Prie kūno guli kūnas nūn, ir santuokos Palaimą jis patyrė Hado namuose, Parodęs mums, kad proto nepaklausymas Tikrai visų didžiausia žmogui nedalia.
؜	؜
؜	Euridikė nueina
؜	؜

؜	CHORO VADOVAS
1245	Ką tai galėtų reikšti? Moteris nuėjo, Netarus gero anei blogo žodžio mums.
؜	؜
؜	ŠAUKLYS Ir aš nustebęs, bet guodžiuosi viltimi: Išgirdusi sūnaus nelaimę, ji neleis Mieste pakilt raudoms, bet moterims palieps
1250	Šį sielvartą naminį rūmuose išlieti. Galvos ji nepametus, nesielgs kvailai.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Aš nežinau. Bet slegia šitokia tyla Juk ne mažiau kaip tuščias klyksmas ir verksmai.
؜	؜
؜	ŠAUKLYS Mes pamatysim, ar kokių sumanymų
1255	Slaptų neturi ji suaudrintoj širdy, Tuojau įėję į namus. Gerai sakai, Nelaimę gali reikšti šitokia tyla. (Išeina pro vidurines duris)
؜	؜
؜	CHORAS Ir valdovas aure pats ateina pas mus Ir ant rankų savų teisingumo ženklan
1260	(Jei sakyti valia) ne kaltės svetimos – Savo nuodėmės atneša auką.
؜	؜
؜	Nuo lauko pusės ateina Kreontas su Haimono kūnu ant rankų. Už jo tarnai neša mirusią Antigonę
؜	؜

Daugiau

KOMAS

I strofa

؜	KREONTAS Aiman! Proto negudraus nuodėme baisi, Užsispyrusi, mirtį nešanti!
1265	! Pažvelkite jūs į žudikus Ir į žuvusius kraujo gimines! Vargas man dabar dėl tų nuosprendžių. Jaunas tu, sūnau, jauna mirtimi Oi oi oi!
1270	Miręs išėjai Dėl neišminties mano, ne tavos.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Deja, tu per vėlai teisybę pamatei.
؜	؜

II strofa

؜	KREONTAS Deja! Vargšas supratau, kai sunkių bėdų
1275	Naštą ant galvos dievas užvertė Ir nuožmiais keliais pakreipė žingsnius, Vargšui sutryptam džiaugsmą atėmė. Deja! deja! O, žmogaus vargai! Galo jums nėra!
؜	؜
؜	Įeina antras šauklys
؜	؜
؜	ANTRAS ŠAUKLYS
1280	Jau daug, valdove, negandų prigyvenai, Grįžti su pilnu jų glėbiu, tačiau namuos Netrukus pamatysi dar didesnių tu.
؜	؜
؜	KREONTAS Koks negandas begali dar didesnis būti?
؜	؜
؜	ANTRAS ŠAUKLYS Valdovė žuvo, šio velionio motina,
1285	Ji ką tik mirė, nelaiminga, nuo žaizdų.
؜	؜

I antistrofa

؜	KREONTAS Aiman! O, niūri, juoda Hado prieplauka, Trauki tu mane prapultin baision. Pranaše bėdų, buvusių pirmiau,
1290	Kokią žinią man atnešei dabar? Vargšą žmogų, oi! antrąkart žudai. Ką gi nauja nūn pasakyt gali? Oi oi oi! Mirtį po mirties,
1295	Jog ir motina pasekė sūnum?
؜	؜
؜	Prasiveria vidurinės durys, ir matyti ant aukuro parkritusi Euridikė
؜	؜
؜	ANTRAS ŠAUKLYS Gali štai pažiūrėti, ji ne menėje.
؜	؜

II antistrofa

؜	KREONTAS Deja! Bėdą antrąją vargšas aš matau. Kokis negandas laukia dar manęs?
1300	Sūnų vargšas aš rankose laikau Ir štai prieš akis ji nebegyva. Deja! deja! Vargšė motina, vargas man, sūnau!
؜	؜
؜	ANTRAS ŠAUKLYS Ant stačio durklo kritusi prie aukuro,
1305	Tamsias blakstienas ji sudėjo, apraudojus Pirmiausia šlovę Megarėjo žuvusio, Tada šio antrojo, galop blogos sėkmės Dar palinkėjo tau, žudytojau sūnaus.
؜	؜

III strofa

؜	KREONTAS Oi oi oi!
1310	Siaubas apėmė. Ko į širdį man Durklo aštriojo nesuvaro nieks? Kaip baisi dalia buvo man skirta, Baisūs negandai krito ant manęs.
؜	؜
؜	ANTRAS ŠAUKLYS Velionė iš tiesų apkaltino tave,
1315	Tu kaltas ir dėl šios, ir dėl anos mirties.
؜	؜
؜	KREONTAS O kaip ji sau pati gyvybę atėmė?
؜	؜
؜	ANTRAS ŠAUKLYS Į širdį durklą susivarė ji pati, Kai tik išgirdo mirtį liūdnąją sūnaus.
؜	؜

IV strofa

؜	KREONTAS O, deja! deja! Niekas šios kaltės
1320	Nuo mano galvos nesuvers kitam. Juk aš pats tave, vargšas, pražudžiau, Tai tikra tiesa. O mieli tarnai, Veskite mane, veskite greičiau, Menkas aš buvau ir virtau nieku.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS
1325	Naudingi žodžiai, jei naudos yr iš bėdų. Visų geriausia gi trumpiausioji bėda.
؜	؜

III antistrofa

؜	KREONTAS O! ateik! Atskubėk, lemties valanda graži, Ir atneški man šio gyvenimo
1330	Dieną pastarą. O! ateik, ateik! Kad aušros daugiau neišvysčiau aš.
؜	؜
؜	ANTRAS ŠAUKLYS Tai ateitis. Tu šiandienius gi reikalus Tvarkyk. Rytojum pasirūpins, kam reikės.
؜	؜
؜	KREONTAS Į maldą šią sudėjau norus aš visus.
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS
1335	Dabar tu nieko nemaldauk, nes kas lemties Žadėta, jokis mirtingasis neišvengs.
؜	؜

IV antistrofa

؜	KREONTAS Paiką žmogų šį veskite šalin. Jis tavęs užmušt negeidė, sūnau, Nei tavęs, žmonos. Nelaimingas aš,
1340	Nedrįstu akių kelt į jus dabar. Viešpats aš buvau, bet sunki dalia Šiandien krito man, vargšui, ant galvos.
؜	؜
؜	Pamažu eisena su Kreontu priešaky slenka pro vidurines duris į rūmus. Scenoje likęs choras vadovo lūpomis palydi juos anapestais
؜	؜
؜	CHORO VADOVAS Sveikas protas yra pirmutinė kloties Atrama, ir žmogus tenedrįsta dievams
1345	Prieštarauti. Žodžiu įžūliu išdidus Skaudžią rykštę visad užsitrauks ant savęs, Kad pamokytų jį Išminties nors senatvėj žiloj.
؜	؜
؜	Durys užsiveria. Choras palengva išeina

Vertė Antanas Dambrauskas

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Graikų teatre žiaurios scenos nebuvo rodomos, tad ir čia apie įvykius praneša ir juos komentuoja antraeiliai personažai. Nuosekliai papasakokite, kas įvyko išėjus žyniui Teiresijui.
Kaip baisią žinią atnešęs šauklys vertina ir apibendrina įvykius?
Finalinėse scenose sužinome apie Antigonės mirtį ir Kreontą ištikusias nelaimes. Kokius valdovo jausmus atskleidžia komas? Ką dabar suvokia Kreontas?
Choras egzodo giesmėje paprastai apibendrina tai, ką matė žiūrovai, išsako autoriaus požiūrį. Kokią tiesą choras skelbia pabaigoje?

Apibendriname

Ką per trumpą laiką patiria Kreontas? Surašykite, kokius vaidmenis jam tenka atlikti.
- Griežtas valdovas, besirūpinantis tvarka ir tai ka mieste.
- …

Abu pagrindiniai veikėjai išgyvena tragediją. Kurio iš jų dalia jums atrodo skaudesnė? Kodėl?
Veikėjai ne kartą vienas kitą kaltina kvailumu, beprotyste. Koks elgesys laikomas išmintingu, o koks – kvailu?
Kieno poziciją išsako choras? Ar jo vertinimai „Antigonėje“ visada aiškūs, vienaprasmiai? Atsakydami pasiremkite ir šia citata: „Pagerbti – priedermė šventa. / Tačiau valdžios, kieno ji bus, / Nepaklausyti nevalia…“
Pagrįskite teiginį, kad Antigonė gina tradiciją, bet elgiasi netradiciškai.
Dažnai sakoma, kad Antigonė – viena svarbiausių figūrų Vakarų kultūros istorijoje. Kuo ji imponuoja dramos žiūrovams ir skaitytojams?
Ką reiškia žodis autsaideris? Pasvarstykite, kodėl režisierius G. Varnas Antigonę priskiria prie autsaiderių.
Aptarkite 2016 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyto G. Varno spektaklio „Oidipo mitas“ nuotraukas (fotogr. Dmitrijus Matvejevas).
1. Kurios scenovaizdžio detalės patraukė jūsų dėmesį? Ką jomis siekiama perteikti?
2. Scenovaizdį išplečia vaizdo projekcijos. Kam jos naudojamos? Išsamiau aptarkite, kaip spektaklyje kuriama laidojimo scena. Kaip vertinate tokį režisieriaus sprendimą?
3. Kaip manote, kodėl scenoje stūkso didžiulės tuščiavidurės dėžės? Ką jos primena? Kokią simbolinę reikšmę jos įgauna keičiantis dramos scenoms?
4. Ar galima iš scenovaizdžio detalių, aktorių kostiumų nustatyti veiksmo laiką? Ką manote apie tokius spektaklio kūrėjų sprendimus?

Jei yra galimybė, pažiūrėkite Birutės Mar monospektaklį „Antigonė“ pagal Kultūros paso programą arba apie šį spektaklį „Solo teatro“ sukurtą dokumentinį filmą.
1. Kokia tema akcentuojama spektaklyje? Kodėl ji tebėra aktuali ir mūsų laikais?
2. Spektaklis yra kolektyvinis darbas. Kuo svarbus kompozitoriaus, dailininkės, vaizdo projekcijų kūrėjo įnašas?
3. Kurie antikinio teatro elementai atpažįstami spektaklyje?
4. Kuo šis pastatymas modernus, originalus?
5. Aptarkite, kaip aktorei B. Mar pavyko sukurti šešis skirtingus charakterius. Iš ko žiūrovas atpažįsta vaizduojamus personažus?
6. Ar B. Mar komentarai padėjo suvokti spektaklio sumanymą, gal ir pačią dramą? Paaiškinkite išsamiau.

Remdamiesi visu kūriniu, aptarkite tragedijos žanrinius ypatumus. Pasidalykite darbą grupėmis ir pasirenkite paaiškinti, pagrįsti po vieną teiginį.
- Pasak Aristotelio, tragedija vaizduoja užbaigtą tam tikros apimties veiksmą (prisiminkite veiksmo, vietos ir laiko vienovės principą). Apimtis pakankama, jei įvyksta peripetija – esminis pokytis, lūžis, pavyzdžiui, kai laimė virsta nelaime ar priešingai.
- Tragedijos siela yra fabula, kurios dalys taip tvirtai susijusios, kad jas sukeitus ar kurią pašalinus suyra visas kūrinys.
- Dramos veiksmo variklis yra konfliktas. Tragedijos konfliktas – nesutaikomų požiūrių, etinių principų, gyvenimo sampratų susirėmimas.
- Tragiškasis herojus atsiduria tragiškoje situacijoje, kurios negali nei išvengti, nei pa keisti. Kaip tik šioje situacijoje atsiskleidžia jo žmogiškoji esmė.
- Aristotelis teigia, kad svarbu mąstymas – sugebėjimas kalbėti iš esmės, atsižvelgiant į situaciją. Kitaip tariant, veikėjai kalba kaip oratoriai.
- Įvykius drama vaizduoja kaip vykstančius dabar, jie perteikiami dialogais. Dialogai informuoja, stumia veiksmą į priekį, charakterizuoja veikėjus.

Spektaklio „Antigonė“ scena, rež. Birutė Mar, 2018 m.

Kuriame

Pasirinkite įdomų „Antigonės“ epizodą ir pasiruoškite jį suvaidinti. Pasiskirstykite darbus, suburkite kūrybines grupes: režisieriaus ir jo asistentų, aktorių ir choro, scenografijos ir kostiumų dailininkų, muzikinio fono kūrėjų, reklamos (galima kurti skelbimą, anotaciją, recenziją, vaizdo projekciją ir pan.).

Daugiau

Marija Meilė Kudarauskaitė

Marijos Meilės Kudarauskaitės (g. 1932) poezijoje regime ir darnaus kaimo gyvenimo pasiilgimą, vaikystės, jaunystės prisiminimus, ir karo bei pokario realijas, ir moters vienatvės, našlystės ar seserystės patirtį. Meilė, ištikimybė, rūpestis, laukimas – tokia M. M. Kudarauskaitės poezijos moterų dalia. Ciklą „Patarnavimai karaliui“ sudaro moterų išpažintys. Kiekviena istorija savita, o visos kartu kuria daugiaspalvį moters paveikslą.

Marija Meilė Kudarauskaitė

Daugiau

PATARNAVIMAI KARALIUI

Karalienė iš Žemaitijos

Bronei Venskienei iš Klausgalvų

Išsikasiau tave aš, mano vyre,
Apgraužtą kalkių. Savo rankom.
Spalio naktį. Žybčiojant liktarnai.
Sargyba buvo papirkta. Ji puto
Ruginę su dešrom ir vėdarais.
(Užteko tik bidono ir bekono.)
Gerai, kad dar ne gruodas. Kad arkliai,
Nors ne savi, bet, dėkui Dievui, ramūs.
Žmogelis važnyčiotojas tipena
Ir vis už krūmo bėga. Paprašiau
Padėt įkelt tave. Į šiaudus. Baltą gultą.
Suvyturiojau į drobulę. O pati
Guluos šalia. Ir patalais lig kaklo apsiklostau.
Važiuojam. Viešpatie, padėk!
Naktis juk su galu. Ta Kretingos giria –
Tai lyg juoda bedugnė. Ties kumpąja pušimi
Sustabdė. Kas tokie, ką vežat?
Pas daktarą. Marinama žmona.
Nekratė patalo. Pašvysčiojo. Paleido.
Ir vėl kiek įkerta arkliai. Net dantys birbia.
Prieš antrus gaidžius
Kalnalio kapines pasiekėm.
Prarausta duobė ir karstas krūme.
Nuglosčiau lyg prieš naktį. Peržegnojau.
Ir drėgnu moliu uždengiau.
Tik tiek. Žinau, kur tu esi
Ir kad šalip padėsiu savo kaulus.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Perskaitykite eilėraštį.
1. Pasirinkite, kaip skaitysite: kaip sakmę, išpažintį, laišką ar dar kitaip.
2. Pasiklausykite, kaip eilėraštį tarmiškai skaito autorė. Kaip apibūdintumėte poetės skaitymą?

Koks siužetas plėtojamas eilėraštyje?
Kurios nuorodos patvirtina, kad pasakojimas remiasi tikru praeities įvykiu? Kaip manote, ar jos svarbios skaitytojui?
Išsiaiškinkite, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis vyksta veiksmas.
1. Kodėl vyrą reikia iškasti, papirkus sargybą? Kodėl tiesiai nepasakoma, kas jis?
2. Kodėl kapą saugo sargybiniai? Kas jie? Kaip jie vertinami?

Palyginkite moters ir vadeliotojo elgesį. Apibūdinkite padėjėją.
Kodėl skubama grįžti? Kokiu palyginimu apibūdinama Kretingos giria? Ką tai sako apie kelionę, apie žmonių būseną?
Kas sustabdo vežimą su palaikais? Kaip pavyksta įveikti ir šią grėsmę?
Kokius laidotuvių ritualus atlieka moteris?
Kokiu apibendrinimu baigiamas eilėraštis? Paaiškinkite paskutinį sakinį.
Kodėl eilėraščio antraštėje „Karalienė iš Žemaitijos“ moteris pavadinta karaliene?
Palyginkite „Antigonės“ ir eilėraščio siužetą, pagrindinę veikėją.
1. Kuo panašūs ir kuo skiriasi pagrindiniai įvykiai?
2. Kas paskatina Antigonę ir eilėraščio moterį rizikuoti gyvybe, kad palaidotų artimą žmogų kaip pridera? Kokius artimųjų santykius atskleidžia abu kūriniai?
3. Ar eilėraščio moterį galima vadinti Antigone iš Žemaitijos? Paaiškinkite savo atsakymą.

Pasvarstykite, kodėl Antigonės poelgis nepraranda reikšmės ir mūsų laikais. Kuriuo atžvilgiu apie moters dalią kalba skirtingų epochų ir kultūrų kūriniai?

Apibendriname

Prisiminkite skaitytus mitinius pasakojimus, literatūros kūrinius ir konkrečiais pavyzdžiais pagrįskite mintį, kad Antikos laikais žmogui buvo svarbu paklusti dievų nustatytai tvarkai ar bendruomenės papročiams.
Vakarietiškos demokratijos ir laisvės sampratos ištakų paprastai ieškoma senovės Graikijos kultūroje. Kaip manote, ar tų tolimų laikų ir mūsų laisvės samprata turi panašumų?
Kurį iš antikinės literatūros veikėjų nurodytumėte kaip idealaus žmogaus pavyzdį? Pasirinkimą pagrįskite.

Tiriame

Klasikiniu Antikos laikotarpiu suklestėjusi filosofija kreipia dėmesį į žmogaus laisvą valią, jo savimonę. Vienas garsiausių pasaulio filosofų Sokratas (469–399 m. pr. Kr.) buvo įsitikinęs, kad jo užduotis – siekti gyvenimo išminties, tam skatino ir atėniečius. Paieškokite medžiagos apie šį filosofą, perskaitykite Josteino Gorderio (Jostein Gaarder, g. 1952) knygos „Sofijos pasaulis“ skyrių apie Sokratą, išsiaiškinkite, kaip gyveno filosofas, kodėl jis nepaliko jokių raštų, už ką buvo nuteistas ir t. t. Parenkite pateiktį ir ją pristatykite bendraklasiams.

Rašome

Remdamiesi per pamokas aptartais ir savarankiškai skaitytais tekstais, parašykite rašinį pasirinkta tema.

Ar siekis laisvai apsispręsti svarbus individui?
Ar atkaklumas, užsispyrimas visada žmogui padeda?
Kodėl svarbu ginti savo tiesą?
Prometėjas ir Antigonė – maištautojai prieš neteisybę ar ramybės drumstėjai?

Daugiau

Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"

Prisijungti prie „Opiq“

„Opiq“ rezultatas

	Užduotys
	Tema mokomasi