Kas buvo Homeras?
Europos literatūros pradininku laikomas Homeras – graikų dainius, gyvenęs IX ar VIII a. pr. Kr. Apie jo asmenį ir gyvenimą beveik nieko nežinoma. Dar Antikos laikais septyni miestai varžėsi dėl garbės vadintis Homero gimtine. Ilgainiui tie ginčai neteko prasmės: dievų apdovanotas dainius tapo visų graikų, vėliau – ir visos Europos poetu.
Homero vardas reiškia neregį, todėl tradiciškai Homeras laikomas aklu dainiumi. Šitaip netiesiogiai pabrėžiama esminė literatūros, tiksliau – poezijos, ypatybė: tai nėra regimosios tikrovės aprašymas, greičiau perkūrimas siekiant atskleisti gilesnę jos prasmę. Graikai tikėjo, kad poetas yra dieviškas aiškiaregys, išminčius, pranašas.
Žinoma, kad ir iki Homero klajojantys dainiai, vadinami aoidais, progiesmiu deklamuodavo epinius pasakojimus viešose vietose ar karalių rūmuose, pritardami styginiu instrumentu – lyra. Giesmes apie didvyrių žygius dainiai perduodavo iš kartos į kartą, pakeisdavo arba papildydavo senąsias, jų pavyzdžiu kurdavo naujas. Aoidų kartos giesmėms sukūrė ritmišką ilgą eilutę – hegzametrą – ir poetinę kalbą, kurioje gausu senų žodžių ir posakių. Didingai skambančios giesmės išlaikė tautos atmintyje herojų žygius, suteikė jiems neblėstančios gyvybės.
Toks aoidas, atrodo, buvo ir Homeras, pirmas sukūręs jau ne trumpų giesmių, o dvi dideles epines poemas – „Iliadą“ ir „Odisėją“, pasakojančias Trojos ciklo mitus. Daugelis tyrinėtojų sutaria, kad Homero poemose tobulai susiliejo atskiros trumpesnės giesmės. Manoma, kad epas iš pradžių plito žodžiu, tik apie VI a. pr. Kr. poemos buvo užrašytos. Tuo metu Homeras jau buvo pripažįstamas geriausiu iš visų poetų. Jo epas padėjo formuotis bendram graikų pasaulėvaizdžiui – mirtingųjų ir dievų pasaulio sampratai.
Ar egzistavo Troja?
Kas yra šios poemos – gryna išmonė, pasaka ar legenda, turinti bent šiokį tokį istorinį pagrindą? Iš tiesų poemose gausu fantastinių elementų: dievai lemia herojams pergalę ar pralaimėjimą, Odisėjas leidžiasi į mirusiųjų karalystę, kovoja su grėsmingomis pabaisomis. Pasakų motyvai netrukdė senovės graikams tikėti pasakojamais dalykais.
Vis dėlto pasakojimas paremtas ir istoriniais įvykiais. Manoma, kad Trojos karas galėjęs vykti XIII a. pr. Kr. Trojos griuvėsius XIX a. Turkijos šiaurėje atkasė vokiečių verslininkas ir archeologas mėgėjas Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann, 1822–1890). Jis tikėjo, kad Homero tekstai turi nuvesti į legendinę Troją, ir tai įrodė – atrado pasaulį, kuris šimtus metų buvo laikomas vaizduotės vaisiumi.
Vadinasi, poemose vaizduojami įvykiai vyko keturi ar penki šimtmečiai iki Homero. Todėl tekstuose nemažai senosios bronzos amžiaus Mikėnų civilizacijos pėdsakų. Bet esama ir IX–VIII a. pr. Kr. realijų (pavyzdžiui, poemose minima geležis XIII a. pr. Kr. dar nebuvo žinoma). Taigi, kurdamas siužetus, Homeras rėmėsi mitais, tačiau nevengė ir autentiškų gyvenimo detalių.
Homeras – poetas, mokytojas, filosofas
Graikų, kaip ir kitų tautų, epas išreiškia bendruomenės siekius, pasakoja apie jos gyvenseną, pasaulio suvokimą. Kartu jis tą bendruomenę vienija.
Heladės gyventojai neįsivaizdavo jaunuomenės ugdymo be Homero. Jie manė, kad mokykla be Homero – tai ne mokykla, nes nesuteikia galimybių išmokti ko nors gero. Ko gi galėjo išmokti jaunuolis skaitydamas Homerą? Pirmiausia – kad pasaulis yra darnus ir gražus. Poemose grožimasi dailiais buities daiktais ar karių ginkluote, dievais ir žmonėmis (Atėnė gražiaplaukė, kaip dievas gražus Paris), net paprasti buities darbai vadinami dailiaisiais. Ir žmogaus elgesys turi būti gražus, t. y. teisingas, apgalvotas, garbingas. Gražu ginti gimtąjį miestą ir jo žmones, bet „negražu pykčius varinėti“, prarasti saiką, nesilaikyti bendruomenės papročių. Homero poemose daug aforistiškai formuluotų idėjų: „Garbinga kovoj už gimtąją šalį / Galvą padėti“, „Juk šimteriopai verčiau daryti gera nei bloga“, „Dievai amžinieji visur mat nustatė / Saiką mirtingiems žmonėms, gyventojams žemės našiosios“. Žmogus turi pasikliauti savo išradingumu, sumanumu, nuovoka, ne vien nepastoviu dievų palankumu. Gyvenime žmogui skirta daug vargti, jo likimas permainingas – šalia gyvybė ir mirtis, laimė ir nelaimė, pergalė ir pralaimėjimas, bet galiausiai vis tiek nusistovi pusiausvyra.
Pasakojimo ypatumai
Homeras pasakoja neskubėdamas, lėtai banguoja ilgos hegzametro eilutės. Poetui svarbu kurti reginį, todėl vaizdai detalūs. Net dramatiškose scenose veiksmą stabdo smulkūs buities daiktų ar ginklų aprašymai, įterpiamos veikėjo išorės detalės ar giminės istorijos. Poemų pasakotojas žino, kas buvo praeityje ir kas bus ateityje, kas nutiks vienam ar kitam herojui. Net kai „Odisėjoje“ pats herojus pasakoja savo nuotykius, pasakojimui nebūdingas subjektyvumas.
Su epinio pasakojimo tradicija sietini nuolatiniai epitetai. Tai pasikartojantys žodžiai, nusakantys įprastines asmenų, vietovių ar daiktų savybes: Odisėjas daugmintis, Penelopė protinga, greitkojis Achilas (net tada, kai niekur nebėga), žvitriaakiai achajai, mūrai aukštieji, laivai gaubtašoniai ir pan. Nuolatinių epitetų kartojimas būdingas sakytinei kūrybai (ir lietuvių tautosakai), nes padeda pasakotojui prisiminti ir jungti atskirus epizodus.
Dar vienas Homero poemų ypatumas – gausiai vartojami išplėsti palyginimai:
O vyrai jau rinkos vyrijon.
Lygiai kaip bitės iš kiauravidurės uolos akmeninės
Dūzgia pro plyšį laukan nepairstančiu spiečium po spiečiaus
Tartumei kekėm gyvom ir, gėles margažiedes užplūdę,
Leidžiasi vienos čia pat, o kitos toliau nukeliauja, –
Lygiai taip vyrų pulkai, iš laivų, palapinių paplūdę,
Ėjo dailiom gretom į pakraštį marių giliųjų.
Besirenkančių karių palyginimas su bičių spiečiais sudaro didžiulės, darnios achajų kariuomenės įspūdį. „Iliadoje“ vaizduojamas karas, o palyginimai su gamtos reiškiniais ar buities darbais yra atsvara žiaurių kovų vaizdams.
„Iliada“ ir „Odisėja“ – ilgos 24 giesmių poemos. „Iliadoje“ pasakojama apie vieną dešimtmečio Trojos karo epizodą, „Odisėjoje“ – apie grįžtančio iš karo Odisėjo klajones. Tris tūkstančius metų Homero poemos primena žmonėms, kad gyvenimas – tai nuolatinė kova ir nesibaigiančios klajonės.
ILIADA
„Iliadoje“ užsimenama apie Trojos (Iliono) karo priežastį. Į jūrų deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nepakviesta nesantaikos deivė Eridė sumanė atkeršyti ir paliko obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Gauti obuolį pageidavo ir Afroditė, ir Hera, ir Atėnė. Nepanoręs pats spręsti, Dzeusas įsakė Hermiui nusivesti deives prie Idos kalno ir teisėju pakviesti Trojos karalaitį Parį. Nors Hera žadėjo padaryti Parį visos Azijos valdovu, Atėnė siūlė didžiausio karžygio šlovę, jis pasirinko Afroditės dovaną – gražiausią pasaulio moterį, Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę. Afroditės padedamas jis pagrobė iš Spartos Helenę ir daug turtų. Susikvietęs kitus achajų karalius, Menelajas išplaukė į Troją atsiimti žmonos ir atkeršyti.
„Iliados“ veiksmas, trunkantis kelias dešimtis dienų, vyksta karui jau baigiantis. Poema pradedama pasakojimu apie Achilo pyktį:
Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki,
Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams.
Iš narsiausio herojaus kariuomenės vadas Agamemnonas atima pagrobtą gražuolę belaisvę. Achilas taip supyksta, kad atsisako dalyvauti kovose. Vaidas atneša achajams daug nelaimių, tad bendražygiai maldauja Achilo eiti į mūšį. To prašo ir bičiulis Patroklas. Bet tik paskutinėse poemos giesmėse, sužinojęs apie Patroklo mirtį, įtūžio ir sielvarto apimtas Achilas stoja į kovą ir nukauna Trojos didvyrį Hektorą. Troja liūdi žymiausio savo kario. Dievų padedamas Hektoro tėvas Priamas atgauna žuvusiojo kūną. Nors Trojos užėmimas nevaizduojamas, nuolat užsimenama apie jos žlugimą ir pagrindinių herojų žūtį.
ŠEŠTOJI GIESMĖ
Hektoro ir Andromachės pasimatymas
[Šioje ištraukoje išryškėja nemažai Homero pasakojimui būdingų bruožų. Trojėnų karo vadas Hektoras grįžta iš mūšio lauko ieškoti iš kovos pasitraukusio brolio Pario. Veiksmas dinamiškas, bet pasakojimą nuolat stabdo įpinamos istorijos, itin išplėtoti palyginimai. Gausu nuolatinių epitetų, ypač detaliai vaizduojami daiktai, veikėjų apranga, ginklai. Veikėjų jausmai atskleidžiami išorės požymiais: verkė, nusišypsojo, paėmė už rankos, pavadino žmoną vardu ir pan. Nesvarbu, apie ką kalbama, – viskuo grožimasi. Net dramatiškose scenose randama proga pasakyti gražų žodį apie ką nors. Veikėjai kalba ilgais monologais, juos keičia pasakotojo paaiškinimai ir net ateities numatymas. Atkreipkite dėmesį, kaip komentuojamos Hektoro motinos ir jos sukviestų Trojos moterų maldos deivei Atėnei, o pasakotojo replika tarsi išsklaido intrigą. Apskritai veikėjai žino ateitį ir savo likimą, Hektoras dar gyvas, o jį jau aprauda. Bet, kai prie miesto vartų jį paveja ginkluotas brolis, Hektoras taria viltingus žodžius. Taigi svarbiausias klausimas – kaip žmogus turi elgtis net ir žinodamas savo likimą? Atidžiai perskaitykite ištrauką ir atsakykite į klausimus.]
1 | Hektoras ąžuolą seną ir Skajos vartus vos priėjo, Žmonos trojėnų apspito jį tuoj ir dukterys liūdnos, Klausti pradėjo vaikų ir brolių, gentainių ir vyrų |
240 | Savo brangiųjų. Visoms dievus jis liepė maldauti Be paliovos, nes skausmo iškęsti žadėta ne vienai. |
| |
2 | O kai tik spėjo įžengt į Priamo rūmus gražiuosius, Prieangį jų su kolonom aukštom (o rūmuose buvo Iš nutašyto akmens bent penkios dešimtys menių, |
245 | Vienos šalia kitų įtaisytos, jose čia patogiai Sūnūs Priamo su savo žmonom teisėtom miegojo; Dukterys savo būstus anojpus kiemo turėjo, Ten iš tašyto akmens stovėjo dvylika menių, Vienos šalia kitų įtaisytos, jose čia patogiai |
250 | Buvo Priamo žentai įsikūrę ir skaisčios jų žmonos) – Jo pasitikti išbėgo tuoj motina jo geraširdė, Dar Laodikę paėmus, dukterį savo gražiausią, |
3 | Jį nusitvėrė už rankos, vardu pavadino ir tarė: „Ko parėjai, sūneli, namo, iš kovos pasitraukęs? |
255 | Spaudžia baisiausiai turbūt achajų sūnūs piktieji, Veržias artyn prie pilies, ir tave širdis pastūmėjo Eit ir tvirtovėj aukštoj rankas į Dzeusą pakelti. Luktelėk tik, aš vyno gardaus tau atnešiu nubėgus, Bus ko ir Dzeusui nuliet, ir kitiems dievams nemirtingiems, |
260 | Dar ir patsai tu atgausi kiek dvasią, truputį išgėręs: Žmogui, vargų nukamuotam, jėgas sustiprina vynas. Tu gi išvargęs bėgai kovoj dėl gentainių gyvybės.“ |
| |
4 | Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis: „Vyno gardaus ieškot neskubėki, motin mieloji, |
265 | Jis man pribaigtų jėgas, narsos ir budrumo netekčiau. Rankų neplovęs dabar, aš vyno tamsaus negalėsiu Dzeusui nuliet: nevalia juodamiglį maldaut Kronioną Žmogui, kada jo rankos krauju ir purvais aptaškytos. Eik tu pati į laimikio davėjos Atėnės šventovę, |
270 | Smilkalus brangius nunešk ir moteris ten pavadinki. Skraistę, kuri tau atrodo gražiausia visų ir didžiausia Rūmuose mūsų aukštuos ir tavo širdžiai brangiausia, Tą ir patieski dabar gražiakasei Atėnei ant kelių Ir pažadėk mitulių, nevilkusių jungo, telyčių |
275 | Dvylika jai paaukoti šventovėj, kad ji pagailėtų Apgulto miesto, trojėnų žmonų ir vaikų mažamečių Ir kad nuo Trojos šventosios atmuštų sūnų Tidėjo, Ietim galingą begal, mūs baimės didžios kaltininką. Tu į laimikio davėjos Paladės Atėnės šventovę |
280 | Eiki tuojau, o aš užbėgęs Parį pakviesiu, |
5 | Jeigu jisai paklausytų manęs. Geriau, kad jį žemė Būtų prarijus. Nelaimes su juo užaugino Kronidas Trojos žmonėms, Priamui garbiam ir vaikams jo vargingiems. Jeigu išvysčiau aš jį į Hado šalį išeinant, |
285 | Rodos, visus vargus širdis man bematant užmirštų.“ |
| |
6 | Taip jis kalbėjo, ir ta nuskubėjo į rūmus paliepti Savo tarnaitėms, ir moteris jos suvadino iš miesto. Greitai pati nusileido į kvepiantį sandėlį aukštą, Kur margaraščiai jos kilimai buvo, austi sidoniečių |
290 | Moterų, jas iš Sidono kaip dievas gražus Aleksandras Atsigabeno per jūras plačiąsias, grįždamas Trojon Sau po viešnagės, kai vežės Eleną galingatėvę. Kilimą vieną iš jų Hekabė nešė Atėnei, Buvo be galo gražus, didžiulis, raštais margaisiais |
295 | Tarsi žvaigždė jis mirgėjo ir buvo giliausiai padėtas. Eiti skubėjo su juo, lydima nūn moterų pulko. |
| |
| O kai tvirtovėj aukštoj priėjo Atėnės šventyklą, Tai iki galo atvėrė duris Teana joms gražioji, Kišo vyriausia duktė, Antenoro žirgvaldžio motė. |
300 | Buvo Atėnės žyne seniau ją išrinkę trojėnai. Moterys visos sukliko ir tiesė rankas į Atėnę. Kilimą dailų paėmus iš jos, Teana tuoj skaisčioji Patiesė jį ant kelių pati gražiaplaukei Atėnei, Dukrą galingojo Dzeuso maldavo ir šitaip kalbėjo: |
305 | „O visagale Atėne šviesi, tvirtovių gynėja! Ietį sutrempk Diomedo ir duok, kad jis pats stačia galva Kristų ant žemės juodos prie Skajos vartų nukautas, Mes jau galėsim tada nevilkusių jungo telyčių Dvylika tau paaukot mitulių, kad tik pagailėtum |
310 | Apgulto miesto trojėnų žmonų ir vaikų mažamečių.“ |
| |
7 | Taip ji maldaudama sakė, bet jos neišklausė Atėnė. Kolei maldavo ji taip Kronido galingojo dukrą, Hektoras ėjo skubiai į rūmus gražius Aleksandro, Juos pasistatė jis pats su vyrais dailidėm, geriausiais |
315 | Ir garsingiausiais tuomet derlingoj Trojoj plačiojoj, Miegamą tie jam įtaisė namuos, svetainę ir kiemą Vietoj aikštesnėj šalia Priamo ir Hektoro rūmų. Hektoras nūn atskubėjo tenai, laikydamas rankoj Ietį vienuolikos mastų ilgumo, jos prieky blizgėjo |
320 | Iešmas varinis, ir aukso grandis jį laikė prie koto. |
8 | Jį miegamajame rado ginklus ir šarvus mėginant, Skydą, krūtinsargį vartė ir kilpinį riestą kilojo. O Elena Argietė su moterim savo sėdėjo, Įsakinėjo tarnaitėm ir skirstė joms darbus dailiuosius. |
325 | Hektoras brolį pamatė ir žodžiais rūsčiais užsipuolė: „O tu nelaimėli! Kaip negražu pykčius varinėti. Žūsta kariai kovoje prie tvirtovės ir apgulto miesto Mūrų aukštųjų, tiktai dėl tavęs šis kruvinas karas Įsiliepsnojo taip baisiai. Tu pats vainotumei kitą, |
330 | Jei pamatytum, kad slepiasi jis nuo kovos žūtbūtinės. Kelkis greičiau, kol miestas ugny dar visai nepaskendo.“ |
| |
9 | Jam Aleksandras tuomet, gražus kaip dievas, atsakė: „Hektorai! Tu ne bereikal baries, aš vertas barimo. Bet pasakysiu dėl to, o tu paklausyk ir supraski. |
335 | Negi iš pykčio ant Trojos herojų ir negi iš keršto Aš čia sėdėjau namie: apmarinti skausmą norėjau. Šiandien manoji žmona prikalbino žodžiais meilingais Grįžti kautynių laukan, o ir man pačiam jau atrodo Būsiant tikrai taip geriau: permaininga juk pergalė vyrams. |
340 | Tu valandėlę palauk, aš šarvus tuoj užsitrauksiu, Arba tu eik, aš nueisiu, manau, kad tave pasivysiu.“ Taip jis kalbėjo, ir Hektoras spinduliuotšalmis nutilo. O Elena tuo metu jam tarė žodžiais meilingais: |
10 | „Dieveri mano, kalės nelemtosios, nelaimių šaltinio! |
345 | O kad aš būčiau prapuolus tą dieną, kai močia pagimdė! Kaukianti vėtra į kalnus geriau mane būtų nunešus Arba įtėškus gelmėsna be perstojo šniokščiančių marių, Būtų prarijusios bangos mane prieš negandus tokius. Jeigu tačiau nemirtingų dievų tai visa žadėta, |
350 | Nors padoresnio jau vyro aš būčiau tapusi žmona, Tokio, kurs gėdą supranta ir bijo žmonių papeikimo. Šiojo širdis to nejaučia dabar, nejaus ir rytojaus Dienai atėjus. Dėl to pasidžiaugs, man atrodo. Betgi tu, diever, į vidų užeik, atsisėski ant suolo, |
355 | Tavo juk širdžiai vargų ir rūpesčių tenka daugiausia Dėl nelemtosios manęs ir dėl Aleksandro kaltybės. Varganą dalią abiem mums Dzeusas paskyrė, ir žmonės Mudu minės ilgai, vardus įsidėję į giesmę.“ |
| |
11 | Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis: |
360 | „Ne, nesodinki, brangioji, nors meilę man rodai, nesėsiu. Gaišti neleidžia širdis, turiu skubėti pagalbon Trojos herojams, manęs, kai nesu, jie labai pasigenda. Tu Aleksandrą paskubink, tegu jis greičiau išsirengia, Kad pasivytų mane, iš miesto dar neišėjus. |
365 | Dar aš truput užbėgsiu namo, pažiūrėti norėjau Savo namiškių, mielosios žmonos ir sūnaus mažamečio. Juk nežinau, ar gyvas kada pas juos dar sugrįšiu, Ar panorės dievai, kad žūčiau nuo rankos achajų.“ |
| |
12 | Šitai pasakęs, nuėjo Hektoras spinduliuotšalmis. |
370 | Savo namus, gražiai pastatytus, pasiekė jis greitai, Bet baltarankės žmonos Andromachės menėj nerado: Ji su mažu sūneliu ir su gražiarūbėm tarnaitėm Bokšte stovėjo aukštam, raudojo ir aimanavo. Hektoras, rūmų viduj beydės žmonos nesuradęs, |
375 | Kiek pastovėjo ant slenksčio ir tuosyk tarnaitėms pasakė: „Žinot, mergaitės, turbūt, tad man pasakykit teisybę, Kur iš namų galėjo išeit Andromachė baltrankė? Rasi pas mošą kurią ar brolienę savo gražrūbę, Ar į Atėnės šventovę, kur visos dabar susirinko |
380 | Moterys Trojos gražplaukės maldauti deivės galingos?“ |
| |
13 | Jam ūkvedė žvali neuždelsus atsakė ir tarė: „Hektorai! Jei būtinai liepi pasakyti teisybę, Ji ne pas mošą kurią ar brolienę savo gražrūbę Ir ne Atėnės šventovėj, kur visos dabar susirinkę |
385 | Moterys Trojos gražplaukės maldauja deivę galingą, – Į lliono aukštąjį kuorą išėjo, išgirdus, Kad trojėnams blogai ir bekraštė galybė achajų. Ji tekina todėl prie miesto mūro nubėgo, Tarsi netekusi proto. Ir sūnų ten nunešė auklė.“ |
| |
390 | Taip ūkvedė atsakė, ir Hektoras greitai išėjo Vėl tuo pačiu keliu ir gatvėm, gražiai įtaisytom, Ir, atskubėjęs per miestą didžiulį, jau baigė prieiti Skajos vartus (pro juos išėjimas buvo į lauką), Kai didžiakraitė žmona Andromachė jėgom paskutinėm |
395 | Priešais išbėgo, duktė kilniaširdžio Eetiono. Eetionas gyveno prie giriom traškančio Plako, Paplakės Tėbėj plačioj, ir buvo kilikų valdovas. Dukterį už skaisčiašalmio Hektoro buvo išleidęs. Ji pasitiko nūn vyrą, drauge su ja bėgo tarnaitė, |
400 | Vaiką glėby nešdama guvutį, dar mažametį, Hektoro mylimą sūnų, kaip skaisčią žvaigždę padangių. Tėvas Skamandriju vis jį vadino, o svetimieji Astianaktu, nes llioną tik Hektoras gynė. |
14 | Nusišypsojo nūn jis, į sūnų tyliai pažvelgęs, |
405 | O Andromachė, prie jo atsistojusi, verkė graudingai, Ėmė už rankos tvirtos, vardu pavadino ir tarė: „Žūsi, mielasis, per savo drąsumą. Nė kiek tau negaila Mažo sūnaus nei manęs nelaimingos, kuri greit paliksiu Tavo našlė, tave paskubės užmušti achajai, |
410 | Puolę iš karto. Tikrai man būtų laimė didesnė Žemėn prasmegti, tau žuvus. Jokios mano širdžiai paguodos Niekur nebus, kai tu pasitiksi savo likimą, Ašaros vienos, nebėr man nei tėvo, nei močios mielosios. Manąjį tėvą seniai jau nukovė šviesusis Achilas |
415 | Ir sunaikino kilikų gražiai pastatytą tvirtovę, Tėbus mūs aukštavarčius. Ir Eetioną nužudė, Tik nenuplėšė šarvų, širdy turėjo dar gėdą, Jį ir sudegino taip, su visais šarvais padabintais, Pilkapį tuosyk supylė ir guobų aplink prisodino |
420 | Nimfos, gyveną kalnuos, Kronido aigidvaldžio dukros. Brolius tikrus aš tėvo namuos turėjau septynis, Betgi tą dieną visi jie į juodąjį Hadą išėjo: Užmušė juos lig vieno šviesus greitakojis Achilas Prie lenktaragių galvijų bandos ir baltvilnių avelių. |
425 | Motiną mano, kuri viešpatavo prie Plako miškingo, Buvo su turtais visais toli kaži kur išgabenęs, Betgi paleido vėliau, paėmęs išpirką brangią. Tėvo namuos paskui ją strėle Artemidė pašovė. Hektorai! Man tu ir tėvas likai, ir močia mieloji, |
430 | Brolis vienintelis man ir vyras, it žiedas gražiausias. Būk gailestingas todėl ir niekur nebeiki iš bokšto, Sūnui našlaičiu neleisk ir žmonai našle pasilikti. Vyrus statyk prie figos laukinės, iš ten patogiausia Priešui prieit prie pilies ir siausti mūrus aplinkui. |
435 | Triskart mėgino į ten prasiveržti narsiausi achajai Ir su Ajantais abiem, ir Idomenėju garsingu, Ir su Atreidais taip pat, ir Tidėjo sūnum galinguoju. Rasi pasakė jiems tai išmanantis viską žiniūnas, Gal ir pačių nujaučia širdis ir liepia ten brautis.“ |
15 440 | Jai atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis: „Visa tai guli ir man ant širdies, moteriške, bet būtų Gėda prieš Trojos karius ir prieš trojietes ilgarūbes, Jei kaip niekingas bailys dabar iš kovos pasitraukčiau. Man to daryt neleidžia garbė, visuomet aš mokėjau |
445 | Būti drąsus ir stovėti kovoj tarp gretų pirmutinių, Gindamas savo paties ir tėvo garbę didžiulę, Ir širdimi jaučiu, ir protu žinau kuo geriausiai: Kartą ateis diena, kai žus Ilionas šventasis, Žus ir Priamas patsai, ir kariai variaiečio Priamo. |
450 | Bet ne dėl Trojos žmonių tiek skausmas širdį man slegia, Ne dėl Hekabės mielos, ne dėlei karaliaus Priamo Ir ne dėl brolių tikrų, kurių kaip galiūnų daugybė Dulkėse kritę gulės po kojom įnirtusių priešų, – Kiek dėl tavęs, jei kartais kas nors variarūbių achajų |
455 | Raudančią ves iš namų, tau laisvės dieną atėmęs, Jei tu gyvensi Arge ir svetimai staklėse ausi, Vandenį neši jai iš Meseidės ar iš Hiperėjos, Priespaudą bekęsdama, vergijoj sunkioj atsiradus. Gal pasakys dar kai kas, regėdamas ašaras tavo: |
460 | „Hektoro moteris ji. Tarp žirgvaldžių Trojos herojų Buvo jis pirmas karys, kai kovėsi už Ilioną.“ Taip gal ne vienas sakys ir skausmą pažadins iš naujo, Vardą primindamas vyro, kuris iš vergijos vaduotų. Bet tepražūstu pirmiau ir kapas mane teuždengia, |
465 | Neg vedamos į vergiją aš tavo šauksmą išgirsiu.“ |
| |
16 | Ir į sūnelį rankas skaistusis Hektoras tiesė. Prie gražiajuostės auklės krūtinės prisiglaudė vaikas, Bailiai surikęs, nes tėvas mielasis baisus pasirodė. Jis nusigando, pamatęs blizgantį šalmą varinį |
470 | Ir skiauterės viršuje ašutų plevėsuojantį kuodą. Nusišypsojo abu – ir tėvas, ir močia mieloji. Šalmą tuomet nuo galvos nusiėmė Hektoras greitai Ir prie savęs ant žemės padėjo, žibantį skaisčiai, Mieląjį sūnų pasupo ant rankų ir, jį pabučiavęs, |
17 475 | Dzeusą pradėjo maldaut ir kitus dievus nemirtingus: „Dzeuse ir jūs, dievai maloningi! Leiskit, kad būtų Mano sūnus kaip ir aš trojėnų tarpe šlovingas, Lygiai galingas ir doras lai Ilione viešpatauja! Kad apie jį pasakytų: jis daug už tėvą narsesnis, – |
480 | Grįžtant iš žygio pamatę, lai nešasi kruvinus šarvus, Karžygį priešo nukovęs, ir džiugina motinos širdį.“ |
| |
| Tarė ir vėl į rankas atidavė mielajai žmonai Savo sūnelį, ir ta, prie krūtinės kvapios jį priglaudus, Ašaroms riedant šypsojos. Vyrui, tai regint, pagailo, |
485 | Meiliai paglostė jai ranką, vardu pavadino ir tarė: „O tu vargšele miela! Per daug dėl manęs nesisielok. Niekas prieš valią dievų manęs nenutrenks gi į Hadą. O nuo likimo nė vienas žmogus nėra dar pabėgęs, Jokis bailys nei drąsuolis, jei kartą jis užgimė žemėj, |
490 | Eiki dabar tu namo ir savo darbais pasirūpink, Staklėmis ir verpalais, tarnaičių žiūrėki, kad dirbtų, Kas joms paskirta padirbt, o karas gi – reikalas vyrų, Kas Ilione gyvena, o mano paties pirmutinio.“ |
| |
18 | Šitai pasakęs, skaistusis Hektoras paėmė šalmą |
495 | Su ašutų kuodu. Namo žengdama, Andromachė Gręžės tolydžio atgal ir ašaras liejo gailingas. Taip ji parėjo liūdna į namus, gražiai pastatytus Hektoro, vyrų žudiko. Ten ją pasitikę apstojo Pulkas tarnaičių, ir visos pradėjo gailiai rypuoti. |
500 | Gyvą dar Hektorą jo namuose jos dabar apraudojo. Neberegėjo daugiau iš kautynių lauko jo grįžtant, Nuo achajų narsos ir rankų galingų ištrūkus. |
| |
19 | Paris taip pat neužtruko ilgai namuos aukštastogiuos, Tik apsivilko variniais šarvais, gražiai padabintais, |
505 | Ir pasileido per miestą, kiek nešė greitosios kojos. Lygiai kaip žirgas, grūdais atšertas ir nusistovėjęs, Tvirtą grandinę nutraukia ir lekia lyg vėtra per lauką Maudytis upėn sraunion, kaip jis papratęs iš seno; Galvą iškėlęs aukštai, jėgom puikauja, o karčiai |
510 | Plaikstos abipus pečių: jis žino savo gražumą, Neša jį kojos lengvai į lankas, kur ganos kumelės, – Lygiai taip Paris, Priamo sūnus, nuo aukšto Pergamo Ėjo, žėrėdamas vario šarvais, kaip saulė padangėj, Džiaugsmas švytėjo veide jo, ir kojos kilnojosi pačios. |
515 | Hektorą šviesų, brolį vyresnį, jis greitai pavijo, Šiam tik pažengus iš vietos, kur verkiančią žmoną paliko. Pirmas užkalbino jį kaip dievas gražus Aleksandras: „Broli mielasis! Tave sutrukdžiau aš skubantį šiandien Per nerangumą, laiku neatėjęs, kaip buvo sakyta.“ |
| |
520 | Jam atsakydamas, tarė Hektoras spinduliuotšalmis: „O tu keistuoli! Joks vyras, kuris brangina teisybę, Tau nešlovės kovoj neprikiš: drąsos tau pakanka. Tik nesistengi nė kiek ir nenori. Dėl to man ir skauda Širdį krūtinėj begal, išgirdus, kaip tau priekaištauja |
525 | Trojos herojai, kurie dėl tavęs tiek vargo turėjo. Betgi mes eikim dabar, vėliau pataisysime viską, Jei kada Dzeusas mums leis Olimpo dievų amžinųjų Garbei nulieti iš laisvės kratero rūmuos aukštuosiuos, Kai išvyti bus iš Trojos galop gražiaauliai achajai.“ |
| |
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip Hektorą sutinka trojėnų žmonos ir ką jis joms pataria? [1]
- Aptarkite, kaip stabdomas veiksmas Hektorui įžengus į Priamo – savo tėvo – rūmus. [2]
- Kodėl Hektoras atsisako vyno, kurio siūlo motina sūnui grįžus iš mūšio lauko? Kokia vyno gėrimo prasmė? [3, 4]
- Ką daryti savo motiną ragina Hektoras? Kaip manote, kodėl? [4]
- Ką Hektoras sako apie savo brolį Parį? Ar jis linki broliui mirties? [5]
- Aptarkite, kaip Hekabė renkasi kilimą. [6]
- Kas vyksta Atėnės šventykloje? Ko prašoma Atėnės ir kas jai žadama? [6]
- Kaip aprašomi Pario rūmai ir Hektoro ietis? [7]
- Kur Hektoras randa brolį ir kuo kaltina? [8]
- Kaip Paris teisinasi Hektorui? Ką jis pažada? [9]
- Kaip save apibūdina ir ką apie vyrą kalba Elena? [10]
- Paaiškinkite Elenos žodžius: „Varganą dalią abiem mums Dzeusas paskyrė.“ [10]
- Aptarkite Hektoro atsakymą Elenai. [11]
- Kur Hektoras skuba ir ką dar norėtų atlikti prieš išeidamas į mūšio lauką? [11]
- Aptarkite šio epizodo nuolatinius epitetus. [12]
- Kaip ūkvedė pasakoja Hektorui apie jo žmonos skausmą? [13]
- Aptarkite Andromachės kalbą. [14]
- Ko ji prašo vyro?
- Kas jai yra Hektoras? Kodėl tai svarbu?
- Kokį karo patarimą ji duoda Hektorui?
- Aptarkite Hektoro elgesį. [15]
- Kaip Hektoras kalba apie garbę?
- Dėl ko Hektorui labiausiai skauda širdį?
- Kokią jis numato Andromachės ateitį?
- Kaip Hektoras kalba apie garbę?
- Aptarkite epizodą su sūnumi. Kodėl Hektoras ir Andromachė nusišypso? [16]
- Ko Hektoras maldauja Dzeuso? [17]
- Aptarkite Andromachės būseną, kai ji „ašaroms riedant šypsojos“. Kodėl ši būsena atrodo paradoksali? [17]
- Ką Hektoras sako apie dievų valią? Kokiais žodžiais jis baigia pokalbį? [17]
- Ką aprauda Andromachė ir jos tarnaitės? [18]
- Aptarkite Pario palyginimą su žirgu. Žinome, kaip Parį vertina Hektoras ir Elena, bet pasakotojas juo grožisi. [19]
- Ką Hektoras atsako atsiprašančiam Pariui? Ar keičiasi Hektoro požiūris į brolį? [19]
- Kokiais Hektoro žodžiais baigiasi pokalbis? Kaip suderinti tai, ką Hektoras žino apie savo likimą ir ko jis dar tikisi iš dievų? [19]
Apibendriname
- Kas rodo, kad „Iliados“ pasakotojas visažinis?
- Aptarkite atnašavimo Atėnei scenas: kas ir kodėl atlieka apeigas, kokia jų reikšmė?
- Hektoras ir Elena kaltina Parį sukėlus karą. Pasidomėkite Pario likimu. Kiek jis asmeniškai kaltas dėl šių įvykių?
- Apibūdinkite dviejų moterų – Pario žmonos Elenos ir Hektoro žmonos Andromachės – savijautą. Ar galima ją laikyti dramatiška?
- Kokia nuotaika gaubia Hektoro ir Andromachės atsisveikinimo sceną? Ar veikėjai suvokia savo tragišką lemtį? Kaip šią sceną vaizduoja dailininkas?
- Surašykite į lentelę Andromachės vardijamas priežastis, kodėl Hektorui verčiau likti namie, ir Hektoro – kodėl jis negali taip pasielgti. Kurio veikėjo argumentai jus labiau įtikina? Kodėl?
- Hektoras guodžia žmoną primindamas likimą ir dievų valią. Kaip jums atrodo, ar jis laisvas rinktis? Ar verta kovoti, jei žinai, kad viskas jau nulemta? Ar herojui kyla toks klausimas?
- Kaip Hektoras supranta herojaus, gimtojo miesto gynėjo, garbę?
- Kokiais epitetais apibūdinamas Hektoras? Kaip tie žodžiai ar frazės charakterizuoja herojų?
- Aptarkite kitus vaizdingus epitetus. Kokios veikėjų savybės jais pabrėžiamos? Kokiais epitetais apibūdinami su Troja kariaujantys achajai? Ką tai sako apie pasakotojo požiūrį?
- Įrodykite, kad pasakojimą nuolat stabdo įpinami aprašymai, išplėtoti palyginimai. Pabandykite perskaityti ištrauką be šių intarpų. Kaip toks veiksmo stabdymas būtų vertinamas šiuolaikinėje literatūroje? Pasvarstykite, kodėl šie intarpai svarbūs Homerui.
DVIDEŠIMT ANTROJI GIESMĖ
Hektoro žuvimas
[Hektoro ir Achilo kova iškalbingai parodo dramatišką vaizduojamo pasaulio aplinkybę: Olimpo dievai betarpiškai dalyvauja mirtingųjų gyvenime, lemia jų likimus, padėdami ar pakenkdami tam pačiam herojui. Ką galvoti, kaip elgtis, kai supranti, kad esi apgautas?]
| Hektorą be atvangos tebevijo greitkojis Achilas. Lygiai kaip šuo kalnuos kad jauną elniuką užtinka, |
190 | Veja daubom jį ir šlaitais, pašokusį staigiai iš guolio; Jei pasislėptų žvėris, kur nors tankumynan įlindęs, Uodžia jo pėdsaką šuo ieškodamas, kolei suranda, Taip pasislėpt negalėjo ir Hektoras nuo Pelėjono. Kieksyk mėgino jisai, prie Dardano vartų pribėgęs, |
195 | Šokti prie sienos artyn ir glaustis prie kuorų tvirtųjų: Rasi kariai nuo sienų pilies jį šūviais apgintų, Tieksyk Achilas jam kelią pastojo ir vertė pasukti Jį lygumų kryptimi, o pats palei mūrus šuoliavo. Lygiai kaip naktį sapne pavyti negalima nieko: |
200 | Vienas nestengia pasprukt, o kitas jo prisiginti, – Taip nevaliojo ir jie: tas privyti, o šitas ištrūkti. Kaip nuo mirties ir nuo kėrių pabėgt Priamidas galėjo, Jeigu šį pastarąsyk skaistus Apolonas nebūtų Ėjęs prie jo sustiprint drąsos ir kojų greitumo? |
205 | Galvą papurtė Achilas šviesus, uždrausdamas vyrams Leisti karčiąsias strėles ir taikyt į Hektorą ietim, Kad kas garbės nelaimėtų ir jis antruoju neliktų. O kai ketvirtąjį kartą jie vėl prie šaltinių atbėgo, Aukso tuomet svarstykles išlyginęs, tėvas Kronidas |
210 | Metė du burtu mirties, ilgam užmigdančios viską, Vieną Achilo, žirgų važinėtojo Hektoro kitą. Tiesiai pastatė lėkštes – žemyn į Hadą pasviro Hektoro laimės diena, ir jį Apolonas paliko. Prie Pelėjono priėjo šviesakė deivė Atėnė |
215 | Ir atsistojus greta sparnuotais žodžiais prabilo: „Šiandien tikiuosi, dievų numylėtas šviesusis Achilai, Kad prie achajų laivų parnešime šlovę didžiausią, Hektorą mes paguldysim, kovos nepasotintą niekad. Nebežadėta jam šiandien iš mudviejų rankų ištrūkti, |
220 | Nors ir patsai Apolonas taiklus kiek galėdamas stengtųs Ir prieš aigidvaldį Dzeusą raitytųs, ant žemės parpuolęs. Tu atsikvėpki čia kiek atsistojęs, o aš gi tuo tarpu Eisiu prikalbinsiu jį, kad į dvikovą stot nebijotų.“ |
| |
| Taip jam kalbėjo Atėnė, o jis apsidžiaugęs paklausė |
225 | Ir atsikvėpti parimo ant ieties aštrios variaiešmės. Tuosyk, palikusi jį, prie Hektoro deivė priėjo, Kaip Deifobas tikriausias ūgiu ir balso tvirtybe, Ir atsistojus greta sparnuotais žodžiais prabilo: „Vargina baisiai tave skaisčiašalmis Achilas, broluži, |
230 | Vydamas kojom greitom aplinkui Priamo tvirtovę. Taigi sustokime čia ir ginkimės drąsiai abudu.“ |
| |
| Hektoras spinduliuotšalmis jai taip atsakydamas tarė: „O Deifobai! Nuo pat vaikystės buvai mylimiausias Man tu iš brolių visų, Priamo vaikų ir Hekabės. |
235 | Šiandien man liepia širdis dar labiau tave gerbt ir mylėti, Jei dėl manęs pasiryžai, kai vieną lauke pastebėjai, Iš užu mūrų išeiti, kiti pasislėpę ten liko.“ |
| |
| Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė: „Vienas po kito, kelius apkabinę, maldavo, broleli, |
240 | Tėvas ir močia miela, aplinkui apstojo bičiuliai, Prašė, kad neičiau ir aš: visi mat jie dreba iš baimės. Bet gailesys baisus suspaudė man širdį krūtinėj. Drąsiai jį pulkim abudu iš vieno, dabar nebereikia Iečių taupyt, ir greit pamatysim, ar didis Achilas |
245 | Mudu abu nugalės ir šarvus parneš apkraujuotus Prie gaubtašonių laivų, ar kris nuo ieties tavosios.“ |
| |
| Šitai pasakiusi, žengė į priekį klastinga Atėnė. O kai jau buvo arti prie vienas kito priėję, Hektoras spinduliuotšalmis tuojau prabilo ir tarė: |
250 | „Aš nuo tavęs nebebėgsiu, Peleidai, kaip bėgau lig šiolei. Aplėkiau triskart aplinkui Priamo tvirtovę, nedrįsęs Tavo puolimo atremt. Bet šiandien širdis pastūmėjo Drąsiai į dvikovą stoti: nukausiu ar būsiu nukautas. Tad, nebegaišę ilgiau, dievus pasikvieskim, tebūna |
255 | Liudytojai jie mums ir sargai sutarties padarytos. Prižadu aš neišniekint tavęs, jei Dzeusas Kronidas Pergalę duos iškovot ir tau gyvybę atimti. Šarvus tavuosius, gražiai padabintus, nuplėšęs, Achilai, kūną achajų sūnums atiduosiu. Ir tu taip daryki.“ |
| |
260 | Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė: „Hektorai! Man sutarčių tu geriau neminėk, prakeiktasis! Kaip tarp žmonių ir liūtų šventųjų priesaikų nesti, Kaip su vilkais bičiulystės geros neturi ėriukas: Vienas kitam jie nerodo širdies ir pikta galvoja, – |
265 | Lygiai taip meilė ir mums neateis, ir būti negali Susitarimų jokių, kol vienas, ant žemės parkritęs, Savo krauju nepagirdys Arėjo, šaunaus kariauninko. Visą tu savo narsumą atmink, nes reikia tau šiandien Ietį galingą valdyt ir į dvikovą stoti be baimės. |
270 | Nebeišbėgsi tu niekur, tave štai Paladė Atėnė Mano ietim nudobs. Užmokėsi šiandien iš karto Man už visus draugus, kiek ietis tavoji nukovė.“ |
| |
| Ir užsimojęs tuojau ilgakotę ietį paleido, Ją pastebėjo laiku ir atsilenkė Hektoras didis, |
275 | Žemėn pritūpęs iškart. Prazvimbusi ietis varinė Dirvon sulindo giliai. Ištraukus Paladė Atėnė Vėl ją Achilui pakišo, bet Hektoras, vyrų valdovas, To neregėjo, todėl Pelėjonui beydžiui sušuko: „Ietis nuėjo pro šalį, prilygstantis dievui Achilai. |
280 | Mano dalios nepatyrei iš Dzeuso, nors man ją paskelbei Tu, gražbyly, todėl taip suktai ir klastingai kalbėjai, Kad nusigandęs tavęs aš prarasčiau galybę ir narsą. Nė negalvok į pečius suvaryti man bėgančiam ietį: Drąsiai aš eisiu tiesiog prieš tave, ir smeik į krūtinę, |
285 | Jeigu taip dievas tau duos. O dabar pasisaugoki mano Ieties varinės! O, kad ji kiaurai tau perskrostų kūną! Kruvino karo našta, jei žūtum, vaikams Iliono Juk nemažai palengvėtų: tu pirmas vargų kaltininkas.“ |
| |
| Ir užsimojęs tuojau ilgakotę ietį paleido. |
290 | Ji nepraskrido: Peleidui į vidurį skydo pataikė. Skydas toli ją atspriegė atgal. Priamidas nuliūdo, Kad variaiešmė greita jam veltui iš rankos ištrūko, Ir susikrimto begal, nes ieties kitos neturėjo. Jis Deifobui tuomet šviesiaskydžiui galingai suriko, |
295 | Ieties paprašė tvirtos, Deifobo tačiau nebebuvo. Hektorui viskas tada paaiškėjo, ir tarė jis šitaip: „Oi oi oi! Aiškiai matau, jog dievai mane šaukia į kapą. Aš gi maniau – tikrai Deifobas čia buvo atėjęs, Nors jis už mūrų, pily: mane suviliojo Atėnė. |
300 | Jau nelaboji mirtis už mano pečių atsistojo, Nebeištrūksiu. Matyt, iš seno yra taip nusprendęs Dzeusas ir jojo sūnus taiklusis, kurie maloningai Globė lig šiolei mane, o šiandien dalia pasitinka. Kas bus – tebūna, kad tik be kovos negarbingai nežūčiau, |
305 | Bet po grumtynių smarkių, kad vaikų vaikai paminėtų.“ |
| |
| Žodžio nebaigęs sakyt, jis stvėrėsi už kalavijo, Kurs visuomet jam prie šono kabėjo, sunkus ir galingas, Ir įsiręžęs pašoko, kaip nardąs padangėm erelis, Kurs iš tirštų debesų išsiveržia ir šauna į žemę |
310 | Jauno ėryčio pagrobt ar kiškio bailaus ilgaausio, – Lygiai taip Hektoras puolė ir vis kalaviją mosavo. Ir Pelėjonas pašoko, nes apmaudas širdį užtvindė Dar neregėtai rūstus, krūtinę jam saugojo skydas, Dailiai dabintas, o galvą svarino keturiaskiautis |
315 | Žėrintis šalmas, virš jojo plaikstėsi karčiai auksiniai, Kyverin jų nemažai Hefaistas buvo įdėjęs. Kaip Vakarinė skaisti nakties tamsumoj tarp žvaigždynų Žiba ryškiau už visas, žvaigždėta aukštųjų padangių, – Lygiai taip ietis aštrioji žibėjo, kai ėmė Achilas |
320 | Ją dešinėj mosikuot ir Hektorui prapultį ruošė, Gražų jo kūną stebėjo, kur smogti jam būtų geriausia. Hektorą visą dengė šarvai gražiausi variniai, Juosius nuplėšė tada jo galybę Patroklą nukovęs. Ir tik tenai, kur pečius raktikauliai jungia su sprandu, |
325 | Buvo matyti gerklė, vieta pavojinga gyvybei. Ietį į ten ir paleido Achilas šviesus pašokėjęs. Iešmas varinis kiaurai pro baltąjį kaklą išėjo, Ietis uosinė tačiau Priamidui gerklės nenukirto, Idant galėtų dar jis pasakyti bent keletą žodžių. |
330 | Griuvo į dulkes karys, o Achilas iš džiaugsmo sušuko: „Gyvas išlikti galvojai, gyvybę atėmęs Patroklui. Nieko nereiškiau tau aš, nes buvau nuo kautynių atokiai. O neišmanėli! Keršyt už jį galingesnis pakilo: Prie gaubtašonių laivų juk tūnojau aš pasilikęs, |
335 | Aš – tau pakirtęs kelius. Plėšrieji paukščiai ir šunys Valkios tave gabalais, o jį palaidos achajai.“ |
| |
| Hektoras spinduliuotšalmis, alsuodamas sunkiai, atsakė: „Puolęs po kojų, prašau dėl tėvų ir tavo gyvybės: O! Tik neleiski achajų šunims prie laivų sudraskyti. |
340 | Vario ir aukso brangaus išpirkimui kiek nori paimki, Jo negailės – ir tėvas tau duos, ir močia mieloji, Kūną tiktai sugrąžinki namo, kad ten kaip pritinka Jį atiduotų liepsnoms trojėnai ir žmonos trojėnų.“ |
| |
| Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė: |
345 | „Kelių neliesk, nemaldauki, šunie, ir tėvų neminėki! Kad paklausyčiau širdies ir apmaudo giežti pašokčiau, Žalią sudraskęs suėsčiau už tai, ką esi man padaręs! Niekad nebus kas nuo tavo galvos šunis nuvarytų, Nors neskaičiavę, nesvėrę ir dešimt, ir dvidešimt sykių |
350 | Dovanas man čia gabentų ir duoti daugiau pažadėtų! Norint, kiek sversi tu pats, tiek aukso duot negailėtų Man Dardanidas Priamas – vis tiek negalės apraudoti Močia mieloji tavęs kaip sūnaus, ant lentos pašarvoto, Visą išvalkios tave plėšrūnai paukščiai ir šunys.“ |
| |
355 | Hektoras spinduliuotšalmis, iškvėpdamas dvasią, atsakė: „Aš ne nuo šiandien pažįstu tave ir vilčių neturėjau, Kad išklausysi maldos: geležinė širdis tau krūtinėj. Bet pasisaugok, kad keršto dievų priežastim aš nebūčiau Tau, kai išauš diena, kai skaistus Apolonas ir Paris, |
360 | Nors ir galingą, tave paguldys prie vartų Skajinių.“ |
| |
| Nebaigė žodžio sakyt, ir skraistė mirties nusileido, Siela iš kūno išskrido ir Hado šalin iškeliavo, Savo apverkusi dalią, palikus jėgas ir jaunystę. Dvasią iškvėpusiam jau Achilas šviesus dar suriko: |
365 | „Gauki tu galą greičiau! O aš gi žadėtąją mirtį Tuosyk patiksiu, kai Dzeusas ją siųs ir dievai nemirtingi.“ |
| |
| Šitaip sakydamas, ietį varinę ištraukė iš kūno Ir ją numetęs šalin prišoko šarvų kruvinųjų Plėšt nuo pečių, tuomet jau subėgo ir sūnūs achajų – |
370 | Atsistebėt negalėjo dydžiu ir grožiu neregėtu Kritusio vyro, tūlas neiškentė ietim nesmogęs. Kitas, regėdamas jį, kalbėjo greta stovinčiajam: „Oi oi oi! Koks jis ramus! Nebe tiek pavojinga jį liesti! Tarsi ne tas, kur mėtė besotes liepsnas į laivyną.“ |
| |
375 | Šitaip kalbėjo tūli, dar ietimi smogė priėję. Šarvus nuplėšęs nuo jo, šviesus greitakojis Achilas Prieš achajus atsistojo ir žodžiais sparnuotais pasakė: „Vyrai mieli, argiečių vadai ir tarėjai protingi! Kai nemirtingi dievai man davė pakloti šį vyrą, |
380 | Kurs mums pridarė bėdų, kiek trojėnai visi nevaliojo, Imkit greičiau ginklus, pamėginsime pilį apgulti. Reikia trojėnų planus sužinot, ką šiandien nusprendė: Ar pasitrauks iš aukštosios pilies, kai Hektoras žuvo, Ar užsidarę mėgins ir be jo pasipriešint bei gintis. |
385 | Šitokiom betgi mintim ar ne veltui širdis man kankinas? Prie laivų ir dabar nepalaidotas, neapraudotas Guli Patroklas. Aš jo nepamiršiu, kol tarpu gyvųjų Vaikščiosiu gyvas ir kol man tarnaus ir lankstysis pakinkliai. Mirusius žmonės pamiršta, kai patys išeina į Hadą. |
390 | Aš ir tenai atsiminsiu visad numylėtą bičiulį. Pergalės giesmę dabar sugiedoję, vyrai achajų, Imkit lavoną ir grįžkim tuojau prie laivų gaubtašonių. Didžią laimėjome garbę, nukovėme Hektorą šviesų! Trojos herojai pily kaip dievu išvien juo didžiavos.“ |
| |
395 | Ir su herojum šviesiu negražiai padaryti sumanė. Kojose jo skyles tarp gyslų sausųjų pradūręs, Šone gurnelio virš kulno, diržus odinius jam įvėrė Ir prie dvirãčių pririšo, o galvą paliko ant žemės. Šoko tuomet į ratus ir, šarvus šlovingus iškėlęs, |
400 | Kirto žirgams botagu, ir tie pasileido kaip vėjai. Dulkių pakilo stulpai iš po velkamo, garbanos tamsios Draikėsi šluodamos žemę, galva jo, graži ligi tolei, Apgulė dulkėm storai. Jį leido Dzeusas Kronidas Priešams išniekinti taip mielojoj žemėj gimtinėj. |
| |
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ką apie Hektorą ir Achilą sako jų lenktynės?
- Kodėl Achilas neleidžia saviškiams mėtyti iečių ir leisti strėlių į bėgantį Hektorą?
- Kas vyksta, kai Hektoras ir Achilas ketvirtą kartą atbėga prie šaltinio? Aptarkite ir antrąjį veiksmo planą, kas vyksta Olimpe, kur sprendžiamas herojų likimas.
- Kuo apsimeta Atėnė, įkalbinėdama Hektorą stoti į dvikovą?
- Ko prašo Hektoras, pradėdamas kovą su Achilu, ir ką jis galvoja apie kovos baigtį?
- Kaip manote, kodėl, atsakydamas Hektorui, Achilas nepriima jokių susitarimų?
- Papasakokite, kaip vyksta dvikova.
- Ką suprato Hektoras, kai paprašė Deifobo kitos ieties? Ką jis nusprendė daryti aiškiai suvokdamas dievų sprendimą?
- Pakomentuokite, kaip aprašymu stabdomas veiksmas Hektorui su kalaviju rankoje puolant Achilą.
- Ką kalba Achilas, ietimi pakirtęs Hektorą?
- Ko prašo Hektoras ir ką sakosi darysiąs Achilas?
- Kaip Achilą charakterizuoja jo atsakymai Hektorui ir paties Hektoro žodžiai apie jį?
- Kuo stebisi ir kaip elgiasi aplink kritusį Hektorą susirinkę achajai?
- Kaip pasakotojas vertina Achilo elgesį su žuvusiu Hektoru? Kaip tai dera su ištraukoje pasikartojančiais Achilo epitetais šviesus, šviesusis ir kt.?
- Pasvarstykite, ar Achilo kalba ir elgesys su Hektoru būtų buvę kitokie, jeigu jis būtų nežinojęs dievų sprendimo, kas laimės dvikovą.
- Koks Atėnės vaidmuo šioje dvikovoje? Prisiminkite Hektoro grįžimą į miestą ir reikalavimą melsti Atėnės palankumo.
- Ar vienodai garbingai kovos lauke elgiasi abu herojai? Argumentuokite.
- Palyginkite Hektoro paveikslą dviejose scenose: atsisveikinantį su Andromache ir besikaunantį su Achilu. Kuo jie panašūs ar skirtingi?
- Kai kurie poemos epizodai (Atėnės apsimetimas Deifobu, ilgos mirštančio Hektoro kalbos) dabartiniam skaitytojui atrodo teatrališki. Kuo epo herojai primena scenoje vaidinančius aktorius?
DVIDEŠIMT KETVIRTOJI GIESMĖ
Hektoro kūno atvadavimas
| <…> Tuosyk Priamas, guviai į dailų vežimą įstojęs; Žirgus pavarė nuo durų pro priebučio skardžią pastogę. Du asilėnai pirma keturratį vilko vežimą, |
325 | Juos vadeliojo Idajas protingas, o paskui jį traukė Savo ratus žirgai, kuriais, negailėdams botago, Senis važiavo per miestą, ir jį artimieji lydėjo, Graudžiai visi verkdami, lyg būtų jis mirti keliavęs. Kai iš pilies išvažiavo abu į lygumą plačią, |
330 | Kas palydėjo, visi – ir žentai, ir sūnūs tikrieji Grįžo į Troją atgal, o tuodu laukuos pasitiko Dzeuso perkūnvaldžio akys, ir jam nūn pagailo senelio. Taigi jis kreipėsi tuoj į mylimą sūnų Hermėją: „Mielas Hermėjau! Juk tau maloniau už kitus nemirtingus |
335 | Būti žmogaus draugu, ir tu išklausai, ką panori. Eik tad Priamą tuojau prie achajų laivų gaubtašonių Tu palydėki, kad jo nematytų ir nepažintų Niekas danajų, kol jis Pelėjono pasieks palapinę.“ |
| |
| Taip jis pasakė. Mielai jo Argžudis greitas paklausė. |
340 | Nieko nelaukęs po kojų gražius sandalus pasirišo, Ambrozinius, auksinius, valiojančius dievą nešioti Virš vandenų ir žemės plačios su lekiančiais vėjais, Rankon pasiėmė lazdą, kuria panorėjęs užmerkia Žmogui akis, o kitam ir miegančiam keltis paliepia, – |
345 | Ją įsitvėręs dabar, išskubėjo Argžudis greitas. Greit Ilioną jisai ir bangas Helesponto pasiekė, O nusileidęs ėjo lauku it žvalus jaunikaitis, Kupinas grožio jaunystės, auginantis pirmąją barzdą. Tie pravažiavo tuo tarpu pro Ilo pilkapį aukštą |
350 | Ir asilėnus bei žirgus sulaikė, norėdami juosius Upėj pagirdyt. O vakaro miglos jau leidos į žemę. Galvą pakėlęs, šauklys netikėtai pamatė Hermėją Einant artyn ir tarė, Priamą įspėdamas šitaip: „Tu, Dardanide, žiūrėk – apdairumo protas privalo. |
355 | Žmogų matau, turbūt mus abu nužudyti jis nori. Taigi mes bėkim, žirgais dar paspruksim, arba paprašykim, Jam apkabinę kelius, kad nieko jis mums nedarytų.“ |
| |
| Taip jis kalbėjo, o senis suglumo, didžiai nusigandęs, Net jam pašiurpo plaukai ant metų suriesto kūno, |
360 | Taigi stovėjo apmiręs. O laimės nešėjas priėjo, Paėmė seniui už rankos ir, tardamas žodį, paklausė: „Kurgi, tėveli, varai asilėnus ir žirgus tu savo Šitaip gūdžioj nakty, kai žmonės mirtingieji miega? Ir nebijai narsa alsuojančių Argo herojų, |
365 | Jie čia visai netoli, ir tau jie priešai nuožmiausi. Jei kas tave pastebės, nakties greitosios tamsybėj Vežantį tokius lobius, tai ką tu darysi, sakyki? Pats nebejaunas esi, palydovas taipogi senyvas, Vyro jisai neatrems, jei kas panorėtų užpulti. |
370 | Aš tai ir pats nenuskriausiu tavęs, ir kitam sukliudysiu Nuoskaudą tau padaryt. Labai panašus man į tėvą.“ |
| |
| Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas: „Visa tai, mielas sūnau, ką tu pasakei čia, teisybė. Betgi koks dievas, matyt, ir man bus ranką ištiesęs, |
375 | Šitokį bendrakelionį pasiųsdamas štai susitikti, Tikrą palaimą: nuaugęs gražiai, malonus pažiūrėti Ir išmintingas. Laimingi tėvai, kas tokį pagimdė.“ |
| |
| Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė: „Šventą teisybę sakai tu, seneli, kaip dera išminčiui. |
380 | Betgi dabar pasakyki tu man ir viską išdėstyk, Ar tu šitas brangenybes visas į svetimą kraštą Nori išvežti kur nors, kad jos tau išliktų nežuvę, Ar jau nusprendėt visi Ilioną šventą palikti, Perimti baimės, kai galvą paguldė narsiausias herojus, |
385 | Tavo sūnus? Jis niekad kovoj nepabūgo achajų.“ Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas: „Kas tu, mielasis, esi ir kas tavo tėvai garbingieji? Kaip tu gražiai pasakei apie mirtį sūnaus nelaimingo!“ |
| |
| Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė: |
390 | „Gundai, tėveli, mane ir kalbi apie Hektorą šviesų. Pats jį regėjau kovoj, kuri vyrui šlovę nupelno, Daugelį sykių ir tądien, kai jis prie laivų atsivijęs Mušė argiečių karius, negailėdamas ieties varinės. Mes tik stovėjom visi nustebę, nes stoti į kovą |
395 | Draudė Achilas tuomet, tebepykdamas ant Atrėjono. Jo palydovas esu, mes vienu laivu čia atvykom. Aš mirmidonų1 kilmės, ir tėvas man Poliktoras. Jis ir turtingas begal, ir lygiai kaip tu jau senelis. Šešetą turi sūnų, o aš jų tarpe septintas. |
400 | Burtus kai metėm, iškrito jis man atlydėti Achilą. Lauko dabar pažiūrėt atėjau, nes, rytui prašvitus, Turi puolimą prieš miestą pradėt žvitriaakiai achajai. Jiems nusibodo sėdėt ir laukti, dėl to nebegali Karo aistros pagautų achajų vadai sulaikyti.“ |
| |
1 Mirmidonai – viena iš Tesalijos genčių, gyvenusi Pelėjo ir Achilo valdose Ftiotidėje. Pasak padavimo, Achilo senelis Ajakas per Heros siųstą marą prarado visą savo tautą, ir tada jo prašomas tėvas Dzeusas pavertė žmonėmis skruzdes (μύρμηξ [mýrmix] – skruzdė).
405 | Jam atsakydamas, tarė prilygstantis dievui Priamas: „Jeigu tikrai palydovas esi tu Peleido Achilo, Tai pasakyki tu man nebijodamas visą teisybę: Ar tebėra dar mano sūnus prie laivų, ar jau spėjo Jį sukapot gabalais ir šunims atiduoti Achilas?“ |
| |
410 | Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė: „Mielas tėveli! Dar jo nesuplėšė nei šunys, nei paukščiai, Vis dar tebeguli jis prie greitojo laivo Achilo Jo palapinėj ten pat. Jau dvyliktas rytas išaušo Gulinčiam taip, tačiau nei kūnas negenda, nei kirmys |
415 | Jo kaip kitų kovoje parkritusių vyrų neėda. Bet jį Achilas kasdien apie kapą savo bičiulio Velka įširdęs rytais, kai šventoji Aušra pasirodo, Ir nevalioja sužeist. Nustebsi ir pats tu priėjęs: Guli jis tarsi rasos atgaivintas, ir kraujo nė ženklo, |
420 | Vietos nėra suterštos, ir žaizdos visur užsitraukė, Kiek tik jų buvo, o varis aštrus juk padarė daugybę. Taigi vis rūpinas tavo sūnum dievai laimingieji, Nors nebegyvas jisai: visų mat širdžiai jis mielas.“ |
| |
| Taip jis kalbėjo. Nušvitęs iš džiaugsmo, senelis sušuko: |
425 | „Laimė, vaikeli, tikra kaip pridera dovanas dėti Nemirtingiesiems, ir mano sūnus (kad šiandien jis būtų!) Mūsų namuos nepamiršo dievų, Olimpo valdovų. Teikės dėl to dievai ir numirusį jį atsiminti. Tu palūkėk, iš manęs šią gražiąją taurę priimki, |
430 | Ginki mane ir lydėk su pagalba dievų amžinųjų, Kad palapinę Peleido galėčiau laimingai pasiekti.“ |
| |
| Jam atsakydamas, vėl palydovas Argžudis tarė: „Mano jaunystę, seneli, bandai, tačiau neįveiksi, Neįkalbėsi slaptai nuo Achilo man dovanas imti. |
435 | Jį širdingiausiai gerbiu ir drąsos neturėčiau aš niekad Dovaną jo pasiimt, kad paskui sau bėdos nesulaukčiau, O palydovas aš tau ir į Argą šlovingąjį būčiau, Ir greitairkliam laive rūpestingai, ir pėsčią lydėčiau. Nieks neužpultų tavęs, kai tokį matys palydovą.“ |
| |
440 | Šitaip pasakęs, tuojau į ratus įšoko Hermėjas Ir, įsitvėręs vadžias bei šmaikštų botagą į ranką, Įkvėpė didį narsumą žirgams ir abiem asilėnams, O kai prie kuorų aukštų ir laivyno griovio atvyko, Ėję sargybą kariai vos baigė sau ruošt vakarienę. |
445 | Argžudis jiems, palydovas, tuoj saldųjį miegą užleido, Pats gi atvėrė vartus, jų permėtę sunkią atšovęs, Ir su brangių dovanų vežimu įleido Priamą. <…> Nepastebėtas įėjo Priamas ir staigiai pripuolęs Rankom kelius apkabino Achilui ir ėmė bučiuoti Vyržudes jo rankas, kurios tiek sūnų jau nukovė. |
480 | Lygiai kaip vyras, sunkiausią kaltybę padaręs tėvynėj, Kraują praliejęs žmogaus, kad į svetimą šalį atbėga, Į didžiaturčio namus – visi tik sužiūra nustebę, – Taip ir Achilas dabar, Priamą išvydęs, nustebo, Vyrai nustebo taip pat ir žvalgėsi vienas į kitą. |
485 | Senas Priamas tuojau maldaudamas šitaip prabilo: „Tėvą tu savo atmink, prilygstantis dievui Achilai, Tokio pat amžiaus kaip aš, ant slenksčio graudingos senatvės. Rasi kas nors ir jį, gyvendami jo kaimynystėj, Skriaudžia dabar, ir nėra kas jį nuo negando gintų. |
490 | Bet kai ateina žinia, kad tu tebegyvas ir sveikas, Džiaugiasi tuosyk širdy, tikėdamos dieną ir naktį Mylimą sūnų išvyst sugrįžusį sveiką iš Trojos. Tokis aš vargšas dabar, priaugo sūnų man puikiausių Trojos plačiojoj šaly, ir nūn nebeliko nė vieno. |
495 | Dešimtys penkios jų buvo, kada čion atėjo achajai. Jų devyniolika buvo sūnų iš vienos moteriškės, Pulką kitų namuose man moterys kitos pagimdė. Daugelį jų Arėjas smarkus seniai jau paklojo, O kurs vienintelis liko ir gynė visus mus ir miestą, |
500 | Hektoras, – užmušei jį neseniai, už gimtąją šalį Narsiai kovojant. Dėl to atėjau į achajų laivyną Jo iš tavęs atvaduot ir atnešiau išpirkas brangias. Tu pabijoki, Achilai, dievų ir manęs pagailėki, Savąjį tėvą atminęs: už jį aš vargšas didesnis. |
505 | Aš pasiryžau daryt, ko joks mirtingasis nedarė: Vyro, užmušusio sūnus, ranką prie lūpų prispausti.“ |
| |
| Taip jis kalbėjo. Graudu pasidarė dėl tėvo Achilui. Senį, už rankos paėmęs, gražiai atitraukė į šalį. Savo širdy atminę, viens vyržudžio Hektoro graudžiai |
510 | Verkė, rypavo, ant žemės prie kojų Achilo parkniubęs, Kitas raudojo dėl tėvo Pelėjo, drauge ir Patroklas Širdį graudino, visi jo namai nuo raudojimo plyšo. O kai Achilas šviesus pasiguodė ašarom sočiai Ir graudulys saldus nuo širdies pamažu jam nuslinko, |
515 | Staigiai pakilo iš krėslo ir senį pakėlė už rankos, Ėmęs gailėti žilos galvos ir barzdos jo žilosios, Kreipėsi tuosyk į jį ir tarė jam žodžiais sparnuotais: „Vargše tu mano! Kiek skausmo širdy tu gavai iškentėti. Kaipgi turėjai drąsos tu vienas ateit į laivyną, |
520 | Lįst į akis tam vyrui, kuris jau daugybę nužudė Tavo narsiųjų sūnų? Širdis geležinė tau šiandien. Eik pailsėt mažumėlę dabar, atsisėdęs į krėslą, Duokime skausmui aprimt širdyje, kad ir liūdna be galo. Žmogui jokios naudos neduoda juk aimanos graudžios. |
525 | Naštą nelengvą dievai žmonėms trumpaamžiams uždėjo – Vis susikrimtus gyvent, o patys be rūpesčių būna. Rūmuose Dzeuso aukštuos dvi amforos stovi prie slenksčio Su dovanom: nelaimės vienoj, o gėriai antrojoj. Kam pamaišydamas duos jų Dzeusas, perkūnų valdovas, |
530 | Tas ir juodų dienų prigyvens, ir džiaugsmo saulėto. Bet kam vienų kartenybių pasems – to dienos nelinksmos: Alkanas skurdas lydės jį visur per šventąją žemę, Vargšas klajos jis, atstumtas dievų ir žmonių trumpaamžių. Taip ir Pelėjui dievai dovanų nešykštėjo gražiausių |
535 | Nuo pat gimimo, visus mirtinguosius pranoko jis žemėj Laime ir lobiais drauge, viešpataudamas tarp mirmidonų, Norint jis buvo žmogus, bet deivę į žmonas jam davė. O nedalia palytėjo ir jį, kad nedavė dievas Rūmuos daugiau susilaukti sūnų, kurie perimtų valdžią. |
540 | Gimė tik vienas, ir tas trumpaamžis, ir jam ligi šiandien Ramstis senatvėj nesu, nes be galo toli nuo gimtinės Sėdžiu aš Trojoj šventoj ir skaudžiu vien tave ir tavuosius. Tu gi, tėveli, buvai ligi šiolei laimingas, kaip kalba. <…> Savąją širdį valdyk ir be atlydžio taip neraudoki, |
550 | Nieko gi tau nebeduos sūnaus toks gailėjimas didis, Nebeprikelsi tu jo, tik sau dar padidinsi vargą.“ |
| |
| Jam atsakė tuomet prilygstantis dievui Priamas: „Krėslan manęs nesodink, Kronido gentaini, kol vaikas Guli nelaidotas kur palapinėj. Greičiau atiduoki, |
555 | Noriu aš savo akim jį regėti, o tu gi priimki Išpirkas brangias, kurias atgabenom, ir jom pasidžiaugęs Sveikas į gimtąją šalį sugrįžki, kad leidai man šiandien Žemėje būti gyvam ir saulės šviesybę regėti.“ |
| |
| Jam, pažiūrėjęs skersom, greitakojis Achilas atsakė: |
560 | „Tu neberūstinki, seni, manęs. Suprantu aš, kad reikia Hektorą tau atiduot. Nuo Dzeuso man atnešė žinią Motina mano tikroji, duktė ji senio jūrinio. Savo širdy jaučiu, nuo manęs nenuslėpsi, Priamai: Dievas čia vedė tave prie achajų laivų daugiairklių. |
565 | Joks mirtingasis, net jaunas ir tvirtas, nebūtų išdrįsęs Eit į stovyklą: žmogus nei pro sargus nebūtų praėjęs, Nei taip lengvai atšovęs mūs vartų permėtę sunkią. Taigi tu sopančios mano širdies daugiau neberūstink, Kad nepalikčiau tavęs, nors prašyt atėjai, palapinėj |
570 | Šiandien čia vieno ir nesulaužyčiau priesakų Dzeuso.“ |
| |
| Taip jis kalbėjo. Senelis pabūgęs jo žodžio paklausė. O Pelėjonas tuomet pro duris iššoko it liūtas. Buvo ne vienas: du jo palydovai su juo išskubėjo – Automedontas narsus ir Alkimas, abu juos tarp vyrų |
575 | Gerbė Achilas labiau už kitus, be velionio Patroklo. Jie, asilėnus paėmę ir žirgus atkinkę iš jungo, Šauklį senelį, Priamo skelbiką, paprašė į vidų Ir pasodino į krėslą, o iš gražiaračio vežimo Išpirkas krovė didžias, už Hektoro galvą skirtąsias, |
580 | Dvi marškones tepalikę ir dailiai išaustą chitoną, Kad suvynioti kuo būtų velionį, namo jį išlydint. Liepė, tarnaites pašaukęs, nuplaut ir patepti aliejais Kūną, paėmus slaptai, kad Priamas to neregėtų Ir sugraudinta širdis vėl neužsipliekstų rūstybe, |
585 | Sūnų išvydus, kad jam pačiam nepašoktų vėl pyktis Ir neužmuštų senelio, įsakymus Dzeuso užmiršęs. Kūną tarnaitės nuplovė ir patepė visą aliejais, Tuosyk, apvilkę nauju chitonu, jį įsupo apsiaustan, O Pelėjonas patsai ant lentos jį paguldė paėmęs |
590 | Ir su bičiuliais drauge į dailų vežimą įkėlė. Gailiai prarūdo tuomet ir kreipės į mieląjį draugą: „Tu nevainoki, Patroklai, manęs, jei kartais išgirsi, Būdamas Hado šaly, kad atidaviau tėvui mielajam Hektorą šviesų, nes man atgabeno išpirkas brangias. |
595 | Auką sudėsiu ir tau atiduosiu priklausančią dalį.“ |
| |
| Tarė ir į palapinę parėjo šviesusis Achilas. Ten, atsisėdęs į krėslą dabintą, kur buvo palikęs Stovintį priešais prie sienos, prabilo ir tarė Priamui: „Tavo sūnus jau grąžintas, kaip to geidavai tu, seneli, |
600 | Guli gražiai pašarvotas, ir grįždamas rytui prašvitus Pats pamatysi tu jį. Dabar vakarienę atminkim. <…> Ir greitakojis Achilas pašokęs papjovė avelę Sidabravilnę, draugai ją nudyrė ir dailiai išdarė. Mėsą tuomet supjaustė smulkiau, pavėrė ant iešmų Ir atsargiai ją kepė ugny ir traukė iš laužo. |
625 | Automedontas jiems duonos atnešęs padėjo ant stalo Su kraitele dailia, o kepsnį dalijo Achilas. Rankomis siekė visi prieš juos pastatytųjų valgių. O kada alkį numalšė ir troškulį kiek apgesino, Tuosyk stebėjos ilgai Achilu Dardanidas Priamas, |
630 | Koks jis gražus ir didingas, dievams pasirodė prilygstąs. Į Dardanidą Priamą nustebęs žiūrėjo Achilas, Matė jo žvilgsnį, orumą ir klausė jo žodžių protingų. O kai atsidžiaugė jau, bežiūrėdami vienas į kitą, Pirmas prabilo tuomet kaip dievas senas Priamas: |
635 | „Leiski jau man atsigulti dabar, Kronido gentaini, Kad išsitiesę abu saldžiuoju miegu pasidžiaugtum. Aš nesudėjau akių po savo blakstienom nė bluosto Naktį nei dieną, kai žuvo sūnus nuo rankų tavųjų. Visąlaik raudu tiktai, maldydamas skausmą bekraštį, |
640 | Kiemo raitaus vidury, į šiukšles ir dulkes parpuolęs. Valgio ėmiau tik dabar, ir tamsus it purpuras vynas Gerklę suvilgė, seniai nė krislelio burnoj neturėjau.“ Taip jis kalbėjo. Achilas draugams ir tarnaitėms įsakė Priesieny patalus klot, apačioj patiesus gražiausias |
645 | Purpurines gūnias, virš jųjų kilimus minkštus, Ir apklotus jiems padėt vilnonius šiltai užsikloti. Vergės išbėgo tuojau, žibintus įsitvėrę į ranką, Ir rūpestingai paklojo svečiams du patalu minkštu. O greitakojis Achilas juokaudamas tarė Priamui: |
650 | „Gulki už durų, svety mylimasis, kad kas iš achajų, Senių tarybos narių, neužeitų, jie renkasi nuolat Čia reikalų svarstyt su manim, kaip teisybė privalo. Jei pastebėtų tave kas juodą šią bėgliąją naktį, Tuoj Agamemnonui, vadui vyriausiam, galėtų pranešti, |
655 | Ir išpirkimas sūnaus tuomet užtruktų nemaža. Betgi dabar pasakyki tu man ir aiškiai išdėstyk, Kiek reikalausi dienų šviesiajam Hektorui laidot, Tiek aš dienų nepulsiu nei pats, nei vyrams neleisiu.“ |
| |
| Tuosyk atsakė Achilui prilygstantis dievui Priamas: |
660 | „Jeigu tu leidi gražiai man palaidoti Hektorą šviesų, Šitaip, Achilai, tu dar galėsi parodyt gerumą: Pats tu žinai, mes pily apgulti, ir malkas gabenti Reikia toli iš kalnų, o trojėnai juk perimti baimės. Taigi devynias dienas namie jo norėtum gedėti, |
665 | O tik dešimtą reikėtų jį laidot ir žmones vaišinti, Tuosyk vienuoliktą dieną jam aukštą kapą supiltum, Dvyliktą dieną galėsim kariauti, jei reikalas būtų.“ |
| |
| Jam neuždelsęs atsakė šviesus greitakojis Achilas: „Taip ir tebūna, tėveli Priamai, kaip tu pageidauji. |
670 | Aš sustabdysiu kovas tiek laiko, kiek tau reikalinga.“ |
| |
| Šitai pasakęs, paspaudė jis dešinę ranką seneliui, Ėmęs už riešo tvirtai, kad baimės širdy neturėtų. Atgulė jie priemenėj už sienos šalimais abudu, Senas šauklys ir Priamas, kankinami rūpesčio didžio. |
675 | Tuotarp Achilas miegojo viduj palapinės tvirtosios, Jam ten prie šono gulėjo kartu Briseidė gražveidė. |
| |
| Aukšto dangaus dievai ir žirgų važinėtojai vyrai Naktį miegojo visi, nuraminti gaivinančio miego. Vien tik geradario dievo Hermėjo miegas netraukė, |
680 | Svarstančio savo širdy, kaip šviesų karalių Priamą Reiks iš laivyno išvest ir sargus prie vartų apeiti. Taigi prie jo galvos atsistojo ir tarė jam šitaip: „Tau ir bėda neberūpi, tėveli, miegi sau ramiausiai, Apsuptas priešų piktų, kai tavęs pagailėjo Achilas. |
685 | Kalnus davei dovanų mylimajam sūnui išpirkti, O už tave, dar gyvą, juk triskart brangiau sumokėtų Sūnūs, palikę namie, jei tik Agamemnonas kartais, Vadas vyriausias, tatai ir achajai visi sužinotų.“ |
| |
| Taip jis pasakė. Senelis pabūgo ir šauklį pakėlė, |
690 | Jiems asilėnus tuojau ir žirgus pakinkė Hermėjas Ir per stovyklą juos pats išlydėjo, to niekas nejuto. <…> Parvežė kūną į rūmus šviesiuosius ir ten pašarvojo |
720 | Ant pakylos, padabintos gražiai, ir šalia pasodino Pirmus raudų giedorius, ir tie graudingai užtraukė Veriančias širdį raudas, jiems pritarė moterų verksmas. O už visas labiau Andromachė verkė baltrankė, Vyržudžio Hektoro galvą apglėbusi rankomis švelniai: |
725 | „Metuos jaunuos, brangusis, žuvai, palikęs be laiko Vienišą našlę namuos. Sūnus, iš mudviejų gimęs, Mudviejų, vargšų didžių, dar kūdikis mažas, jaunystės Jam nežadėta sulaukt, pirmiau išgriauta bus tvirtovė Iš pamatų, kai atgulei tu, jos geriausias gynėjas, |
730 | Moterų sargas budrus ir kūdikių jų mažamečių. Greit jas vergijon išveš, į laivus gaubtuosius suvarę, O su jomis ir mane, ir tu gi, mūs mielas vaikeli, Gal išeisi drauge ir dirbdamas darbus žemiausius Vargsi beširdžio žmogaus namuose, o gal koks achajas |
735 | Žemėn iš kuoro paleis stačia galva, už rankos pastvėręs, Pykčio pagautas, kad mūšy nukovė jam Hektoras brolį, Tėvą ar mylimą sūnų. Be galo juk daugel achajų Krito nuo Hektoro rankos ir graužė sukruvintą žemę. Buvo mat baisiai rūstus kautynėse tėvas tavasis. |
740 | Verkia jo šiandien todėl visi gyventojai Trojos. Sielvartą didį ir skausmą tėvams padarei tu saviesiems, Hektorai mielas, o man palikai vien kančias neregėtas, Nesgi iš guolio mirties į mane tu netiesei rankų Nei paskutinio man žodžio tarei, kurį atsiminčiau |
745 | Ašaras beliedama amžinai, ir naktį, ir dieną.“ |
| |
| Taip ji raudodama sakė. Jai pritarė moterų verksmas. Raudą graudingą tarp jų pradėjo tuo tarpu Hekabė: „Tu iš visų vaikų brangiausias man, Hektorai mielas! Gyvas pakol tu buvai, dievams mokėjai patikti, |
750 | Tad nepamiršo tavęs, kai atsiuntė mirtį likimas. Pardavė sūnus juk mano kitus greitakojis Achilas, Gyvą paėmęs kurį, toli už marių plynųjų, Vienus į Šamą ir Imbrą, kitus į Lemną miglotą. Ogi tave, išgaląstu variu išplėšęs gyvybę, |
755 | Vilko ir vilko žirgais apie kapą herojaus Patroklo, Savo bičiulio, kurį tu nukovei, bet jo neprikėlė. Tu, lyg nuplautas rasų, guli štai menėje sveikas, Tarsi mirtingas žmogus, kurį Apolonas nukovė, Sidabralankis, beskausmėm strėlėm iš netyčių pataikęs.“ |
| |
760 | Taip ji raudodama sakė, ir verksmas žmonių vis didėjo. Ir Elena Argietė tuomet pravirko trečioji: „Hektorai! Tu už visus mūs dieverius širdžiai brangesnis. Mano juk vyras yra Aleksandras, prilygstantis dievui, Trojon atvežęs mane (pirmiau aš turėjau pražūti!). |
765 | Šiandien nuo tos dienos jau dvidešimt metų prabėgę, Kai atvykau aš į Troją, palikusi gimtąją šalį, Bet iš tavęs negirdėjau rūstaus užgaunančio žodžio. Netgi jei kitas kas nors pasakydavo žodį piktesnį, Moša ar dieveris koks, ar moteris jo gražiarūbė, |
770 | Arba anyta (o šešuras man kaip tėvas tikriausias), Vis tu sudrausdavai tokį ir būti geresnį jį mokei Savo širdies gerumu ir žodžiais ramiais, išmintingais. Taigi tavęs verkdama ir save nelaimingą apraudu. Kito man tokio nebėr švelnaus nei širdžiai mielesnio |
775 | Trojos plačiojoj šaly: visi nusigręžia sutikę.“ |
| |
| Taip ji raudodama sakė. Be perstojo minios kūkčiojo, Kol pagaliau senelis Priamas prabilo į žmones: „Malkų privežkit pilin, trojėnai, širdy nebijokit Argo herojų slaptos pasalos: šviesusis Achilas, |
780 | Nuo juodašonių laivų išleisdamas, žodį man davė Mums nekliudyt, kol aušra pasirodys dvyliktą kartą.“ |
| |
| Taip jis kalbėjo, o tie vežimus prisitaisė ir jaučius Bei asilėnus pakinkė ir greit prie pilies susirinko. Taip tas devynias dienas jie malkas vežė ir vežė. |
785 | O kai dešimtąjį kartą Aušra mirtingiesiems prašvito, Išnešė Hektorą narsų raudodami graudžiai trojėnai Ir, ant laužo aukštai jį paguldę, ugnį pakūrė. O kada ryto duktė Aušra rožiapirštė prašvito, Marios žmonių susirinko bemat prie Hektoro laužo. |
790 | O kai suėjo visi ir užėmė vietą kiekvienas, Laužą užgesė tuomet, vynu tamsiuoju užlieję, Kur dar galybė ugnies tebešėlo, po to rūpestingai Kaulus jo baltus surinko draugai ir broliai tikrieji, Skausmo pilni, skruostais jiems ašaros gailios riedėjo. |
795 | Viską surinko gražiai ir sudėjo į urną auksinę, Dar įvynioję pirmiau į purpuro audinį švelnų. Urną nuleido tuomet į kapui atvertąją duobę Ir dideliais akmenim iš viršaus ir šonų užklojo. Pilkapį aukštą supylė, sargybas išstatę aplinkui, |
800 | Kad gražiaauliai achajai anksčiau nepradėtų puolimo. Kapą supylę, atgal į namus parskubėjo kiekvienas. Tuosyk visi susirinko puoton gausion ir garbingon Rūmuos aukštuos Priamo, Dzeuso auginto karaliaus. |
| |
| Taip greitažirgio Hektoro šermenis šventė trojėnai. |
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip manote, kodėl dievai padeda Priamui pasiekti achajų stovyklą ir įkalbėti Achilą atiduoti Hektoro kūną? Pateikite daugiau nei vieną priežastį.
- Iš ko aiškėja, kad dievai globoja herojų net po mirties?
- Kaip Priamas bando permaldauti Achilo rūstį? Kas labiausiai paveikia Achilą?
- Ar achajų didvyris patenkintas savo likimu? Ką jis kalba apie dievų ir mirtingųjų gyvenimo skirtumus?
- Iš ko Achilas supranta, kad Priamo kelionę palaimino dievai?
- Remdamiesi tekstu pagrįskite teiginį, kad senovės graikams vyrų – Priamo ir Achilo – verksmas yra savaime suprantama jausmų išraiška. Kaip į tai žiūrima šiuolaikinėje mūsų kultūroje?
- Atpasakokite veikėjų susitaikymo epizodą: ką valgo, kodėl gėrisi vienas kitu, kaip kloja patalus, kaip aptaria paliaubas, kaip Achilas spaudžia ranką Priamui.
- Kaip manote, kodėl Achilas vis primena Priamui, kad achajų karo vadas Agamemnonas neturėtų sužinoti apie šį Hektoro tėvo vizitą?
- Kodėl Hermis skuba parlydėti Priamą ir Hektoro kūną į Troją?
- Papasakokite, kokios laidojimo apeigos vaizduojamos.
- Kaip Hektorą apibūdina trys moterys: žmona Andromachė, motina Hekabė ir Pario žmona Elena?
- Aprašykite Achilo charakterį, išryškinkite jo prieštaras ir individualias savybes (koks jis pasirodo kovoje su Hektoru, kokie jo būdo bruožai atsiskleidžia bendraujant su Priamu). Kaip manote, kiek įtakos Achilo poelgiams turi tai, kad jis žino ar numano dievų valią?
- Aptarkite, kaip suprantama garbė Homero aprašomame pasaulyje (prisiminkite, kaip apie garbę kalba Hektoras eidamas į kovą, nors žino jos baigtį, su kokia pagarba tėvui atiduodamas žuvusio sūnaus kūnas, kaip stabdoma kova ir leidžiama garbingai apraudoti Hektorą ir kt.). Kaip šiandien suvokiama garbė ir garbinga kova?
- Remdamiesi skaitytomis ištraukomis, aptarkite žmonių ir dievų bendravimą.
- Prisiminkite Adomo Mickevičiaus poemą „Gražina“. Kaip žuvę herojai pagerbiami joje ir kaip „Iliadoje“?
Rašome
Pasidomėkite Achilo likimu ir posakio Achilo kulnas kilme. Ką jis reiškia? Sukurkite neilgą istoriją, kurioje tiktų pavartoti šį posakį.
ODISĖJA
Sugriovę Troją, likę gyvi achajų herojai grįžta į namus. Tačiau Odisėjo, sumaniausio ir gudriausio iš jų, kelionė į gimtinę užtrunka. Jis patiria daug nuotykių, pavojų ir pagundų, tad Itakę pasiekia tik po dešimt metų klajonių.
Odisėjas ilgisi gimtinės ir žmonos Penelopės, bet jį savo oloje prievarta laiko nimfa Kalipsė2, žadanti amžiną jaunystę ir nemirtingumą. Visi dievai gaili didvyrio, išskyrus jūrų valdovą Poseidoną, kuris pyksta ant Odisėjo, kad išdūrė vienintelę akį jo sūnui kiklopui3 Polifemui.
2 Kalipsė (καλύπτω [kalýpto] – slepiu) – Atlanto dukra, septynerius metus laikiusi Odisėją mitinėje Ogigijos saloje.
3 Kiklopai (κύκλος [kýklos] – apskritimas, ὤψ [óps] – akis) – vienaakiai milžinai žmogėdros.
Tuo metu Odisėjo namai pilni jaunikių, kurie peršasi Penelopei ir puotaudami švaisto šeimininko turtą. Penelopė laukia vyro jau beveik dvidešimt metų, gudriai atstumia atkaklius jaunikius: naktimis ardo dieną audžiamą audeklą, jį baigusi pažadėjo tekėti už vieno iš jų. Dzeusui paliepus, Kalipsė išleidžia Odisėją į namus, bet Poseidonas sudaužo jo laivą. Odisėjui pavyksta išsigelbėti, pasiekti fajakų žemę. Karaliaus Alkinojo rūmuose herojus pasakoja, ką patyrė keliaudamas iš Trojos: nuotykius kiklopų šalyje, susitikimą su motinos, žynio Teiresijo, Achilo, Heraklio vėlėmis mirusiųjų karalystėje, pražūtingas jūros pabaisų pinkles. Draugiški fajakai sukrauna Odisėjui dovanų.
Pasiekęs Itakę, Odisėjas susitinka su sūnumi. Jie susitaria nuslėpti šeimininko parvykimą ir įveikti rūmuose įsitaisiusius jaunikius. Elgeta apsimetusį Odisėją mazgodama kojas atpažįsta senoji auklė. Kitą dieną išžudęs jaunikius, Odisėjas atskleidžia namiškiams paslaptį.
PIRMOJI GIESMĖ
Dievų susirinkimas
| Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį drąsiai, Vėtrų blaškytą ilgai, kai šventąją Troją išgriovė. Daugio žmonių miestus jis aplankė, jų papročius matė Ir vandenynuos plačiuos su pavojumi rungės ne kartą |
5 | Dėlei gyvybės savos ir dėl bendražygių grįžimo. Betgi išsaugoti jų nevaliojo, nors troško širdingai. Per šventvagystę nelemtą visi ligi vieno pražuvo: Baisūs kvailiai! Jie Helijo, dievo padangių aukščiausio, Jaučius suvalgė, ir tas jiems atėmė grįžtamą dieną. |
10 | Visa tai, Dzeuso duktė, mums teikis dabar pagiedoti. |
| |
| Taigi jau tuosyk visi, kas liūdno žuvimo išvengė, Buvo namie, iš karo vargų ir marių ištrūkę. Vieną tik jį, namų ir žmonos pasiilgusį baisiai, Laikė galingoji nimfa Kalipsė, deivė šviesioji, |
15 | Išgaubtaskliautėj oloj, norėjo, kad būtų jos vyru. O kai atėjo diena, nepaliaujamai metams beplaukiant, Toji, kurią dievai jam lėmė sugrįžt į tėvynę, Savo Itakę, bėdų nė tuomet jis dar neišvengė, Nors ir pasiekęs savus. Dievams jau visiems jo pagailo, |
20 | Be Poseidono, kuris ant garbingo, šviesaus Odisėjo Rūstavo be atlydos, kol tas į gimtinę sugrįžo. |
| |
| O Poseidonas šaly tolimų etiopų viešėjo, Tų etiopų, kurie perpus prasiskyrę gyvena Žemės kraštuos: kur pateka saulė ir kur nusileidžia. |
25 | Meiliai priimdamas jaučių ir avinų hekatombę4, Linksmas sėdėjo puotoj Poseidonas. Dievai jau tuo tarpu Dzeuso galingojo rūmuos visi susirinko tarybon. Pirmas į juos prabilo dievų ir žmonių visų tėvas. Atminė savo širdy jisai mat beydį Aigistą5, |
30 | Užmuštą lygiai garsaus Agamemnonido Oresto. Tai prisiminęs, dabar kalbėjo dievams nemirtingiems: „Oi, kad žinotumėt jūs, dievus kaip kaltina žmonės! Sako, nuo mūsų vargai jų pareiną, tačiau iš tikrųjų Patys kaltybėm didžiom bėdas ant savęs užsitraukia, |
35 | Štai kaip Aigistas dabar: prieš mūsų valią Atreido Žmoną jis vedė, o patį namo pareinant nužudė, Nors ir žinojo pražūsiąs dėl to, mes aiškiai jam sakėm, Siuntę Hermėją pas jį, akyląjį Argžudį greitą, – Kad neišdrįstų žudyt ir sau jo žmonos neviliotų, |
40 | Nes už Atreidą jis keršto rūstaus susilauks iš Oresto, Kai tik tasai subręs ir tėviškės ims reikalauti. Taip jam pasakė Hermėjas, tačiau geranoriško žodžio Negi paklausė Aigistas. Ir štai sumokėjo už viską.“ |
| |
4 Hekatombė (ἑκατόν [ekatón] – šimtinė, βοῦς [voús] – jautis) – šimto jaučių atnaša, apskritai didelė auka.
5 Aigistas – Agamemnono pusbrolis. Agamemnonui išplaukus į Troją, jo žmonos Klitemnestros padedamas užgrobė Mikėnų sostą, tad Orestui teko augti svetur. Aigisto epitetas beydis aiškiai parodo, kad epui nerūpi dorovinis matmuo; beydis – tai šaunus, nepriekaištingai narsus, garsus, tik ne doras.
| Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė: |
45 | „O mūs tėve Kronide, karalių galingas valdove! Aišku, pelnytos bausmės susilaukė Aigistas ir žuvo. Taip tegu žūsta visi, kas tokį darbą padaro! Bet man širdis tebeplyšta dėl Odisėjo protingo, Vargšo, kuris, nuo savųjų atskirtas, sielvartus kenčia |
50 | Vienas tarp marių, saloj, pačiam vidury vandenyno. Giriom apaugus sala, ten rūmuose deivė gyvena, Pikto Atlanto duktė, Atlanto, kurs žino kiekvieną Jūrų plačiųjų bedugnę ir, savo pečiais pakylėjęs, Laiko aukštuosius stulpus, kurie dangų skiria nuo žemės. |
55 | Jojo duktė nenustojantį dūsaut laiko jį, vargšą, Žodžiais ramina meiliais ir, visaip įtaikaudama, uoliai Stengias, kad jis pamirštų gimtinę. Tačiau Odisėjas Trokšta išvysti aukštai į dangų pakilusį dūmą Žemės gimtos – ir tada jau numirti. O tavo krūtinėj |
60 | Nesuminkštėja širdis, Olimpieti. Ar tau Odisėjas Meilės nerodė, kada prie argiečių laivų atnašavo Trojoj plačioj? Kodėl ant jo taip rūstauji, tėve?“ |
| |
| Jai debesų atvarytojas Dzeusas atsakė ir tarė: „Mano dukrele, koks žodis pro tvorą dantų tau prašoko? |
65 | Kaip aš galėčiau pamiršt Odisėją, dievišką vyrą? Jis gudrumu pralenkia visus ir aukų nešykštėjo Dėti galingiems dievams, plačiųjų padangių valdovams. Tik Poseidonas, žemės plakėjas, be perstojo tūžta Vis už kiklopą, kuriam Odisėjas išdegino akį, – |
70 | Lygų dievams Polifemą, kurio galybė didesnė Užu kiklopų kitų. Pagimdė jį nimfa Toosė, Forkino seno duktė, plynųjų marių seniūno, Apvaliaskliautėj oloj Poseidono meilę patyrus. Matot, dėl ko Poseidonas, galingas žemės plakėjas, |
75 | Gena nuo žemės gimtos Odisėją, nors jo nenužudė. Taigi dabar visi mes imkime ir pasvarstykim, Kaip jam sugrįžti namo. Reikės Poseidonui rūstybę Mesti nenorom šalin: amžinai negalės gi jis vienas Eiti prieš valią visų ir pykt ant dievų nemirtingų.“ |
| |
80 | Jam atsakydama, tarė šviesakė deivė Atėnė: „Tėve mūs Dzeuse Kronide, karalių galingas valdove! Jeigu dabar laimingieji dievai maloniai sutinka, Kad Odisėjas protingas sugrįžtų į savo pastogę, – Nieko nelaukę, Hermėją, žinionešį Argžudį greitą, |
85 | Mes į Ogigijos salą pasiųskim, kad jis gražiakasei Nimfai praneštų tuojau neatšaukiamą mūsų sprendimą Dėl Odisėjo kantraus: jam leidžiama grįžt į gimtinę. Aš tuo metu nuskrisiu Itakėn, surasiu jo sūnų Ir, pakalbėjus su juo, į širdį jam drąsą įkvėpsiu, |
90 | Kad, suvadinęs garbiniuotgalvių achajų vyriją, Tuoj atsakytų ryžtingai jaunikiams, kurie nesiliauja Šleivakojus galvijus ir avis jo pjovę be skaičiaus.“ |
| |
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Raiškiai perskaitykite epizodą, kur pasakotojas apibendrintai nusako Odisėjo ir jo bendražygių likimą. Kas jiems nutiko?
- Kokiu tikslu susirenka Olimpo dievai?
- Kaip apibūdinamas Odisėjas? Kokios jo savybės pabrėžiamos? Kodėl jam norima pagelbėti?
- Pasvarstykite, kokia yra dievų skelbiama tvarka. Kas įvyksta, kai žmogus nepaklūsta dievų įsakymui?
- Ar galima teigti, kad dievai žmonių pasaulyje nori palaikyti gėrio ir blogio pusiausvyrą? Vienu atveju jie keršija, kitu yra palankūs, apdovanoja. Prisiminkite: kai nukaunamas Hektoras, jo kūnas negenda, netgi žaizdos užsitraukia, o tėvui leidžiama palaidoti sūnų. Pateikite daugiau tokių pavyzdžių.
- Kokie šiame epizode vaizduojami Dzeusas ir Atėnė?
DEŠIMTOJI GIESMĖ
Kirkė
[Karaliaus Alkinojaus rūmuose Odisėjas tęsia savo pasakojimą apie kelionę. Šioje ištraukoje pasakojama apie apsilankymą Kirkės rūmuose.]
| Taigi į du vienodus būrius paskirsčiau aš tuokart Gražiaaulius bičiulius ir abiem jų daviau po vadovą: |
205 | Vadas vienų turėjau būt aš, o kitų Eurilochas. Greitai, į šalmą varinį sumetę, burtus papurtėm, Ir Eurilocho drąsingojo burtas iškrito iš šalmo. Vyrų mūs dvidešimt du pasiėmęs, jis ėjo žvalgybon. Ašaras braukėm visi – kas ėjo ir kas pasiliko. |
| |
210 | Kirkės jie rūmus priėjo, iš akmenio luitų statytus, Progumoj girių aikščioj, iš tolo matomoj vietoj. Sergėjo rūmus kalnynų vilkai ir liūtai rusvieji, Juos užkerėjo anksčiau, žolėm apgirdžiusi, deivė. Žvėrys žmonių nebepuolė piktai, juos meiliai patiko, |
215 | Vizgino uodegas vien ir aplink šokinėjo iš džiaugsmo. Lygiai kaip šunys linksmi, šeimininko sulaukę iš vaišių, Jį pasitinka pulku, tikėdamies gausią lauktuvių, – Taip šokinėjo tie liūtai dabar ir vilkai tvirtanagiai. Vyrai, nors drąsūs, tačiau nusigando, pabaisas išvydę. |
220 | Taigi sustojo visi ties prieangiu deivės gražkasės Ir įsiklausė, kaip Kirkė viduj maloniai dainavo, Staklėse sau ausdama nemirtingą didžiulį audimą, Tokį malonų ir gražų, kaip deivės austi temoka. Kalbą pirmasis pradėjo Politas, vyrų šauniausias, |
225 | Mano seniausias bičiulis, kuriuo kaip savim aš tikėjau: „Vyrai mieli! Viduj, ausdama didžiulį audimą, Dainą dainuoja gražiai (jos atbalsis sklinda aplinkui) Deivė ar moteris gal. Pašaukime čia nestovėję!“ Taip jis kalbėjo. Bičiuliai paklausę sušuko audėjai, |
| |
230 | Toji netrukus išėjo, duris atidarius šviesiąsias, Ir pavadino į vidų. Visi jie, begalviai, suėjo, Tik Eurilochas paliko, nujausdamas spąstus klastingus. Juos į krases ir į krėslus visus pasodino įvedus, Sūriu vaišino ir miltais, į medų geltoną maišytais, |
235 | Pramniško vyno įpylus ir gausiai valgį uždarius Ji kerimosiom žolėm, kad savo šalį užmirštų. Gėrimą tą jie išgėrė visi, o Kirkė pakilo, Palietė juos rykštele ir suvarė į savo kiaulidę. Galvos jų buvo dabar, šeriai ir balsas kaip paršų, |
240 | Kūnas pakito visai, tik protas paliko kaip buvęs. Verkiančius juos uždarė garde ir papylė jiems Kirkė Triaukšt sedulų kietų, bugienio bei ąžuolo gilių Ir dar kitokių daiktų, kur kiaulės žemėknisės ėda. |
| |
| O Eurilochas parbėgo atgal pas juodąjį laivą |
245 | Tuoj apsakyti visiems draugų nelaimingo likimo, Bet nevaliojo nė žodžio ištarti, nors stengės be galo: Išgąstis perėmė visą ir širdį sukaustė, tik akys, Ašarų pilnos, žibėjo – jis šaukt, ne kalbėti norėjo. Baisiai nustebę visi, ilgai jį klausti turėjom, |
250 | Kol atitoko ir mums draugų žuvimą apsakė: „Ėjom per girią, kaip mums prisakei, šviesus Odisėjau. Radome Kirkės namus iš akmenio luitų tašytų Progumoj girios aikščioj, iš tolo matomoj vietoj. Audė didžiulį audimą viduj ir dainą dainavo |
255 | Deivė ar moteris gal, ir ją mes pašaukėm drąsiai. Toji netrukus išėjo, duris atidarius šviesiąsias, Ir pavadino į vidų. Visi jie, begalviai, suėjo, Vienas tik aš nėjau, nujausdamas spąstus klastingus. Jie kaip į vandenį dingo visi, daugiau jų nė vienas |
260 | Nepasirodė, nors aš dar ilgai dairiaus atsidėjęs.“ Taip jis kalbėjo, o aš kalaviją didžiulį varinį, Puoštą sidabrais, mečiau sau per petį ir kilpinį tamprų Ir Eurilochui liepiau man kelią parodyt, kur ėjo. Jis tada ėmė maldaut, kelius man rankom apglėbęs, |
265 | Ir atsidusęs giliai kalbėjo žodžiais sparnuotais: „Nebevaryki manęs, augintini Dzeuso, paliki. Tikras esu – nei tu bepareisi, nei vyrų nė vieno Nebeparvesi. Su šiais, kur gyvi, mes, nieko nelaukę, Bėkime: gal kaip nors žuvimo dienos išsilenksim.“ |
| |
270 | Taip jis kalbėjo. O aš atsakydamas šitaip atrėžiau: „Taip, Eurilochai, gerai, tu gali pasilikti sau vietoj, Valgyk ir gerk sau sveikas čionai prie juodojo laivo, Eiti aš vienas galiu, kai mirtinas reikalas verčia.“ |
| |
| Taip jam atsakęs, aš tuoj pasukau nuo laivo ir marių. |
275 | Eidamas kloniais šventais, atrodo, buvau netoli jau Nuo aukštastogių namų galingos žavėtojos Kirkės, Kai netikėtai man prieš, jau baigiančiam rūmus pasiekti, – Štai auksalazdis Hermėjas, kaip jaunas vaikis, ateina, Su pirmutiniais pūkeliais barzdos, žydėjime amžiaus. |
280 | Ranką paspaudė jis man, vardu pavadino ir tarė: „Kaipgi tu, vargše, vienas, miškuotuos kalnuos atsiradęs, Vaikštai nežinomom vietom? Jau Kirkė vyrus tavuosius Pavertė paršais visus ir seniai į kiaulidę uždarė. Gal tu jų gelbėti bėgi? Tai tau aš galiu pasakyti: |
285 | Nebepareisi ir pats. Drauge tu su jais pasiliksi. Bet iš bėdos aš ištrauksiu tave ir žūti neduosiu. Imk štai žolelių gerų ir jas paslėpęs pas Kirkę Eiki: jos lemtąją dieną nuo tavo galvos atitolins. Aš pasakysiu visas piktąsias Kirkės gudrybes. |
290 | Tau kikeono ji duos ir žolių pridės tau į valgį, Bet apžavėti tavęs nepajėgs: kliudys jai tos geros Žolės, kurių tau duodu. Dabar, ką daryt, pasakysiu. Kai tiktai Kirkė mėgins tau šmaukštelėt rykšte ilgąja, Tu, iš makšties išsitraukęs tuojau kalaviją šit aštrų, |
295 | Pulki piktai ant jos, grūmodamas vietoj nukauti. Ji nusigandus tave pavadins ilsėtis į guolį. Tu nesišiauški per daug ir patalo deivės neniekink, Idant paleistų draugus ir tave pamylėtų kaip svečią. Tik reikalauk, dievų tegu didžiąją priesaiką duoda, |
300 | Kad negalvoja daugiau tau nieko pikta daryti Ir nusirengusiam tau tikrai neatims vyriškumo.“ |
| |
| Šitai pasakęs, gerųjų žolių man Argžudis davė, Žemėj parovęs čia pat, ir, kokios jos būna, parodė: Šaknys jų visiškai juodos, o žiedas baltas kaip pienas. |
305 | „Moli“ vardu vadina dievai, žmonėms trumpaamžiams Rasti jų baisiai sunku, o dievai yra visagaliai. Tuosyk Hermėjas, miškais apaugusią salą palikęs, Grįžo į aukštą Olimpą, o aš nuskubėjau į Kirkės Rūmus aukštuosius, nors mintys visokios man lindo į galvą. |
| |
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo neįprasta Kirkės rūmų aplinka? Kas Eurilochui kelia įtarimą?
- Kaip atskleidžiamas Eurilocho išgąstis sugrįžus prie laivo?
- Kodėl Odisėjas ryžtasi išvaduoti vyrus, nors Eurilochas maldauja bėgti? Kokių savybių turi herojus, kad nepaisydamas pavojų eina gelbėti bendražygių?
- Kaip manote, kodėl dievai nusprendė padėti Odisėjui, pasiryžusiam išvaduoti kovos draugus?
- Kuo ypatingas Hermėjo susitikimas su Odisėju? Palyginkite, kaip Hermėjas pagelbėjo Hektoro tėvui Priamui ir kaip Odisėjui. Koks šis dievų pasiuntinys pasirodo žmonėms?
- Ar daugmintis Odisėjas pasitiki tik savo drąsa, sumanumu? Paaiškinkite.
- Savarankiškai perskaitykite šio pasakojimo tęsinį ir sužinokite, ar Odisėjui pavyko išgelbėti savo bendražygius.
- Kokią gyvenimišką patirtį iliustruoja į namus grįžtančio Odisėjo patekimas į burtininkės Kirkės pinkles? Ar tai gali būti aktualu ir šiandien? Jei taip, pateikite pavyzdį.
Tiriame
Patyrinėkite, kaip mitiniuose pasakojimuose (graikų mituose, lietuvių sakmėse ir pasakose, šiuolaikiniame kine) vaizduojami pavirtimai kitokiomis būtybėmis, ir palyginkite su Odisėjo draugų istorija. Remdamiesi pateiktais klausimais parenkite pranešimą ir tyrimo rezultatus pristatykite klasės draugams.
- Kas ir kodėl permaino žmones, kaip tai padaro, kokį pavidalą įgauna paverstieji?
- Kas ir kaip jiems sugrąžina žmogiškąjį pavidalą?
- Kuo panaši ar skirtinga Odisėjo draugų istorija?
- Kokia gyvenimo išmintis perteikiama tokiais pasakojimais?
DVYLIKTOJI GIESMĖ
Seirenės, Skilė, Charibdė
| Nė nepamatėm tuomet, kaip laivas tvirtasis atplukdė Mus prie seirenių salos, nes vėją turėjom patogų. Bet netikėtai vėjas nuščiuvo. Tyla ir ramybė Jūroje užviešpatavo, vilnis jos dievas suglostė. |
170 | Vyrai sušoko tuojau ir, baltas bures suvynioję, Numetė jas gaubtajam laive, o patys susėdę Irklais egliniais, tvirtais žiluosius vandenis šiaušė. Aš nebelaukiau ilgiau ir durklu gniužulą vaško Smulkiai sutrupinau tuoj ir rankom gerai jį sumaigiau. |
175 | Vaškas lengvai išsiminkė, į delnus galingus pakliuvęs Ir dar vidurdienio saulės karštuos spinduliuos palaikytas. Vyrams ausis aš tada užlipdžiau visiems ligi vieno. Jie nepamiršę pririšo mane už rankų ir kojų Stačią prie stiebo, gerai apvyniodami virvėm suktinėm, |
180 | Ir atsisėdę irklais vėl vandenis pilkus kapojo. Kai prisiartinom tiek, kiek šaukiančio balsas nueina, Stengdamies tyliai prasmukt, seirenės laivą pamatė, Plaukiantį greitai prošal, ir žavią giesmę užtraukė: „Suki čionai, Odisėjau šviesus, achajų didybe, |
185 | Laivą sustabdęs išlipk ir mūsų dainos paklausyki. Niekas juoduoju laivu nepraplaukė niekad pro šalį, Balso, saldaus kaip medus, iš mudviejų lūpų neklausęs. Tuosyk jis plaukia smagus ir dalykų gražių sužinojęs. Žinom iš seno mes puikiai abi, ką Trojoj plačiojoj |
190 | Argo ir Trojos kariai, dievams panorėjus, kentėjo. Žinom taip pat, kas dedas dabar penėtojoj žemėj.“ Taip jos giedojo balsais maloniais. Man širdį užplūdo Noras klausytis, todėl maldavau bičiulius, kad atrištų, Galva pamodamas jiems. Bet yrėsi jie įsiręžę, |
195 | O Perimedas ir Eurilochas pašokę priėjo Ir dar tvirčiau apvyniojo mane, nešykštėdami virvių. Greit iš akių mums prapuolė krantai, ir seirenių žavingo Balso nei jų giesmės nebebuvo nė aido girdėti. Vašką iškrapštė tuomet bendražygiai mano mielieji |
200 | Sau iš ausų visi ir mane atrišo nuo stiebo. |
| |
| Kai jau už mūs pasiliko sala, pastebėjau iš tolo Dūmus ir aukštas bangas, ir gausmas baisus pasigirdo. Apėmė baimė visus, net irklai išsprūdo iš rankų Ir mataškavos srovėj palaidi, o laivas sustojo: |
205 | Rankos yrėjų nusvirę jau jo nebevarė iš vietos. Tuosyk per laivą ėjau, ramindamas vyrus savuosius Ir kiekvienam jų kalbėjau, parinkdamas žodį malonų: „Vyrai mielieji! Ar maža dar mes patyrėm pavojų? Čia nebegali klaikiau atsitikti negu pas kiklopą, |
210 | Kur mus siaubūnas baisus į tamsią olą uždarė. Bet ir iš ten visi per mano buklumą ir drąsą Saugiai pasprukom, ir jūs tą pavojų smagiai prisiminsit. Meskite baimę šalin ir ką aš sakau paklausykit: Stverkitės drąsiai už irklų ir šniokščiančius vandenis marių, |
215 | Sėdę į suolus, kapokit, galbūt visagalis Kronidas Duos ir iš to pavojaus gyviems ir sveikiems išsigelbėt. Tau, vairininke, galiu dar priminti, geriau įsikalsi: Tavo štai rankose vairas, ir tu, jį tvirtai įsitvėręs, Laivo neleiski tenai, kur dūmai ir bangos putoja. |
220 | Tiesiai į uolą varyk žiūrėdamas, kad nenuneštų Kartais į šalį srovė. Tuomet jau būtume žuvę.“ |
| |
| Taip aš kalbėjau, o vyrai nelaukė, kad vėl pakartočiau. Skilės, kurios nasrų neišvengsime, jiems neminėjau, Kad nepamestų galvos ir, iš rankų irklus paleidę, |
225 | Vienas per kitą visi nesiveržtų į vidurį laivo. Betgi ir man pačiam iš galvos netikėtai išėjo Kirkės duotasis skaudus patarimas ginklu nesiginti. Greit įsinėriau į šarvus ir, dvejetą iečių galingų Stvėręs į savo rankas, aš tekinas leidaus į laivo |
230 | Priekį, nes tikras buvau, kad uoloj pasislėpusi Skilė Galvas, kiek turi, iškiš bendražygių pagrobt nelaimingų. Ji nesirodė tačiau, net akys pavargo bežiūrint Ir besidairant visur po migloj paskendusią uolą. Šitaip į sąsiaurį mes įsiyrėm ir krūpčiojom nuolat: |
235 | Skilės bijojom iš ten, o čia nemirtinga Charibdė Siurbė pro žiotis baisias karčiuosius vandenis marių. Srovę kai vėmė laukan, kunkuliavo kaip katilas karštas, Ugnį pakūrus po juo, ir tiško aukštai į padangę Putos į šonus abu, uolų pasiekdamos viršų. |
240 | O kada siurbė vidun karčiuosius vandenis marių – Jūra, atrodė, pareis į jos gerklę, aplinkui tik sklido Gausmas siaubingas uolos, pro apačią matėsi dugnas Su akmenėliais pilkšvais. Iš baimės perblyško vyrai. Kol, išsigandę mirties, spoksojom visi į Charibdę, |
245 | Skilė suspėjo pagrobt iš mūsų gaubtojo laivo Šešetą vyrų, pačių drąsiųjų, pačių galingųjų. Žvilgsnį pagręžęs staiga į vyrus ir greitąjį laivą, Vos pamatyti bespėjau rankas keberuojant ir kojas Tiesiai virš mano galvos. Kaip rėkė ir plyšojo baisiai! |
250 | Šaukėsi mano pagalbos. Deja, paskutinį jau kartą. Kaip kad ant kranto žvejys, atsisėdęs su meškere ilga Jauką, pritaisęs gudriai ant jaučio kietojo rago, Meta į vandenį gilų žuvims smulkesnėms vilioti, O kai prikimba, ištraukia ant kranto spurdančią vargšę – |
255 | Šitaip spurdėjo ir jie, kai Skilė nešės į urvą Ir prie angos prarijo visus, nors šaukės pagalbos, Tiesė rankas į mane ir gynės jėgom paskutinėm. Vaizdo, graudesnio už tą, nesu aš niekad regėjęs Savo akim, nors jūrų keliuos baisybių netrūko. |
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Palyginkite Odisėjo ir bendražygių laikyseną susidūrus su grėsmėmis.
- Iš ko matyti, kad Odisėjas turi tikram lyderiui būdingų savybių? Išvardykite jas ir pagrįskite tekstu.
- Įsiskaitykite į seirenių giesmę. Ar gundydamos Odisėją jos sako tiesą? Kokias savo pasaulio situacijas atpažįstate skaitydami apie seirenių viliones?
- Kas yra Skilė (kitur – Scilė, Skila) ir Charibdė? Kodėl jos vaizduojamos viena priešais kitą?
- Kuo baugi Charibdė, kad ją išvydę perblyško vyrai?
- Suformuluokite perskaityto fragmento temą.
- Kaip interpretuotumėte dailininkų sukurtus seirenių bei Skilės ir Charibdės personažus? Palyginkite juos su tekstu ir antikiniais piešiniais.
- Tarp Scilės ir Charibdės tapo sparnuotu posakiu. Ką jis reiškia mūsų laikais? Pateikite bent vieną pavyzdį, kai dabarties žmogus atsiduria panašioje padėtyje.
DVIDEŠIMT PIRMOJI GIESMĖ
Lanko padavimas
Savarankiškai perskaitę dvidešimt pirmąją giesmę „Lanko padavimas“, atsakykite į klausimus ir atlikite užduotis.
- Kokias varžybas Penelopė siūlo jaunikiams? Ką ji yra sumaniusi?
- Kas pirmas ryžtasi pabandyti? Kodėl?
- Atidžiai perskaitykite pasakojimą apie Telemacho bandymą. Kaip manote, jam iš tiesų per sunku ar tai gudri apgaulė? Atsakymą pagrįskite.
- Kaip elgiasi Odisėjo rūmuose puotaujantys jaunikiai? Kodėl jie vadinami įžūliais?
- Aptarkite jaunikių elgesį su Odisėju, kai šis paprašo leisti įtempti lanką.
- Kodėl Odisėjas ne iš karto prisipažįsta, kas esąs, ištikimiems piemenims? Ko jis siekia?
- Kas tampa Odisėjo pagalbininkais ruošiantis kovai su jaunikiais?
- Koks ženklas patvirtina, kad nepažįstamas elgeta – Odisėjas? Kaip atskleidžiamas vyrų susijaudinimas atpažinimo akimirką?
- Aptarkite epizodą, kai Odisėjas paima į rankas lanką. Kaip jį apžiūri? Į ką atkreipia dėmesį Odisėją stebintys jaunikiai? Kokia lanko palyginimo prasmė?
- Apie kokią vakarienę jaunikiams užsimena sūnui Odisėjas? Ar galima čia įžvelgti ironiją (428–430 eil.)?
- Papasakokite, kaip herojui pavyksta įveikti neprašytus svečius.
- Aptarkite Odisėjo paveikslą.
- Kokiais epitetais jis apibūdinamas?
- Kokį Odisėją mato Penelopė?
- Kokį jį mato jaunikiai?
- Pasidomėkite, kodėl jis dar vadinamas Ulisu.
- Apibūdinkite karalienę Penelopę, jos elgesį su svečiais. Pasidomėkite, kas paskatino Penelopę pradėti lanko varžybas.
- Pasakojant istoriją apie lanką vis įsikiša dievai: Atėnė užmigdo Penelopę, Dzeusas duoda pritarimo ženklą Odisėjui, kai tas įtempia lanką. Kaip šis ryšys su dievais keičia herojų poelgius, veiksmo eigą?
Apibendriname
- Palyginkite pagrindinius poemų herojus – Achilą, Hektorą ir Odisėją. Aptarkite jų panašumus ir skirtumus. Remkitės nebūtinai čia pateiktomis ištraukomis. Jei galite, pasitelkite ir vizualinę medžiagą.
- Palyginkite, kaip Achilas, Hektoras ir Odisėjas supranta garbę.
- Kurį iš šių herojų laikytumėte vyriškumo pavyzdžiu? Kodėl?
- Kuo ypatingi moterų – Andromachės, Penelopės – paveikslai?
- Pasirinkite kurį nors „Iliados“ ar „Odisėjos“ veikėją (vyrą ar moterį) ir aptarkite, kokiu simboliu jis yra tapęs, su kokiomis vertybėmis siejamas Europos kultūroje.
- Nuo ko priklauso poemose vaizduojamų žmonių gyvenimas? Kai kurie veikėjai sužino savo ateitį; ar jie gali pakeisti likimą?
- Iš skaitytų ištraukų pasirinkite vieną veikėją ir aptarkite, kaip jis ar ji reiškia savo jausmus. Kaip apie tai pasakojama ar parodoma? Pasvarstykite, ar antikinių literatūros kūrinių veikėjams būdingi prieštaringi jausmai.
- Kas būdinga homeriškajam pasakojimui? Aptarkite bent du ypatumus, pateikite pavyzdžių.
- Kokius poemų epizodus laikytumėte tikroviškais ano meto graikų gyvenimo – buities detalių, aprangos, ginklų, kovų, žmonių santykių – vaizdais? Pateikite pavyzdžių.
- Pasirinkite kelias iš vadovėlyje pateiktų graikų literatūros iliustracijų ir aptarkite.
- Kokie veikėjai vaizduojami?
- Kurie jų išvaizdos bruožai išryškinami?
- Kokiomis vaizdinėmis priemonėmis reiškiami veikėjų jausmai?
- Kodėl antikinių literatūros kūrinių scenas, pavaizduotas ant graikų vazų, galima laikyti teatrališkomis?
- Palyginkite antikinių kūrinių scenas, pavaizduotas ant vazų ar bareljefų, su naujųjų laikų iliustracijomis. Aptarkite, kaip laikui bėgant keičiasi žmogaus vaizdavimas.
- Pagrįskite teiginį, kad „Odisėjos“ pasakojimo kompozicija sudėtingesnė nei „Iliados“.
- Ką reiškia bendriniu tapęs žodis odisėja?
- Perskaitykite Vytauto Mačernio eilėraščio „Kaip pagydyt nuo poezijos“ posmą. Kuo, poeto nuomone, simboliškas Homero likimas?
Kai Homeras mirė, dėlei jo gimimo vietos
Kilo ginčas tarp turtingų miestų septynių,
Nes per juos kaip elgeta Homeras gyvas
Eidavo maldaudams duonos trupinių.
Rašome
Remdamiesi cituotu V. Mačernio eilėraščio posmu apie Homero likimą, kultūrine ir savo patirtimi, parašykite esė arba probleminį rašinį „Ar šiais laikais pavyksta atpažinti talentą?“
Tiriame
Suraskite internete skirtingu metu pagal Homero „Odisėją“ sukurtų filmų, pavyzdžiui, Marijaus Kamerinio (Mario Camerini), Teodoro Angelopulo (Theodoros Angelopoulos) ar kt. plakatų. Patyrinėkite juos ir su tyrimo rezultatais supažindinkite bendraklasius.
- Kokia kino plakatų paskirtis?
- Kodėl kai kurių filmų apie Odisėją pavadinimas yra „Ulisas“?
- Literatūros kūrinys kine gali būti interpretuojamas įvairiai: vieni kūrėjai seka originalu, kiti jį laisvai perkuria (pratęsia siužetą, veiksmą perkelia į kitus laikus, sugalvoja naujų personažų). Kokį Homero „Odisėjos“ pateikimą žada jūsų pasirinkti plakatai? Pagrįskite savo nuomonę.
- Kokių Homero „Odisėjos“ idėjų juose įžvelgiate? Atkreipkite dėmesį, kaip komponuojamas vaizdas, kas pirmame ir antrame plane, kokios spalvos.
- Pamėginkite iš plakatų nuspėti filmų žanrą ir paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Kuris plakatas pasiekė tikslą – jus sudomino reklamuojamu filmu? Kas lėmė plakato sėkmę?
- Pasvarstykite, ar ekranizacija gali prilygti literatūros kūriniui arba net jį pranokti.
- Pasidalykite mintimis, kokį patys sukurtumėte filmo „Odisėja“ plakatą. Kokias aktualias idėjas siektumėte perteikti?
Diskutuojame
Pasiruoškite ir padiskutuokite pasirinkta tema.
- Kodėl svarbu pavojaus akivaizdoje neprarasti blaivaus proto?
- Kokios Homero pamokos gali būti aktualios šiuolaikiniam žmogui?
Kazys Bradūnas
Kazys Bradūnas (1917–2009) – lietuvių poetas, penkis dešimtmečius gyvenęs išeivijoje, 1994 m. grįžęs į nepriklausomybę atgavusią tėvynę. Gyvendamas JAV K. Bradūnas daug dirbo lietuvių kultūros labui, telkė savo kartos talentingus kūrėjus, redagavo lietuviškus laikraščius. Išleido apie dvidešimt poezijos knygų. Turininga veikla ir ypač kūryba poetas išreiškė ištikimybę savo žemei, jos ilgaamžei kultūrai, tikėjimą lietuvių tautos atsparumu.
ODISĖJAS BUVO NEKANTRUS
Odisėjas buvo nekantrus,
Ir ilgiau Homeras neištvėrė –
Jam atkėlė tėviškėn vartus,
Kur ištroškęs kraujo atsigėrė.
Odisėjui
Dvidešimtis metų be tėvynės
Buvo prakeikimas pakely,
Man, tarytum kaliniui grandinės,
Velkasi jau trisdešimt keli.
Odisėjas gimtąją Itakę
Dar išvydo ryto rūkuose,
Man kelionėje jau temsta akys
Ir nušvinta vien tik sapnuose.
Odisėjau, tu grįžai atkeršyti –
Du dešimtmečiai tau gi baisi skriauda,
Aš nenoriu nieko, man tik peršti
Viso perkirsto gyvenimo žaizda.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Eilėraštyje fragmentiškai nužymėtos dvi istorijos – Odisėjo ir lyrinio subjekto.
- Išrinkite ir paaiškinkite antikinio mito nuorodas.
- Kas yra eilėraščio lyrinis subjektas? Kodėl jis gretina save su mitiniu veikėju?
- Kokius savo ir Odisėjo likimo panašumus mini lyrinis subjektas?
- Ko nėra lyrinio subjekto tikrovėje, bet nušvinta „vien tik sapnuose“?
- Kieno likimas skaudesnis? Atsakymą pagrįskite.
- Kodėl Odisėjas vadinamas nekantriu? Kaip toks įvardijimas apibūdina lyrinį subjektą?
- Dėl kokių priežasčių šį eilėraštį galima interpretuoti remiantis autoriaus biografija?
- Paskutiniame posme kalbama apie Odisėjo grįžimą į Itakę, o apie save lyrinis subjektas sako „Aš nenoriu nieko“. Ar galima tikėti šiais žodžiais? Paaiškinkite metaforą perkirstas gyvenimas.
- Ko išeivio iš Lietuvos apmąstymams teikia paralelė su Odisėjo likimu?
- Aptarkite eilėraščio nuotaiką. Kaip lyrinis subjektas išgyvena jam tekusią lemtį?
- Ar šį eilėraštį galima vadinti lyrišku? Pagrįskite.
Konstantinas Kavafis
Graikų poetas Konstantinas Kavafis (Kōnstantinos Kabaphēs, 1863–1933) gimė Egipto Aleksandrijoje, bet vaikystę ir jaunystę praleido Didžiojoje Britanijoje. Pirmuosius eilėraščius parašė angliškai ir prancūziškai – naująją graikų kalbą dar reikėjo gerokai tobulinti. K. Kavafio kūryba intelektuali, žavi praeities ir dabarties taiklios jungtys, originalios antikinių motyvų, siužetų, personažų interpretacijos.
ITAKĖ
Kada išplauksi praraston Itakėn,
prašyk dievus, kad kelias būtų ilgas,
klaidus ir pilnas paslapčių.
Nepaisyk lestrigonų nei kiklopų,
nepaisyk Poseidono rūsčio.
Jie niekad neužklups tavęs, jei skaisčios
bus tavo mintys, jeigu sieloj
ir kūne viešpataus kilni aistra.
Tu niekad nesutiksi lestrigonų,
kerštingo Poseidono ir kiklopų,
jei tavo dvasioj jų nėra, jei pats
neišviliosi jų iš nebūties.
Todėl prašyk, kad kelias būtų ilgas,
kad vasaros rytais tau būtų lemta
įplaukt į nematytus uostus,
kad jie džiaugsmingai sveikintų tave.
Svečiuokis finikiečių mugėse
ir įsigyk jų prekių –
koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio;
įvertink nuostabią kvapių aliejų įvairovę;
pirk tiek kvapių aliejų, kiek įstengsi;
lankyk šimtus Egipto miestų
ir mokykis iš tų, kurie pranoksta mus.
Ir visada mąstyk apie Itakę.
Ji – tavo tikslas, kur bebūtum.
Bet įvykių neskubink.
Tegul kelionė trunka daugel metų;
atplauk į tėviškę visai pasenęs,
įgijęs išminties ir patyrimo,
nes ji neduos tau jokio turto.
Itakė dovanojo tau kelionę.
Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,
bet šiaip Itakė – nežymi sala.
Nors ji skurdi, ji neapgaus.
Kada įgysi išminties ir patyrimo,
tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokius Homero pasaulio ženklus atpažįstate eilėraštyje?
- Kodėl neminimas Odisėjas? Į ką kreipiasi lyrinis subjektas?
- Kuo netikėtas raginimas eilėraščio pradžioje? Kodėl nereikia skubėti?
- Kaip poetas interpretuoja „Odisėjos“ pabaisas? Kaip jų išvengti?
- Ko reikia siekti kelionėje, kad ji būtų prasminga, turininga?
- Kaip eilėraštyje apibūdinama Itakė? Kodėl apie ją reikia mąstyti visada? Atkreipkite dėmesį į daugiskaitą pabaigoje – Itakės. Kaip interpretuotumėte šią formą?
- Kokių turtų žmogui teikia kelionė?
- Suformuluokite eilėraščio temą. Kaip poetas interpretuoja legendinę kelionę į Itakę?
- Ką skaitytojui kalba eilėraštis? Užrašykite dvi tris išvadas.
Apibendriname
- Brunas Katalanas (Bruno Catalano, g. 1960) yra sukūręs skulptūrų seriją „Keliautojai“ (pranc. „Les voyageurs“). Skulptūros gali būti šiame poskyryje skaitytų tekstų iliustracija.
- Kaip manote, kodėl menininkas vaizduoja tuščiavidurį žmogų? Apie ką mąstote žiūrėdami į skulptūrą?
- Kaip ją interpretuotumėte siedami su Odisėjo kelione?
- Pasvarstykite, ar galima skulptūrą suvokti kaip K. Bradūno eilėraščio žmogaus likimo metaforą.
- Kuo B. Katalano keliautojas galėtų užpildyti tuštumą? Remkitės K. Kavafio eilėraščiu „Itakė“.
- Pasidomėkite kitomis serijos „Keliautojai“ skulptūromis: kokiose erdvėse jos eksponuojamos, ką jos sako šiuolaikiniame globaliame pasaulyje gyvenančiam žmogui?
- Ar pritartumėte minčiai, kad tik netekęs tėvynės įžvelgi jos vertę, prasmę joje gyventi? Atsakydami remkitės ir skaitytais eilėraščiais, ir savo patirtimi.
Rašome
Pasitarkite su bendraklasiais, kokia žodžių odisėja, Itakė perkeltinė reikšmė ir apie ką tiktų samprotauti rašinyje pasirinkta tema.
- Ar visada svarbu mąstyti apie Itakę?
- Ar pritariate minčiai, kad tik toli nuo namų žmogus suvokia jų vertę?
- Kodėl nevalia pamiršti savo šaknų?
- Ar kelionės padeda suprasti save?
Jums gali padėti keletas klausimų.
- Kas jums yra kelionė? Kokios joje įgytos patirtys svarbios? Ar jos skatino keistis?
- Kokie praeities įvykiai jums svarbūs? Kaip juos vertinate?
- Kokie sutikti žmonės jums turėjo įtakos? Kokias jų savybes, su jais susijusius įvykius, įspūdžius prisimenate? Kodėl?
- Kaip gyvenamoji vieta, artimi žmonės veikė jūsų pažiūras, pasaulėjautą, būdą?
- Ar domitės savo šeimos, giminės praeitimi? Kuo ji svarbi?
- Kuo ypatinga vieta, kurioje gimėte, augote? Kokių jos vaizdų, aplinkos detalių atsimenate?
- Kokie vaikystės įspūdžiai yra įstrigę jums į atmintį? Kodėl?
- Ar prisiminimai padeda pažinti save ir kitus, įvertinti laimėjimus ir nesėkmes?
- Kokie esate dabar ir kokie norėtumėte būti ateityje? Kaip ketinate to siekti?
Apmąstę rašinio turinį ir pagrindinę mintį, parašykite juodraštį, remdamiesi savo patirtimi, skaitytais kūriniais, vadovėlio tekstais ir iliustracijomis. Pasitikrinę, ar nuosekliai ir įtaigiai atskleidėte pasirinktą temą, ar taisyklinga raiška, parašykite švarraštį.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"