Šioje temoje MES
- Aptarsime tautines ir religines grupes, apsigyvenusias Vilniuje LDK laikais.
- Nustatysime tautinių ir religinių grupių apgyventas Vilniaus vietas.
- Apibūdinsime, kuo Vilnius svarbus XIX a. – XX a. pradžios lietuvių ir kitų tautų atgimimui.
Vilnius ir jo pirmieji tikėjimai
Vilnius mūsų vaizduotėje tikriausiai gimsta iš legendos apie kunigaikščio Gedimino nakvynę Šventarãgio slėnyje ir jo sapną, kuriame ant kalno, tuomet vadinto Kreivuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarsi šimtas vilkų (6.1 pav.). Kunigaikščio žynys Lizdeika išaiškino sapną: čia stovės sostinė, o jos garsas sklis po visą pasaulį. Šiandien galime sakyti, kad sapno pranašystė išsipildė – Vilnius yra puikiai žinomas plačiajame pasaulyje, į jį nuolat atvyksta svečių iš užsienio.
Simboliškai daugiakultūris Vilnius prasideda nuo garsiųjų Gedimino laiškų. Juos 1322–1323 m. kunigaikštis siuntė popiežiui, Vakarų̃ Euròpoje gyvenantiems vienuoliams, įvairių miestų gyventojams. Tai buvo Gedimino kvietimas geros valios europiečiams ne tik atvykti paviešėti į naująją kunigaikštystės sostinę, bet ir joje kurti savo ateitį.
Į tuomet dar visiškai pagoniškos kultūros kraštą dažniausiai vyko krikščionybę išpažįstantys pirkliai, prekeiviai ir amatininkai. Dar iki Gedimino kvietimo Vilniuje XIII a. pabaigoje pradėjo formuotis stačiatikių gyvenamas priemiestis, vadinamasis Civitas Ruthenica („rusėnų miestas“; dabartinės Bokšto, Rusų gatvės ir aplink jas). Pagoniškoje aplinkoje besiformuojantis Vilniaus priemiestis itin išsiskyrė architektūra – mūriniais statiniais. Dalis jų – Skaisčiausiosios Dievo Motinos (6.2 pav.), Šv. Mikalojaus Stebukladario palaikų pernešimo (6.3 pav.), Šv. kankinės Paraskevės cerkvės (6.4 pav.) – šiandien yra neatskiriama Vilniaus senamiesčio dalis.
Panašiu laiku kaip ir šios stačiatikių cerkvės, Gedimino valdymo laikais buvo pastatyta ir pranciškonų vienuoliams skirta bažnyčia, bet ji iki šių dienų neišliko. Dabar archeologai ir istorikai sutartinai spėja, kad būtent šios bažnyčios likučiai nugulę po garsiosios Vilniaus katedros grindiniu. Katedra statyta jau kiek vėliau – ruošiantis būsimam Lietuvos krikštui 1387 metais.
Kita atvykėlių grupė, prisidėjusi prie tikėjimų įvairovės sklaidos mieste, vokiečių pirkliai. Jie apsigyveno toje Vilniaus senamiesčio dalyje, kuri vėliau ir pavadinta Vokiečių gatve. Šiame kvartale dar iki Lietuvos krikšto XIV a. pabaigoje pastatyta ir seniausia Lietuvoje išlikusi katalikų bažnyčia, skirta šv. Mikalojui (6.5, 6.6 pav.). Simboliška, kad būtent šia bažnyčia jau daug vėliau, XX a., kai Vilnius priklausė Lénkijai, pamaldoms dalijosi vietos lietuviai ir baltarusiai.
Jau XIV a. pab. – XV a. pr. katalikiškajame Vilniaus kvartale itin pagausėjo bažnyčių: iškilo tiek minėtoji katedra, tiek gotikinė Šv. Onos bažnyčia (6.7 pav.), taip pat Šv. Jonų, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Dvasios bažnyčios.
Kitoms krikščionių bendruomenėms Vilnius jau kiek vėliau tapo reikšmingu miestu. Nuo XVI a. čia kūrėsi protestantai – evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai (kalvinistai), jie tuo metu dažniausiai atvykdavo į miestą kaip pirkliai ar amatininkai, tad netrukus pastatyta ir protestantų bažnyčių. Kaip ir visoje Europoje, Vilniuje buvo susipriešinimas tarp vietos katalikų ir reformaciją skleidžiančių protestantų. Pastarųjų bendruomenės mieste įsitvirtino, bet išliko nedominuojančios, tik papildė krikščioniškąjį Vilniaus veidą.
Kita krikščionių bendruomenė – séntikiai – oficialiai Vilniuje pradėjo kurtis tik XIX a. pradžioje, nors Lietuvoje pirmosios jų bendruomenės užfiksuotos dar XVII a. pabaigoje. Tuomet Vilniuje įsteigtos sentikių kapinės (dab. Naujiniñkų rajone, netoli Aušros vartų) (6.8 pav.), o jose pradėjo veikti nelegalūs, kukliai pastatyti, nes Rùsijos imperijos valdžios tuomet drausti, sentikių maldos namai.
Visą XIX a. sentikiai siekė, kad būtų įsteigti oficialūs maldos namai, bet tik XIX a. pabaigoje pavyko tai padaryti. Tuomet pastatyti sentikių senelių namai, o 1900 m. gautas leidimas būtent šioje senelių prieglaudoje įsteigti cerkvę. Taip neoklasicistinis senelių namų pastatas buvo pritaikytas maldos namams. Greta jo iškilo ir bokštas, kurio vidus ir išorė buvo išpuošti religiniais motyvais, o galiausiai pašventinta naujoji ir iki šiol vienintelė sentikių cerkvė Vilniuje – Šv. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė.
Nuo pat XVI a. Vilniuje kūrėsi žydų, išpažįstančių judaizmą, bendruomenė. Kalbėdami apie Vilniaus miesto tautinę įvairovę, negalime užmiršti šios bendruomenės indėlio. Vilniuje XVI–XVIII a. žydai kūrėsi tiek paskirtame kvartale senojoje miesto dalyje (6.9 pav.), tiek Šnı̇̀piškių priemiestyje. Čia veikė gausybė žydų maldos namų (skaičiuojama, kad iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje jų buvo daugiau nei 100!), jie nebūtinai buvo atskiruose pastatuose, galėjo būti įsikūrę ir gyvenamosiose patalpose. Tačiau judaizmo išpažinėjams svarbiausia buvo miesto žydų kvartale (6.10 pav.) pastatyta Didžioji sinagoga. Joje visi miesto žydai susiburdavo per didžiąsias religines šventes, o kasdienėms religinėms praktikoms naudojo ir mažesnius maldos namus, į kuriuos rinkdavosi pagal profesiją, amatą ar socialinį sluoksnį.
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite tris religijas, kurių atstovai apsigyveno Vilniuje LDK laikais.
- Kaip manote, kodėl į Vilnių atvykę kitataučiai apsigyvendavo netoli vienas kito ir savo religijos maldos namų?
- Paaiškinkite, kuo Gedimino laiškai buvo svarbūs daugiataučio Vilniaus kūrimuisi.
TYRINĖKITE!
Nustatykite, kokie maldos namai (visų religijų) egzistuoja šių dienų Vilniuje. Pasirinkite nemažiau kaip penkerius maldos namus (gali būti vienos arba skirtingų religijų) ir sudarykite ekskursijos, per kurią susipažintumėte su šiais objektais, maršrutą. Neužmirškite, kad turite ne tik sudominti ekskursijos dalyvius, bet ir pateikti jiems svarbiausią informaciją.
Vilnius – skirtingų tautinių judėjimų įkvėpimui
Nesuklysime pasakę, kad Vilnius lietuviams yra svarbiausias miestas. Ir dėl to, kad tai sostinė, ir dėl miesto dydžio, ir dėl to, jog čia dirba mūsų politinė valdžia, taigi priimami svarbiausi sprendimai. 1920–1939 m. Vilnius priklausė Lénkijai, o tai dar labiau stiprino jo kaip lietuvių svajonių miesto įvaizdį (6.11 pav.).
Bet Vilnius yra svarbus ir kitoms tautoms bei valstybėms. XIX a. – XX a. pirmoje pusėje Vilnius tampa šio laikotarpio naujojo „tikėjimo“ – skirtingų tautinių ideologijų – gimimo ir sklaidos vieta. XIX a. visoje Europoje prasideda atskirų tautų bandymai įtvirtinti savo išskirtinumą, įrodyti unikalumą tarp kitų tautų ir galiausiai – sukurti valstybę tautiniu pagrindu. Nors Rusijos imperijai priklausančioje Lietuvos teritorijoje bei Vilniuje šie procesai ir buvo varžomi, tai nesustabdė skirtingų etninių grupių saviraiškos. Atvirkščiai – gal net paskatino norą puoselėti savo kultūrą, dėl kurios jos ir kovojo.
Visų pirma matome Vilnių kaip XIX a. pabaigoje prasidėjusio lietuvių tautinio judėjimo centrą. Nors šio judėjimo lyderiai daugiausia buvo kilę iš provincijos, Vilniaus, kaip istorinės nepriklausomos LDK sostinės, vizija jiems tapo vienu pagrindinių įkvėpimo šaltinių. Jie sukūrė ir politinę lietuvių tautinio atgimimo programą. 1905 m. Vilniaus miesto salėje (šiandien šiame pastate – Lietuvos nacionalinė filharmonija) susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas pradėjo modernios Lietuvos istoriją (6.12 pav.), o 1917 m. įvykusioje Vilniaus konferencijoje buvo įtvirtinta nepriklausomos valstybės idėja (A šaltinis). Žinoma, ir 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas pasirašytas ne kur kitur, o legendiniame Vilniuje. Čia XIX a. pab. – XX a. pr. kūrėsi ir būrėsi aktyvūs lietuvybės puoselėtojai Jonas Basanavičius (6.13 pav.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Felicija Bortkevičienė, Žemaitė, Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona ir kiti. Juos dar ne kartą sutiksite Lietuvos istorijos puslapiuose.
A šaltinis. Literatūrologė Alma Lapinskienė apie Vilniaus reikšmę lietuviams XX a. pradžioje
Vilnius tapo lietuvių spaudos centru. 1904–1905 m. Vilniuje ilgiau ar trumpiau ėjo per 30 lietuviškų periodinių leidinių – dvigubai daugiau nei lenkiškų. Bet svarbiausia, kad būtent čia 1904 m. gruodžio 10 d. pradėtas leisti pirmasis lietuvių dienraštis „Vilniaus žinios“, atlikęs milžinišką istorinį vaidmenį lietuvių tautos telkimo, sąmonėjimo procese. Dienraštis padėjo sušaukti Didįjį Vilniaus Seimą 1905 m., kėlė ir skleidė Lietuvos autonomijos idėją. <...> XX a. pradžioje lietuviams Vilnius tapo tautinio atgimimo širdimi, politinės, visuomeninės veiklos centru, ne tik istorine, bet ir realiąja, tikrąja sostine.
Alma Lapinskienė, „Vilnius tarpukario lietuvių poezijoje“, Sostinė kaip tapatumo simbolis. Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 115.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinyje teigiama, kad XX a. pradžioje Vilnius tapo lietuvių spaudos centru?
- Kokį periodinį leidinį išskiria šaltinio autorė? Kodėl?
- Paaiškinkite, kaip lietuviškų periodinių leidinių leidyba Vilniuje yra susijusi su lietuvių tautiniu atgimimu.
Dar XX a. pradžioje po tuo pačiu įkvepiančiu Vilniaus dangumi garsi baltarusių poetė, tautinio judėjimo dalyvė Ciotka (dar žinoma kaip Alaiza Paškevič-Kairienė) artimai bendravo su lietuvybės puoselėtoja Marija Peseckaite-Šlapeliene. M. Šlapelienės knygyne Dominikonų gatvėje buvo galima prenumeruoti baltarusiškus laikraščius, nusipirkti baltarusiškų leidinių, taip pat rasti atributikos su lietuviška simbolika (6.14, 6.15 pav.).
6.14, 6.15 pav. Atvirukai, išleisti lietuviškame Marijos Šlapelienės knygyne Vilniuje XX a. pirmajame dešimtmetyje
XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniuje susiformavo baltarusių inteligentų – rašytojas Františekas Bogusevičius, didžiąją gyvenimo dalį kūręs būtent Vilniuje. Jis įvedė naują sąvoką Belarus, iš kurios šiandien ir kildinamas Baltarusijos kaip atskiro valstybinio darinio pavadinimas.
Mieste veikė ir baltarusių gimnazija, prie jos glaudėsi Istorijos ir etnografijos muziejus, tarpukariu susikūrė Baltarusių mokslo draugija. Dar 1906–1907 m. Vilniuje pradedamas spausdinti pirmasis legalus baltarusių laikraštis „Naša dolia“ („Mūsų dalia“). Kai uždaromas šis laikraštis, jį pakeičia „Naša niva“ („Mūsų dirva“, 1906–1915 m.), kurio redagavimo imasi Janka Kupala (6.16 pav.). Šis leidinys veikė kaip pagrindinė baltarusių tautinio judėjimo idėjų sklaidos priemonė ir sutelkė vietos baltarusius draugėn.
Skirtingų tautų simboliai, legendos apie šlovingą praeitį, didinga baroko architektūra XIX a. pirmoje pusėje formavo Vilniaus miestą, jis tapo svarbiu to meto Vidurio ir Rytų Euròpos romantizmo židiniu (B šaltinis). Vilniaus universiteto dvasia iki jo uždarymo, jo slaptosios draugijos (filomatai, filaretai) ir svajonės apie išsivadavimą iš carinės priespaudos Vilniuje sutelkė ryškius lenkų, ukrainiečių, lietuvių romantizmo kūrėjus: Adomą Mickevičių, Simoną Daukantą, Vladislovą Sirokomlę-Kondratovičių (Władysław Syrokomla-Kondratowicz), Tarasą Ševčenką (6.17 pav.), Stanislovą Moniušką (Stanisław Moniuszko, 6.18 pav.) ir kitus.
Šių Vilniaus kūrėjų romantikų palikimas veikė ir anksčiau aprašytus lietuvių ir baltarusių tautinius judėjimus mieste, taip pat prisidėjo prie lenkiškojo tautinio judėjimo, nors jo židiniu Vilnius nelaikytas – greičiau kelrode žvaigžde.
B šaltinis. Amerikiečių istorikės Liucės S. Davidovič įspūdžiai 1938 m. apsilankius tuo metu Lenkijos valdomame Vilniuje
1938-aisiais svečiui iš Amèrikos Vilnius tikrai nepanėšėjo į Šiaurės Parỹžių. Nebuvo tai ir Rytų Romà, nepaisant Katedros ir daugybės katalikų bažnyčių. Net Lénkijos mastu Vilnius buvo provincijos miestas, čia gyveno vos 200 000 žmonių. Jam trūko Váršuvos, Lenkijos politinės ir kultūrinės sostinės, bruzdesio ir jaudulio. Jam stigo Lodzės, Lenkijos pramonės metropolio, energijos ir gyvybingo verteiviškumo. Negalėjo jis lygintis ir su aristokratiškos kilmės bei gero vardo Krokuva, vyskupija nuo XI amžiaus ir Lenkijos karalių rezidencija dar tada, kai Vilniaus nė kvapo nebuvo.
Tačiau amerikietį turistą Vilnius turėjo kuo sužavėti ir sudominti. Jį supo bukoliškai romantiškas gamtovaizdis, o miesto centras glūdėjo siaurame slėnyje, išgraužtame dviejų upių, – grakščioji Vilnia, atvingiavusi miškingomis kalvomis, įsiliejo į didesnę Nẽrį, kuri tekėjo į Báltijos jūrą ir kadaise buvo svarbus vandens kelias. Iš centro Vilnius driekėsi į visas puses palei abi upes smėlėtomis kalvomis, kurių viršūnėse gyvenantiems žmonėms prieš akis vėrėsi puikūs vaizdai. Dėl kalvotumo Vilnius ir jo apylinkės buvo vadinami Lietuvos Šveicãrija. Už miesto plytėjo laukai, nusėti ežerų ir tankių tamsių pušų bei eglių miškų.
Dar mielesnės amerikiečiui turistui, pakerėtam istorijos, buvo Viduramžių Vilniaus liekanos, regimos tiek gatvėse, tiek ant kalvų. Šio miesto istorijos ištakas gaubė laiko ūkanos. Man Vilnius buvo senojo pasaulio įkūnijimas, legendinė vieta iš legendinės praeities.
Lucy S. Dawidowicz, Iš tos vietos ir laiko. Atsiminimai 1938–1947 m., Vilnius: Garnelis, 2003, p. 39.
Klausimai ir užduotys
- Su kuo Vilnių lygina šaltinio autorė?
- Kaip 1938 m. Vilnių vertina šaltinio autorė? Atsakymą paremkite šaltinio citata.
- Kas, anot šaltinio autorės, galėjo nustebinti amerikiečių turistą?
- Pasvarstykite, ar šių dienų Vilnius dar primena šaltinyje aprašytą miestą. Argumentuokite.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip du faktus, leidžiančius teigti, kad Vilnius buvo svarbus lietuvių tautinio atgimimo miestas.
- Nurodykite ne mažiau kaip du faktus, leidžiančius teigti, kad Vilnius buvo svarbus baltarusių tautinio atgimimo miestas.
- Kaip manote, kodėl XIX a. – XX a. pradžioje Vilnius buvo svarbus ne tik lietuviams, bet ir lenkams, ukrainiečiams bei baltarusiams?
TYRINĖKITE!
Šioje temoje paminėtas ukrainiečių poetas T. Ševčenka. Nustatykite, kaip Vilniuje yra įamžintas jo atminimas, sudarykite šių objektų žemėlapį. Internete arba bibliotekoje raskite į lietuvių kalbą išverstų T. Ševčenkos kūrinių. Pasirinkite vieną iš jų arba keleto kūrinių ištraukų ir sukurkite paveikslų seriją.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Įvardykite LDK laikotarpiu Vilniuje apsigyvenusias tautines grupes ir jų išpažintas religijas. Kuriuose Vilniuje buvusiuose (esančiuose) maldos namuose jie melsdavosi?
- Nurodykite apytiksles Vilniaus miesto vietas (pagal gatves arba žymesnius objektus), kuriuose gyveno skirtingos tautos, skirtingas religijas išpažįstantys žmonės.
- Apibūdinkite, kuo Vilnius buvo svarbus XIX a. – XX a. pradžios lietuviams, baltarusiams ir lenkams.
TYRINĖKITE!
Jau sužinojote, kad Vilnius nuo seno yra daugiatautis ir daug religijų vienijantis miestas. Nustatykite, kiek procentų skirtingų tautybių ir religinių grupių žmonių gyvena šių dienų Vilniuje. Remdamiesi šiais duomenimis, nubraižykite skritulinę diagramą.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Kaip manote, ar kitų tautų atstovai gali Vilnių mylėti lygiai taip pat, o galbūt netgi labiau nei lietuviai? Savo atsakymą pagrįskite.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"