Temos reikšmingumas
- Bėgant laikui, kai kurie reiškiniai ir procesai įgyja radikalius pavidalus. Tai, kas anksčiau buvo tik kritika, po kiek laiko virsta neigimu. Tokią tendenciją galima pamatyti ir XIX a. religijos srityje. Viena vertus, visuomenės sekuliarėjimas davė nemažai teigiamų dalykų: laipsniškas valstybės ir religijos atskyrimas sudarė sąlygas didesnei asmens tikėjimo laisvei; visuomenė iš lėto laisvinosi iš prietarų, geriau pažino aplinką ir pasaulį. Kita vertus, radosi ir sklido idėjos, ne tik kritikuojančios Bažnyčios įtaką valstybėje ir didelį dvasininkų autoritetą visuomenėje, bet ir neigiančios pačią religijos vertę, Dievo egzistavimą.
- Senosios idėjos kinta, įgyja vis kitas formas, o naujosios iškyla ir formuojasi jau vyraujant kitoms socialinėms bei politinėms aplinkybėms. Keičiantis idėjoms, svarbiausią vaidmenį atlieka žmonės. Jie domisi praeityje plėtotomis idėjomis ir formuluoja savąsias. XIX a. Europoje kilo daugybė politinių ir socialinių neramumų, judėjimų, atsirado naujų reiškinių. Jų kontekste revoliucines, o neretai ir visiškai pakeisti esamą socialinę ir politinę tvarką siekiančias idėjas formulavo revoliucingai nusiteikę protai. Tad idėjos pasižymi ne tik kūrimo, bet ir naikinimo jėga.
- Kiekviena stipri organizacija, institucija, susidūrusi su sunkumais, stoja ginti savo vertybių, siekia išsaugoti sukurtą bendruomenę ir mokymą, bendruomenę vienijančias vertybes. Tačiau tam būtina gebėti reaguoti į problemas, pateikti kontrargumentų ir priimti sprendimus, kurie padėtų atsinaujinti: atsižvelgti į kintantį pasaulį, atliepti visuomenės poreikius ir atsigręžti į žmogų. XIX–XX a. Katalikų bažnyčia buvo priversta reaguoti į stiprėjantį priešiškumą religijai ir tikėjimui, todėl Ròmos popiežius nedelsdamas ėmėsi veiksmų.
XIX–XX a. komunistinė ideologija ir ateizmas
Jau ne kartą įsitikinome, kad idėjos yra tai, kas neapčiuopiama, bet vis dėlto tikra. Jos sklinda laike ir erdvėje, įveikia cenzūrą ir bet kokias sienas tarp valstybių, plinta iš kartos į kartą, yra perduodamos iš vienos kalbinės tradicijos į kitą. Galiausiai – priklausomai nuo konkrečių socialinių, politinių ir ekonominių aplinkybių – jos kinta ir daro įtaką valstybės bei visuomenės raidai. Laisvamaniškos, sekuliarios ar netgi atvirai antibažnytinės ir antireliginės idėjos po XVIII a. Apšvietos mąstytojų veiklos ir Prancūzijos revoliucijos įvykių niekur nedingo ir ilgainiui įgijo vis kitas formas. Kaip matėme, šių idėjų sklaidai ir įsitvirtinimui visuomenėje didelę reikšmę turėjo mokslas. Žinoma, pats mokslas nesiekė sąmoningai paneigti religijos, tikėjimo ar Dievo egzistavimo, bet jo pasiekimai ir atradimai, nesutampantys su kai kuriais Šventojo Rašto teiginiais ir krikščioniškuoju mokymu, kėlė visuomenėje abejonių dėl Bažnyčios autoriteto tam tikrais klausimais.
Šalia viso to – Bažnyčios ir religijos kritikos bei mokslinių pasiekimų – XIX a. pirmoje pusėje Europa buvo apimta revoliucijų, piliečių kovos už savo teises, pasipriešinimo monarchistinėms, senosioms politinės galios struktūroms ir socialinių neramumų, susijusių su industrializacija, darbo mechanizavimu, prastomis darbo sąlygomis ir menku atlygiu. Augančiuose miestuose, kuriuose buvo įkurtos pirmosios didžiosios pramonės įmonės, vis labiau reikėjo darbo jėgos (29.1 pav.), todėl čia formavosi gausus darbininkų (proletariato) socialinis sluoksnis. Tokiomis sąlygomis susiformavo ištisa ideologija, kuri bekompromisiškai kritikavo augantį stambių pramonininkų sluoksnį ir pasisakė už darbininkų socialinės bei ekonominės padėties pagerinimą. Šios ideologijos autoriams ir puoselėtojams užkliuvo ne tik Bažnyčia, bet ir religija apskritai. Švelniai tariant, abi jas jie vertino vienareikšmiškai neigiamai.
XIX a. pirmoje pusėje po Europą mintimis ir realiai klaidžiojo ne vienas revoliucingai nusiteikęs protas, neretai įkvėptas Apšvietos idėjų ir bekompromisiškai svarstantis politinių, socialinių ir ekonominių reformų svarbą. Daugelis jų Bažnyčią ir religinius dalykus suvokė kaip beverčius, tuščius ir netgi žalingus žmogaus proto darinius. Garsiausi iš jų buvo du vokiečių sociologai ir filosofai. Atrodo, kad nuo pirmųjų pažinties XIX a. penktajame dešimtmetyje metų dėl savo kūrybinės veiklos ir plėtojamų radikalių idėjų jie tapo beveik neišskiriami. Ne vieną tekstą parašė kartu, vienaip ar kitaip bendradarbiaudami, o ir jų tekstai vėliau neretai buvo leidžiami bendrame leidinyje, tekstų rinktinėje. Todėl, jei kalbama apie vieną, neįmanoma nepaminėti ir kito. Šie du bendraminčiai – tai Karlas Marksas (Karl Marx, 1818–1883) ir Frydrichas Engelsas (Friedrich Engels, 1820–1895). Nors abu buvo kilę iš pasiturinčių šeimų, anksti pradėjo savo kaip viešų publicistų, savojo laiko visuomenės, socialinės ir politinės santvarkos kritikų karjerą. Būtent jie sukūrė komunistinę ideologiją, kuri niekino religiją kaip žmogiškojo tamsumo apraišką, Bažnyčią vertino kaip išnaudotoją ir manipuliatorę, neigė Dievo egzistavimą.
K. Markso tėvas buvo liberalių pažiūrų teisininkas, tikintis Apšvietos idealais. Bonos universitete K. Marksas studijavo teisę ir literatūrą, vėliau Berlýno universitete – filosofiją. Čia jis pradėjo sukinėtis tarp užkietėjusių ateistų ir godžiai sėmėsi ateistinių – Dievo egzistavimą neigiančių – idėjų, kurios ateityje taps vienu esminių komunistinės ideologijos elementų. O F. Engelsas (29.2 pav.) pradžioje publicistinę veiklą derino su šeimos verslo reikalais. Jis buvo kilęs iš turtingos giminės, kurios kelios kartos valdė tekstilės manufaktūras. F. Engelso tėvas buvo stambus tekstilės fabrikantas, turėjęs tekstilės įmonę Barmene (dab. Vokietijà), ir medvilnės gamybos įmonės dalininkas Mančesteryje, Ánglijoje. Dėl šios aplinkybės F. Engelsas penktajame dešimtmetyje čia ir apsigyveno, tad savo akimis matė darbininkų darbą ir patyrė šio darbo vaisių skonį.
Nors griežtai kritikavo stambius pramonininkus ir apgailėtiną, menkai apmokamų darbininkų padėtį, persikėlęs gyventi į Didžiąją Britãniją, F. Engelsas galėjo sau leisti ramų ir patogų gyvenimą. Iš pradžių šio nerūpestingo gyvenimo lengvybę užtikrino minėtos įmonės Mančesteryje veikla, o vėliau, pardavus savąją dalį, už ją gauti pinigai leido gyventi be rūpesčių iki mirties. 1849 m. į Lòndoną atkeliavo ir K. Marksas, jį iki pat mirties bičiulis F. Engelsas dosniai rėmė.
K. Marksui ir F. Engelsui buvo bendra ne tik karingai reiškiama socialinė ir politinė kritika dėl pigios darbininkų darbo jėgos, stambių pramonininkų (abu juos vadino kapitalistais) kaupiamo turto, privilegijuotos tam tikrų socialinių grupių padėties. Abu buvo apsėsti vieno teorinio požiūrio į pasaulį ir jame vykstančius procesus. Šis požiūris vadinamas materializmu. Tai samprata, tam tikra pasaulėžiūra, filosofija, kuri teigė, kad vienintelė reali tikrovė yra materiali (medžiagiška), tikri tik apčiuopiami, materialūs daiktai. Tikrasis pasaulis yra materija ir jos kaita, o ši yra pavaldi nekintantiems gamtos dėsniams. Šia filosofija jie primityviai rėmėsi, tiksliau, ją tiesiogiai pritaikė siekdami paaiškinti socialinę tikrovę ir jos procesus, žmogaus sukurtą pasaulį ir žmonijos istorijos raidą. Materializmo filosofijos pritaikymas žmonijos istorijos raidai ir jos aiškinimui išvirto į istòrinio materializmo teoriją, kurią suformulavo ir išplėtojo K. Marksas ir F. Engelsas.
Istorinis materializmas teigia, kad pasaulio istorijos eigą lemia ekonominė visuomenės raida, gamybos būdo kaita ir iš viso to kylantis visuomenės susiskirstymas į klases, šių klasių tarpusavio kova. Istorinis materializmas buvo grynai materialistinė socialinė teorija, aiškinanti, kad viską tikrovėje lemia materija, ji yra visa ko pradžia ir pabaiga; ji lemia tai, kaip žmogus mąsto ir kuo tiki. Šioje teorijoje ir požiūryje į pasaulį, žinoma, buvo numatyta vieta ir Dievui, ir religijai.
Kadangi K. Marksas ir F. Engelsas buvo visiški materialistai, jie buvo įsitikinę, kad visą žmonijos istoriją lemia materialiniai santykiai, gamybos būdas (cechinis, manufaktūrinis ar fabrikinis), technologijos (staklės, mašinos, garo variklis), todėl į tokius dalykus kaip idėjos, menas, literatūra jie žiūrėjo kaip į antrinius, menkaverčius, nes jie priklauso nuo ekonominių ir gamybinių santykių. Būtent todėl religiją jie suvokė kaip tuščią žmogaus proto produktą, tam tikrą fantaziją, kuri neturi jokios realios, daiktiškai apčiuopiamos išraiškos tikrovėje (A šaltinis). Bet kokia religija, jos mokymas ir imperatyvai jiems buvo tarsi išnaudotojų priemonė protams pavergti ir nukreipti žmones nuo siekio sukurti rojų žemėje. Religija jiems buvo žalingas žmogaus proto pramanas, kuris, jų supratimu, tėra siekis manipuliuoti, naudotis silpnaisiais ir įtvirtinti dominuojančią padėtį. Kitaip tariant, ir K. Marksas, ir F. Engelsas neigė Dievo egzistavimą ir buvo užkietėję ateistai.
Ateizmas kaip Dievo egzistavimo ar bet kokios anapusinės, antgamtinės tikrovės egzistavimo neigimas buvo integrali K. Markso ir F. Engelso skelbiamos komunistinės ideologijos dalis. Trumpai tariant, ateizmas neigė bet kokio anapusinio gyvenimo, nematerialios egzistencijos galimybę. Anot jų, egzistuoja tik materiali, matoma ir apčiuopiama tikrovė. Visa tai – istorinis materializmas ir ateizmas – tapo XIX a. viduryje, antroje pusėje K. Markso ir F. Engelso sukurtos komunistinės ideologijos esme. Šios ideologijos tikslas – pasaulinė revoliucija, privačios nuosavybės panaikinimas ir, žinoma, visiškas religijos sunaikinimas.
Deja, bet neretai idėjos ir ideologijos virsta tikrove. K. Markso ir F. Engelso suformuluota komunistinė ideologija, pagrįsta istorinio materializmo teorija, pirmą kartą realiai buvo pradėta įgyvendinti po to, kai per 1917 m. spalio perversmą (Spalio revoliuciją) Rùsijoje valdžią užėmė bolševikai. Bolševikų atėjimas į valdžią Rusijoje tapo tragišku pavyzdžiu to, kaip tarp tam tikrų žmonių ir jų grupių paplitusios įvairiausios socialinės teorijos bei ideologijos sukūrė pragarą žemėje.
Komunistinių idėjų įgyvendinimo valstybėje ir diegimo visuomenėje estafetėje pirmasis buvo Vladimiras Leninas (1870–1924, 29.3 pav.). Dar XIX a. pabaigoje susižavėjęs K. Markso ir F. Engelso komunistinėmis ir materialistinėmis idėjomis, V. Leninas tapo užkietėjusiu komunistu ir, žinoma, tikrų tikriausiu ateistu. Dėl ankstyvosios revoliucinės veiklos carinėje Rusijoje XX a. pradžioje jis buvo priverstas keliolika metų praleisti emigracijoje Vakarų Europoje. Po minėto perversmo V. Leninui tapus faktiniu bolševikinės Sovietų Rùsijos vadovu, buvo pradėtos represijos prieš visas šalies religines bendruomenes (stačiatikius, katalikus, žydus, musulmonus, budistus).
V. Leninas buvo tas, kuris paklojo pamatą bekompromisėms represijoms prieš Bažnyčią, dvasininkus, tikinčiuosius ir apskritai religiją. Bolševikinė komunistų partija, deklaravusi nenutrūkstamą pažangą ir tiesų kelią į šviesųjį rytojų, paskelbė, kad religija ir tikėjimas yra atsilikimas bei prietarai, todėl komunistinėje visuomenėje neturi likti vietos religijai ir Dievui. Tam buvo pasitelkta totali prievarta, propaganda ir visuomenės indoktrinacija, taigi, beatodairiškas ir demagogiškas istorinio materializmo ir ateizmo kaip galutinių ir neginčijamų tiesų skleidimas, kalimas į galvą žiniasklaidoje, moksle ir švietime. Jau 1921 m. Sovietų Rusijoje oficialiai instituciškai pradėta įgyvendinti atvira, teisiškai įtvirtinta ateistinė politika, nukreipta prieš bet kokią religiją: imtos uždaryti stačiatikių cerkvės, katalikų bažnyčios, žydų sinagogos, musulmonų mečetės, neretai jos buvo griaunamos arba nacionalizuojamos, konfiskuojamas religinių bendruomenių turtas, tremiami ir žudomi dvasininkai bei tikintieji (29.4 pav.).
Galiausiai per visą Sovietų Sąjungos egzistavimo laikotarpį buvo imtasi aktyvios propagandinės indoktrinacijos taip siekiant ugdyti ateistišką visuomenę ir žmogų, priešišką bet kokiai religijai. Valstybiniu mastu visose mokymo įstaigose buvo skelbiamas ir diegiamas primityvus marksistinis-leninistinis ateizmas, jis tapo oficialia, neginčijama Sovietų Sąjungos ideologija. Ši ideologija skelbė, kad bet kokia religija yra opijus liaudžiai.
Po Antrojo pasaulinio karo komunistinei ideologijai (ir visiems su šia ideologija tiesiogiai susijusiems minėtiems ir neminėtiems -izmams) prievarta įsitvirtinus Vidurio ir Rytų Europoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Azijoje, tose šalyse vienokia ar kitokia forma taip pat paplito komunistinė ideologija, pagrįsta lėkštu materializmu (29.5 pav.). Įvairios tikinčiųjų bendruomenės buvo persekiojamos, jų maldos namai uždaromi, turtas konfiskuojamas; tikintieji sulaukdavo represijų ir diskriminacijos, buvo draudžiama švęsti tradicines religines šventes, o vietoj jų įtvirtinamos oficialią ideologiją palaikančios šventės.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl daliai darbininkų XIX a. užkliuvo Bažnyčia?
- Apibūdinkite K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino požiūrį į religiją.
- Paaiškinkite istorinio materializmo teoriją.
- Kas yra ateizmas? Nurodykite ir apibūdinkite esmines jo savybes.
Katalikų bažnyčios kova su ateizmu ir atsigręžimas į žmogų
XIX a. viduryje Europoje pradėjo sparčiai plisti komunistinė ideologija, skelbianti ne tik siekį panaikinti privačią nuosavybę ir sugriauti egzistuojančią socialinę bei politinę tvarką. Ši K. Markso ir F. Engelso sukonstruota ideologija taip pat norėjo panaikinti pačią religiją, taigi, sunaikinti Bažnyčią ir su šaknimis išrauti Bažnyčios mokymą, sugriauti šimtmečius kurtą jos infrastruktūrą, mokymo įstaigas ir taip ateizuoti visuomenę. Jau XIX a. viduryje į visa tai sureagavo Europos valstybių vyriausybės ir institucijos, todėl K. Marksas ir F. Engelsas ne kartą turėjo ieškoti prieglobsčio Šveicãrijoje, Prancūzijoje ar Ánglijoje.
Savo ruožtu Romos popiežius XIX a. viduryje vienareikšmiškai pasmerkė neabejotinai ateistišką ir Bažnyčios atžvilgiu destruktyvią komunistinę ideologiją. Bažnyčia su popiežiumi priešakyje komunistinę ideologiją suvokė kaip griaunančią ir naikinančią šimtmečius statytus visuomenės pamatus: privačią nuosavybę, santuokos institutą, tikėjimo laisvę. Todėl, reaguojant į to meto socialines problemas, kuriomis manipuliavo komunistinė ideologija, XIX a. pabaigoje buvo išleista popiežiaus Leono XIII enciklika (visuotinis popiežiaus aplinkraštis, kreipimasis), aptarianti ir apmąstanti naujus reiškinius, problemas. Ja Katalikų bažnyčia bene pirmą kartą aiškiai ir sąmoningai sureagavo į to laiko socialines ir ekonomines negeroves: smerkė darbininkų klasės išnaudojimą ir skurdą, nepažabojamą kapitalistų godumą, socialinį neteisingumą ir karingą komunistinės ideologijos ateizmą. Katalikų bažnyčia, reaguodama į gyvenamojo meto problemas, siekė skleisti mokymą apie socialinį teisingumą: pabrėžė darbininko darbo vertę ir teisingo bei sąžiningo atlygio svarbą. Taip buvo rodomas rūpinimasis ne tik katalikų dvasiniu gyvenimu, bet ir jų kasdienėmis problemomis.
XX a. pirmoje pusėje komunistinei ideologijai įsitvirtinus kai kurių valstybių politinėje sistemoje, šiose šalyse buvo persekiojama Bažnyčia ir kitos religinės bendruomenės. Materialistinė ideologija – bene geriausiai žinoma istorinio materializmo ir marksistinio-leninistinio ateizmo pavidalu – buvo diegiama mokyklose bei universitetuose. Išraiškingiausias ir liūdniausias to pavyzdys buvo Sovietų Sąjunga.
XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Vakarų Europoje iškilo fašistinė ideologija. Ji buvo ne tik rasistinė, bet ir iš esmės antibažnytinė, ypač Vokietijoje, kur įsivyravo nacizmas. Taip buvo ne tik dėl nacistinės ideologijos propaguojamo keisto germaniškumo kulto, bet ir todėl, kad nemaža dalis katalikų ir protestantų dvasininkų itin kritiškai vertino nacistinę ideologiją, šlovinančią galią ir jėgą, menkinančią kitas tautas.
Dėl susidariusios situacijos 1937 m. popiežius Pijus XI išleido dvi enciklikas. Pirmoje buvo smerkiama nacistinė ideologija ir Katalikų bažnyčios persekiojimas Trečiajame reiche. Antroji – „Apie bedieviškąjį komunizmą“ – buvo skirta komunizmui pasmerkti. Jos esmė – komunizmas yra klaidinga politinė ideologija, kuri neigia žmogaus orumą ir iš esmės yra blogis. Su juo jokiu būdu negali būti bendradarbiaujama ar bandoma eiti į kokius nors kompromisus (B šaltinis). Abi ideologijos buvo pasmerktos kaip visiškai nesuderinamos su Katalikų bažnyčios mokymu, žmogaus orumo ir tikėjimo laisvės puoselėjimu. Vis dėlto Bažnyčios galios kovoti su totalitariniais režimais buvo itin ribotos. Tai ji galėjo padaryti tik žodžiu, atvirai išreikšdama savo poziciją.
XX a. antroje pusėje komunizmas kaip totalitarinė ideologija išliko didžiausia, bet ne vienintele Katalikų bažnyčios problema. Tuo metu Vakarų pasaulio visuomenėse sekuliarizacija įgijo pagreitį, žmonės vis labiau nusigręžė nuo Bažnyčios ir religijos kaip santykio su tuo, kas yra anapus šio materialaus pasaulio ir gyvenimo apskritai. Tokiems poslinkiams Vakarų visuomenėse įtakos turėjo ir mokslo atradimai, ir apskritai ateistinių idėjų plėtra, kuri turbūt buvo susijusi ir su sparčiai kylančia gyvenimo kokybe, materialine gerove, žmonių turtingėjimu. Katalikų bažnyčia ir Romos popiežius negalėjo nepastebėti šių socialinių pokyčių ir nesuvokti situacijos rimtumo – tikinčiųjų bažnyčiose vis mažėjo. Tam tikra prasme buvo suprasta, kad, atsižvelgiant į visuomenės pokyčius, Katalikų bažnyčiai būtina atsinaujinti, atsiverti kintančiam pasauliui ir visuomenei, atsigręžti į tikinčiuosius ir apskritai žmogų.
Jau ne kartą esame kalbėję apie visuotinius Bažnyčios susirinkimus – išskirtinius aukščiausių Katalikų bažnyčios dvasininkų suvažiavimus, kuriuose buvo sprendžiamos svarbiausios Bažnyčios kaip organizacijos ir kaip tikinčiųjų bendruomenės, krikščioniškojo mokymo problemos bei klausimai. Tuometis popiežius Jonas XXIII (1881–1963) visuotiniam Bažnyčios susirinkimui pradėjo ruoštis dar XX a. šeštajame dešimtmetyje, iš karto po to, kai kardinolų kolegija jį išrinko Katalikų bažnyčios vadovu (29.6 pav.). Jonas XXIII buvo kilęs iš paprastos valstiečių šeimos, kuri gyveno Šiaurės Itãlijoje. Karjeros aukštumas jis pasiekė kaip Šventojo Sosto diplomatinis pasiuntinys Bulgãrijoje, Turkijoje ir Graikijoje. Antrojo pasaulinio karo metais, būdamas Veñgrijoje, gelbėjo žydus nuo nacių. Žvelgiant į šią keliais sakiniais nusakytą popiežiaus karjeros apybraižą, galima suprasti jo atvirumą pasauliui, skirtingoms kultūroms, kalboms, religijoms ir žmonėms. Todėl nenuostabu, kad Jono XXIII tikslas sušaukiant visuotinį Bažnyčios susirinkimą buvo Bažnyčios atnaujinimas, sudabartinimas, krikščioniškojo mokymo priartinimas prie žmogaus, kintančio pasaulio.
1962 m. prasidėjo ir su pertraukomis iki 1965 m. vyko popiežiaus sušauktas Vatikano II susirinkimas (29.7 pav.). Šiame susirinkime buvo priimta keletas esminių sprendimų, liudijančių, kad Bažnyčia supranta gyvenamąjį laiką ir jo problemas. Sprendimai rodė, kad atsigręžiama į žmogų ir siekiama suaktualinti krikščioniškąjį mokymą. Priimtuose nutarimuose buvo pabrėžiamas kitų, ypač monoteistinių, religijų vertingumas. Taip buvo padėtas pagrindas tarpreliginiam (ekumeniniam) bendradarbiavimui, tarpusavio pagarbai ir supratimui (C šaltinis).
Vatikano II susirinkimas skelbė ir teigė kiekvieno asmens orumą. Tai reiškė, kad kiekvienas asmuo yra laisvas turėti savo religinius ir moralinius įsitikinimus bei pasirinkimus; niekas negali būti verčiamas priimti vienos ar kitos religijos. Kartu buvo suformuluota oficiali Katalikų bažnyčios pozicija, kad moterys visuomenėje turi būti vertinamos lygiavertiškai su vyrais, o lytinė diskriminacija prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui. Dabar galėtume sakyti, kad tokiu sprendimu Katalikų bažnyčia bent jau iš dalies pranoko tuo metu paplitusias normas ir egzistavusius socialinius lyčių vaidmenis. Galiausiai buvo nutarta, kad iki tol lotyniškai švęstos šv. Mišios turi būti laikomos gimtąja tikinčiųjų kalba, į jas rekomenduota įtraukti ir įvairių tautinių kiekvienai kultūrai būdingų elementų. Taip siekta šv. Mišias priartinti prie žmonių, padaryti jas suprantamesnes ir paskatinti tikinčiuosius melstis per šv. Mišias.
Tačiau, kaip visada, viena yra priimti sprendimus, nutarimus, vienu ar kitu klausimu suformuluoti oficialią poziciją ir visai kas kita yra tai įgyvendinti. Nors taip jau yra, kad net ir Romos popiežiai mirtingi, o Katalikų bažnyčia, net ir kisdama, išsaugo savo mokymo esmę ir siekių tęstinumą. Įgyvendindamas Vatikano II susirinkimo reformas ir skleisdamas naujoves, reikšmingą darbą nuveikė lenkų dvasininkas Karolis Juzefas Voityla (Karol Józef Wojtyła, 29.8 pav.). Kaip Krokuvos arkivyskupas jis aktyviai dalyvavo Vatikano II susirinkime, o vėliau savo gyvenimu ir veikla nuosekliai įgyvendino minėtame susirinkime priimtus sprendimus ir laikėsi nustatytos Katalikų bažnyčios atsivėrimo visuomenei ir atsigręžimo į žmogų krypties.
Siekti užsibrėžtų tikslų geriausiai sekėsi po to, kai 1978 m., daugelio nuostabai, K. Voityla buvo išrinktas Romos popiežiumi Jonu Pauliumi II (1920–2005, 29.9 pav.). Tai buvo svarbu dėl dviejų priežasčių: pirma, po beveik pusės tūkstantmečio jis buvo pirmasis ne italų kilmės popiežius; antra, jis buvo dvasininkas šalies, kuri po Antrojo pasaulinio karo ne savo valia pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą ir priklausė vadinamųjų socialistinių šalių blokui. Ilgainiui šios aplinkybės tapo tam tikru pranašumu ir paženklino visą jo pontifikatą.
Tapęs popiežiumi, Jonas Paulius II į popiežiaus kuriją pasikvietė dirbti įvairių tautybių asmenų ir taip praplėtė dialogo tarp tautų ir kultūrų galimybes. 1979 m. jo apsilankymas tuometėje Lénkijos Liaudies Respublikoje įkvėpė ne tik Lenkijos, bet ir Vidurio ir Rytų Europos kovotojus už žmogaus teises ir tikinčiųjų teisę išpažinti savąjį tikėjimą. Popiežius pabrėžė taikaus pasipriešinimo bet kokiam blogiui, be jokios abejonės, pirmiausia komunistinei ideologijai ir jos propaguojamam ateizmui, būtinybę. Esminė Jono Pauliaus II pontifikato veiklos strategija buvo ėjimas į žmones, ypač jaunimą, ir bandymas ieškoti dialogo su politikais.
Tik išrinktas popiežiumi, jis pradėjo garsiąsias keliones po pasaulį, per jas susitikdavo ne tik su politiniais šalių lyderiais ar dvasininkais, bet ir su paprastais žmonėmis. Taip Jonas Paulius II tarp kultūrų ir religijų mezgė dialogą, kuriam nuo Vatikano II susirinkimo įsipareigojo Katalikų bažnyčia. Pasaulinės kelionės truko iki 2000 metų pradžios, kai itin suprastėjo popiežiaus sveikata. Per šias keliones jis pabrėžė ir skelbė būtinybę puoselėti žmogaus teises, žmogiškąjį orumą ir religijos laisvę. Kai kada sakoma, kad dėl kelionių Jonas Paulius II beveik tapo roko žvaigžde, sutraukiančia milijonines minias. Tačiau tokiomis novatoriškomis priemonėmis, ėjimu į žmones jis siekė vieno tikslo. Matydamas, kad ypač Vakarų pasaulio visuomenės tampa vis sekuliaresnės, susitelkusios į materialinę gerovę, vartotojiškumą ir šiapusinio gyvenimo teikiamus malonumus, popiežius, kaip du tūkstantmečius egzistuojančios Katalikų bažnyčios vadovas, siekė priminti asmens dvasinio gyvenimo būtinybę ir Jėzaus Kristaus mokymą.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Katalikų bažnyčia smerkė komunizmą?
- Paaiškinkite, kuo Katalikų bažnyčiai buvo svarbi popiežiaus Leono XIII enciklika. Koks buvo jos tikslas?
- Palyginkite popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II vaidmenį XX a. stiprinant Katalikų bažnyčią.
- Įvertinkite Vatikano II susirinkimo reikšmę Katalikų bažnyčiai ir tikėjimui bendrąja prasme.
TYRINĖKITE!
Parašykite 150–200 žodžių tekstą apie religijos vaidmenį XIX–XX a. visuomenės gyvenime.
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Frydrichas Engelsas apie religiją ir jos kilmę
Nuo labai senų laikų, kada žmonės, dar visiškai nieko nenusimanydami apie savo kūno struktūrą ir nemokėdami paaiškinti sapno reiškinių, pradėjo vaizduotis, jog jų mąstymas ir pojūčiai nesą jų kūno veikimas, bet veikimas kažkokio ypatingo prado – šitame kūne gyvenančios ir mirštant jį paliekančios sielos, – nuo tų laikų jiems tekdavo galvoti apie šitos sielos santykį su išoriniu pasauliu. Jei mirštant ji atsiskiria nuo kūno ir gyvena toliau, tai nėra jokio pagrindo sugalvoti jai dar kažkokią atskirą mirtį. Taip atsirado supratimas apie jos nemirtingumą, kuris toje vystymosi pakopoje buvo laikomas ne paguoda, o neišvengiamu likimu ir gana dažnai, pavyzdžiui, graikuose, tikra nelaime. Nuobodų prasimanymą apie asmeninį nemirtingumą visur pagimdė ne religinis paguodos poreikis, bet toji paprasta aplinkybė, kad, pripažinę sielos buvimą, žmonės dėl visuotinio ribotumo nepajėgė paaiškinti, kur dingsta toji siela kūnui mirus. Visai panašiu būdu, iš gamtos jėgų suasmeninimo, kilo pirmieji dievai, kurie, religijai toliau vystantis, įgydavo vis labiau ir labiau užgamtinių jėgų pavidalą, kol pagaliau dėl abstrahavimo proceso, – visiškai natūralaus protinio vystymosi eigoje, iš daugelio, daugiau ar mažiau ribotų ir vienas kitą ribojančių dievų atsirado žmonių galvose supratimas apie vieną, išimtinį monoteistinių religijų dievą.
Frydrichas Engelsas, „Liudvikas Feuerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“, in: K. Marksas, F. Engelsas, Rinktiniai raštai, t. II, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950, p. 332.
Klausimai ir užduotys
- Kaip, anot šaltinio autoriaus, atsirado supratimas apie sielos nemirtingumą?
- Dėl kokios priežasties susiformavo sielos nemirtingumo samprata?
- Kokia yra religijos kilmė?
- Apibūdinkite šaltinio autoriaus požiūrį į religiją. Pasiremkite šaltinio citatomis.
B šaltinis Ištrauka iš 1937 m. popiežiaus Pijaus VI parengtos enciklikos „Apie bedieviškąjį komunizmą“
Tuo tarpu baisius tokios [antikrikščioniškos visuomenės santvarkos] propagandos vaisius jau aiškiai matome. Juk kur tik komunistai pajėgė įsigalėti ir įsiviešpatauti – čia mes su ypatinga tėviška užuojauta prisimename Rusijos ir Mèksikos tautas, – ten jie pasistengė, pavartodami visas priemones, išgriauti iš pat pamatų krikščioniškąją kultūrą bei išnaikinti religiją ir iš žmonių, ypač jaunimo, širdžių išrauti bet kokį jų prisiminimą. (Tai atvirai skelbia patys komunistai.) Tų šalių vyskupai ir kunigai ištremiami, sunkiems darbams pasmerkiami, sušaudomi ar kaip kitaip žiauriausiai nužudomi. Pasauliečiai, kurie buvo bent kiek gynę religiją, įtarinėjami, visaip spaudžiami, persekiojami, į kalėjimus grūdami, teisiami.
Net ir ten, kaip mūsų mylimoje Ispãnijoje, kur komunizmo maras neturėjo laiko duoti pajusti visų pragaištingų savo vaisių, deja, ir ten reiškiasi jis nepaprastu įnirtimu ir baisiausiais žiaurumais. Sugriauta ten ne tik viena ar kita bažnyčia, sunaikintas ne tik vienas ar kitas vienuolynas, bet, kur tik buvo galima, iš pamatų išverstos visos bažnyčios, visi vienuolynai ir bet kokie krikščioniškosios kultūros pėdsakai, nesigailint nė žymiausių meno ir mokslo paminklų! Savo įniršime nepasitenkino komunistai nužudę vien daugelį vyskupų, kunigų, vienuolių – vyrų bei moterų – puldami ypač tuos, kurie su didžiausiu atsidėjimu rūpinosi darbininkais ir vargdieniais, bet atėmė gyvybę ir iš dar didesnio skaičiaus visų sluoksnių pasauliečių. Jie ir ligi šiol būriais tebežudomi dėl to, kad yra krikščionys ar bent priešingi bedieviškajam komunizmui. <…>
Deja, tai vyksta ir dabar mūsų akyse. Juk pirmą kartą žmonijos gyvenime matome vedamą šaltai apgalvotą ir stropiai paruoštą kovą prieš visa, „kas Dievu vadinama“. Komunizmas, mat, savo esme yra priešingas bet kokiai religijai ir laiko religijas „liaudžiai svaiginti opijum“. Tai dėl to, kad jos savo tiesomis apie amžinąjį gyvenimą atitraukiančios žmones nuo laimės, kurią jie turį pasiekti čia, žemėje.
Tačiau negalima neigti prigimties įstatymo ir jo Leidėjo, Dievo, nepatiriant už tai bausmės. Todėl komunistų pastangos pasiekti savo tikslą kaip buvo nesėkmingos net ir ekonominėje srityje, taip ir toliau bus.
„Popiežiaus Pijaus XI enciklika apie bedieviškąjį komunizmą (Divini Redemptoris)“, iš lotynų k. vertė F. Bartkus, in: Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir P. Pijaus XII kalbų rinkinys, parengė Vincentas Brizgys, Lux, 1949, p. 438–440.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl popiežius savo enciklikoje mini Meksikos ir Rusijos tautas?
- Nurodykite tris sunkumus, su kuriais susiduria krikščionys, ir paaiškinkite jų priežastis.
- Apibūdinkite popiežiaus požiūrį į komunizmą. Pasiremkite šaltinio citatomis.
- Kaip popiežius įvertino komunistų pastangas siekti savo tikslų?
C šaltinis Ištrauka iš visuotiniame Vatikano II susirinkime priimtos deklaracijos apie Bažnyčios santykius su nekrikščionių religijomis
Mūsų laikais, kai žmonių giminė diena po dienos vis glaudžiau vienijasi ir plečiasi ryšiai tarp įvairių kraštų, Bažnyčia atidžiau apsvarsto savo santykius su nekrikščionių religijomis. Vykdydama savo uždavinį – tarp žmonių ir net tarp tautų ugdyti vienybę ir meilę – ji pirmiausia kreipia dėmesį į tai, kas žmonėms bendra ir veda į tarpusavio draugystę.
Mat visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus, iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste, kurį užlies Dievo spindesys ir kur tautos vaikščios jo šviesoje.
Iš įvairių religijų žmonės laukia atsakymo į paslaptingas žmogiškosios būties mįsles, kurios ir šiandien, kaip kitados, skverbiasi į širdies gelmes: kas yra žmogus? kokia mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas? kas yra gėris ir kas nuodėmė? kokia kančios kilmė ir kokia jos paskirtis? koks kelias veda į tikrąją laimę? kas yra mirtis, teismas ir atlygis po mirties? Pagaliau, kas yra tas galutinis ir neišreiškiamas slėpinys, kuris apgobia mūsų egzistenciją, iš kurio esame kilę ir į kurį veržiamės?
Vatikano II susirinkimo nutarimai, Vilnius: Lietuvos vyskupų konferencija-Aidai, 2001, p. 375.
Klausimai ir užduotys
- Koks krikščionybės požiūris į kitas religijas formuojamas šiuo šaltiniu?
- Apibūdinkite priežastis, lėmusias tokį požiūrį.
- Kokių svarbių klausimų, anot šaltinio, kyla žmogui? Ar pritariate tam? Atsakymą argumentuokite.
- Įvertinkite Vatikano II susirinkimo sprendimų įtaką požiūriui į religiją XX amžiuje.
SAMPROTAUKITE!
Remdamiesi vadovėlio medžiaga, pateiktais šaltiniais ir savo žiniomis, parašykite argumentuotą tekstą tema „XIX–XX a. Katalikų bažnyčia buvo priversta reaguoti į stiprėjantį priešiškumą religijai ir tikėjimui. Įvertinkite Katalikų bažnyčios veiksmus reaguojant į ateizmą ir kitas priešiškas idealogijas“.
Sąvokos
Ateizmas (sen. gr. atheos – be Dievo) – bedievybė. Įsitikinimas, kad Dievas neegzistuoja. Nuostata, neigianti Dievo, dievybės ar bet kokios antgamtinės jėgos egzistavimą. XIX–XX a. bekompromisis ir agresyvus ateizmas siejamas su komunistine ideologija, kuri vadovavosi išimtinai materialistine pasaulio samprata, teigiančia, kad materija (medžiaga) yra visą gamtinę ir socialinę tikrovę lemiantis pradas. Pasak ateizmo, anapus materialaus pasaulio ir jame veikiančių gamtos dėsnių neegzistuoja joks dvasinis pasaulis ar dieviška jėga.
Istòrinis materializmas – pasaulio ir žmonijos istorijos raidos samprata, pagal kurią visų reikšmingų įvykių ir reiškinių varomoji jėga yra materialiniai (medžiaginiai) dalykai: ekonomika ir jos plėtra, gamybos būdas ir jo kaita. Pasak istorinio materializmo, istorijos raidoje plėtojantis ekonomikai ir keičiantis gamybos būdams, visuomenė skyla į klases, tarp jų vyksta klasių kova.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"