Bjaurusis ančiukas (I)

Bjaurusis ančiukas

Pirmoji dalis

Gražu buvo už miesto. Vasara buvo puiki: laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos, šienas pievose gulėjo sudėtas į kupetas. Aplink laukus ir pievas žaliavo dideli miškai, o tuose miškuose telkšojo daugybė pelkių ir gilių ežerų. Tikrai gražu ir malonu buvo už miesto!

Ant kalnelio, paskendę saulės spinduliuose, margavo seni vieno kiemo rūmai. Nuo rūmų sienų ligi pat vandens augo dideliausi krūmai varnalėšų, tokie aukšti ir tokiais plačiais lapais, kad po kai kuriais vaikai galėjo stovėti stati. Čia buvo taip tylu ir ramu – kaip miško tankumyne. Savo gūžtoje, po varnalėšomis, tupėjo jauna antis ir perėjo ančiukus. Tupėti antelei labai pakyrėjo. Laukti buvo sunku ypač dėl to, kad ją retai kas telankė. Kitos antys labiau mėgo plaukyti upelyje nekaip tupėti po varnalėšomis ir kvarksėti su ja.

Pagaliau kiaušiniai pradėjo kaltis vienas po kito. „Pi! Pi!“ – sučiepsėjo gūžtoje, ir iš kiekvieno kiaušinio pasirodė galvutė.

– Kvar kvar! – sukvarksėjo antis.

Ančiukai susirinko aplink ją po žaliais lapais ir ėmė dairytis į visas puses.

– Koks didelis tas pasaulis! – stebėjosi.

Iš tikrųjų dabar jiems buvo daug erdviau negu pirma kiaušiniuose.

– Manote, tai jau visas pasaulis? – tarė motina. – Kur tau! Jis driekiasi daug toliau, anapus sodo, bet ten ir aš pati dar nesu buvusi. Ar jau visi čia esate? – paklausė ir pasistiebė. – Ne, dar ne visi, didysis kiaušinis tebėra sveikas. Kada gi bus pabaiga? Veikiai visai neteksiu kantrybės!

Ir ji vėl atsitūpė.

– Na ką, kas girdėti? – paklausė senė antis, atėjusi jos aplankyti.

– Štai, kad žinotum, vieno kiaušinio negaliu įveikti! – pasiskundė perekšlė. – Vis nesikala... Užtat pažiūrėk, kokie kiti: ar esi kada mačiusi tokių gražių ančiukų?

– Leisk pažiūrėti į tą kiaušinį, kuris nesikala, – tarė senė antis. – Tikėk manim, tai bus kalakuto kiaušinis! Taip ir mane kartą apgavo. Turėjau vargo su tais kalakučiukais: jie baisiai bijo vandens! Niekaip negalėjau prisikviesti jų į upelį: kvarksėjau kvarksėjau – niekas nepadeda. Parodyk man tą kiaušinį. Tikrai kaip kalakuto! Mesk jį, verčiau pamokyk kitus plaukyti.

– Ne, dar kiek patupėsiu, – atsakė jauniklė antis. – Tiek tupėjau, galiu ir dar kelias dienas.

– Kaip sau nori! – atsakė senė antis ir nuėjo.

Galų gale skilo ir didysis kiaušinis. „Pi! Pi!“ – sučiepsėjo ir iš jo išriedėjo ančiukas. Tik koks buvo didelis ir bjaurus! Antis pažiūrėjusi tarė:

– Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Ar tik nebus kalakučiukas? Tuoj pamatysim: turės man lįsti į vandenį, net jei pačiai tektų stumte įstumti.

• Tekste „Bjaurusis ančiukas“ pasakojama, kad antys perėdamos turėjo vargo ir rūpesčio su (kuo?)

kiaušiniais, ančiukais, kalakučiuku.

Daiktavardžiai, kurie atsako į klausimą kuo?, yra įnagininko linksnio. Dažnai įnagininko linksnį vartojame rašydami apie gyvūnus, augalus, daiktus.

Pavyzdžiui:

Antys minta (kuo?) sėklomis, vaisiais ir vandens augmenija, taip pat gyvūniniu maistu – buožgalviais, varlėmis, įvairiais vabzdžiais, smulkiomis žuvimis, kirmėlėmis ir kitais vandens gyviais. Kalakutai maitinasi (kuo?) tik žole, grūdais, šakniavaisiais.