Tema 5.17 (Gimtoji kalba 4 kl.)

Didžiojo Užutėkio gyventojai

  • Turbūt esate girdėję, kad gyvūnai kartais perkeliami į kitas šalis. Taip atsitiko ir vienai bebrų šeimynai. Paskaitykite, kaip bebrai jautėsi atsidūrę Lietuvoje. Kaip jiems pavyks prisitaikyti svetimame krašte?

Jonas Avyžius

Didžiojo Užutėkio gyventojai

Pirmoji dalis

Bebrų porelė, apie kurią noriu papasakoti, atvyko iš šiaurės kraštų. Ten ji gyveno prie didelės upės, apaugusios neįžengiamais miškais. Turėjo jaukų namelį, gerus kaimynus ir begalę pažįstamų. Buvo laimingi, sotūs, viskuo patenkinti ir nieku gyvu pasaulyje nebūtų sutikę palikti gimtųjų vietų.

Bet kartą juos pagavo žmonės, atvežė į Lietuvą ir paleido prie Merkio upės. Vargšai nusiminę tupėjo ant kranto ir žvalgėsi po nepažįstamas apylinkes. Šis kraštas jiems visai nepatiko. Tiesa, upė buvo labai graži, apaugusi miškais, kaip ir ten, šiaurėje, bet niekur nesimatė nė vieno pažįstamo žvėrelio. Be to, medžiai čia menkesni, retesni, o tolumoje stūksojo kažkokie trobesiai.

– Tenai gyvena tie blogi žmonės, kurie atplėšė mus nuo tėvynės, – tarė bebrė. – Aš nekenčiu jų. Girdėjau, kad mažos upės įteka į didesnes, o tos į dar didesnes. Tad, seni, plaukime iš čia nieko nelaukdami ir upėmis parsigausime į gimtąjį kraštą.

– Niekus kalbi, žmona, – suniekino ją bebras. – Turbūt pamiršai, kad daugelis upių įteka į ežerus, o visos didžiosios baigia savo kelią jūrose ir vandenynuose. Ką mudu darysime, jei atsidursime jūroje?

– Jūroje! O, tada visai blogai, – nusiminė bebrė. – Plėšrūs rykliai prarytų mudu, ir mes niekada nebeišvystume savo mielo namelio.

– Na, matai, – ramiai atsakė bebras. – Grįžti atgal mudu negalime, tad nieko kito nelieka, kaip susitaikyti su likimu. Geriau išsimaudykime po kelionės ir pagalvokime apie įsikūrimą.

– Oi, seni! Ar tu be galvos?! – sudejavo bebrė. – Kur tu čia įsikursi, kad visur vien smėlis ir pušynai?!

– Nesielvartauk, žmona. Upės klonyje aš matau daug lapuočių medžių, tinkamų statybai. Mudu prisikirsime jų iki valiai ir pasistatysime naują, dar geresnį namelį, negu turėjome. O jų žievė ir minkštos šakelės bus mums geriausias maistas. Matai aną vingį, apaugusį alksniais ir jaunomis drebulėmis? Man atrodo, jis puikiai tiktų naujakurio sodybai. Plaukim pasižiūrėti.

Iš knygos „Didžiojo Užutėkio gyventojai“
​Dailininkė Lelija Bičiūnaitė

  1. Kur ir kaip iš pradžių gyveno bebrų šeimyna?
  2. Kur atsidūrė bebrai? Kaip jie vertino naująją aplinką?
  3. Kodėl bebrams būtų sunku grįžti į tėvynę?
  4. Kokių galimybių įsikurti upės klonyje mato bebras?
  5. Apibūdinkite bebrę ir bebrą. Kuo skiriasi jų požiūris atsidūrus svetimame krašte?
  6. Raskite Lietuvos žemėlapyje Merkio upę. Gal kas nors iš jūsų esate prie jos buvę? Tuomet papasakokite, kaip ji atrodo.

Užduotys

  • Kuri iš žemiau esančių patarlių geriausiai nusako pagrindinę teksto „Didžiojo Užutėkio gyventojai“ mintį?

Žmogus be tėvynės – lakštingala be giesmės.

Savame krašte ir tvoros žydi.

Tėvynės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis.

Visur gera, bet namuose geriausia.

  • Savarankiškai perskaitykite pirmas dvi teksto pastraipas. Suraskite ir nurašykite daiktavardžius ir juos apibūdinančius būdvardžius. Daiktavardžius pabraukite, šalia jų skliaustuose nurodykite giminę, skaičių ir linksnį.

Didelės upės (mot. g., dgs. V.), ...

  • Pridėję priesagą -yn-, sudarykite naujus daiktavardžius.

Kaimas – kaimynai, smėlis – ..., pušis – ..., alksnis – ..., eglė – ..., ąžuolas – ..., beržas – ..., durpės – ..., knyga – ..., laivas – ..., lazda – ... .

  • Remdamiesi tekstu paaiškinkite, kaip suprantate šiuos vaizdingus posakius.

Neįžengiami miškai.

Nieku gyvu nebūtų sutikę.

Ar tu be galvos?!

Į didesnes (upės)  suteka mažesnės. 

Jūroje gali sutikti plėšrių (rykliai) .

Bebrai minta minkštomis (šakelės) .

Čia puikiai tiko gyventi (bebrai) .

Bebrų šeimyna rūpinosi (namai) .

Čia galime rasti daug (šakelės) 

Svetimame (krantas)  bebrams nebuvo smagu.

Nelaimei sutikome blogus (žmonės) .

Prašau palaukti