Stalo įrankių istorija

Šiais laikais Europoje prie stalo valgome trimis svarbiausiais įrankiais.

Kiekvieno jų istorija yra skirtinga. Bene seniausi yra šaukštas ir peilis, atsiradę priešistoriniais laikais. Lietuvių kalboje šaukšto pavadinimas siejamas su atliekamu valgymo veiksmu – šauti, pašauti (taip, kaip į krosnį pašaunama duona). Bene seniausi šaukštai Lietuvoje rasti Luokesų ežere Molėtų rajono savivaldybėje. Jie mediniai, išdrožti prieš 2 500 metų!

Peilio istorija – ne prastesnė nei šaukšto. Titnaginius peilius naudojo dar akmens amžiaus žmonės. Vėliau radosi bronzinių, o dar vėliau – geležinių peilių. Iki paplintant šakutėms, tai buvo svarbiausias stalo įrankis, kuriuo galima ir atsipjauti maisto, ir pasmeigtą dėti į burną. Beje, po valgio ir dantis išsikrapštyti. Pasakojama, kad šis pavojingas paprotys sukeldavo nemažai rūpesčių, todėl liepta suapvalinti stalo peilių galus.

Jauniausia tarp stalo įrankių yra šakutė. Ją į Lietuvą atvežė italė Bona Sforca, Žygimanto Augusto motina, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė.

Senojoje Lietuvoje didikai ilgą laiką nenaudojo individualių lėkščių, ant stalo buvo dedamos tik didelės bendros lėkštės su kepsniais ar pintinės su vaisiais ir saldumynais. Svečiui paprastą lėkštę atstodavo... duonos paplotėlis, ant kurio didikas ar didikė dėjo riebų kepsnį, o jei reikdavo – ir užsikąsdavo. Iš tiesų: ir patogu, ir duonos atskirai patiekti nereikia. Tuos riebalais įmirkusius ir mėsa kvepiančius duonos papločius vėliau išdalydavo elgetoms.