(Gimtoji kalba 4 kl.)

Grafaitė iš legendos (II)

Daugiau

Emilija Pliaterytė

Šioje pasakojimo dalyje minimas Tadas Kosciuška, kovojęs su carinės Rusijos kariuomene, kai ši užgrobė bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Emilijos vaikystėje šie įvykiai dar buvo gerai prisimenami.

Emilija Liegutė

Emilija Pliaterytė

Antroji dalis

Grafų Pliaterių dvaro rūmai

Guvernantas Volfas, iš karto sumetęs, kur gali būti paslėptas raštelis, ilgai jo ieškojo: šniukštinėjo už kėdžių, kušetės, žvilgčiojo į knygų lentynas, buvo atidaręs netgi didžiulio sieninio laikrodžio dureles... Jis čia tykino lyg katinas, užuodęs pelę, čia puldavo urgzdamas prie grobio tarsi šuo ir krankė varno balsu...

Emilytei patiko guvernanto vaidyba ir ji patenkinta juokėsi.

Pagaliau raštelis atsidūrė pono Volfo rankose! Keistai mikčiodamas jis perskaitė, tačiau niekaip „nebeprisiminė“, kieno čia žodžiai: koks generolas prisakė savo kariams trauktis nuo Varšuvos?

Emilytė padėjo jam prisiminti, ištarusi pirmą pavardės skiemenį: „Kos...“

– Tadas Kosciuška! – pagaliau „susivokė“ guvernantas.

Emilytė suprato, kad ponas Volfas žaidžia su ja kaip su maža mergaite. Kurį laiką jai netgi buvo įdomu vaidinti mažą, bet dabar pabodo, paprašė poną Volfą sėsti šalia jos ant kušetės ir pasakoti.

– Ką pasakoti? – vėl buvo bepradedąs apsimetinėti guvernantas, tačiau grafaitei vaikiškų žaidimų jau buvo gana. Ji rimtai pasakė:

– Pasakokite viską, ką žinote.

Ponui Volfui nebeliko nieko kita, kaip prisiminti 1794 metų generolo Kosciuškos vadovaujamą sukilimą ir pasakoti:

– Jo bičiulis buvo lietuvis pulkininkas Jasinskis, kuris vadovavo Lietuvos sukilėliams. Tadas Kosciuška draugavo ir su Vašingtonu, kovojo už Amerikos tautų laisvę. Buvo kilnus, orus žmogus, didelis savo tėvynės patriotas. Kovose ties Varšuva jis buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę, tačiau caro Aleksandro I malonės atsisakė ir jam paliekamo ginklo neėmė sakydamas: „Ginklas nereikalingas, kai prarasta tėvynė.“

Emilytė susijaudinusi užsidengė delnais veidą...

Volfas suprato jautrią savo mokinės širdį ir stengėsi jos daugiau neaitrinti. Jis ėmė vaikštinėti palei sukabintus ant sienų garsių Pliaterių giminės atstovų portretus. Visi buvo orūs, mažų mažiausiai pulkininkai ir generolai, vaivados ir kaštelionai, ordinais nusagstytomis krūtinėmis...

Pagal knygą „Emilija Pliaterytė“

Vaivada – aukštas Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdžios pareigūnas.

Kaštelionas – vaivados pavaduotojas.

Ką nauja apie bibliotekos apstatymą, jame esančius daiktus sužinome iš šio pasakojimo?
Kaip manote, kodėl guvernantas vaidino, ieškodamas paslėpto raštelio?
Kokiais palyginimais apibūdinamas raštelio ieškojimas?
Kokią pavardę priminė Emilija guvernantui?
Ką iš šio pasakojimo sužinome apie Tadą Kosciušką?
Kaip manote, kurie pasakojimo apie Kosciušką žodžiai ypač sujaudino Emiliją?
Ką apie Pliaterių giminę sako kambaryje sukabinti paveikslai?
Kas šiame pasakojime rodo, kad Emilijai patinka ir vaikiški žaidimai, ir suaugusiųjų reikalai?

Istorikams, archeologams, rašytojams įvykius padeda aprašyti būdvardžiai. Kas pasikeistų tekste, jei jų nebūtų? Praleisdami būdvardžius, dar kartą perskaitykite pažymėtą pastraipą ir ją aptarkite.

Be būdvardžių nesužinotume, koks buvo Tadas Kosciuška...

... o pasakojimai taptų netikslūs.

Daugiau

Užduotys

Būdvardžiai reiškia ne tik išorinius daikto požymius ir savybes (pavyzdžiui: didžiulis laikrodis, maža mergaitė, medinis krėslas), bet ir... vidines žmonių, daiktų ypatybes (pavyzdžiui: kilnus, orus žmogus, linksma Emilytė).

Nustatykite, kurie būdvardžiai reiškia išorinius požymius, o kurie – vidines savybes.

Lepūnai miestiečiai, gražus Vilnius, puošnūs rūmai, didelė ropė, kilnūs valdovai, seniausias gyventojas, žali agurkai, šiltas nertinis, smailus batas, judri Emilytė, griežtas guvernantas, slaptas raštelis, smalsus katinas, išdidus generolas, ištikimas patriotas, jautri širdis, orūs pulkininkai, sieninis laikrodis.