[1]
Brolelis išvyksta į karą, todėl Sigutė netenka globėjo. O Ragana kuo toliau, tuo labiau įsidrąsina.
Piktas Raganos sumanymas
Jau ne ta Sigutės žemė, ne tokia linksma saulė, augalai patamsėję, nykesni. Prie Sigutės glaustosi Kalaitė. Karvutė ją šildo. Kreksėdama atskrenda Šarka, puola Sigutę ir jos gyvulėlius. Nėra Brolelio, nėra kam Šarkos nuvyti. Ragana visa tai stebi ir džiaugsmu nesitveria. Sigutė pati bejėgiškai nuo Šarkos ginasi.
[2]
SIGUTĖ
Aptemo mano saulelė,
sutemo mano akelės…
Kur tu, Broleli, klajoji,
kur ilsisi tavo kojos,
ką tavo rankos globoja,
ką jos nuo vėjų užstoja?
O gal tau po žemėm
naktis jau sutemo –
ir nematai mano rankų sušalusių,
mano veidų išbalusių…
[3]
Ragana atgręžia į Sigutę netikros motulės veidą. Ji apsimeta nepatenkinta, kad Sigutė taip nuliūdusi.
RAGANA
Verkinėji, tinginėji,
jokio darbo nedirbėji.
Noriu darbo aš tau duoti –
ir nereiks tau taip raudoti…
RAGANOS DUKROS (pritaria)
Verkinėji, tinginėji,
jokio darbo nedirbėji…
[4]
Ragana nuplėšia Sigutės marškinėlius, numeta jai pakulų kuodelį.RAGANA
Susiverpsi sau verpimą,
išsiausi sau audimą –
tai nereiks tau tinginėti,
vaikštinėti, verkinėti…
Ragana numeta marškinėlius dukroms. Sigutė žiūri į kuodelį ir nežino, ką reikia daryti.[5]
SIGUTĖ
Kaip, motule, man neverkti, –
kaip tas pakulas suverpti,
kur ratelį aš begausiu,
kaip be staklių aš išausiu?
Sigutei labai šalta. Ragana džiūgauja, kad Sigutė šąla.
RAGANA
Sušaldyt, sušaldyt ją,
ir išeis jos dvasia!..
Kre kre kre!
Sušaldyt, sušaldyt ją,
ir išeis jos dvasia!..
Kre kre kre!
[6]
Raganos dukros pritaria tais pačiais žodžiais. Tuo metu Sigutę vėl puola Šarka. Karvutė neištveria, eina prie našlaitės ir prašneka žmogaus balsu.KARVUTĖ
Vai, Sigute,
vai, našlaite,
prie manęs arčiau prieiki.
Kam tos raudos,
kam tas verksmas –
aš tas pakulas suverpsiu.
[7]
Ragana piktai klausosi. Karvutė nuryja pakulas, atrajoja.
RAGANA
Jau Sigutė ne viena –
susimokė prieš mane.
Visos trys susikalbės,
niekas man nebepadės,
o Brolelis kai parjos, –
mano kaulus išsijos!
Karvutė atryja gražius marškinėlius.
[8]
KARVUTĖ
Štai tau marškinėliai,
šilti šiltutėliai:
tau pilni jie šilumos,
gera bus tau kaip namuos!
Sigutei šilta su naujais marškinėliais. Bet Raganos buveinėje viešpatauja baimė, pyktis. Ragana įsisiautėja.[9]
RAGANA
Sudegint, sudegint ją,
ir išeis jos dvasia!..
Kre kre kre!
Sudegint, sudegint ją,
ir išeis jos dvasia!..
Kre kre kre!
Raganos žodžiams pritaria dukros. Ragana sugalvojo kažką baisaus, nežmoniško. Krosnyje rusena labai karštos žarijos. Jų atšvaitai krenta ant Sigutės laukų kaip kokie vakaro šešėliai.
[10]
Pjesės tęsinys
Ragana iškasa duobę prie namų slenksčio, primeta ją žarijų, uždengia duobę ir kviečia Sigutę ateiti. Ragana nori, kad Sigutė įkristų į duobę su žarijomis ir pražūtų. Patikli Sigutė manydama, kad ją kviečia tikroji Motulė, nori eiti, bet ją sulaiko žmogaus balsu prabilusi Kalaitė. Ragana nuspiria Kalaitę ir jau niekas nebesulaiko Sigutės, ji įkrinta į žarijų duobę, o iš jos pakyla pavirtusi į antelę. Iš karo grįžta Brolelis. Iš pradžių jis nori nušauti virš galvos besisukančią antelę, bet ši prabyla žmogaus balsu ir išpasakoja, kas jai atsitiko. Brolelis nubaudžia Raganą.