Trijų talka (I)

Pranas Mašiotas

Trijų talka

Pirmoji dalis

Antraklasiai Kaziukas, Vincukas ir Jonukas buvo susidraugavę dar pradinėje mokykloje. Atspėjamas valandas jie mėgdavo leisti drauge, prasimanydami kokį žaidimą ar žygį, kaip patys sakydavo. Tą jų bendravimą buvo pastebėję mokyklos draugai ir praminė juos Trijų talka.

Judrūs berniukai, jie tų „žygių“ padarydavo ir ne visai garbingų. Štai Sekminėms visai ramia sąžine miesto sode pasigenėjo beržo šakų; kai pradėjo rausti daržuose pomidorai, vienas kuris įlipdavo per tvorą, prišliauždavo ir nusiraudavo po vieną, kartais ir po du sau ir draugams. O kai imdavo nokti obuoliai...

Kartą su tais obuoliais taip buvo. Miesto pakraštyje vienoj vietoj prie gatvės buvo gražus sodas. Viena obelis augo šalia tvoros – pasilypėjęs galėjai pasiekti obuolį. O kad obuoliai buvo gražūs, tai turėjo būti ir gardūs. Kas kas, o Trijų talka negalėjo susivaldyti jų neparagavusi.

Taigi vieną dieną, tuojau po pamokų, kada mieste būdavo ramiausia, nuėjo ta talka obuoliauti. Sulaukę tarpo, kada gatvėje nebuvo matyti žmonių, du įlipo per tvorą į sodą, Kaziukas paliko saugoti, kad kas neužkluptų.

Kada anų dviejų kišenės buvo beveik pilnos, netoli iš namų išėjo, lazda pasiramstydamas, senis ir pasuko į sodo pusę. Kaziukas tuojau davė ženklą draugams tyliau elgtis, kol senis praeis, o pats ramiai nuėjo prieš jį, knygų maišeliu mojuodamas, lyg iš mokyklos grįždamas.

Kai susitiko, senis sustabdė jį ir pasakė:

– Negerai tenai daro tavo draugai: ne jų obuoliai – ne jiems ir krėsti... Štai duok jiems – tegu nueina į krautuvę ir nusiperka.

Senis padavė Kaziukui sidabrinį litą ir nuėjo savo keliu.

– Nereikia, – pramikčiojo Kaziukas ir norėjo pasivijęs grąžinti pinigą, bet negalėjo pasijudinti iš vietos. Delnas jam degte degė nuo taip netikėtai gauto pinigo.

Palaukęs, kol senis praėjo pro apskabytą obelį, nuskubo atgal. Atbėgęs prie draugų, puse balso šūktelėjo pro tvoros plyšį:

– Lipkite laukan! Greičiau!

Bematant kaip tie obuoliai nuo medžio dribtelėjo į šaligatvį du vagiliukai. Bailiai apsidairę, paklausė:

– Kas? Kur? Ko šaukei?

– Eisime iš čionai, – pasiūlė Kaziukas, – aš papasakosiu.

Visa Trijų talka, nieko nelaukdama, pasileido eiti iki kertės, tenai pasuko į kitą gatvę, ir tiktai dabar Kaziukas ėmė pasakoti, kaip kas buvę.

– Tai tu už tą litą sau obuolių nusipirk, – pasiūlė vienas iš dviejų grobikų. – Mudu turime gana.

– Nenoriu, – pramurmėjo Kaziukas.

Ir tuo jų pasikalbėjimas baigėsi. Visi trys staiga atsiminė, kad jau turi būti pietų laikas, ir nuskubėjo namo.

Kitą dieną susitiko mokykloje paniurę, lyg žado nustoję: striukai pasisveikino ir daugiau nieko nekalbėjo.

Tokie pat nekalbūs buvo dar vieną dieną. Tik po paskutinės pamokos Kaziukas pasiūlė nueiti galiuką drauge ir paklausė kitus du, ar nebūtų gera po pietų susitikus miesto sode pakalbėti. Anuodu tuojau sutiko; pasisakė, kad ta pati mintis ir juodviem buvo į galvą atėjusi.

• Raiškiai, tinkama intonacija perskaitykite šiuos sakinius.