(Gimtoji kalba 4 kl.)

Vyšnia

Skaitėme apie tris berniukus, nusprendusius nuo piktavalių saugoti sodus ir medelius. O dabar paskaitykime, kaip savo augintinę globoja sodininkas.

Ana Saksė

Vyšnia

Sodininko dukrytė Vyšnia sėdėjo sau ant vartų stulpelio ir dairėsi po tėvo sodą. Staiga žiūri – atūžia piktasis Šiaurys. Įširdęs ant viso pasaulio švilpė, laužė medžius ir draskė gėles. „Kaip čia tėvo sodą išgelbėti?“ – susirūpino Vyšnelė, bet iš tos skubos nieko gudresnio nebesumetė, tad čiupo akmenuką ir sviedė jį Šiauriui barzdon.

– Ak, štai kokia tu padauža! – sukliegė Šiaurys ir puolė prie mergaičiukės.

Vyšnelė klupst šen, klupst ten, bet Šiaurys vis artyn ir jau tyst ledinę ranką – čiups mergaitę už plaukų. O ši pamatė pelės urvelį ir mikliai šmurkštelėjo vidun. Šiaurys tik sustaugė įdūkęs, papūtė šalto kvapo į olą ir užnešė ją žemėm.

– Cho cho cho! Nebeištrūksi iš čia niekada! – pasidžiaugė jis pagiežingai ir nukaukė tolyn vėl eibių daryti.

Pagiežingai – piktai, kerštingai.

Eibės – žala, skriauda.

Sodininkas labai gailėjo mylimos dukrelės ir liejo graudžias ašaras. Ten, kur tos ašaros nukrito, išdygo medelis. Sodininkas jį pavadino Vyšnia ir puoselėjo, saugojo kaip savo akį.

Žvirbliai plepūnai ėmė po visus pašalius čirkšti, girdi, Vyšnaitė – tai sodininko duktė. Varnos netruko naujieną iškarkti Šiauriui, ir tas davė žodį žūtbūt ūglelį nudaigoti. Tegul tik nusako, kaip jis išrodąs. Nagi, toks pilkas, aiškino varnos, vilkinčios tokiu pat pilku apdarėliu kaip ir Vyšnelė.

nuūžė

išrodąs

Šiaurys vėl nuūžė į sodą. Zyliukės, išgirdusios varnas viską išplepėjus, tik čyr čyr, o tada tos, kur gyveno greta sodininko, pacieksėjo jam, kad gelbėtų Vyšnaitę nuo Šiaurio.

Sodininkas užmetė ant Vyšnios balta maršką.

Kur buvęs ir nebuvęs atlėkė Šiaurys, pasidairė pilkojo medelio – nėra. Dumia atgal su varnom atsiteisti. Bet tos iššniukštinėjo, kad Vyšnia jau nebe pilka, o balta, ir davė žinią Šiauriui. Kol šis atšvilpė, zylės irgi nesnaudė. Sodininkas greit nutraukė baltąją maršką ir užmetė žalią.

Šniokšdamas ir riaumodamas atšuoliavo Šiaurys, ogi žiūri – balto medelio nė ženklo. Įniršo ant varnų ir pagrasino joms snapus nušaldysiąs, jei dar tyčiosis.

O varnos ir vėl jį prigavo. Pakarkė, kad Vyšnia dabar žalia, tačiau sodininkas per tą laiką jai prisiuvo raudonas sagutes.

Rudenį sodininkas dangstė Vyšnaitę geltona skara, žiemą – vėl pilka, ir taip medelį gelbėjo.

– Vyšnia, mano mylima dukrele! – kas pavasarį sodininkas šnekina medelį, o šis pumpuruota šakele paglosto raukšlėtą tėvo veidą.

Iš knygos „Pasakos apie gėles“

Dėl ko Šiaurys supyko ant Vyšnelės?
Kaip suprantate pasakymus „klupst šen, klupst ten“, „žūtbūt ūglelį nudaigoti“?
Kur slėpėsi Vyšnelė nuo Šiaurio?
Kurie paukščiai padėjo Šiauriui, o kurie sodininkui?
Kaip sodininkas gelbėjo globojamą Vyšnelę?
Kodėl varnos vis prigaudavo Šiaurį?
Surašykite, kur Vyšnelė slėpėsi nuo Šiaurio ir kaip ją slėpė sodininkas. Kaip manote, apie ką šis pasakojimas?
Pasvarstykite, kodėl Vyšnią galima laikyti sodininko dukrele.

Daugiau

Užduotys

Remdamiesi pasakos „Vyšnia“ tekstu, apibūdinkite šių trijų veikėjų elgesį ir charakterį.

Sodininkas

Vyšnaitė

Šiaurys

Kiekvienam veikėjui apibūdinti pavartokite bent po 7 būdvardžius.

Išlinksniuokite vienaskaita ir daugiskaita šiuos daiktavardžius:

vyšnia, zylė, medis.

graudi ašara	dgs. K.
plepus žvirblis	dgs. V.
pilkas daigelis	dgs. N.
balta marška	vns. G.
raukšlėtas veidas	dgs. Vt.
raudona sagutė	vns. N.
geltona skarelė	vns. Įn.
pumpuruota šakelė	dgs. Vt.
žalia vyšnia	dgs. G.